Socialinės evoliucijos teorija: kas tai?

Socialinė evoliucija - tai teorija, kuri bando paaiškinti visuomenės raidą remiantis natūralios atrankos principais. Ši teorija dažnai siejama su Charles Darwin'o evoliucijos teorija, tačiau svarbu atskirti biologinę ir socialinę evoliucijas.

Socialinis darvinizmas, socialinės evoliucijos teorija, grindžiama natūralios selekcijos principu. Socialinį darvinizmą 19 a. išpopuliarino H. Spenceris (Didžioji Britanija), kuris teigė, kad visuomenėje, kaip ir gamtoje, egzistuoja giluminės jėgos, kurios kelia įvairių grupių socialinius konfliktus ir taip skatina socialinę pažangą.

Socialdarvinistinė pozicija iš esmės analogiška rasistinei, ji irgi grindžiama prigimtinėmis savybėmis. Jo nuomone, socialinius dėsnius galima formuluoti pagal gamtos dėsnius. Socialinio darvinizmo ekstremali išraiška buvo eugenika, pabrėžianti genetiškai nevisaverčių žmonių sterilizacijos būtinybę.

Šiandien Jungtinės Karalystės gyventojų netiki kreacionizmu ir „sąmoningo sutvėrimo" teorija. Tačiau maždaug pusė jų atsisako tikėti ir Darvino evoliucijos teorija. Remiantis Darvino evoliucijos teorija, išlieka tik tie augalai ir gyvūnai, kurie geriausiai prisitaikė prie savo aplinkos, kad daugintųsi ir perduotų savo genus kitai kartai.

Pagrindiniai socialinės evoliucijos teiginiai

• Visuomenės vystosi nuo paprastesnių formų prie sudėtingesnių.
• Šį vystymąsi lemia vidinės jėgos ir išoriniai aplinkos veiksniai.
• Visuomenės konkuruoja tarpusavyje dėl išteklių ir išgyvena tik stipriausios.
• Socialinė pažanga yra neišvengiama.

Tačiau, socialinė evoliucija nebūtinai juda teisinga kryptimi, socialinė pažanga nėra tobula, kartais vyksta net socialinis regresas.

Taip pat skaitykite: Apie A. Comte's socialinę evoliuciją

Neoevoliucionizmas remiasi empiriniais archeologiniais, paleontologiniais ir istoriografiniais įrodymais. Atmeta socialinės pažangos ir determinizmo idėją, teigia, kad socialinę evoliuciją lemia atsitiktinumai ir laisva valia. Įvairios kultūros gali plėtotis skirtingai, kai kurios gali net praleisti tam tikrus evoliucijos etapus.

G. E. Lenskis pabrėžė informacijos svarbą: kuo daugiau informacijos ir žinių turi visuomenė, tuo ji pažangesnė. Jis išskyrė žmogaus evoliucijos 4 etapus: pirmajame informacija perduodama genais, antrajame - patirtimi, trečiajame - ženklais ir išplėtota logika, ketvirtajame - simboliais, kalba, raštu. Komunikacijos technologijos laimėjimai lemia ekonominių ir politinių sistemų gerinimą, turto pasiskirstymą ir kita.

T. Parsonsas išskyrė evoliucijos 3 etapus: primityvųjį, archajiškąjį ir modernųjį. Archajiškosios visuomenės turi rašytinių žinių, o moderniosios - teisės. T. Parsonso nuomone, Vakarų civilizacija yra moderniųjų visuomenių kulminacija, o Jungtinių Amerikos Valstijų - dinamiškiausiai išplėtota visuomenė.

Socialinio darvinizmo karikatūra

Socialinės evoliucijos teorijos klaidos ir kritika

Socialinės evoliucijos teorija susilaukė daug kritikos dėl:

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

• Supaprastinto požiūrio į visuomenės raidą.
• Etnocentrizmo (įsitikinimo, kad viena kultūra yra pranašesnė už kitas).
• Socialinio determinizmo (įsitikinimo, kad visuomenės raida yra iš anksto nulemta).
• Negebėjimo paaiškinti socialinių pokyčių įvairovės.

Štai keletas dažniausiai pasitaikančių klaidų, susijusių su evoliucijos teorija:

1 klaida: Evoliucija yra atsitiktinumas

Atsitiktinumo vaidmuo didelis, kai kalbama, pavyzdžiui, ar roplys, plaukdamas ant medžio šakos, pasieks salą, ar ne. Tuo tarpu rūšių atsiradimas paklūsta tam tikriems dėsningumams. Greta fizikinių ir cheminių egzistuoja ir biologiniai. Kai iš egzistuojančių rūšių atsiranda naujos, nori nenori jos turi perimti jų palikimą.

2 klaida: Sukūrimo istorija neprieštarauja evoliucijai

Nėra prasmės lyginti biologinę evoliuciją su bibline sukūrimo istorija, nes pirmoji kalba apie gamtos mokslų tiriamus reiškinius, o antroji - apie mitinius dalykus. Bet tai yra viena populiariausių klaidų, susijusių su evoliucija.

3 klaida: Ch.Darwinas pirmasis nagrinėjo evoliuciją

Ch.Darwinas galėjo remtis daugybe mokslininkų ir teoretikų, kurie iki jo nagrinėjo evoliucijos ir naujų rūšių atsiradimo klausimus. Garsiausias iš jų - Jeanas Baptiste'as de Lamarckas. Didžiausias Ch.Darwino nuopelnas - kad jis išplėtojo evoliucijos teoriją ir ją kruopščiai pagrindė moksliniais įrodymais.

4 klaida: Žmogus kilęs iš beždžionės

Šis teiginys dar ir šiandien kai kuriems žmonėms kelia pasipiktinimą. Taip yra todėl, kad iš šio sakinio jie supranta, jog žmonių protėviai yra dabartinės šimpanzės, orangutangai ar gorilos. Šimpanzės, gorilos, orangutangai ir žmonės turi bendrus protėvius. Mes esame kilę iš beždžionę primenančios būtybės, bet ne iš šimpanzių ar gorilų.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

5 klaida: Sudėtingi dalykai neatsiranda atsitiktinai

Sudėtingi organizmai, pavyzdžiui, stuburiniai gyvūnai, evoliucijoje negalėjo atsirasti atsitiktinai. Evoliucijoje tos raidės, kurios nukrenta į „teisingas“ vietas, jose ir pasilieka. Taigi evoliucijos procese Biblija visai sėkmingai galėtų atsirasti. Klijai, sulaikantys raides „teisingose“ vietose, yra natūrali atranka.

6 klaida: Ch.Darwinas savo teoriją nusirašė

1858 m. vasarą Ch.Darwinas gavo gamtos tyrinėtojo A.R.Wallace'o laišką. Galų gale abiejų mokslininkų rankraščiai 1858 m. liepos 1-ąją buvo perskaityti Londono K.Linėjaus draugijoje, bet didelio dėmesio nesulaukė. Tik kai 1859 m. Ch.Darwinas išleido svarbiausią savo veikalą „Rūšių atsiradimas“, daugeliui paaiškėjo jo teorijos reikšmė.

7 klaida: darvinizmas reiškia stipresniojo pergalę

Nuožmi kova už būvį gamtoje, lygiai, kaip ir taikus visų gyvų būtybių bendrabūvis, yra žmogaus sukurtas vaizdinys. Nei vienas iš šių kraštutinumų nėra teisingas. Kad visada laimi stipriausias, yra klaidinga teiginio „išlieka stipriausi“ (angl. „fittest“), kurio autorius, beje, visai ne Ch.Darwinas, o britų socialinis filosofas Herbertas Spenceris, interpretacija.

8 klaida: Žmogus jau pasiekęs evoliucijos viršūnę

Mintis, kad žmogui sukūrus techniką ir mokslą, jo evoliucija sustojo, yra klaidinga. Kaip ir anksčiau, mes tebesame pavaldūs evoliucijai. Žmogus palyginti greitai prisitaiko prie kultūriškai nulemtų aplinkybių. Tą įrodo laktozės toleravimas.

9 klaida: Gyvos būtybės miršta, kad užleistų vietą naujoms

Laboratoriniai tyrimai ir matematiniai skaičiavimai rodo, kad net ir bakterijos sensta. Pradinė ląstelė miršta ne tam, kad užleistų vietą naujoms, o kad nekenktų savo „palikuonėms“.

Neoevoliucionizmas

neoevoliucionzmas (neo… + evoliucionizmas), sociokultūrinė antropologijos teorija, socialinius pokyčius aiškinanti Ch. R. Darwino evoliucijos teorijos kai kuriais teiginiais. Kartais neoevoliucionizmas dar vadinamas kultūros ekologijos mokykla. Tiria ilgalaikius socialinius pokyčius ir reguliarius visuomenės plėtotės veiksnius, kurie būdingi toli viena nuo kitos esančioms ir tarpusavyje nesusijusioms kultūroms ar civilizacijoms.

20 amžiaus pradžioje evoliucionizmas buvo kritikuojamas kaip nemokslinė doktrina. 20 amžiaus 5 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose jis buvo atgaivintas, juo remiantis suformuotas ir išplėtotas šiuolaikinei antropologijai pritaikytas neoevoliucionizmas.

Iš pradžių neoevoliucionizmas buvo laikomas antropologijos, nuo 20 amžiaus 7 dešimtmečio - ir sociologijos teorija. Neoevoliucionizmas remiasi empiriniais archeologiniais, paleontologiniais ir istoriografiniais įrodymais. Atmeta socialinės pažangos ir determinizmo idėją, teigia, kad socialinę evoliuciją lemia atsitiktinumai ir laisva valia.

L. A. White’as išskyrė žmogaus evoliucijos 5 etapus: pirmajame žmogus naudoja savo raumenų energiją, antrajame - prijaukintų gyvulių, trečiajame - augalų (žemės ūkio revoliucija), ketvirtajame - gamtinių išteklių (anglys, nafta, dujos), penktajame - branduolinę.

Anot J. Stewardo, kultūra plėtojasi nuo paprastų iki sudėtingų formų, proporcingai įvaldytai energijai, tenkančiai 1 asmeniui. Tam tikros kultūros plėtrą lemia technologija, ekonomika, taip pat politinė sistema, ideologija, religija. Visi šie veiksniai gali lemti visuomenės judėjimą vienu metu keliomis kryptimis (daugialinijinė evoliucija).

M. D. Sahlinsas išskyrė bendrąją ir specifinę visuomenės evoliuciją. Bendroji evoliucija yra kultūrinių ir socialinių sistemų tendencija didinti savo kompleksiškumą, organizaciją ir prisitaikymą prie aplinkos. Vis dėlto įvairios kultūros nėra izoliuotos viena nuo kitos, todėl jos sąveikauja, plėtodamos specifinius ir unikalius plėtros būdus.

Žmogaus smegenų dydžio evoliucija

Daugelių antropologų nuomone, žmogaus smegenų dydžio evoliuciją labiausiai paveikė žmogaus priklausymas didelėms socialinėms grupėms. Taigi reiktų suprasti, kad tiems primatams, kurie gyvena didesnėse ir sudėtingesnėse socialinėse grupėse, reikalingos didesnės smegenys - idant jie galėtų visavertiškai dalyvauti atitinkamų grupių socialiniuose procesuose.

Taigi naujuoju tyrimu nustatyta, kad pagrindinis smegenų dydį nulėmęs veiksnys - ne socialinės grupės dydis, o mityba. Tačiau, pasak tyrimo autorių, nevalia teigti, kad smegenų dydžio evoliucijai socialinės grupės dydis neturėjo visiškai jokios įtakos.

R. Dunbaro teigimu, socialinės grupės dydis ir mityba neturėtų būti pagrindas dviem atskiroms smegenų evoliucijos teorijoms. Jo įsitikinimu, abu aiškinimai yra visiškai teisingi, ir šios smegenų ypatybės kažkuriame giluminiame lygmenyje tikrai yra glaudžiai susijusios.

Asmenybės bruožų įvairovė

Atrodytų, kad mūsų asmenybės turėtų suvienodėti, tačiau apsidairę galime pamatyti milijonus skirtingų žmonių: nervingų ir ramių, laisvai bendraujančių su nepažįstamaisiais ir užsisklendusių savyje, nuolatos besišypsančių ir krūpčiojančių nuo menkiausio garso... Kodėl?

Evoliucija - lėtas procesas. Yra ne vienas pavyzdys iš gyvūnijos pasaulio, kai itin gerai prie esamų sąlygų prisitaikiusios rūšys (pavyzdžiui, kadaise Žemėje karaliavę dinozaurai) išnyko, o kitos rūšys, iki tol pralaimėjusios anoms konkurencinę kovą, buvo kur kas geriau pasiruošusios pokyčiams ir suklestėjo.

Jei populiaciją sudaro itin panašūs individai, pasikeitus sąlygoms jos gali nelikti, o jei populiacijoje įvairovė yra pakankama, net ir nedidelis skaičius prastai prisitaikiusių individų gali išgyventi dėka tų, kurie pasirengę geriau.

Vadinasi, genetinė įvairovė yra naudinga. Kuo mes, kaip bendruomenė ar netgi visa žmonija, įvairesni, tuo labiau esame pasiruošę susidoroti su bet kokiomis nelaimėmis.

Genų įtaka asmenybės bruožams

Tiek fizines, tiek asmenines savybes dažniausiai nulemia ne pavieniai genai, o jų deriniai. Mums tiesiog suteikiama didesnė tikimybė išvystyti tokį elgesį ar fizines savybes, tačiau aplinka nulemia, ar ir kaip šios savybės pasireikš. Tas pats genas gali turėti įtakos ne vienam, o iškart keletui bruožų. Vieniems jis gali suteikti naudos, kitiems - atvirkščiai - pakenkti.

Evoliucija yra sudėtingesnė ir vyksta ne taip jau tiesiai link konkretaus tikslo, kaip galėtų pasirodyti, o ir tikslas nuolat kinta.

Evoliucijos schema

Didysis penketas ir evoliucija

Šiuo metu viena populiariausių asmenybės tipologijų yra Didysis penketas. Remiantis ja kiekvieną žmogų galima įvertinti pagal penkis pagrindinius bruožus: ekstraversiją, sutarumą, emocinį stabilumą, atvirumą patirčiai ir sąmoningumą. Kiekvienas mūsų turi skirtingą šių savybių rinkinį, nulemtą to, ką paveldėjome ir kokioje aplinkoje užaugome bei esame.

Negatyvios emocijos ne visada blogos. Pavyzdžiui, socialinis nerimas anksčiau (kartais ir dabar) buvo adaptyvus, ypač nukreiptas į nepažįstamus žmones: atsargiau elgdamasis su nepažįstamaisiais, individas sumažina riziką būti apgautas ir išnaudotas.

Atrodytų, kad ekstravertai evoliucinėje kovoje turi vien pranašumų. Tačiau tyrimai rodo, kad ne viskas taip paprasta: ekstravertai dažniau nukenčia nuo nelaimingų atsitikimų, ieškodami aštrių pojūčių, dažniau gali įsivelti į nusikalstamą veiklą, o dėl to, kad jiems lengviau užmegzti naujus santykius, jų vaikai gali augti su patėviais.

Patirčiai atviresni žmonės labiau domisi naujovėmis, yra smalsesni. Nors šis bruožas lyg ir naudingas visose gyvenimo srityse, jis irgi gali pakenkti: tokie žmonės labiau linkę patikėti paranormaliais reiškiniais ir sirgti šizofrenija.

Sutarumas - polinkis vengti konfliktų, elgtis altruistiškai, užjausti - taip pat turi savo pliusų ir minusų. Būti geram ir draugiškam, kad ir kaip liūdna, ne visada apsimoka.

Sąmoningumas apibrėžiamas kaip gebėjimas organizuoti, siekti tikslų, valdyti savo norus. Nesudėtinga įžvelgti pranašumus, kuriuos gauna sąmoningi individai, tačiau besielgiantieji priešingai labiausiai naudojasi sutariais individais ir grupiniu darbu, skindami kitų darbo vaisius.

Išvados

Akivaizdu, kad įvairūs bruožai turi ir savo pliusų, ir minusų; juos veikiantys genai irgi gali nuolat ieškoti kompromisų, kaip savanaudiškai kuo sėkmingiau pereiti toliau. Taip susidaro terpė, kurioje mes, kaip žmonių rūšies atstovų visuma, esame pasirengę priimti labai įvairius iššūkius.

Fantastinėje literatūroje neretai vaizduojamos antiutopinės ateities civilizacijos, kuriose visi žmonės suvienodėję, panašiai atrodantys, mąstantys ir inertiški. Tačiau kūriniuose tokios imperijos niekada nelaimi, o jei ir išlieka, jas gelbsti civilizacijos pakraščių gyventojai, išsaugoję savo individualumą ir laisvę.

tags: #socialines #evoliucijos #teorija