Sociologijos mokslas prasidėjo XVIII a. pabaigoje. Svarbiausią įtaką jam turėjo prancūzų sociologo A. Comte darbai. Jis pirmasis pavadino šį mokslą socialine fizika ir sociologijos mokslui suteikė mokslinės disciplinos statusą. A. Comte, kaip ir daugelis kitų to laikmečio mokslininkų, buvo įtakotas pokyčių, vykstančių Europos visuomenėje. Prancūzijos revoliucija įnešė pakankamai daug netvarkos ir chaoso į prancūzų visuomenę.
Comte manė, kad tvarką visuomenėje galima atstatyti, jei suvoksime pagrindinius principus, kaip veikia visuomenė. A. Comte veikalai svarbūs dar ir tuo, kad jie pagrindė mokslo apie visuomenę idėją. A. Comte manė, kad sociologija gali spręsti tokias problemas, kaip karas, revoliucija, nusikaltimai ir t.t.
Vėliau sociologijos kaip akademinės disciplinos susiformavimui įtakingas buvo kitas prancūzų mokslininkas E. Durkheimas (1858-1917). Vienas žymiausių jo veikalų - „Savižudybė”, kuriame jis analizavo socialinių faktorių įtaką individų elgesiui. Durkheimas demontravo, kad socialinis kontekstas, kuriame gyvena individas, gali paaiškinti savižudybių skaičiaus dažnumą. Jis akcentavo dar ir tokį faktorių, kad savižudybės išaugdavo socialinių pokyčių ir krizių laikotarpiais. Tokias socialines sąlygas jis pavadino anomija.
Anomija literatūriškai reiškia normų nebuvimą. Tai situacija, kuomet individai visuomenėje nėra tikri dėl visuomenės normų. Žmogžudystę tokiomis sąlygomis, jis pavadino anomine. Daugumos sociologų nuomone, Durkheimo „Savižudybė” yra puikus sociologijos mokslo pavyzdys. Statistinė duomenų analizė tapo būdingu sociologijos mokslo bruožu.
Max Weber (1864-1920) - vokiečių sociologas. Taip pat analizavo pokyčius, vykstančius Europos visuomenėse. Esminis pokytis, anot Max Weber, buvo racionalumo žmonių elgesyje išaugimas. Racionalumas yra žmonių veikimo forma, kuomet tikslai pasiekiami pačiu efektyviausiu būdu. Žmogus pasirenka tą elgesio modelį, kuris jam greičiausiai ir lengviausiai leidžia pasiekti pasirinktą tikslą. Pats svarbiausias racionalumo simbolis, anot Max Weber, yra biurokratija.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Karlas Marksas (1818-1883) - vokiečių kilmės socialfilosofas ir socialinių procesų analitikas, užima visiškai kitokią vietą sociologijos istorijoje nei Max Weber ar Emilis Durkheimas. Jis nebuvo sociologu ir neketino juo būti, tačiau daugelis jo idėjų buvo labai reikšmingos pasaulio istorijos vystymosi ir įtakojo sociologijos mokslo plėtotei.
Analizuodamas savo laikmečio Europos visuomenę, jis išskyrė dvi pagrindines klases - proletariatą (tie, kurie parduoda savo darbą gamybos priemonių savininkams) ir kapitalistus (gamybos priemonių savininkai). Gamybos priemonių savininkai anot K. Markso kontroliuoja gamyklas, mašinas ir įrangą. Vienintelis galimas santykis tarp kapitalistų ir proletariato yra konfliktas. Konfliktas tarp tų, kurie dominuoja ekonominiu atžvilgiu. K. Markso veikalai įtakojo konflikto sociologijos atsiradimą ir vystymąsi.
Sociologinės Teorijos
Teorija yra idėjų rinkinys, kuris paaiškina platų socialinių reikškinių spektrą ir socialinių reiškinių įvairovę. Kiekviena sociologinė teorija išskiria tuos aspektus, kurie jos nuomone yra patys reikšmingiausi visuomenės socialiniame gyvenime.
Mikrosociologinės Teorijos
Simbolinės sąveikos - analizuoja sąveikas tarp individų simboliniu lygiu. Simboliai - tai žodžiai, gestai ir objektai, kurių pagalba komunikuoja individai. Anot simbolinės sąveikos teoretikų, žodžiai yra patys svarbiausi simboliai. Bet kurioje visuomenėje individai turi bendrą simbolių supratimą (Ugnis). Vienas žodis perduoda informaciją apie vykstantį socialinį reiškinį.
Pasakyti ar parašyti žodžiai, taip pat kaip ir veido ir kūno gestai yra svarbūs simboliai. Žmonės yra apdovanoti išskirtiniu, ir galbūt unikaliu sugebėjimu naudoti žodžius (7 m. vaiko kalba susideda iš ~8000 žodžių). Pirmieji žodžiai, kuriuos išmoksta vaikas, atspindi konkrečius objektus: mama, tėtė, katė, burna ir t.t. Pirmuosius vertinimus arba simbolius vaikai dažniausiai išmoksta iš šeimos narių, kurie yra vadinami reikšmingais kitais. Vėliau reikšmingais kitais tampa, draugai, bendraamžiai, bendramoksliai, partneriai, sutuoktiniai, bendradarbiai, religiniai ir politiniai lyderiai ir t.t.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Mokydamiesi kalbinių objektų, vaikai išmoksta save vertinti, taip kaip jie išmoksta vertinti kitus objektus.
Socialinių Mainų Teorija
Šios teorijos autoriai daugiausia domisi individų tarpusavio sąveika (arba grupių tarpusavio sąveika). Socialinių mainų teorijos atstovai pabrėžia žmonių elgesio motyvus: kainą ir atlygį. Kiekviena žmogiškoji veikla turi tam tikrą kainą ir už jos atlikimą, turi būti atlyginimas. Socialinių mainų teorijos principas, kad žmonės stengiasi elgtis taip, kad jiems būtų atlyginta. Apdovanojimu gali būti laikoma viskas, kas yra vertinga abiems individams. Reciprocity - socialiai priimta idėja, kad už paslaugą taip pat turi būti atlyginta.
Struktūrinis Funkcionalizmas
Dažnai vadinamas funkcine teorija arba funcionalizmu, pabrėžia, kad kiekvienas veiklos modelis (arba bet kokia struktūra) turi visuomenei teigiamą arba neigiamą įtaką. Dvi pagrindinės struktūrinės - funkcinės teorijos sąvokos yra struktūra ir funkcija. Socialinė struktūra yra socialinių sąveikų ir socialinių santykių modelis. Struktūrinis funkcionalizmas domisi, kokias funkcijas atlieka atitinkamos struktūros visuomenėje, koks jų tikslas.
Vienas žymiausių funkcionalizmo atstovų yra T. Parsons, jis teigė, kad visuomenėje tvarka galima tuomet, kai dauguma jos narių prisilaiko vienodų normų. Jis siūlė, kad kiekviena visuomenė ar grupė suformuluotų savo kultūrinius dėsningumus, kurie garantuotų bent jau minimalią tvarką (jei to nebus, kils socialinė betvarkė ir konfliktai). Socialinės tvarkos perspektyva dar liečia ir tokias sistemos dalis, kurios tarpusavyje nesiderina, ir tas, kurios tą sistemą ardo. Visa tai vadinama - disfunkcija.
1937 m. T. Parsons paskelbė veikalą “Socialinės veiklos struktūra”, kurio tikslas buvo sukurti visuomenės modelį, kuris paaiškintų visuomenės struktūrą ir individualios veiklos modelius joje. Jis siekė paaiškinti socialinių institucijų kilmę, jų tęstinio egzistavimo priežastis. Anot T. Parsons, visuomenė, norinti egzistuoti, turi išspręsti keturias pagrindines problemas: adaptacija prie aplinkos, užtikrinti sprendimų priėmimo procesą, integruoti įvairias visuomenės institucijas ir išspręsti psichologines visuomenės narių problemas. Adaptacija - visuomenė turi užtikrinti minimalią jos narių egzistenciją. (Goal attainment) - kaip ji organizuoja savo veiklą. Integracija - visuomenėje atsiranda įvairios subsistemos, kurios kyla iš specifinių visuomenės poreikių ir sukuria savo vertybių skalę. Tačiau nėra garantijos, kad įvairios visuomenės dalys harmoningai egzistuos tarpusavyje. Už integraciją yra atsakingos kultūrinės ir kt. Latentinė - šeimos, draugų, bendradarbių ir kt.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Socialinio Tyrimo Procesas, Jo Struktūriniai Elementai ir Etapai
Socialinis tyrimas turi savo specifiką, logiką ir struktūrinius elementus. Socialinio tyrimo procese išskiriami du lygiai: empirinis ir teorinis. Sociologiniai tyrimai gali būti teoriniai ir taikomieji. Taikomieji tyrimai prasideda vėliau, nei teoriškai orientuoti. Taikomųjų tyrimų pradžia siejama su XIX a. pab. - XX a. pradžia. Taikomieji tyrimai siejami su E. Diurkheimo vardu, kuris teigė, kad “prasmę socialiniai mokslai turi tuomet, kai jie siejami su praktika“.
Pirmasis taikomųjų tyrimų etapas tęsėsi iki ~1920 m. Platesnis taikomųjų tyrimų naudojimas socialiniuose moksluose siejamas su Čikagos mokyklos pradžia. Teorines žinias pradėta taikyti praktikoje. Šis etapas, mokyklos atstovų darbai susieti su tikslių, subtilių metodų sukūrimu. Daug dėmesio skiriama kaip surinkti informaciją, analizuoti kiek ji tiksli. Trečiasis etapas siejamas su pokario metais ~1950.
Parengiamasis etapas prasideda tyrimo sumanymu ir tyrimo problemos suformulavimu. Tyrimas prasideda nuo probleminės situacijos suvokimo, t.y. žinojimo apie žmonių poreikius ir nežinojimo kaip juos patenkinti. Nuo problemos sudėtingumo priklauso tyrimo lygis. Tyrimas gali būti orientuotas į naujų žinių gavimą (teorinis) arba į praktiką (taikomasis).
Uždavinių formulavimas - suformuluota tyrimo problema konkretizuojama. Sąvokų interpretacija - svarbus parengiamojo etapo komponentas. Mokslas - pastovus sąvokų tikslinimas. Sąvokų interpretacija - tai teorinis sąvokų patikslinimas, pagilinimas. Pradedant kiekvieną tyrimą, priimamas apibrėžimas, kuris yra pripažintas moksle.
Sąvokų operacionalizacija - empirinių indikatorių suradimas, kurie atspindi šią problemą. Empiriniai indikatoriai - tokie reiškiniai gyvenime, kurie charakterizuoja, apibrėžia šią sąvoką.
Atlikus sąvokų operacionalizaciją, sekantis etapas - išankstinis objekto aprašymas. Parengiamajame etape vyksta mintinis aprašymas to objekto, kuris bus tiriamas. Išankstinis aprašymas susietas su įvairių veiksnių, ryšių išskyrimu. Pirmiausia išskiriami bendriausi veiksniai, įtakojantys tyrimo objektą. Toliau išskiriami pagrindiniai bei šalutiniai veiksniai, taip pat tiesioginiai ir netiesioginiai. Gali būti išskiriami subjektyvūs, bei objektyvūs.
Hipotezių iškėlimas ir jų formulavimas. Hipotezė - tai spėjami, numanomi ryšiai, santykiai, priklausomybės tarp įvairių socialinių reiškinių ir faktų. Hipotezėse paprastai formuluojamos kiekviename tyrime. Hipotezės daro tyrimą gilesniu. Yra įvairių nuomonių, kokia hipotezė yra gera. Gera hipoteze laikoma tokia, kuri patvirtinama netampa amžina hipoteze. Metodiniai nurodymai „gerai“ hipotezei. Socialiniai tyrimai, kuriuose nėra suformuluotos hipotezės taip pat galimi.
Empirinio objekto ir teorinio objekto išskyrimas. Empirinis objektas - tai žmonės, kurie yra tos problemos nešėjai. Teorinis objektas - problema. Pvz. Problema - narkotikų naudojimas - teorinis objektas, narkomanai - empirinis objektas.
Sociologiniai tyrimai gali būti visuminiai, atrankiniai, monografiniai.
Visuminio tyrimo metu tiriami visi problemos nešėjai. Visuminiai tyrimai taikomi retai. Su visuminiais tyrimais susijęs gyventojų surašymas. Nėra problemos - tik renkama statistika. Jie atliekami retai.
Prieš pasirenkant imties tūrį paprastai atliekamas bandomąjį pilotažinį tyrimą. Tai vienas iš metodologinių apklausos kaip tyrimo metodo reikalavimų, bet kartu ir priemonė imties tūriui nustatyti. Atlikę bandomąjį tyrimą, pavyzdžiui, nustatome, kad 70 proc. t - koeficientas, surandamas iš Stjudento pasiskirstymo lentelių, kuris parenkamas pagal tai, kokį patikimumą noriu gauti. Daugelio autorių teigimu, moksliniam tyrimui atlikti pakanka 95 proc. - leistinas netikslumas, t.y. Kur proc. - bandomojo tyrimo metu nustatytas kokybinis rodiklis.
Dažniausiai reprezentatyvumas vertinamas pagal socialines demografines charakteristikas. Generalinę visumą kartais sunku apibrėžti, suvokti. Tai priklauso nuo to, koks yra mūsų empirinis objektas. Generalinės visumos atranka yra problematiška ir kiekvienu atveju sprendžiama konkrečiai. Atrankinei visumai suformuoti reikalingas atrankos pagrindas.
Matematinis-statistinis - juo grindžiama atranka visuose socialiniuose tyrimuose.
Atrankų klasifikacijų mokslinėje literatūroje yra daug:
- Paprastas - atsitiktinis. Iš populiacijos sąrašo atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius.
- Sisteminis arba mechaninis - tai paprasto arba atsitiktinio būdo modifikacija. Čia tiriamieji iš populiacijos sąrašo parenkami ne atsitiktinai, o pagal tam tikrą sistemą.
- Stratifikacinis arba sluoksniuotas - tiriant šiuo būdu populiacija suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes. Pavyzdžiui, vienoje grupėje gali būti tik moterys, o kitoje tik vyrai.
Netikimybinės atrankos:
- Kvotinė atranka - atranka suformuojama pagal kvotą, pagal proporcijas iš generalinės visumos: pvz. Lietuvoje gyvena 47 proc. vyrų ir 53 proc. moterų. Atranka 100.
- Tikslinis grupių formavimas - tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia asmenis, kurie yra tipiškiausi tiriamojo požymio atžvilgiu.
- Sniego gniūžtės metodas - pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų, pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių.
Populiacijos apibrėžimas - mokslinių tyrimų kontekste žodis populiacija nereiškia visų šalies gyventojų. Technine prasme tai yra visa grupė individų, kurie bus tiriami. Priklausomai nuo tyrimo tikslo, populiacija gali būti apibrėžiama plačiai arba siaurai. Populiacijos apibrėžimas yra tyrėjo reikalas.
Klausimyno sudarymo principai
Klausimyno pagrindas yra klausimas. Klausimai suteikia galimybę surinkti duomenis hipotezių patikrinimui. Klausimai gali būti kelių tipų: faktiniai, atviri, uždari klausimai ir t.t. Faktiniai klausimai suteikia informaciją apie respondento socialinę aplinką. Klausimų turinys yra svarbus aspektas sudarant klausimynus.
Uždari klausimai, kuomet respondentams pateikiami atsakymų variantai. tikras paklaidas, kadangi respondentai turi pasirinkti atsakymą iš pateiktų variantų. Atviri klausimai - kuomet respondentas pats pateikia atsakymo variantą.
Eksperimentinė situacija yra taip suformuojama, kad nepriklausomąjį kintamąjį kontroliuoja mokslininkas ir tiesiogiai stebi jo poveikį priklausomam kintamajam.
Longitudinis tyrimas - eksperimentas leidžia nustatyti pakitimus per ilgą laiką.
Lauko eksperimentas ir laboratorinis eksperimentas - dažnai sociologai atlieka eksperimentus specialiai tam įrengtose laboratorijose su dvipusiais veidrodžiais, audio ir video aparatūra. Tipišku laboratorinio eksperimento atveju subjektai yra prašomi atlikti tam tikrą veiksmą ar užduotį.
Laboratorinis eksperimentas yra naudingas ta prasme, kad leidžia tyrėjui kontroliuoti priklausomąjį kintamąjį. Tačiau laboratoriniai eksperimentai dažnai peikiami, kaip sukuriantys dirbtinę aplinką, esantys nenatūralūs. Prie eksperimento trūkumų taip pat priskiriami tokie, kaip eksperimentatoriaus įtaka eksperimento rezultatams. Sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiu yra vienodos. Sudarant tiriamųjų grupes labai sunku yra užtikrinti, kad grupės visiškai sutaptų.
Stebėjimo metodas plačiai naudojamas ne tik socialiniuose moksluose. Jis atėjęs iš tiksliųjų mokslų.
Pirmiausiai stebima bendra socialinė situacija, stebėjimas panaudojamas pradiniame socialinio tyrimo etape. Stebima bendra socialinė situacija, veiklos rūšys, taisyklės, normos (kiek jos oficialiai priimtos, kiek ne).
Stebint individus socialinėse situacijose labai dažnai kreipiamas dėmesys į veiklos turinį, išorinius pasireiškimo rodiklius, per veiklą išryškėjusias savybes. Gali būti stebima veiklos struktūra - kaip ji atrodo iš šalies.
Toks dalyvavimas stebėjime kuomet stebimojo asmenybė nėra visiems žinoma. Priklausomai nuo stebėjimo formalizavimo laipsnio skiriama. Struktūruotas stebėjimas - kuomet turime griežtą planą. Struktūruoto stebėjimo atveju naudojamas tyrimo planas, detaliai parengtas iš anksto.
Lindermann teigė, kad stebėjimas tai toks procesas kai stebėtojas dalyvauja sociologinėse situacijose su moksliniu tikslu.
Viešojo administravimo rašto darbai suteikia galimybę gilintis į viešojo sektoriaus veiklos aspektus, tokius kaip organizacinė struktūra, viešųjų paslaugų teikimo metodai, viešųjų politikos formavimo procesai, biudžeto valdymas ir viešųjų projektų įgyvendinimas. Jie padeda analizuoti viešojo administravimo principus, vertinti viešųjų institucijų efektyvumą ir nagrinėti viešojo sektoriaus iššūkius. Viešasis administravimas yra sritis, orientuota į viešojo sektoriaus valdymą ir administravimą, siekiant efektyviai ir sąžiningai teikti viešąsias paslaugas bei vykdyti politikos sprendimus.
tags: #socialiniu #tyrimu #metodai #konspektas