Straipsnyje remiantis Vydūno požiūriu į moralinių vertybių vaidmenį valstybėje analizuojamas demokratijos ir technokratijos santykis.
Filosofas Vydūnas (1868-1953) - lietuvių tautos gynėjas ir lietuviškumo puoselėtojas. Savo tekstuose jis daug dėmesio skyrė moralinėms vertybėms, suprasdamas jas kaip pamatinę tautos gerovės ir jos užtikrinimui skirtos demokratinės valstybės pažangos sąlygą.
Šis straipsnis nėra skirtas tiesioginei Vydūno filosofijos analizei, tačiau remiasi vydūnišku požiūriu į moralinių vertybių vaidmenį demokratinėje valstybėje.
Gerovės valstybė yra kuriama įgyvendinant įvairius visuomenei svarbius projektus, dalį jų galima vadinti socialinės inžinerijos projektais. Jie gali būti nukreipti į svarbių visuomenės institucijų sukūrimą, panaikinimą, reformavimą / modifikavimą, taip pat ir į opių socialinių problemų sprendimą: žmogaus teisių užtikrinimą, švietimo sistemos, sveikatos apsaugos sistemos ir kitų pertvarkas; taip pat alkoholizmo ir narkomanijos, savižudybių, skurdo, emigracijos, korupcijos problemų sprendimą, ar tokių staiga atsiradusių krizinių situacijų - kaip dabartinė COVID-19 pandemija - valdymą. Tokioms problemos spręsti ir gali būti naudojama specifinė valdymo arba administravimo technika - socialinė inžinerija. Tai tam tikra socialinė technologija, kuri šiame straipsnyje yra traktuojama kaip technokratinio valdymo rūšis.
Socialinės inžinerijos sąvokai, susiedamas ją su įvairiomis socialinėje filosofijoje nagrinėjamomis problemomis, daug dėmesio skyrė filosofas K. R. Popperis (1902-1994). Visuomenės valdymo technologai, arba socialiniai inžinieriai, pirmiausia yra politikai. K. R. Popperis skiria utopinę ir dalinių sprendimų socialinę inžinerijas.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Nagrinėjant į gerovės valstybės sukūrimą nukreptus projektus iškyla probleminiai klausimai: kiek jų vykdymas gali būti paremtas tik technokratinėmis siaurąja prasme kompetencijomis - specifinių / ekspertinių gamtos mokslo, technologinių (inžinerinių) ir, pavyzdžiui, ekonominių-vadybinių žinių pritaikymu? Kokį vaidmenį tokiuose projektuose atlieka moralinės ir su jomis susijusios politinės, kultūrinės ir kitokios bendražmogiškosios vertybės? Kiek bendrąja prasme aksiologinė prieiga prie projektų, nukreiptų į gerovės valstybės kūrybą, gali būti supriešinta su technokratiniu šių projektų vykdymu? Ar demokratija ir technokratija yra konfliktuojantys, nesutaikomi valdymo ir aktualių visuomenei problemų sprendimo būdai?
Technokratija įprastai apibrėžiama kaip valdymas remiantis moksliniu ir technologiniu (ekspertiniu) žinojimu. Technokratija yra skiriama nuo epistokratijos (Epistocracy) - kai valdo specifinėmis politinėmis, istorinėmis, ekonominėmis žiniomis disponuojantys asmenys; tai išmintingųjų filosofų valdžia - sena, jau Platono propaguota idėja. Technokratija taip pat yra skiriama ir nuo meritokratijos (Meritocracy) - kai valdo asmenys, kurie pasižymi išskirtiniais gabumais ar laimėjimais visuomenėje (Skaug Sætra 2020: 2).
Technokratinis visuomenės valdymas ir problemų sprendimas pretenduoja realizuoti Europoje dar Švietimo laikotarpiu užgimusią idėją, kad visuomenė gali būti tvarkoma / valdoma efektyviai ir racionaliai naudojant mokslo žinias. Technokratiją suprantant kaip nuo mokslo (pirmiausia gamtos mokslų) ir technikos ekspertų (inžinierių) duodamų komandų priklausomą valdymą, politikai turi būti traktuojami tik kaip efektyviausių / racionaliausių sprendimų komunikatoriai, o tikroji sprendimo galia priklauso būtent mokslo ir technologijų žinovams.
Vienas tokios technokratijos sampratos pavyzdžių yra Helmuto Schelsky’o (1912-1984) koncepcija, kurioje technokratija yra supriešinama su demokratija. H. Schelsky’o požiūris į technokratiją yra persmelktas technologinio determinizmo; galima svarstyti, kiek jis yra optimistinis, naivus ar utopinis.
H. Schelsky’o įsitikinimu, griežta prasme šiuolaikiniai politikai nebevaldo. Jis atkreipia dėmesį, kad dabartinė valstybė veikia kitaip, negu, pavyzdžiui, Senovės Graikijos Atėnų tiesioginė demokratija. Ir net kitaip, negu veikė valstybės iki XX a., kai ypač svarbūs buvo įvairiausi mokslo ir technikos pasiekimai.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Viena svarbesnių H. Schelsky’o pozicijos teorinių implikacijų yra tai, kad šiuolaikinėje politikoje nebetenka svarbos norminė pasaulėžiūra. Tai reiškia, kad nesvarbu, kas jūs - kairieji ar dešinieji, sprendimus reikės priimti (jeigu tikrai norima, kad jie būtų maksimaliai efektyvūs ir racionalūs) remiantis mokslo ir technikos žiniomis.
Iliustruojant šį požiūrį dabartiniais pavyzdžiais: mes negalime įjungdami demokratinę balsavimo procedūrą ar reikšdami savo vertybines nuostatas nuspręsti, kaip geriau valdyti COVID-19 pandemiją siekiant išsaugoti kuo daugiau žmonių gyvybių. Technokratija šiuo atveju reiškia politinių sprendimų priėmimą, vadovaujantis ekspertinėmis visuomenės sveikatos specialistų ar epidemiologų žiniomis ir rekomendacijomis.
Remiantis H. Schelsky’o įžvalgomis galima teigti, kad dabar turime situaciją, kai net ir mūsų atstovaujamoje demokratijoje politikai iš tikro nebevaldo: jeigu jie nori priimti gerus sprendimus, turi būti konsultuojami pačių įvairiausių technikos ir mokslo sričių ekspertų. Tai pasakytina apie bet kurią sritį - energetiką, sveikatos apaugą, savižudybių ar korupcijos problemų sprendimą, emigracijos valdymą ir kt. Visoms šioms problemoms spręsti reikalingos ekspertinės žinios, kurių negali pakeisti politikų nuomonės vienu ar kitu klausimu, jų vertybiniai įsitikinimai. Politikai nežino ir negali žinoti, kaip spręsti švietimo, sveikatos apsaugos ar bet kurios kitos srities problemas, jeigu jie patys nėra tų sričių ekspertai arba jeigu nesiremia šių sričių ekspertiniu žinojimu.
H. Schelsky’as kalba apie „techninę valstybę“, prie kurios bus pereita palaipsniui ir be kokių nors revoliucijų - mokslo ir technologijų srities ekspertinės žinios yra tai, kas svarbiausia siekiant efektyvumo ir gerovės bet kurioje srityje.
Čia atsiranda technokratijos ir demokratijos supriešinimas: „Palyginti su valstybe kaip universaliu techniniu vienetu, klasikinis demokratijos supratimas, kad ji reiškia bendruomenę, kurios politika priklauso nuo liaudies valios, tampa vis labiau iliuzinis. „Techninė valstybė“, nors ir nebūdama antidemokratinė, atima iš demokratijos jos esmę.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Technokratinė utopija turėtų atrodyti maždaug taip: žmogus apskritai pašalinamas iš valdymo ir politinių sprendimų priėmimo procedūrų, o šią funkciją perima dirbtinis intelektas. Turime algoritminį valdymą, arba kompiuterinę politiką. Tokiu būdu žmonija maksimaliai efektyviai ir racionaliai, remdamasi sukauptu moksliniu ir technologiniu žinojimu, prieinamu kur nors kompiuteriniame debesyje, išsprendžia visas problemas ir pasiekia gerovės valstybės kaip rojaus žemėje būseną.
Jeigu politinius, socialinius, ekonominius ir visus kitus sprendimus galėtų priimti dirbtinis intelektas, būtų galima visiškai išvengti netobulų žmonių daromų ribotų sprendimų. Nors jau dabar dirbtinis intelektas puikiai žaidžia šachmatais, o kai kurie robotai prekybos centre galėtų atlikti salės darbuotojo funkcijas, bent jau artimiausioje ateityje šios utopijos įgyvendinti dar negalėsime: vis dar neturime algoritmų, kurie efektyviai spręstų etinius-moralinius, arba vertybinius, klausimus. Kol kas dirbtinio intelekto sistemų dar negalime užprogramuoti taip, kad jie taptų sąmoningi vertybinius sprendimus autonomiškai galintys priimti individai.
Tad kiek pagrįstas yra technokratijos ir demokratijos supriešinimas? Technokratijos patrauklumą lemia jos tikslas - tai kova su nekompetentingais ir / arba korumpuotais asmeninius interesus prieš visuomenės interesus iškeliančiais politikais.
Technokratijos šalininkai mano, kad mokslininkai ir technologai gali pateikti neideologizuotus argumentus kaip geriausiai / efektyviausiai spręsti vienas ar kitas problemas visuomenėje - ekspertų pateikiami argumentai yra nukreipti į efektyvumą, racionalumą, bet ne į asmeninės naudos siekimą.
Nėra abejonių, kad daugybę problemų visuomenėje ar valstybėje galima išspręsti tik siaurąja prasme technokratiniais metodais - remiantis ekspertiniu gamtos mokslų, matematikos, technologiniu / inžineriniu, vadybiniu-ekonominiu ir kitu žinojimu. Tačiau egzistuoja ir taip suprastos technokratijos ribos - moralinių-vertybinių klausimų sprendimas, vertybinių konfliktų valdymas yra tai, kas peržengia siaurų technomokslinių profesinių kompetencijų ir metodologijų rėmus.
Kitas dalykas - neįmanoma iš valstybės eliminuoti vertybinių klausimų sprendimo. Valstybė negali būti ideologiškai neutrali. Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad iš esmės yra dvi galimybės, į ką gali būti orientuoti politiniai sprendimai: galima arba ginti individo laisves ir teises, arba individo veiklos laisvę įvairiais aspektais varžyti, o tam reikės priimti ir atitinkamus vertybinius sprendimus bei juos įgyvendinti remiantis atitinkamai demokratine arba nedemokratine administracine technika.
Vertybinių klausimų sprendimo negalima redukuoti į paprastas algoritmines komandas, jų sprendimui (griežta prasme) apskritai nėra pritaikoma gamtamokslinė ar technikos (inžinerinių) mokslų (siaurąja prasme) metodologija. Technokratija kaip gamtos, inžinerijos ir kai kurių socialinių mokslų kompetencijų taikymas politikoje nėra panacėja. Tokio metodo adoravimas yra utopiškas. Iš čia kyla nepagrįstas demokratijos ir technokratijos supriešinimas.
„Socialinė inžinerija“ yra technokratiškas terminas, tačiau jis negali būti redukuotas tik į gamtamokslines, technologines ar atskirų socialinių mokslų kompetencijas. Socialinės inžinerijos kontekste technokratijos sąvoka išplečiama: technokratija turi būti traktuojama kaip interdiscipliniška prieiga prie visuomenei aktualių klausimų sprendimo, kuri derina įvairių mokslų (gamtos, technikos, socialinių ir humanitarinių) metodologijas, priklausomai nuo sprendžiamos problemos ir situacijos.
Išskiriami dviejų tipų technokratiniai projektai:
- Siaurąja prasme technokratiniai projektai, kurie daugiausia yra koordinuojami gamtos mokslininkų ir / ar inžinierių. Vertybių klausimai šiuose projektuose yra antraeiliai arba kokios nors vertybės tampa tikslais, kurių siekiama technomoksliniais sprendimais ar priemonėmis:
- vakcinos sukūrimas ir skiepijimo proceso organizavimas;
- transporto sistemos pertvarkymas, pavyzdžiui, kilpinio eismo Vilniaus senamiestyje įdiegimas;
- kibernetinio saugumo užtikrinimas šalyje;
- Astravo atominės elektrinės gaminamos elektros patekimo į Lietuvos energetinę sistemą blokavimas;
- aplinkosaugos klausimų sprendimas ir kt.
- Socialinės inžinerijos projektai (technokratiniai plačiąja prasme arba interdisciplininiai projektai). Juose derinamos įvairių (daugiausia socialinių ir humanitarinių) mokslų ekspertinės žinios sprendžiant vertybinius klausimus. Kadangi vertybės čia iškyla į pirmą planą, galima kalbėti apie vertybinę technokratiją - ekspertinės žinios naudojamos sprendžiant su žmogiškosiomis vertybėmis (moralinėmis, kultūrinėmis, socialinėmis ir kt.) susijusias problemas:
- mokesčių sistemos reforma;
- valstybės prioritetinių sričių ir siekiamų ilgalaikių tikslų formavimas;
- korupcijos problemos sprendimai;
- švietimo sistemos pertvarkymas;
- žmogaus teisių užtikrinimas ir kitos problemos, vienaip ar kitaip susijusios su laisvės, lygybės, teisingumo ir kt. moralinėmis vertybėmis ar idealais, kurių nagrinėjimas jau peržengia grynai technomokslines kompetencijas ir metodologijas.
Socialinė inžinerija yra vienas iš metodų, galimų taikyti politikoje. Jį naudojant iškyla specifinių metodologinių ir techninių keblumų. Vertybinių klausimų ekspertinė diskusija gali pareikalauti daug energijos ir laiko (nebūtinai atvesdama skirtingų sričių ekspertus prie bendro sutarimo), ypač jeigu kokiems nors projektams įgyvendinti reikalinga atlikti mokslinius tyrimus, socialinius eksperimentus arba surinkti reikalingą mokslinę informaciją. Paprasčiau yra remtis politinių lyderių iniciatyva priimant vienokius ar kitokius nutarimus, bet tokiu atveju rizikuojama priimti nekokybiškus, ilgalaikės naudos visuomenei neduodančius sprendimus.
Apskritai tiek siaurąja, tiek plačiąją prasmėmis technokratiniams projektams vykdyti turėtų būti susiformavęs (ar suformuotas) bendrai palankus visuomenės požiūris į mokslą ir juo grindžiamus sprendimus. Tokiai būklei pasiekti yra reikalingos ilgalaikės pastangos švietimo ir visuomenės informavimo srityse.
Dalį sunkumų, iškylančių įgyvendinant į gerovės valstybės kūrybą orientuotus socialinės inžinerijos projektus, galima traktuoti kaip nulemtus gamtinės ir socialinės aplinkos skirtumų. Politiniai sprendimai yra sudėtingi ne tik todėl, kad jie yra kompleksiški - daro poveikį daugeliui įvairiai sąveikaujančių ar susipynusių sričių, bet ir todėl, kad juos priimant reikia numatyti trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes, ką dažnai yra sunku ar net neįmanoma tiksliai padaryti, nes čia pradeda veikti socialinių reiškinių faktorius: gamtos reiškiniai, palyginti juos su socialiniais-kultūriniais, yra monotoniški.
Remiantis teorijomis ir dėsniais, gamtos arba fizinius reiškinius galima paaiškinti, daryti patikimas jų prognozes, taip pat galima ir efektyvi techninė jų kontrolė. Gamtos reiškiniai tam tikromis sąlygomis veikia pagal nekintančius dėsnius, gamtinių daiktų arba gamtinių materialių objektų savybes galima lengviau fiksuoti ir apskaičiuoti, nes jų, kitaip nei socialinių reiškinių, nelemia žmonių daromi vertybiniai sprendimai, įsitikinimai, pasirinkimai.
Dėl veiksnių (gamtinių ir kultūrinių), kurie gali daryti įtaką socialiniams reiškiniams, neapibrėžtumo ir / arba jų didelio kiekio, tokio tikslumo prognozės, kokios įmanomos gamtos moksluose, vertybių persmelktoje socialinėje sferoje yra neįmanomos.
Kita problema - ne visi sprendimai, kurie yra nukreipti į gerovės valstybės kūrybą, gali būti įgyvendinti vykdant socialinės inžinerijos projektus atskirų valstybių viduje - atsiranda poreikis ir globalių sprendimų arba globalios socialinės inžinerijos.
Šiame straipsnyje svarstoma bendroji socialinės sutarties teorija, kadangi dėl tam tikrų universalių žmogiškų tendencijų ne visuomet žmonės sugeba gerbti kitų teises. Taigi žmonių santykiams palengvinti būtina stipri direktyvų sistema. Ši paradigma taikoma ir tarptautinėje sferoje; teigiama, kad ir čia būtina stipresnė teisės aktų įgyvendinimo sistema. Tačiau akivaizdu, jog suverenumas iš dalies apsunkina padėtį. Taigi koks būtų teisingiausias sprendimas? Leviatanas ar visa apimanti ir šalis kontroliuojanti valdžia nėra būtina. Tereikia tvirto bendro sutarimo ar tarptautinės teisės įgyvendinimo svarbos suvokimo. Vis dėlto tai yra pagrindas, ant kurio buvo sukurta JTO, tad kodėl dabar turėtume kažką keisti?
Pasaulinė integracija galėtų būti atsakymas. Pavyzdžiui, Kopenhagos klimato kaitos konferencijoje 2009-ųjų metų gruodį šalys nesusitarė dėl vienos sutarties anglies emisijai kontroliuoti, tačiau labai sustiprėjo suvokimas, jog dėl globalizacijos ir bendrų, valstybių sienas peržengiančių problemų šalys turi aktyviai veikti kartu gindamos pasaulinę gerovę. Tačiau kyla klausimas, iš kur atsirado tokios globalios viltys ir lūkesčiai? Jeigu galėtume tikėtis, jog politiniai lyderiai vidaus reikalų kontekste elgsis sąžiningai, kodėl buvo reikalaujama, kad taip pat elgtųsi tarptautinės politinės institucijos Kopenhagoje?
tags: #socialines #institucijos #porblemu #sprendimas #teorija