Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, kai socialinės paramos sistema ėmė diferencijuotis įstatyminiu ir administraciniu aspektu. Lietuvoje socialinės paslaugos oficialiai įteisintos 1994 metais, patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Nuo to laiko socialinių paslaugų samprata formavosi ieškant efektyvesnių paramos organizavimo būdų socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams.
Pagal Socialinių paslaugų įstatymą (1996 m.), socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų. Socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas - tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti, atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti prevencines paslaugas, siekiant užkirsti kelią socialinėms problemoms.
Socialinių paslaugų klasifikacija ir pobūdis
Pagal 2006 metų Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį, socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias.
- Bendrosios socialinės paslaugos skirtos asmenims ar šeimoms, kurių gebėjimai savarankiškai rūpintis savo gyvenimu gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos dažnai suteikiamos tam, kad asmenys galėtų gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų.
- Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos tiems, kurių gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu ar šeimos gyvenimu bendrosios paslaugos nepakanka. Jos dažniausiai teikiamos globos, reabilitacijos ar slaugos institucijose, pavyzdžiui, stacionariose globos įstaigose ar dienos globos centruose.
L. Žalimienė skiria socialines paslaugas pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; bei pagal socialinių paslaugų teikėją.
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes
- Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų, įskaitant šeimas, kuriose tėvai neprižiūri vaikų ar gyvena asocialiai;
- Rizikos grupės;
- Kitos klientų grupės, įskaitant pagyvenusius žmones bei neįgaliuosius.
Socialinės paslaugos pagal paslaugų pobūdį
- Bendrosios ir specialiosios socialinės paslaugos;
- Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos - laikino apgyvendinimo paslaugos globos įstaigose;
- Bendruomeninės paslaugos - pagalba namuose, dienos globa, prevencinės paslaugos vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugos ir kt.;
- Stacionarios ir nestacionarios paslaugos, leidžiančios socialinę pagalbą gauti neapsigyvenant globos įstaigoje.
Socialinės paslaugos pagal steigėją
Socialinių paslaugų įstaigų steigėjais gali būti valstybė, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Šios įstaigos gali turėti biudžetinės ar viešosios įstaigos statusą.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Socialinių paslaugų organizavimas ir administravimas
Socialinių paslaugų organizavimas ir teikimas Lietuvoje yra decentralizuotas ir vykdomas įvairių institucijų lygmenyse. Pagrindinės institucijos yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskritys bei savivaldybės. Kiekviena iš šių institucijų turi savo funkcijas, numatytas atitinkamuose įstatymuose.
Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų strategiją, rengia ir įgyvendina paslaugų teikimo planus bei programas, taip pat teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems žmonėms. Paslaugos teikiamos remiantis konkrečių asmenų, socialinių grupių ir bendruomenių poreikiais.
Tarp pagrindinių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principų išskiriami: decentralizacija, planavimas, deinstitucionalizacija, bendradarbiavimas, atvirumas bendruomenei, prieinamumas, adekvatumas bei žmogaus skatinimas rūpintis savimi ir aktyvinti savipagalbą.
Teisinis socialinių paslaugų reglamentavimas
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992 m.) bei kituose teisės aktuose. Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.
Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 m. patvirtinta Socialinės paramos koncepcija, o 1996 m. priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, kuriame buvo apibrėžta socialinių paslaugų samprata, rūšys, paslaugų teikėjų bei gavėjų santykiai, atsakomybė ir finansavimo principai. Šis įstatymas veikia kaip rėminis aktas, nustatantis socialinių paslaugų organizavimo pagrindus.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
2000 m. buvo sukurtas Socialinių paslaugų katalogas, skirtas detalizuoti socialinių paslaugų teikimo atvejus, principus, teikėjus, gavėjus ir naujas organizavimo formas bei metodus. Šis katalogas padėjo sisteminti ir tobulinti paslaugų teikimą bei sudaryti sąlygas jų plėtrai.
Socialinių paslaugų kokybė ir aktualūs iššūkiai
Socialinių paslaugų sektorius Lietuvoje ir Europoje yra vienas sparčiausiai augančių ekonomikos sektorių, tačiau kartu susiduria su nemažai iššūkių: didėja paslaugų gavėjų skaičius, mažėja valstybės galimybės tiesiogiai prisidėti prie socialinių paslaugų organizavimo, didėja visuomenės savireguliacijos funkcijų poreikis ir išryškėja socialinių paslaugų ekonomizavimo problema.
Todėl labai svarbu yra diegti kokybės užtikrinimo ir vertinimo modelius. Tiriamos skirtingos kokybės koncepcijos bei galimybės šias koncepcijas pritaikyti socialinių paslaugų sektoriuje. Kokybės užtikrinimas gali būti vykdomas išoriniu būdu, remiantis griežtu standartizavimu, bei vidiniu būdu, remiantis profesine savireguliacija ir etika.
Socialinio darbo specifika ir klientų įtraukimo svarba lemia, kad kokybės apibrėžimas socialinių paslaugų sektoriuje yra sudėtingas, o kokybės konceptualizavimas - kaip bendro suinteresuotų šalių susitarimo problema. Kokybės apibrėžtys Lietuvos strateginiuose dokumentuose yra įvairios ir dažnai interpretuojamos skirtingai.
Socialinių paslaugų ateities perspektyvos
Lietuvos mokslininkų tyrimai rodo, kad socialinių paslaugų poreikis nuolat auga, todėl būtina tobulinti jų administravimo efektyvumą ir plėtoti teikiamų paslaugų kokybę. Nepaisant pažangos, socialinės paslaugos savivaldybėse nepakankamai išplėtotos nei kiekybės, nei kokybės požiūriu. Įvertinus šiuolaikinius socialinius poreikius ir tendencijas, reikalinga identifikuoti prioritetus ir kryptis, kurios leistų geriau atliepti besikeičiančią socialinę aplinką.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Tokios priemonės kaip standartizavimas, kokybės valdymo sistemų įdiegimas ir efektyvus lyderystės vaidmuo socialinių paslaugų sektoriuje yra būtinos siekiant užtikrinti paslaugų veiksmingumą ir klientų poreikių patenkinimą.
tags: #socialines #paslaugos #samprata