Socialinės ir profesinės grupės žargonas

Žargonas - tai specializuotas, dažniausiai uždaras tam tikrų socialinių grupių ar profesinių sričių vartojamas kalbos stilius, kurį sudaro specifiniai žodžiai, posakiai, frazės ir kalbos struktūros. Jis atsiranda ir vystosi dėl poreikio išsiskirti nuo bendrinės kalbos ir parodyti priklausomybę konkrečiai grupei. Kalbininkai žargoną laiko tarsi kalbos „subkultūra“, nes jis ne tik keičia kalbos formas, bet ir atspindi grupės identitetą, kultūrą ir gyvenimo būdą.

Žargonas gali pasireikšti įvairiuose kontekstuose: nuo jaunimo slengo iki profesinių terminų, naudojamų konkrečiose darbo srityse. Pavyzdžiui, medicinos, teisės, ar IT srityse dažnai susiduriame su profesiniais žargonu, kuris suprantamas tik tam tikros profesijos atstovų. Jis priešpriešinamas bendrinei kalbai ir tarmėms, todėl jie neteiktini bendrinei kalbai ir jų nerasite „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“.

Žargoniniai žodžiai dažnai įgyja skirtingas prasmes nei jų bendriniai atitikmenys, todėl jie gali būti sunkiai suprantami už grupės ribų. Riba tarp žargoniško ir bendrinės kalbos vaizdingo pasakymo, anot lituanisto, yra ne tiek lingvistinė, kiek socialinė. Žargono žodžiai ir frazės gali turėti didelę reikšmę kultūriniam identitetui, tačiau jie dažnai nėra oficialiai pripažįstami ir gali būti laikomi nesuderinamais su bendrine kalba.

Žargono kilmė yra glaudžiai susijusi su socialinių grupių susidarymu ir jų kultūrinių ypatumų atspindžiu. Nors žargonai gali atsirasti natūraliai ir spontaniškai, jie dažnai formuojasi dėl norų apsaugoti informaciją nuo kitų grupių arba išskirti grupės narius nuo išorinio pasaulio. Pavyzdžiui, jaunimo žargonas dažnai keičiasi, kai naujos kartos siekia atskirti save nuo senesnių kartų.

Žargoną iš dalies lemia kalbos normos ir konvencijos, kurios sukuria atskirtį tarp formalios ir neformalios kalbos vartojimo. Pavyzdžiui, žargono vystymasis dažnai būna susijęs su kalbos evoliucija ir pokyčiais. Nors tam tikri žargonai gali tapti įprastais ir vėliau pereiti į bendrinę kalbą, dauguma jų lieka riboti konkrečioms grupėms ir kartoms.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Laikui bėgant kai kurios žargonybės, ypač žargoniški frazeologizmai, iš neteiktinų žodžių sąrašo gali persikelti į bendrinę kalbą. E. Zaikauskas pateikė pavyzdį: „Frazeologizmą „kabinti makaronus (ant ausų)“ supranta ir vartoja didelė dalis lietuvių. Argi jis negalėtų būti bendrinis? Na ir kas, kad išsiverstas iš rusų kalbos“.

E. Zaikauskas pripažino, kad kai kurios kalbos tarsi labiau tinkamos žargonui nei kitos: „Gal tikrai švelnus lietuvių lyrizmas šiek tiek stabdo miesto dialekto plitimą? Lemia ir ta kalba kalbančių žmonių skaičius. Pavyzdžiui, anglų kalba - kiek anglakalbių šalių, kiek skirtingų socialinių grupių ir dialektų, kiek randasi naujų žodžių…“

Aktyviausiai žargoną kuria jauni žmonės. Dabar tokia kalba įprasta net 12-mečiams ar 14-mečiams. Žargonu jaunimas paprastai kalba, kol baigia studijas ir pradeda dirbti, tai yra įsilieja į kolektyvą, kur vartojamas beveik tik profesinis žargonas. Žargonu, pasak lituanisto, galima mėgautis, žaisti kuriant naujus žodžius ar jų reikšmes. Tai geriau pavyksta labiau išprususiems žmonėms. „Žargonas tam tikroje vietoje ir tam tikru momentu yra graži raiškos priemonė“, - pažymėjo jis.

Kartais kalbėjimas žargonu rodo ir tam tikrą manieringumą: „Žargone įdomiausia, kai žmonės stengiasi sukurti, šnekėti stilingai. Žargono kaip savarankiškos kalbos juk nėra, tik atskiri žodžiai. Kalbant žargone vartojama bendrinės kalbos gramatika, fonetika, tik į kalbą prikaišiota daugybė neįprastų žodžių. Net politikų kalboje, reklamoje, televizijoje galima rasti žargonybių. Vis dėlto, palyginti su kitų tautų, pavyzdžiui, rusų žargonu, lietuvių žargonas nėra kūrybiškas. Tai rodo ir mažos tautos nevisavertiškumo kompleksą. Mes daug žargonybių skolinamės. Bet net pasiskolintos žargonybės, vartojamos tinkamu metu tinkamoje vietoje, gali būti įdomios, turėti savito žavesio“.

Televizijoje, reklamose, dainų tekstuose, E. Zaikausko teigimu, retai pasitaiko naujų žargonybių, bet tai galinga priemonė esamoms žargonybėms paskleisti. Pavyzdžiui, žodis „jamam“, išpopuliarėjęs dėl laidos „Ragai“, atėjo iš tarmės, o „Viskas čiki“ išpopuliarino Erica Jennings per „Tele2“ reklamą.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Pasak filologo, žargonas keičiasi itin sparčiai, bene sparčiausiai iš visų kalbos atmainų. E. Zaikausko teigimu, dėl to, kad iki šiol nebuvo išsamaus lietuvių kalbos žargono žodyno, mokslas pernelyg nenukentėjo, tačiau kultūrinė ir socialinė spraga buvo atsivėrusi. Autorius ironiškai teigė, kad žodynėlis taps savotiška kai kurių žargonybių legalizavimo priemone. Pavyzdžiui, mokiniai, vainojami už žargonybes, turės papildomą argumentą, kad jų vartojami žodžiai egzistuoja.

E. Zaikauskas sako jau tiksliai nepamenąs, kaip nusprendė domėtis lietuviškomis žargonybėmis. Tai prasidėjo prieš dešimt ar dvylika metų. „Pradėjęs dėstyti Vilniaus universitete atkreipiau dėmesį į studentų kalbą. Atrodo, neseniai pats buvau studentas, o kai kurių žodžių jau nebegalėjau suprasti, nes dėstytojo lituanisto statusas lyg ir neleido žargono vartoti. Taigi susidomėjau žargonu jau kaip mokslininkas. Kiekvienas mokslininkas ieško sau srities, neatrastos gyslos. Pasirodė, kad Lietuvoje žargonas beveik nebuvo tyrinėtas. Pasisekė, kad man kliuvo dėstyti leksiką žurnalistams ir lituanistams. Ypač žurnalistams - šie žmonės yra kūrybingi, pati profesija verčia domėtis gatvės kalba. Studentų padedamas sukaupiau nemažai žargonybių“.

Paprašytas nurodyti atmintin labiausiai įstrigusią žargonybę, E. Zaikauskas paminėjo automobilininkų vartojamą žodžių junginį „koža-roža“. „Kai automobilis turi visus pribumbasus, arba privalumus, būna koža-roža“, - paaiškino lituanistas. - Man žavūs ir kai kurie eufemizmai, pavyzdžiui, vartojami fiziologinėms funkcijoms nusakyti. „Nupurtyti rasą nuo lelijos“ reiškia nusišlapinti. Šiuo eufemizmu paslepiama tikroji reikšmė, kurią išreikšti liaudiškais ar bendrinės kalbos žodžiais nepadoru“.

E. Zaikauskas prisipažino privačiuose pokalbiuose ir pats kartais pavartojantis žargonybių. Tačiau jis stengiasi vartoti lietuviškus žodžius, kuriems būna suteiktos kitos reikšmės. „Mano darbas toks, kad turiu švytėti bendrinės kalbos perlais, o ne žargonu“, - juokėsi pašnekovas.

Žargònas (pranc. jargon), šnekamosios kalbos socialinė atmaina, vartojama nedidelės visuomenės grupės (tam tikros profesijos, amžiaus, socialinio sluoksnio žmonių). Lietuvių kalboje žargonai nėra ryškiai susiformavę. Žargono elementų yra mokinių, studentų, kai kurių visuomenės sluoksnių (vagių, kalinių, alkoholikų, narkomanų) šnekoje. Bendrinės kalbos žodžiams dažniausiai suteikiamos naujos, neįprastos perkeltinės reikšmės, pvz., supakúoti ‘suimti, areštuoti’, dreifúoti ‘bijoti’, šãkės ‘galas; blogai’, arba įprastiniai žodžiai pakeičiami ypatingais skoliniais, pvz., fùginti ‘bėgti’, chèbra ‘grupė, kompanija’, bachras ‘vaikinas’. Kartais žodžiai savitai perdirbami, pvz., dėstytùvas ‘dėstytojas’, bčas ‘bičiulis’, auklýba ‘auklėtoja; klasės vadovė’.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

2004 m. kovo 17 dieną Vilniaus mokytojų namuose įvyko Literatūros vertėjų centro organizuotas seminaras tema "Šnekamosios kalbos vertimas: svetimybės, žargonas, keiksmažodžiai". Sausakimšoje salėje vertėjai, redaktoriai, Vilniaus universiteto dėstytojai, studentai, spaudos atstovai klausėsi vertėjų Irenos Balčiūnienės ir Rasos Drazdauskienės bei kalbininko Egidijaus Zaikausko pranešimų ir dalyvavo diskusijoje, kurioje buvo iškelta daug vertėjams aktualių klausimų.

I. Balčiūnienė šnekamosios kalbos vertimo problemą aptarė remdamasi dviem amerikiečių rašytojų romanais: Jerome‘o Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (orig. 1951 m., verstas 1966 m.) ir Ernesto Hemingway’aus "Kam skambina varpai" (orig. 1940 m., verstas 1972), kuriuos į lietuvių kalbą išvertė Povilas Gasiulis. Kai pasirodė abiejų romanų vertimai, į žargonizmus ir keiksmažodžius literatūros kūrinių kalboje buvo žiūrima kaip į neigiamą ir nepageidautiną reiškinį. Žargonizmai buvo laikomi parazitiniais žodžiais, kalbos šlamštu, o jų gausumas rodęs nepakankamą asmens kalbinę kultūrą. Todėl ankstesniuose vertimuose iš užsienio kalbų žargono pavartojimo atvejai vertėjų būdavo apeinami arba pakeičiami barbarizmais ir archaizmais. Drąsiau eksperimentuoti kalba ir stiliumi buvo pradėta maždaug nuo XX a. vidurio. Pastebėta, kad vadinamoji kalbos makulatūra, patekusi į žodžio meistro rankas, virsta prasminga stiliaus priemone. Pasak I. Balčiūnienės, į slengą ir žargonizmus vertėtų žiūrėti diferencijuotai - vienur jie kalbą užteršia, o kitur yra paslaugūs stiliaus talkininkai, ir žodžio menininkas čia gali rasti nemaža stilizavimo priemonių.

Kalbėdama apie Salingerio romano "Rugiuose prie bedugnės" vertimą, I. Balčiūnienė pabrėžė, kad tai buvęs vienas iš sėkmingiausių to meto amerikiečių literatūros vertimų. Netarpiškam šnekamosios kalbos stiliui perteikti vartojama daug priemonių - parazitiniai žodžiai bei žodžių grupės, inversijos, nukrypimai nuo gramatinių normų, netaisyklingi veiksmažodžiai, netaisyklingi įvardžiai; nepaisoma sintaksės normų. Ryškiausia Houldeno Kolfildo, kurio vardu pasakojama, kalbos ypatybė - vulgarumas, jo šnekai suteikiantis tikroviškumo ir emocingumo. Pasakotojo kalbos srautas kupinas begalinių pasikartojimų - ši neformali maniera puikiai perteikia paauglio sumišimą, nepasitikėjimą savimi, pasakojimo padrikumą. Tekste gausiai vartojami tokie anglų kalbos plūstamieji žodžiai kaip damn, god damn, hell, stink, bitch, bastard ir kiti. Šiuo atveju vertėjui kilo nelengva užduotis - perteikti originalo leksiką taip, kad būtų akivaizdžiai pademonstruotas paauglio žargono skurdumas, antra vertus, kad būtų atskleista sudėtinga minčių ir jausmų gama.

Reikia turėti galvoje tai, kad mūsų flektyvinė kalba jautriai reaguoja į gramatinių formų pasikartojimą, į visokią monotonijos grėsmę, tuo tarpu analitinė anglų kalba beveik visai abejinga dalelyčių, prielinksnių, pagalbinių veiksmažodžių gausybei. Versdamas nenorminę romano leksiką, P.Gasiulis stengėsi atkurti meninį efektą, o ne kopijuoti formą. Nors ne visur pakeitimai pasiteisina, pvz., pasakymo "How about turning off that god damn light?" - "Rupūže, ar užgesinsi kada šviesą?" originale reiškiamas nepasitenkinimas daiktu, o vertime akcentas perkeliamas į nepasitenkinimą asmeniu. Leksiniai vulgarizmai P.Gasiulio dažnai buvo keičiami bendraisiais, literatūriniais žodžiais. Vertindama tokią skirtingą konkrečių familiariosios anglų kalbos elementų interpretaciją, I.Balčiūnienė tai aiškino saiko jausmu, kalbine nuojauta, vertėjo skoniu, iš dalies paklusimu netgi laiko reikalavimams. Vieni nukrypimai nuo anglų bendrinės kalbos neprieštaravo normai, ir juos buvo galima perteikti lietuvių šnekamosios kalbos elementais, o kiti, iš vulgariosios kalbos, buvo už mūsų norminės kalbos ribų ir vertime negalėjo būti perteikti.

Versdamas E.Hemingway‘aus romaną "Kam skambina varpai", P.Gasiulis pademonstravęs kitokį - avangardišką, šiems laikams būdingą požiūrį į vulgariąją leksiką, kurios - šiuo atveju keiksmažodžių - kūrinyje buvo gana gausu. Romano autorius ją pateikia iš tiesų talentingai - skaitant kyla įspūdis, kad veikėjai kalba pačiais bjauriausiais žodžiais, tuo tarpu rašytojas jų lyg ir nepavartoja. Vulgarioji ispanų kalbos leksika duodama originalo kalba (tai tokie žodžiai kaip cabron, cojones, mierda, karajo ir pan.), arba keiksmažodžiai pridengiami tam tikrais žodžiais, aiškiai leidžiančiais nuspėti nepadorų jų charakterį.

Pirmajame vertimo variante, laikydamasis nuomonės, kad ispanai keikiasi labai vaizdingai ir stipriai, vertėjas keiksmus keitė rusiškais arba itin nešvankiais lietuviškais žodžiais. I.Balčiūnienė, kuriai drauge su kolegomis teko redaguoti minėtą vertimą, teigė, kad šitoks leksikos su tabu ženklu pateikimo būdas anais laikais nebuvo priimtinas, ir redaktoriai stengėsi ją sušvelninti. Verčiant šiuos maskuojamuosius žodžius į lietuvių kalbą, kai kur nublanko ispanų kalbai būdingas iškilmingumas, kurį lietuviškai perteikti yra tikrai nelengva. Šis išsamus ir profesionaliai parengtas pranešimas sulaukė didelio publikos susidomėjimo ir sukėlė diskusiją.

Buvo iškelti aktualūs klausimai: kaip derėtų versti žargoną, kuris šių laikų požiūriu atrodo pasenęs? Ar žargonas, kuris kūrinio vertimo laikotarpiu buvo gyvas ir vartojamas, šių dienų skaitytojui neatrodo pasenęs ir nebesuprantamas? I. Balčiūnienės nuomone, verčiant nederėtų per daug nutolti nuo šių laikų: jeigu kūrinyje egzistuoja pasenusios realijos, pvz., bitnikai Jacko Kerouaco "Kelyje", jas reikėtų versti taip, kad šiuolaikinė karta galėtų suprasti. Šiuo klausimu buvo išsakyta ir kitokia nuomonė - vertimo kalba turėtų atspindėti originalo parašymo laikotarpio kalbą, nereikėtų stengtis leksiką pritaikyti sparčiai kintantiems skaitytojų poreikiams.

Pasak Laimanto Jonušio, šiais laikais J. Salingerio romanas būtų verčiamas kiek kitaip jau vien dėl to, kad išnyko daugelis tabu, spausdintas žodis tapo gerokai laisvesnis, nusitrynė skirtumas tarp šnekamosios kalbos, kuria žmonės kalba realybėje, ir tos, kuri vartojama literatūros kūriniuose. Laurynas Katkus pripažino, kad, skaitant "Rugiuose prie bedugnės" 9-ame dešimtmetyje, žargonas jam neatrodė pasenęs, atvirkščiai, jis ir daugelis bendraamžių sėmėsi iš jo įkvėpimo jaunimo slengui tobulinti.

R.Drazdauskienė, kalbėdama apie šiuolaikinės šnekamosios kalbos vertimą, palietė kitą svarbų klausimą - kaip vertėjas turėtų elgtis su šnekamosios kalbos žodžiais, dažniausiai žargoniniais, kurių net atitikmenų lietuvių kalboje nėra? Šį klausimą ji aptarė remdamasi savo išverstu Helen Fielding romanu "Olivija Džaules ir audringa vaizduotė". Pasak R.Drazdauskienės, sudėtingiausia buvo net ne tai, kad daugelio žodžių atitikmenų nėra lietuvių kalboje, o tai, kad apskritai nėra tokios tikrovės. Pvz., knygoje rašoma apie tarptautinį pleibojų multimilijonierių, gyvenantį penthauze, skraidantį iš savo sraigtasparnių nutūpimo aikštelės (angl. helipad) Majamyje į Los Andželą, Sudaną, Hondūrą ir taip toliau; prodiusuojantį filmą, kuriame trokšta vaidinti Holivudo pramogų verslo atstovai ir jauni karjeristai aktoriai (angl. wannabes)... Personažas visiems pažįstamas iš pramoginių filmų ir trilerių, bet pamėginkime jo gyvenimą pateikti lietuviškai!

Išsakydama savo nuomonę apie angliško teksto keiksmažodžių vertimą, R.Drazdauskienė pabrėžė, kad parenkant jiems atitikmenis būtina atsižvelgti į tai, jog keiksmažodžiai anglų ir lietuvių kalbose turi nevienodą semantinį svorį. Todėl neverta piktintis, kai vertėjas anglišką žodį fuck verčia žodžiu šūdas ar net velnias, - savo svoriu ir įtaiga jie faktiškai tolygūs.

Seminare taip pat buvo svarstoma, kaip reikėtų versti itin specifinį, siauros grupės vartojamą žargoną. Savo nuomonę šiuo klausimu išsakė kalbininkas E.Zaikauskas. Pasak jo, žargonas dažnai atitinka tam tikrą jį vartojančios siauros socialinės ar profesinės grupės kultūrą, kuri visiems kitiems kalbos vartotojams dažnai yra nesuvokiama. Taigi kaip turėtų elgtis vertėjas, jei tektų versti knygą apie pankus? Aišku, galima, sugaišus daug laiko ir įdėjus daug pastangų, išmokti, bent jau iš dalies, pankų žargoną, tačiau tada iškyla kita problema - kas galės tokią knygą perskaityti ir suprasti? Todėl, E.Zaikausko nuomone, pats tinkamiausias įrankis verčiant žargoniškus tekstus yra slengas, kuris vartojamas daug plačiau, todėl būtų suprantamas tiek vertėjui, tiek skaitytojui.

Šitoks žodynas - kol kas privatus E.Zaikausko projektas. Šis žodynas galėtų būti išleistas atskira knyga, o vėliau ir elektronine versija. Jis būtų labai parankus vertėjams, nes jame užfiksuoti ne tik vartojami, bet ir pasenę žargonizmai bei jų vartojimo laikotarpiai. E.Zaikauskas kuria ir kitą - "Lietuvių kalbos akademinio žodyno" keiksmų atrankos - projektą. Jo tikslas - padaryti žodyną lengviau naudojamą, kad būtų galima rasti reikiamus žodžius pagal nuorodą - pvz., vulgarus, keikimosi, prasivardžiavimo žodis.

E.Zaikauskas teigė, jog lietuviškas žargonas, o ypač keiksmažodžiai, daug "skurdesnis" už kai kurių kitų kalbų, todėl didelę jo dalį sudaro skoliniai iš rusų ir anglų kalbų. Čia kyla dilema vertėjams: redaktoriai daug lengviau pakenčia angliškąjį slengą, o rusiškąjį kategoriškai braukia, tai patvirtino ir vertėjas bei redaktorius Virgilijus Čepliejus. L.Jonušio nuomone, nelengva nuspręsti, kiek verta vartoti rusišką slengą, kuris lietuvių kalboje yra prigijęs ir plačiai vartojamas, - juk, pateikiant rusiškus keiksmų atitikmenis angliškame tekste, jie gali būti palaikyti tam tikra charakterizavimo priemone ir sukurti prasminį akcentą, apie kurį pats autorius visai negalvojo.

Vienas seminaro klausytojas netikėtai iškėlė mintį, ar nebūtų galima lituanizuoti žargono, pasiūlyti svetimos kilmės žargonybėms - tokioms kaip tūsas ar šulia - lietuviškus atitikmenis. I.Balčiūnienės nuomone, vertimo sėkmės paradoksas tas, kad vertimas tuo adekvatesnis, kuo kūrybiškesnis. Jei sąvokos ar žodžio trūksta, terminologiją galima įvairinti, kalti naujadarus ar pavartoti skolinius. Vertėjų grumtynės su žodžiu nė kiek ne lengvesnės nei rašytojų. Nuo vertėjo dvasinės brandos, kūrybingumo, gebėjimo suvokti visumą, įgudimo transformuoti vieną kalbos sistemą į kitą ir priklauso vertimo rezultatas. Dirbant su struktūriškai neatitinkančiomis kalbos sistemomis praradimai neišvengiami, bet yra ir kompensavimo būdų.

Dvi valandas trukęs seminaras pranoko visus lūkesčius - buvo iškelta daug svarbių klausimų, ieškota vertimo sprendimų ir metodų, vyko karštos diskusijos, įtampa neblėso, smalsuoliai prisiklausė taip lauktų keiksmažodžių. Daugeliui liko įspūdis, kad tai tebuvo tokios aktualios temos nagrinėjimo įžanga.

tags: #socialines #ir #profesines #grupes #iskraipyta #kalba