Lietuvos socialinė nelygybė yra kompleksiška problema, kuri apima ne tik pajamų skirtumus, bet ir vartojimo išlaidas, disponuojamą turtą, gyvenimo sąlygas, galimybes apsirūpinti būtiniausiomis reikmėmis, psichologinę gerovę ir kitus materialios gerovės aspektus. Tyrimo tikslas - ištirti socialinę ekonominę nelygybę Lietuvoje kaip esminį gyventojų gyvenimo kokybės veiksnį, moksliniais tyrimais pagrindžiant ją sąlygojančius veiksnius, pasekmes gyventojų gyvenimo kokybei ir pateikiant galimus jos mažinimo (reguliavimo) būdus bei priemones.
Europos Komisijos ir EBPO pastebėjimai apie Lietuvos fiskalinę ir socialinę padėtį
Europos Komisija teigia, kad 2019 metais Lietuvos viešieji finansai iš perteklinių tapo subalansuotais. Tai įvyko dėl darbo jėgos apmokestinimo sumažinimo, „kuris nebuvo visiškai kompensuotas kitomis mokesčių priemonėmis“. Mokesčių surinkimą gerinančių priemonių efektyvumas išlieka nedidelis, o pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimo atotrūkis Lietuvoje išlieka vienas aukščiausių Europoje.
Europos Komisija pažymi, kad „Lietuvoje ekonominio augimo vaisiais vis dar dalijamasi netolygiai: nepaisant pozityvių pasikeitimų paskutiniaisiais metais, pajamų nelygybės ir skurdo rizikos rodikliai Lietuvoje išlieka aukšti“. Pasak ataskaitos, Lietuvos situacija išlieka kritinė bent trimis aspektais: pirma, pagal visuomenės dalį, kuri yra socialinės atskirties ir skurdo rizikoje, - Lietuvoje tai yra 28,3 proc., palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu - 21,9 proc. Antra, pagal pajamų lygybę, tai yra, pagal penktadalio didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančiųjų pajamų skirtumą (kartais): Lietuvoje tai yra 7,1 karto, o ES - 5,17 karto.
EBPO duomenimis, pajamų skirtumas Lietuvoje tarp penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių gyventojų siekia 7,5 karto. Tai vienas iš didžiausių rodiklių ES, kurios vidurkis yra 5,2 karto. Palyginimui, Skandinavijos šalyse skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų siekia apie 4 kartus. Pagal Pasaulio banko pateiktus duomenis Lietuvos Gini koeficientas yra 36,7 proc. Lietuva pajamų nelygybe lenkia visus savo kaimynus.
Pajamų nelygybės struktūra: kas iš tiesų kelia nelygybę?
Taigi atlyginimų nelygybei sumažėjus, pagrindiniu pajamų nelygybės didėjimo šaltiniu pastaraisiais metais buvo skurdžios ir stagnuojančios socialinės išmokos bei pensijos tiems, kurie turi ribotas galimybes dalyvauti darbo rinkoje. Pensininkų, neįgaliųjų ir bedarbių finansinei situacijai ekonomikos augimas beveik neturėjo jokios įtakos - jų pajamos augo lėčiau nei pajamos iš darbo ir kitų šaltinių.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Pavyzdžiui, vidutinės senatvės pensijos santykis su vidutiniu neto darbo užmokesčiu sumažėjo nuo 49,4 proc. 2009 m. iki 42,3 proc. Pernelyg aukštos nedarbo draudimo ir socialinės pašalpos išmokos gali mažinti motyvaciją ieškoti darbo. Pernai metais Europos Komisijos atlikta analizė nustatė, kad Lietuvoje teikiama pagalba bedarbiams yra viena trumpiausių, skurdžiausių ir keliančių didžiausius ankstesnės darbo trukmės reikalavimus.
Egzistuoja dar viena pajamų nelygybės priežastis, kurią akcentuoja ir tarptautinės institucijos, tačiau ji Lietuvoje neretai yra ignoruojama. Ji susijusi su dideliu įsidarbinimo galimybių atotrūkiu tarp žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Šis atotrūkis atsirado dėl ekonomikos struktūrinės transformacijos ir technologinės pažangos, dėl kurių keičiasi verslo poreikiai ir darbuotojams keliami reikalavimai.
Darbo užmokesčio dinamika: ryškios permainos tarp dirbančiųjų
Daug kas stebisi statistika apie didėjančią pajamų nelygybę, tačiau vertinant situaciją tarp dirbančiųjų, pajamų nelygybė pastaraisiais metais pastebimai sumažėjo. Nuo 2011 metų ketvirtadalio daugiausiai uždirbančių atlyginimai išaugo 49 proc., o ketvirtadalio mažiausiai uždirbančių atlyginimai padidėjo net 80 procentų. Šio dešimtmečio pradžioje 35 proc. Lietuvos dirbančiųjų gavo žemas pajamas, nesiekiančias 75 proc. vidutinio šalies atlyginimo. Dabar tokių darbuotojų dalis nukrito iki 31 procento. Per tą patį laikotarpį viduriniosios klasės dalis išaugo nuo 53 proc. iki 59 procentų, o gaunančių daugiau nei du vidutinius atlyginimus dalis sumažėjo nuo 13 proc. iki 11 proc.
Mažiau nei 400 eurų „ant popieriaus“ gaunančių visą darbo dieną dirbančių darbuotojų dalis sumažėjo nuo 41 proc. 2010 m. iki 15 proc. Šioms tendencijoms didžiausios įtakos turėjo nuo 2011 m. net 64 proc. padidintas minimalus mėnesinis atlygis (MMA) ir kartu su ekonomikos augimu atsigaunanti darbo rinka.
Regioniniai skirtumai ir gyvenamosios vietos įtaka
Ekonomikos varikliams vis labiau koncentruojantis keliuose didžiuosiuose šalies miestuose, darbuotojų poreikis juose didėja, o stagnuojantys regionai susiduria su darbo vietų stoka. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste nedarbo lygis siekia tik 3.7 proc., o Utenos apskrityje net 13.7 proc. Taigi didesnę socialinę paramą turėtų lydėti bedarbių bei darbuotojų, esančių didžiausioje rizikos kategorijoje (t.y. žemos kvalifikacijos) efektyvus ir kryptingas perkvalifikavimas, aktyvi įsitraukimo į darbo rinką pagalba ir konsultavimas.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Būtina didinti gyventojų, gyvenančių nuo didžiųjų miestų nutolusiose vietovėse, mobilumą, užtikrinant patogesnį ir kokybiškesnį regionų susisiekimą su didžiaisiais miestais. Galbūt derėtų imti svarstyti ir persikėlimo vaučerių, t.y. paramos galimybę tiems gyventojams, kurie persikeltų iš stagnuojančių regionų į miestus, kuriuose yra darbo vietų.
Švietimas, žmogiškasis kapitalas ir ilgalaikės pasekmės
Briselis nurodo, kad Lietuvos augimo potencialui išlaikyti ypač svarbi mokslo ir inovacijų sistema, kuri, nepaisant dedamų pastangų, išliekanti fragmentuota, susiduria su talentų trūkumu ir neefektyviu finansavimu. Tolesniam sparčiam pajamų augimui būtina sėkmingai pereiti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos, galinčios užtikrinti didesnį našumą ir išvengti vidutinių pajamų spąstų ir tai, be jokios abejonės, vargiai įmanoma be gilių struktūrinių reformų.
MRU dr. Ilona Bartuševičienė kalbėjo apie vieną svarbiausių svertų, mažinančių socialinę ekonominę nelygybę. Tai - pažangios ekonomikos skatinimas, t. y. nematerialių išteklių, gebėjimų ugdymas. Sumanios, besimokančios visuomenės vystymąsi sąlygoja žinių sklaida ir investicijos į švietimą bei nematerialius išteklius. Šalys, sukaupusios daugiau žmogiškojo kapitalo, tampa konkurencingesnės ir susiduria su mažesne skurdo problema.
Tačiau Lietuvoje situacija yra viena prasčiausių Europos Sąjungoje. 2014 m. atlikus reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą, paaiškėjo, kad didžioji dalis respondentų nėra linkę manyti, kad asmeninių gebėjimų ugdymas galėtų prisidėti prie jų pajamų padidėjimo, kvalifikacijos kėlimo, karjeros galimybių. Ypatinga reikšmė tenka ir Lietuvos švietimo sistemai ir jos kokybės kėlimui.
Sveikata, psichologinė gerovė ir demografinės pasekmės
Lietuvos žmonių sveikata lieka viena prasčiausių Europos Sąjungoje - tik 44 proc. visuomenės Lietuvoje savo sveikatą vertina kaip gerą arba labai gerą, kai Europos Sąjungos vidurkis yra 70 proc. Mirštamumas nuo išgydomų ligų, paskutiniais duomenimis, dvigubai viršijo Europos Sąjungos vidurkį. Sveikatos apsaugos sistemos finansavimas išlieka mažas: 5,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) Lietuvoje, palyginti su 7 proc.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
MRU Psichologinės gerovės tyrimų laboratorijos vadovė profesorė dr. Aistė Diržytė pažymėjo, kad vidutiniai psichologinę gerovę atspindinčių konstruktų rangai subjektyviai neturtingiausiųjų grupėje buvo daugiau kaip tris kartus mažesni nei subjektyviai turtingųjų grupėje. Gyvenimo kokybės vertinimo vidutiniai rangai neturtingiausiam sluoksniui save priskiriančiųjų grupėje buvo beveik septynis kartus mažesni nei viduriniam sluoksniui save priskiriančiųjų grupėje.
Analizuojant gyvenimo vertinimą pagal realias pajamas (eurais per mėnesį), žemiausių pajamų grupės gyvenimo vertinimo vidutiniai rangai buvo daugiau kaip du kartus mažesni nei aukščiausių pajamų kvintilyje. Tai reiškia, kad savo gyvenimo kokybės vertinimui svarbesnės yra ne tik realios pajamos, bet ir tai, kaip asmuo suvokia savo socialinę ir ekonominę padėtį.
Turtas, vartojimas ir materialinės sąlygos
Pagal dr. Vaidos Servetkienės pateiktus duomenis, lyginant su pajamomis, materialiosios gyvenimo sąlygos, gyventojų disponuojamas turtas yra dar netolygiau pasiskirstę. Apskaičiuota vidutinė kiekvienos decilinės grupės namų ūkio disponuojamo turto vertė ir decilinis turto diferenciacijos koeficientas (I ir X decilių santykis), kuris yra lygus net 40,8. Taigi, turto diferenciacija smarkiai viršija pajamų nelygybę (decilinis pajamų diferenciacijos koeficientas - 11,4 karto).
Pagal respondentų atsakymus nustatyta, kad 10 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų disponuoja 34,8 proc., o 1 proc. pačių turtingiausių - 8,9 proc. Pasak MRU Lyčių tyrimų laboratorijos, vartojimas atspindi šiuolaikinio pasaulio poliarizaciją ir atskleidžia didelę socialinę ekonominę nelygybę tarp atskirų valstybių. 2015 m. duomenimis, Lietuvoje maistui skiriamų išlaidų dalis visose gyventojų vartojimo išlaidose yra beveik du kartus didesnė už ES vidurkį. Taip pat 2015 m. duomenimis, Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekis viršija ES vidurkį beveik 3 kartus.
Pasekmės ekonominiam augimui ir politikai
Socialinė nelygybė, be kitų sukeliamų bėdų, taip pat stabdo ir ekonomikos augimą: skaičiuojama, kad ilgą laiką auganti nelygybė EBPO šalių ekonomikų kumuliatyvų augimą tarp 1990 ir 2010 metų sumažino maždaug 4.7 proc. Pagrindinė problema - augantis skirtumas tarp 40 proc. neturtingųjų ir likusiųjų, labiau pasiturinčių.
Skeptikai kartais teigia, kad pajamų nelygybė yra natūrali ir jos dirbtinai mažinti nereikia, o dėmesį ir pastangas geriau tiesiog sutelkti į skurdžiausiai gyvenančiųjų pajamų didinimą. Vis tik pajamų nelygybė svarbi bent dėl kelių priežasčių. Pirma, ji dažnai atsiranda dėl korupcijos ar diskriminacijos, todėl nėra natūrali. Antra, itin nelygias ir apribotas galimybes turintys gyventojai savo nepasitenkinimą išreiškia balsuodami už populistines idėjas siūlančius politikus. Nelygybė griauna socialinį kontraktą ir skatina politinį populizmą.
Rekomenduojamos politikos kryptys ir tarptautinis kontekstas
Norint iš tiesų sumažinti nelygybę privalu pagaliau imtis spręsti Lietuvos struktūrinio nedarbo problemą, susijusią ne tik su darbuotojų kvalifikacijos, bet ir su gyvenamosios vietos neatitikimu rinkos poreikiams. Didelę reikšmę turi efektyvus ir kryptingas perkvalifikavimas, aktyvios darbo rinkos priemonės, švietimo kokybės gerinimas ir regionų mobilumo skatinimas.
Svarbu pripažinti, kad parinkti adekvačias priemones perteklinės pajamų nelygybės mažinimui galima tik tinkamai identifikavus jos priežastis. Valstybė turėtų sukurti tokią pajamų, vartojimo, turto ir materialių sąlygų lygmens perskirstymo sistemą, kuri užtikrintų minimalius socialinius standartus visiems savo šalies piliečiams.
Siekiant paskatinti imtis tokios „išorinės“ taktikos, kovojant su socialine nelygybe, buvo atliktas analitinis darbas, remiantis EBPO studijomis ir Europos Komisijos Lietuvos situacijos analize. Iš EBPO studijos buvo išrinkti esminiai analitiniai pastebėjimai, skirti visam Vakarų pasauliui. Iš Europos Komisijos analizės buvo išrinkta tai, kas yra sakoma apie skurdą Lietuvoje, kuriuo Lietuva išsiskiria tarp visų ES valstybių. Iš EBPO studijos paimti pagrindiniai darbai, į kuriuos siūloma koncentruotis, norint sumažinti socialinę nelygybę.
Siūlomi konkretūs politiniai žingsniai: paprašyti, kad EBPO įrašytų į Lietuvos priėmimo sąlygas tokios socialinę nelygybę mažinančios politikos realizavimo Lietuvoje įsipareigojimą; pateikti Europos Komisijai politinį įsipareigojimą tokiai politikai, kaip atsaką į jos kasmetines rekomendacijas. Nereikia gėdytis „išorinio valdymo“ - ES, EBPO pateikiamos problemų analizės ir sprendimo strategijos gali būti naudingos ir reikalingos.
EBPO parengtos 2025 m. Lietuvos ekonominės apžvalgos pristatymo renginys
Mokslinių tyrimų indėlis ir visuomenės suvokimas
Baigiantis mokslo metams, Mykolo Romerio universitete įvyko konferencija „Socialinė ekonominė nelygybė: kokia ji iš tikrųjų?“. Trijų laboratorijų - Gyvenimo kokybės, Psichologinės gerovės tyrimų ir Lyčių tyrimų - mokslininkų grupė atliko tyrimą Lietuvoje, kurio rezultatus pristatė renginyje. Pagal daugelį nelygybės rodiklių Lietuvos situacija per pastarąjį dešimtmetį tapo išskirtine - nelygybė joje pasiekė didžiausią mastą nuo įstojimo į Europos Sąjungą.
Gyvenimo kokybės laboratorijos vadovė prof. habil. dr. Ona Gražina Rakauskienė pabrėžė, kad per pastaruosius du dešimtmečius auganti socialinė ekonominė nelygybė visame pasaulyje įgauna beprecedentį mastą. MRU prof. habil. dr. Stasys Puškorius aptarė „Socialinės ekonominės nelygybės vertinimo iššūkius“ ir pateikė metodiką, leidžiančią nustatyti, kokią bendrų pajamų dalį reikia perskirstyti tarp gyventojų grupių, kad pajamos būtų pasiskirsčiusios vienodai visuose gyventojų sluoksniuose.
MRU tyrimai atskleidžia, jog materialiųjų ir nematerialiųjų išteklių netolygumai stipriai veikia gyvenimo kokybę, saugumą ir pasitikėjimą savimi. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad pastarąjį dešimtmetį pajamų nelygybė buvo mažiausia netrukus po krizės - 2011-2012 metais, kuomet nedarbo lygis buvo aukštas, o vidutinė perkamoji galia gana skurdi.
Praktiniai duomenys: pagrindiniai rodikliai
| Rodiklis | Lietuva | ES vidurkis |
|---|---|---|
| Socialinės atskirties ir skurdo rizika (proc.) | 28,3 | 21,9 |
| Penktadalio didžiausių/mažiausių pajamų santykis (S20/S80) | 7,1-7,5 karto (skirtingi šaltiniai) | ~5,2 |
| Gini koeficientas (proc.) | 36,7 | mažesnis |
| Sveikatą gerai vertinančių dalis (proc.) | 44 | 70 |
| Sveikatos finansavimas (BVP proc.) | 5,7 | ~7 |
Kas toliau: reformų gairės ir politinis kontekstas
Atsižvelgdama į ataskaitą Lietuva ruoš nacionalinę reformų programą, kurią pateiks Europos Komisijai balandžio pabaigoje. Tolesniam pajamų augimui būtina sėkmingai pereiti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos ir atlikti gilius struktūrinius pertvarkymus.
Socialinės atskirties ir skurdo problemas spręsti būtina, bet neužtenka butaforinio ar abstraktaus susirūpinimo pajamų nelygybe. Reikalinga sisteminė analizė, ambicingos skurdo mažinimo strategijos ir veiksmų planai, kurie būtų grindžiami tarptautinių organizacijų rekomendacijomis ir vietos mokslinių tyrimų išvadomis. Esant tokiam vietinės politikos ir valdymo nepajėgumui, telieka drąsiau atsiduoti „išoriniam valdymui“: ES, EBPO pateikiamoms Lietuvos problemų sisteminėms analizėms ir tų problemų sprendimo strategijoms.
Galiausiai turime paklausti savęs, kokią žinutę mes siunčiame ateities kartoms kasdien kartodami, kad gyvename negerovės valstybėje, kurioje pajamų nelygybė yra nuo mūsų asmeninių pastangų nepriklausantis reiškinys? Pajamų nelygybė yra įsisenėjusių problemų pasekmė, o ne problemų priežastis. Parinkti adekvačias priemones perteklinės pajamų nelygybės mažinimui galima tik tinkamai identifikavus jos priežastis.
tags: #socialines #nelygybes #situacija #lietuvoje #parodo #europos