Kai šeima užregistruojama/ įrašoma į "socialinės rizikos šeimų sąrašą", socialiniam darbuotojui tenka labai sunki užduotis padėti šiai šeimai. Tai gali būti labai sudėtinga, nes šeima gali būti labai įpykusi. Tačiau kaip? Tai ne socialinis darbas. Klientui nepadedama taip, kaip turėtų būti padedama remiantis Lietuvos įstatymais. Įgalinimas šiame apibrėžime - pagrindinė sąvoka. Ir tai sudėtinga sąvoka, nes tik ją įgyvendinant praktikoje tampa aišku, ar klientas (vėl) gali tvarkytis su savo problemomis ir ar gyvenimo kokybė pagerėjo.
Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti klientui įveikti savo problemas, o ne viską daryti už jį. Pastaruoju atveju klientas taptų priklausomas nuo socialinio darbuotojo. Socialinis darbas yra darbas kartu su klientu, stiprinant ir dirbant mažais žingsneliais, įsiklausant į teigiamas klientų ir jų aplinkos galimybes. Kaip to pasiekti ir nuo ko pradėti galima atrasti tik konkrečioje situacijoje. Dažnai atrodo, jog reikia rizikuoti. Kaip įgalinti konkretų klientą dažnai yra diskusijų tarp socialinių darbuotojų tema. Tai išaiškėja tik per konkrečius pavyzdžius.
Įgalinimo principas realiame darbe
"Po kursų apie socialinį darbą parvykusi į darbą supratau, kad aš tikrai per daug darau už klientus." Mokymų metu išgirdau vienos socialinių darbuotojų pasakojimą, kuris paskatino mane pamąstyti apie savo darbą ir kiek aš darau už klientus. Šeima yra vartojanti alkoholį ir nesugeba tinkamai pasirūpinti vaikais ir savo namų buitimi. Kadangi šeima nelabai kelia pasitikėjimą, kas susiję su sąskaitų apmokėjimu, visada aš už šeimą sumokėdavau pati, tada būdavau 100% tikra, kad šeima neprisidarys skolų.
Vieną dieną atėjusi moteris kaip visada atnešė gautą sąskaitą, kad aš apmokėčiau, o aš daviau jai pinigus ir pasakiau, kad ji nueitų ir pati sumokėtų mokesčius. Moteris pasimetė, kad aš pasielgiau kitaip nei įprastai. Žinoma, aš pro kabineto langą stebėjau ar ji tikrai nueis ir ar pareis su apmokėta sąskaita. "Aš ir mano kolegė sėdime atskiruose kabinetuose. Kaip ir dauguma socialinės rizikos šeimų, socialinės pašalpos yra kontroliuojamos socialinio darbuotojo, taip ir šiuo atveju. Aš su kliente esu susitarusi, kad dalis jos gaunamos pašalpos yra mokama per parduotuvę... Mes su kliente pradėjome tartis, kaip reikėtų sumokėti skolas, už ką pirmiausia reikėtų sumokėti. Tuo tarpu mano kolegė kišosi į mūsų pokalbį primesdama savo mintis, nuomonę, kuri man netiko, todėl nekreipiau dėmesio į jos komentarus. Norėjau įgalinti (pasitikėti) savo kliente, atskaičiavau reikiamą pinigų sumą, padėjau ant stalo ir pasakiau klientei kad ji pati nueitų ir susimokėtų mūsų aptartas skolas (paštas yra seniūnijoje už durų) bei atnešti čekiuką, kad galėčiau įsisegti į vedamą bylą. Tačiau mano kolegei toks mano sprendimas labai nepatiko. Ji paėmė klientei duotus pinigus ir pati nuėjo į paštą.
Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad įgalinimas ne visada atrodo paprastas: tai gali būti įrankis, kuriuo socialinis darbuotojas padeda klientui atskirti savarankiškumą nuo kontrolės. Tolimesniuose pavyzdžiuose kviečiame skaitytoją apmąstyti, kaip įgalinti konkretų klientą, kaip klientas reagavo į tokius metodus, ir kokie iššūkiai iškyla realiame darbe.
Taip pat skaitykite: Poveikis Lietuvoje: socialinės rizikos šeimos ir alkoholio vartojimas
Socialinio darbo tikslas ir pagrindinės idėjos
Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Taigi, socialinio darbuotojo klientai yra tik tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais. Dažniausiai šeimos patiria socialinę riziką, kai negeba efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, kai bendravimas šeimų viduje ir su aplinka sutrikęs.
Mokslininkai išskiria įvairius veiksnius, dėl kurių šeimos tampa problemiškomis ir pačios nepajėgia įveikti iškylančių sunkumų. Tai ir priklausomybės, ir smurtas artimoje aplinkoje, ir materialiniai sunkumai, ir tėvų žinių ar įgūdžių stoka. Šeimoms, kurios neturi vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018).
Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms. Bendradarbiaudami su kitais specialistais jie padeda šeimoms spręsti iškylančias problemas, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą. Teikdami pagalbą šeimai specialistai turėtų prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei tie pokyčiai teigiami, šeimai tenka iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcionavimo ir bendravimo taktiką (Ivanauskienė, Varžinskienė, Kavaliauskienė).
Intervencija ir praktiniai iššūkiai
Tikrojo gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad dažnai savivaldybės neturi lėšų darbuotojų nuvykimui į šeimas, o atstumas kaimiškose savivaldybėse didelis. Ilgi keliai, darbo laikas ir ribotas mobilumas žaliau pasiekiamoms šeimoms sukelia iššūkius įgyvendinant intervencijas. Taip pat kyla klausimai: ar socialinis darbuotojas turi teisę „brautis“ į šeimą, kai šeima duris užtrenkia? Tokie klausimai rodo, kiek svarbi yra įrodyta ir subalansuota įgalinimo praktyka, kurios tikslas - paskatinti šeimą keistis savo sprendimais, o ne tik atlikti darbus už juos.
Pagrindinis uždavinys - išlaikyti pasitikėjimą ir švietimą be smurbaus ar prievartinio poveikio. Socialinis darbas siekia ne tik išspręsti konkrečias problemas, bet ir atkurti ar sustiprinti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus: pasirūpinti savo ir vaikų gerove, palaikyti socialinius santykius su aplinka ir pan. Taikomi metodai apima intervencijas, prevencines priemones, bei sujungimą su nevyriausybinėmis organizacijomis ir vietos bendruomene.
Taip pat skaitykite: Andrasiūnienės įžvalgos apie rizikos šeimas
Šeimos samprata ir jos problemos Lietuvoje
Šeima - tai giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas žmonių susivienijimas. Ji kuria natūralią asmens materialinio aprūpinimo, emocinę, ugdymo, priežiūros ir globos aplinką. Šeima neįsivaizduojama be vaikų. Vaikas - tai žmogus, neturintis 18 metų. Vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą gina jo teises. Socialinės rizikos šeima - kurioje narių tarpusavio ryšiai ir emocinis bendradarbiavimas yra sutrikęs, kurios neigiama aplinka neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokioje šeimoje gali būti priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, piktnaudžiavimas ar kitokios formos smurtas ar žalingi įpročiai, taip pat finansiniai sunkumai ar žinių trūkumas, trukdantys tinkamai prižiūrėti vaikus.
Statistiniai duomenys Lietuvoje rodo, kad socialinės rizikos šeimų skaičius laikui bėgant kinta: 2001-2011 metų laikotarpiu jų skaičius svyravo, o 2003 metais Lietuvoje buvo užregistruota apie 17 tūkst. socialinės rizikos šeimų su daugiau nei 39 tūkstančiais vaikų. Daugiavaikėse šeimose ekonominiai ir socialiniai iššūkiai dažnai stiprūs: maistui skiriama tik nedidelė dalis išlaidų, skurdas ir socialinė marginalizacija dažnai susiję su vaikų saugumo problemomis ir švietimo užduočių įvykdymu.
Darbo vieta ir praktiniai pavyzdžiai
Įvairiose savivaldybėse dirbantys socialiniai darbuotojai apibūdina savo patirtis: darbo pradžioje dažnai tenka įveikti nepasitikėjimą, abejingumą, nusivylimą ir net agresyvumą iš šeimų. Tačiau laikui bėgant atveriasi durys bendradarbiauti, atsiranda pasitikėjimas, vaikų šypsenos ir džiaugsmas. Nuolatinis darbas su nevyriausybinėmis organizacijomis, bendruomene ir prevencinės veiklos įtraukimai padeda stiprinti socialinio ryšio tinklą ir skatinti šeimas keistis.
Atvejo vadyba - svarbi metodika, kuri koordinuoja įvairių sričių specialistų darbą (gydytojus, bendruomenės slaugytojus, vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojus, švietimo sektoriaus atstovus, teisėsaugos institucijas) siekiant atkurti šeimos funkcionavimą, apsaugoti vaikus ir didinti jų gerovę. Tačiau įstatyminė bazė, kaip Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, keičiasi ir reikalauja nuolatinio prisitaikymo, dialogo ir ekspertų susitikimų, kuriais siekiama pagerinti pagalbos organizavimą ir teikimą.
Praktiniai metodai, jų įgyvendinimas ir ribos
Prieš įgyvendinant intervencijas būtina atsižvelgti į kiekvienos šeimos kontekstą, pabrėžiant individualų požiūrį ir lankstumą. Kaip rodo patirtis, svarbu ne tik teikti paslaugas, bet ir skatinti šeimą pačiai vertinti savo poreikius, suvokti galimas pasekmes ir sudaryti plano, kuriuo metu paslaugos palaipsniui įtraukiamos į šeimos gyvenimą. Intervencijos turi būti suvokiamos kaip laikinos ir orientuotos į pačių šeimos įgalinimą, o ne nuolatinę kontrolę. Taip pat svarbu pabrėžti prevenciją - ilgalaikę asmens ir visuomenės kaitą.
Taip pat skaitykite: Socialinės rizikos šeimos ir vaikų ugdymas
Sumažinti socialinės rizikos šeimų skaičių Lietuvoje yra sudėtinga užduotis: vien tik įstaigų etatų kūrimas nepakanka. Reikalingas mobilumas, pasiekiamumas klientams, tarpdisciplininis darbavimas ir nuolatinė prevencija.
Ką pasakoja tyrimai ir praktiniai įžvalgos
Šeimų įtraukties į teikiamų paslaugų procesą tyrimai rodo, kad socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai, o sėkminga intervencija priklauso nuo sugebėjimo užmegzti pasitikėjimą, būti lankdems, sąžingiems, empatiškiems bei paaiškinti galimas pasekmes, jei nepavyks dirbti kartu. Socialinių paslaugų spektras šeimoms yra platus: nuo finansinės paramos ir globos iki psichologinės pagalbos, tėvystės mokymų, savipagalbos grupių ir meno terapijos, ergoterapijos bei kineziterapijos.
Svarbu suvokti, kad sunkumų sprendimas yra ilgas procesas. Vien atvejai rodo, kad įtraukiant kelias disciplinas, galima pasiekti ilgalaikius pokyčius: vaikų gerovė, tėvų įgūdžių lavinimas, šeimos ryšių stiprinimas, saugios aplinkos kūrimas ir visuomenės įtraukimas į darbo rinką. Tyrajomosios patirtys taip pat pripažįsta, kad dažnai šeimos priešinasi pagalbai; dėl informacijos trūkumo, pasitikėjimo stokos ir nuolatinio streso jos gali vengti kontaktų su specialistais. Tačiau atvejai rodo, kad nuoseklus darbas, aiškus planavimas ir bendradarbiavimas gali įveikti pasipriešinimą ir skatinti pokyčius.
Socialinės rizikos šeimos: atsiradimo priežastys ir sprendimai
Priežastys, lemiančios socialinės rizikos šeimų atsiradimą, yra įvairiapusės: ekonominiai sunkumai, menkas socialinių įgūdžių lygis, priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, ir kt. Dažnai šie veiksniai yra tarpusavyje susiję ir sukelia sudėtingą palaikomą jėgų grandinę. Todėl sprendimai turi būti kompleksiniai ir koordinuoti tarp įvairių institucijų, įskaitant švietimo, sveikatos, teisėsaugos ir socialines paslaugas. Svarbu individualizuota pagalba, nes kiekviena šeima - unikali, su skirtingais iššūkiais.
Tyrimai ir praktika rodo, jog efektyvi pagalba apima ne tik paramą, bet ir įgalinimą: mokymai, konsultacijos, psichologinė pagalba, savipagalbos grupės, meno terapija, ergoterapija, kineziterapija ir sociokultūrinės iniciatyvos. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į gyvenimo sąlygų gerinimą kaimiškose vietovėse, kurios dažnai susiduria su dideliais atstumais iki paslaugų centrų.
Rekomendacijos praktikai
- Kurti daugiau koordinuoto, tarpdisciplinaro darbo su šeima modelių - daugiau specialistų vienoje šeimoje, kad būtų galima spręsti kelias problemines sritis iš karto.
- Kurtis nuolatinės prevencijos ir ilgalaikės sociaĺinės integracijos programos - skatinti gyventojų įsitraukimą į bendruomenę, darbo rinką ir savipagalbos iniciatyvas.
- Atsižvelgti į vietos specifiką: kaimo vietovių atstumo, transporto ir galimybių ribotumas turi įtakos paslaugų prieinamumui.
- Stiprinti pasitikėjimo principą: būti atviriems, nesmerkiantiems, empatiniams ir aiškiai paaiškinti galimas pasekmes bei naudą dalyvauti intervencijose.
- Atkurti pasitikėjimą įstatymų ir reglamentų kontekste: nuosekliai informuoti šeimas apie jų teises ir atsakomybes, taip pat apie įgyvendinamas paslaugas pagal Atvejo vadybos tvarkos aprašą.
Reziumė
Socialinė rizika šeimoms yra platus reiškinys, kuriam pažinti reikia daugialypio požiūrio ir nuoseklių pastangų. Socialinis darbas su šiomis šeimomis reikalauja profesionalumo, atsakomybės, pasitikėjimo ir gebėjimo įgalinti klientą veikti pats, o ne atlikti už jį. Svarbiausia - kurti sąlygas vaikų saugumui, šeimos gerovei ir jaukiai bendruomeninei paramai, atsižvelgiant į individualius poreikius ir vietos sąlygas.
Donald Trump LIVE: Trump's Stunning Announcement | Trump Latest News LIVE | US News | White House
Glaustas turinys (meta description)
tags: #socialines #rizikos #seimu