Socialinės Grupės Įtaka Teisės Taikymui

Sociãlinė kontròlė - vienas socialinių mechanizmų, garantuojančių, kad būtų laikomasi tam tikrų teisinių, dorinių, paprotinių, administracinių ir kitų apribojimų, kurių pažeidimas trikdo socialinės sistemos funkcionavimą. Antropologijos, sociologijos, politikos mokslų viena pagrindinių sąvokų, aiškinanti, kaip palaikoma socialinė tvarka, tai yra, kaip pavieniai individai, įvairios grupės, visuomenės organizuoja bendrą gyvenimą.

Socialinės kontrolės esmę sudaro poveikis, daromas taikant kontrolės įvairias priemones, pavyzdžiui, viešąją nuomonę, prievartą, socialinę įtaigą, religiją, socialines organizacijas. Poveikį daro visuomenė, jos įvairios grupės, pavyzdžiui, šeima, darbo kolektyvas, valstybė, mokykla, kaimynai, religinės grupės. Jis daromas dėl visos socialinės grupės gerovės ir interesų grupės interesus laikant aukštesniais už individo.

Socialinės kontrolės sąvoka pradėta vartoti 19 a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose apibrėžiant visuomenės savireguliaciją nenaudojant prievartos. Teigta, jog visuomenei nereikia remtis prievarta, kad būtų paklūstama socialinei tvarkai, o socialinę integraciją garantuoja socializacija perduodant visuomenės vertybių sistemą individams.

Socialinės Kontrolės Raida

Prie socialinės kontrolės sąvokos raidos ypač prisidėjo G. H. Meado ir E. A. Rosso (Jungtinės Amerikos Valstijos) veikalai. G. H. Meadas socialinę kontrolę apibrėžė kaip individų gebėjimą savanoriškai keisti savo elgseną atsižvelgiant į kitų žmonių lūkesčius ir šitaip suderinant savikontrolę ir primetamą socialinę kontrolę. E. A. Rossas pabrėžė teisės, švietimo, viešosios nuomonės, religinių institucijų reikšmę palaikant socialinę kontrolę ir taikant ją ne tik socialines normas pažeidžiantiems, bet ir kitiems visuomenės nariams. Jis iškėlė visuomenės narių sutarimą kaip socialinės tvarkos pagrindą.

É. Durkheimas (Prancūzija) taip pat kėlė visuomenės socialinio reguliavimo klausimus. Jis teigė, kad visuomenės vienybę palaiko socialiniai ryšiai, o socialinį solidarumą kuria visuomeninio gyvenimo vidinės normos.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Po II pasaulinio karo socialinės kontrolės samprata pakito - ją imta suvokti kaip represinį (prievartos) mechanizmą, kuris veikia galios, jėgos pagrindu, o ne perduodamas socializacijos eigoje. Teigta, kad socialinė kontrolė turi būti taikoma ne visiems visuomenės nariams, o tik tam tikroms socialinėms klasėms, pavyzdžiui, skurstantiesiems ar socialinėms grupėms, pavyzdžiui, deviantams (deviantinis elgesys), sergantiesiems psichikos ligomis.

Nuo 20 a. 5 dešimtmečio socialinės kontrolės sąvoką imta vartoti ją siejant su deviantiniu elgesiu ir nusikalstamumu. Nusikaltimų sociologijoje socialinė kontrolė įgijo funkcinio atsako į nusikaltimą, visuomenės reakcijos į deviantinį elgesį ar socialinės tvarkos atkūrimo reikšmę.

Jungtinių Amerikos Valstijų sociologo D. E. Sutherlando 1973 sukurtoje diferencinių ryšių teorijoje socialinė kontrolė suvokiama kaip priklausomas kintamasis, kuris reaguojant į nusikaltimą funkcionuoja kaip skriaudos kompensavimo mechanizmas. Pagal šį požiūrį, reikia paaiškinti nusikaltimo priežastis, stebėti nusikalstamą elgseną, siekti užkirsti jai kelią socialinės kontrolės priemonėmis ir taip išvengti visuomenės dezintegracijos.

Ši teorija remiasi T. Parsonso (Jungtinės Amerikos Valstijos) 1951 pateikta funkcionalistine samprata, kuri teigia, kad nusikaltimas sukuria įtampą stabilioje sistemoje, todėl socialinė kontrolė suprantama kaip pakartotinis bandymas grąžinti visuomenę į buvusią situaciją, tai yra socialinės kontrolės mechanizmai atlieka visuomenės integracijos funkcijas.

Sociologai H. Beckeris ir E. M. Schuras (Jungtinės Amerikos Valstijos) vadinamojoje etikečių klijavimo ir visuomenės reakcijos teorijose nusikalstamumą traktavo kaip deviantinio elgesio kuriamą visuomenės kriminalizavimo procesą. Socialinė kontrolė reguliuoja nusikalstamumą už nusikalstamą elgseną klijuodama devianto etiketes. Nusikaltėliu paverčiama tam tikrus veiksmus apibrėžiant kaip nusikalstamus ir jiems pritaikant specialias priemones.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Neatsižvelgiama į devianto poreikius ir motyvus, o siekiama primesti sistemos kontrolę, atlyginti ir nubausti. Kritinė sociologija socialinę kontrolę nagrinėja iš istorinės perspektyvos, atsižvelgdama į socioekonomines sąlygas, tvarkos palaikymo mechanizmus ir institucijas.

Marksistinės teorijos pabrėžia pavienių klasių interesų svarbą: tam tikros normos atstovauja valdančiosios klasės ar elito interesams. M. Foucault (Prancūzija) tyrė bausmės sampratos transformaciją, kai bausmė suprantama nebe kaip spektaklis publikai, bet kaip rūpestis individu. Jo teigimu, nuo 18 a. vidurio buvo siekiama švelninti bausmes tikintis padidinti jų sistemos veiksmingumą.

M. Foulcaut tyrė naują bausmės formą - discipliną (drausmę), kuri apima priežiūros įvairius būdus (tęstinė priežiūra, patikrinimas, elgsenos normalizavimas). Disciplina nėra tipiška galios forma, ji nedraudžia, bet aiškina, kokie elgsenos būdai priimtini.

Socialinės (Gerovės) Valstybės Sampratos Įtvirtinimas Prancūzijos Teisės Sistemoje

XIX amžiuje vykę pokyčiai, susiję su industrinės visuomenės plėtra, mokslinio pozityvizmo įsivyravimu, iki tol dominavusios solidarumo sampratos neigimu, sudarė prielaidų atsirasti moderniai socialinės valstybės (taip pat vadinama „gerovės valstybe“) koncepcijai, ją įtvirtinant nacionaliniame teisiniame reguliavime.

Toks požiūris demokratinėse valstybėse taip pat suponavo būtinybę atkurti pasitikėjimą valstybe: patikint jai ir įtvirtinant piliečių socialinės gerovės garantijas, kurių užtikrinimas sprendžiamas ekonominių ir socialinių santykių srityje.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Gerovės valstybės elementai istorinėje raidoje kito, todėl šiuolaikinės gerovės valstybės uždavinys Prancūzijos teisės sistemoje yra įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų realius visuomenės poreikius, įgyvendinant konstitucinius teisėtų lūkesčių, socialinio teisingumo, socialinio solidarumo ir kitus socialinės apsaugos principus.

Viešųjų paslaugų plėtra, socialinio draudimo raida, darbuotojų kolektyvinių teisių ir laisvių apsauga lėmė, kad Prancūzijos Konstitucijos 1 straipsnyje Prancūzija įvardijama socialine Respublika.

Šiame straipsnyje analizuojamos socialinės (gerovės) valstybės sampratos įtvirtinimo Prancūzijos teisės sistemoje prielaidos. Straipsnyje, pasitelkiant istorinį, šaltinių analizės ir sisteminimo metodus, siekiama atskleisti Prancūzijos, kaip socialinės (gerovės) valstybės, vystymosi etapus iki šiuolaikinio gerovės valstybės modelio.

Siekiant šio pagrindinio straipsnio tikslo, analizė atliekama vykdant pasirinktus mokslinius uždavinius. Visų pirma, išanalizavus Lietuvos ir užsienio autorių darbus, parinkti teisės terminologijoje vartoti tinkamą lietuvišką prancūziško „l’État-providence“ (angl. Welfare state) bei kitomis užsienio kalbomis tą pačią reikšmę turinčio termino atitikmenį ir pateikti jo definiciją. Šiam uždaviniui atlikti taip pat nagrinėjamos teorinės gerovės valstybės koncepcijos.

Lietuvos mokslininkų darbai

• R. Lazutka didelę dalį savo tyrimų skiria bendriesiems socialinės apsaugos pagrindams, tačiau ypač dažnai tiria tam tikrus socialinės apsaugos elementus, pavyzdžiui, pensijų reformos klausimus bei ekonominius socialinės apsaugos rodiklius, kurie turi įtakos gerovės valstybės koncepciją įgyvendinant praktikoje.
• Gana reikšminga vienai iš socialinės apsaugos sričių (pensijų sistemai) buvo A. Bitino disertacija „Pensijų sistemų modeliai ir valdymo tendencijos Europos Sąjungoje“, taip pat parengta autoriaus monografija „Socialinė apsauga Europos Sąjungoje: pensijų sistemų modernizavimas ir V. Petrylaitės 2012 metais parengta disertacija „Pamatiniai socialinės apsaugos teisės principai“, kurioje yra analizuojami gerovės valstybės modeliai ir socialinės apsaugos principai.
• Daug dėmesio socialinės apsaugos bendrajai teorijai, gerovės valstybės koncepcijų ir ypač solidarumo analizei yra skyręs A. Guogis.
• Tam tikrus socialinės apsaugos teisės konstitucinius aspektus yra nagrinėję konstitucinės teisės šakos atstovai T. Birmontienė, V. Vaičaitis. Socialinių aspektų yra aptinkama T. Birmontienės publikacijose, susijusiose su konstitucinės doktrinos analize, kuriose išsamiai nagrinėjamas žmogaus teisių, iš jų ir socialinių teisių, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje vystymasis.
• Nuosavybės teisės apsaugos principą socialiniu aspektu yra iš dalies nagrinėjusi ir R. Ruškytė.

Vakarų Europos mokslininkai

• 1993 metais paskelbtas Danny Pieters leidinys „Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus“ leidžia pastebėti, kad teoriniai socialinės apsaugos pagrindai tampa vis reikšmingesni. Kaip teigia šis autorius, bendrųjų socialinės apsaugos pagrindų tyrimas „<...> gali padėti tobulinti socialinės apsaugos teisę kaip savarankišką teisės sritį ir išvystyti ją iki mokslinės disciplinos lygio <...>“. Ši autoriaus mintis puikiai pagrindžia ir šio tyrimo reikšmingumą Lietuvos socialinės apsaugos teisės teorijai ir praktikai.
• Ne mažiau vertingi P. Schoukens darbai, kuriuose autorius ypatingą dėmesį skiria savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos pagrindams ir principams.
• Socialinės apsaugos kaip viešojo intereso užtikrinimo interpretaciją plačiai savo darbuose kartu su beandraautoriais nagrinėja G. Vonk.
• Gerovės valstybės koncepcijos analizei daug dėmesio skiria ir Prancūzijos mokslininkai. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama konkrečios valstybės socialinių teisių ir garantijų raida, dominuoja būtent prancūzų autorių pozicijos - J. Chevallier, P. Rosanvallon, F.-X. Merrien ir kitų, analizavusių Prancūzijos, kaip gerovės valstybės, reikšmingus bruožus ir ypatybes tiek retrospektyviai, tiek būdingus šiuolaikiniam modeliui.

Gerovės Valstybės Modelių Apibrėžimai

Dažniausiai cituojamas leidinys, kalbant apie gerovės valstybę tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, bei pagrindinis tarptautinio atskirų gerovės valstybių palyginimo kriterijus yra Gosta Esping-Andersen „The Three Worls of Welfare Capitalism“, publikuotas 1990 metais.

Socialdemokratiniame modelyje valstybė prisiima itin plačią atsakomybę už visuomenės gerovę, taikydama universalią socialinę apsaugą, t. y. socialinė apsauga taikoma visiems piliečiams, nereikalaujant jokių kitų sąlygų atitikties.

Liberaliajame modelyje, kurį kitas autorius, Leibfried, vadina „anglosaksų“ modeliu, valstybės kišimasis yra minimalus, paliekant didžiąją dalį atsakomybės už savo likimą pačiai visuomenei, kuri, pasikliaudama laisvąja rinka, turi pasirūpinti savo gerove. Šiame modelyje socialinės išmokos yra minimalios, greta kiekvieno asmeninio indėlio į savo ir savo šeimos gerovę, kurios tik padeda sušvelninti rizikos ištiktų asmenų padėtį.

Gosta Esping-Andersen išskiriamame trečiajame, konservatyviajame modelyje, kurį Leibfried vadina Bismarko modeliu, valstybės įsikišimas, siekiant visuomenės gerovės, yra dalinis, t. y. valstybei ir patiems individams tarsi pasidalijant atsakomybę. Šiame modelyje ypač reikšmingas yra šeimos vaidmuo ir socialinis draudimas, dėl to pajamų perskirstymas nėra itin didelis.

Valstybė, siekdama padėti, įsikiša tada, kai šeimoje individai nebeišgali patys susitvarkyti su iškilusiomis socialinėmis rizikomis, gerovės susikūrimo ir išsaugojimo sunkumais, jai tenka kompensacinė funkcija, o, Leibfried teigimu, šiame modelyje valstybei gali tekti netgi darbdavio vaidmuo.

Nepaisant suformuotų trijų teorinių modelių, tam tikroms valstybėms dažniausiai yra būdingi mišrūs gerovės valstybės tipai, turintys daugmaž vienam ar kitam modeliui būdingų bruožų, dėl kurių galima šias valstybes teoriškai priskirti vienai iš trijų kategorijų.

Tačiau taip pat, remiantis šio autoriaus skirstymu ir minėta istorine prancūziškąja l’État-providence idėja bei vokiškąja Sozialstaat ir britiškąja Welfare state sąvokomis, galima suformuluoti teorinį bendrinį gerovės valstybės apibrėžimą, nesvarbu, apie kokį konkretų modelį yra kalbama.

Istoriškai vokiškoji Sozialstaat apibrėžia gerovės arba kitaip socialinės valstybės koncepciją, kuri Vokietijoje buvo pateikta 1850 metais teisininko, sociologo ir ekonomisto Lorenz von Stein ir įkvėpė Otto von Bismarck (toliau - Bismarkas), siekusio socialinės taikos valstybėje, įtvirtintą, socialiniu draudimu grįstą modelį bei tebegalioja iki šių dienų.

Pagal šią koncepciją, valstybė turi socialinę pareigą, kurią Bismarkas realizavo įtvirtindamas valstybėje socialinio draudimo sistemą, apimančią daug įstatymų, reglamentuojančių privalomojo socialinio draudimo santykius. Taigi vokiškoji gerovės valstybė istoriškai yra tokia valstybė, kuri prisiima atsakomybę už dirbančiųjų likimą ir mainais už tai tikisi iš jų absoliutaus lojalumo solidarumo išraiška.

Trečioji, anglosaksų Welfare state koncepcija, įvardyta arkivyskupo William Temple, atsirado tik Antrojo pasaulinio karo metu.

XIX amžiaus pradžioje „socialinio draudimo visiems“ idėja, kaip demokratijos ir socialinės taikos stiprinimo priemonė, pradėjo vis labiau stiprėti tarptautiniu mastu. Tai atspindima ir 1941 metais pasirašytos Atlanto Chartijos penktame straipsnyje, kuriame teigiama, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas, siekiant visiems geriausių darbo sąlygų užtikrinimo, ekonomikos augimo ir socialinės apsaugos.

Po karo Welfare state greit tapo kalboje vartotinu terminu, iš pradžių apibūdinančiu naują britų universalią socialinę politiką, apimančią nemokamą mokslą, paramą būstui, senatvės pensiją etc.

Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo kurtis šiuolaikinės gerovės valstybės, turinčios kelių skirtingų pirminių modelių bruožus, dėl to, F.-X Merrien teigimu, jos tam tikra prasme gali būti laikomos Beveridžo „vaikais“ su Bismarko palikimu.

tags: #socialines #grupes #itaka #teises #taikyme