Socialinė politika yra mokslas, nagrinėjantis socialinę gerovę, jos ryšį su politika ir visuomene. Nors socialinė politika apima platų visuomenės interesų ratą, ji ypač susitelkia ties socialinėmis paslaugomis ir gerovės valstybe. Socialinės politikos reikšmė ir aktualumas ypač akivaizdus šiandieninėse sąlygose.
Socialinės paramos koncepcijos atsiradimo kontekstas
Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmąkart šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija, vienijusi istorikus ir ekonomistus. Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją.
1994 m. koncepcijos esmė ir reikšmė
Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę. Socialinės paramos koncepcija nulėmė, kad susiformavo samprata, jog socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis.
Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjus ir gavėjus, santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.
Socialinės apsaugos santykis su koncepcija
Socialinė apsauga yra socialinės politikos sritis, kurios pagrindinis prioritetas yra gerinti žmonių gyvenimo kokybę, saugoti juos nuo patekimo į socialinės rizikos grupes bei padėti jiems ten patekus. Šiai problemai spręsti yra socialinis draudimas ir socialinė parama. Apibrėžti socialinę apsaugą nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jos apibrėžimas gali būti skirtingas tiek skirtingose pasaulio šalyse, tiek tose pačiose šalyse skirtingu metu.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Socialinė apsauga vykdoma vadovaujantis trimis pagrindiniais principais. Pirmiausia, nuopelnų principas, pagal kurį teisė į socialinę apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą. Antra, kategorinis principas reiškiantis, jog remiami asmenys priskiriami iš anksto numatytai kategorijai. Trečia, stokos principas, pagal kurį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami.
Socialinių paslaugų samprata, tikslai ir klasifikacija po 1994 m.
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinių paslaugų samprata formavosi per socialinės paramos teikimą socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, ieškant efektyvesnių paramos organizavimo būdų. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu.
Pagrindiniai socialinių paslaugų tikslai: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje; teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį, socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrosioms socialinėms paslaugoms nepakanka.
Remiantis L. Žalimiene, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinių paslaugų teikėjas.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Teisinis reglamentavimas ir administravimo struktūra
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas.
2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka.
Socialinių paslaugų organizavime ir teikime dalyvauja įvairios institucijos: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskritys ir savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims.
Organizavimo principai ir teisė gauti paslaugas
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai: decentralizacijos, planavimo, deinstitucionalizacijos, bendradarbiavimo, atvirumo bendruomenei, prieinamumo, adekvatumo, žmoguje skatinimo. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Lietuvoje socialines paslaugas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinio draudimo ir socialinės paramos santykis
Šiuolaikiniame pasaulyje išskiriami du pagrindiniai socialinės apsaugos sistemos tipai: socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinė parama apima mažesnę dalį nei socialinis draudimas. Socialinė parama ir socialinis draudimas - tai dvi socialinės apsaugos sritys, kurios tarpusavyje gali būti įvairiai derinamos.
Pagrindinė socialinės apsaugos sudedamoji dalis yra socialinis draudimas. Būtent socialinis draudimas Lietuvoje apima didžiausią dalį visos socialinės apsaugos (apie 80 proc.). Socialiniam draudimui šalyje yra skiriama kone didžiausia socialinės apsaugos finansavimo dalis, o didžioji dalis visų socialinių išmokų yra mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų.
Socialinis draudimas remiasi nuopelnų principu, kadangi socialinės išmokos socialinės rizikos atveju asmuo gali tikėtis tik tada, kai jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie šios sistemos finansavimo. Socialinė parama remiasi stokos principu, o tai reiškia, kad asmeniui suteikiama pagalba tik tuomet, jeigu jis neturi lėšų pragyvenimui ir yra nepajėgus pasirūpinti savimi.
Praktinės pasekmės: institucijos, nevyriausybinės iniciatyvos ir paslaugų prioritetai
Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio. Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti.
Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas, pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.
Socialinės politikos kryptys Lietuvoje
Pagrindinės Socialinės Politikos Kryptys Lietuvoje: gyventojų pajamų dinamika; valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategija; valstybinė parama šeimai; vaikų teisių apsauga; būsto politikos socialiniai aspektai; neįgaliųjų integracija ir socialinės paslaugos; nacionalinė užimtumo politikos strategija; repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialiniai klausimai; darbo santykiai; darbo sauga; tarptautinė pagalba tobulinant socialinės politikos formavimą ir administravimą.
Šeimos politika ir demografiniai iššūkiai
Dar viena svarbi ir aktuali socialinės politikos sudedamoji dalis yra šeimos politika. Šeimos politikos svarba Lietuvoje yra susijusi su nepalankia demografine situacija šalyje, t.y. mažėjančiu gimstamumu, didėjančiu mirtingumu, senėjančia visuomene, emigracijos mastais, didėjančiu darbingo amžiaus asmenų daliai, ir kt. Visi šie demografiniai veiksniai turi įtakos ne tik šalyje vykdomai šeimos politikai, bet ir visai šalies socialinei politikai.
Demografiniai procesai Lietuvoje yra tokie, kad senyvo amžiaus žmonių dalis visuomenėje didėja, o jaunų - priešingai - mažėja. Iš to kyla daugybė problemų socialinio draudimo srityje. Todėl tokioje situacijoje yra svarbu plėtoti palankią šeimai tiek socialinę, tiek finansinę politiką. Nuo to, kokios bus sudarytos sąlygos šeimoms, auginančioms vaikus, labai priklauso ir gimstamumo lygis šalyje.
Modeliai, vertinimai ir tolesnės perspektyvos
Siekiant aprašyti kaip nuo 1990 m. buvo plėtojama Lietuvos socialinė politika bei kas būdinga dabartinei Lietuvos socialinei politikai buvo naudojamas vieno atvejo analizės metodas. Aprašant socialinės politikos modelių bruožus nagrinėjami vieno žymiausių gerovės valstybės teoretikų G. Esping-Anderseno darbai, taip pat kitų autorių tyrimai. Analizuojant Lietuvos socialinės politikos raidą ir jos ypatumus tyrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktai, reguliuojantys socialinės politikos įgyvendinimą.
Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių. Socialinės problemos retai būna vienalytės - jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios - ko dažnai trūksta.
Santraukinė lentelė: svarbiausi teisės aktai ir dokumentai
| Metai | Dokumentas | Reikšmė |
|---|---|---|
| 1992 | Lietuvos Respublikos Konstitucija | Teisinis pagrindas teisėms į socialinę apsaugą ir paslaugas |
| 1994 | Socialinės paramos koncepcija | Socialinių paslaugų termino įvedimas ir koncepcijos nustatymas |
| 1996 | Socialinių paslaugų įstatymas | Socialinių paslaugų samprata, teikėjai, finansavimo principai |
| 2000 | Socialinių paslaugų katalogas | Detalesnis paslaugų atvejų, gavėjų ir teikėjų apibrėžimas |
| 2006 | Socialinių paslaugų įstatymo 6 str. | Bendrosios ir specialiosios paslaugos klasifikacija |
Apibendrinant, Socialinės paramos koncepcija 1994 m. buvo kertinis žingsnis, kuriuo Lietuva pradėjo sistemingai kurti socialinių paslaugų teisinį ir organizacinį pagrindą. Nuo to laiko socialinė politika Lietuvoje evoliucionavo, laikui bėgant įtraukdama tiek socialinio draudimo, tiek socialinės paramos instrumentus, stiprinant paslaugų teikimo struktūras ir plėtojant naujas paslaugų formas pagal visuomenės poreikius.
tags: #socialines #paramos #koncepcija #1994