Socialinė partnerystė, arba socialinis dialogas, yra efektyvus būdas derinti visuomenės interesus, palaikyti socialinę taiką ir skatinti ekonominę bei socialinę pažangą. ES siekia „labai konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos bei aukšto lygio apsaugos ir aplinkos kokybės gerinimo“, kaip nurodyta sutartyje dėl ES veikimo. Socialinis dialogas yra svarbus Europos socialinio modelio bruožas ir turi padėti užtikrinti Europos įmonių konkurencingumą, didesnį našumą ir kokybiškas darbo vietas, kad būtų išlaikytas aukštas gyvenimo lygis.
Šiame straipsnyje aptariamos socialinio dialogo Lietuvoje atsiradimo prielaidos, vystymasis ir plėtra, socialinių partnerių vaidmuo. Taip pat paaiškinamos sąvokos „socialinė partnerystė“ ir „socialinis dialogas“.
Siekiant išanalizuoti ir įvertinti socialinės partnerystės institutą teoriniu ir praktiniu aspektu, šiame rašto darbe keliami tokie tikslai:
- Analizuojami socialinės partnerystės kaip socialinio bendradarbiavimo teisiniai pagrindai;
- Atskleidžiama socialinės partnerystės - vieno iš darbo teisės institutų - prigimtis ir sąvoka bei analizuojami esminiai jos sampratos elementai;
- Aptariami socialinės partnerystės būdingi bruožai;
- Tiriama socialinių partnerių teisinė padėtis siekiant bendro kompromiso;
- Siekiama išsiaiškinti socialinių partnerių priimtų sprendimų teisinę reikšmę ir galią;
- Pateikiama apibendrinta Lietuvos teisinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo realijas atitinkanti informacija;
- Aptariamos tarptautinės ir Europos Sąjungos nuostatos, deklaruojančios socialinės partnerystės institutą;
- Formuluojamos ir pateikiamos galimos šio instituto Lietuvoje tobulinimo nuostatos, nurodomi galimi egzistuojančių teisinių nuostatų aiškinimo ir interpretavimo būdai;
- Detaliai analizuojami socialinės partnerystės realizavimo būdai.
Rašant šį projektą, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos, užsienio valstybių bei tarptautinės ir nacionalinės teisės šaltiniais, reglamentuojančiais socialinės partnerystės institutą. Tarp naudojamų šaltinių buvo ir įvairių darbo teisės mokslininkų darbai.
Socialinės partnerystės teorinės prielaidos
Šiuolaikinėje visuomenėje teisiniai darbo santykiai yra sudėtingi ir įvairialypiai. Jie atitinka tiek egzistuojančią rinkos ekonomikos situaciją, tiek bendrus visuomenės gyvenimo dėsningumus. Net patys menkiausi socialinio ar ekonominio gyvenimo pokyčiai pirmiausia atsispindi darbo santykių srityje ir neišvengiamai lemia šių santykių dalyvių nesutarimus, prieštaravimus ir konfliktus.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Šių veiksnių konkurencija ir siekis dominuoti labai aiškus darbo santykių srityje, kur dvi skirtingos šalys - darbdavys ir darbuotojai - siekia skirtingų tikslų: darbdavys - gauti kuo didesnį pelną, o darbuotojai - užsitikrinti sau ir savo šeimos nariams pragyvenimą.
Perėjus prie šiuolaikinių rinkos ekonomikos sąlygų, iš esmės pasikeitė darbo santykiai, darbuotojų ir darbdavių tarpusavio santykių reglamentavimas. Tai paskatino plėtoti socialinės partnerystės santykius, suteikiant kuo daugiau galimybių darbuotojams ir darbdaviams bei jų organizacijoms aktualius darbo ir su juo susijusius socialinius bei ekonominius klausimus spręsti tarpusavio derybomis. Todėl darbo santykių srityje buvo imtasi skatinti socialinį dialogą bei trišalį - darbuotojų, darbdavių ir valstybės valdymo institucijų- bendradarbiavimą.
Pastaraisiais metais Europos šalyse ieškoma tinkamų modelių darbo santykių srityje, kurie leistų spręsti tiek problemas susijusias su įmonių konkurencingumo palaikymu, tiek su darbuotojų socialine gerove. Vienas iš šiuo metu dažniausiai minimų modelių yra socialinės partnerystės reiškinys, kuriuo turėtų būti patenkintos abi darbo santykių pusės - darbdaviai ir darbuotojai, greitai ir efektyviai persiorientuojantys prie naujovių diegimo sukuriant daugiau naujų darbo vietų nei išsaugojant senas.
Socialinės partnerystės santykiai turi būti ne tik laisvi ir nepriklausomi, bet ir socialiai motyvuoti. Valstybei suteikiama galimybė (dažnai ir pareiga) riboti šiuos santykius, kad būtų pasiekti atitinkami socialiniai tikslai. Kitaip tariant, valstybė privalo būti arbitras ir suderinti du - darbdavių ir darbuotojų - priešingus tikslus.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, neišvengiamai teko reformuoti jos teisinę sistemą, taip pat ir darbo santykius. Darbo santykių reformos uždavinys buvo sunkus - ne tik sukurti ir įdiegti naujas teisės normas, bet ir įvertinti šalyje vykstančius socialinius, ekonominius pokyčius, reglamentuoti darbo teisinius santykius laikantis nepriklausomos valstybės Konstitucijos dvasios ir rinkos ekonomikos keliamų uždavinių bei tikslų.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Socialinės partnerystės instituto reglamentavimo sąlygomis ir ypatumais Lietuvoje vis labiau pradėjo domėtis tarptautinė bendruomenė. Tokio reglamentavimo trūkumus ne kartą pabrėžė Tarptautinės darbo organizacijos Ekspertų komitetas, vertindamas atitinkamų Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų vykdymo praktiką Lietuvoje , ir Europos Sąjungos Komisija, vertindama Lietuvos pasirengimą narystei šioje organizacijoje.
Analizuojant galiojusio Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymo ir naujojo Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias kolektyvinių darbo ginčų institutą, galima pasakyti, kad didesnių šio instituto teisinio reglamentavimo reformų nebuvo padaryta, apsiribota tik šiokiais tokiais pataisymais ir pakeitimais. Tai rodo, kad Lietuvoje pastaraisiais metais iš esmės buvo tik deklaruojama kolektyvinių derybų, kolektyvinių sutarčių ir socialinės partnerystės institutai, bet nebuvo sukurtas efektyvus teisinis mechanizmas, sudarantis sąlygas darbo santykių šalims efektyviai pasinaudoti šiomis teisėmis.
Šiandien jau nebegalima apsiriboti tik nacionaliniais ekonomikos ir socialinio gyvenimo santykiais. Pastaruoju metu ne tik atskirų regionų, bet ir viso pasaulio darbo rinkai tampant vis lankstesnei ir vykstant pasaulinei ūkio globalizacijai, tiek atskiros įmonės, tiek nacionalinės teisinės sistemos, norėdamos išgyventi naujomis konkurencijos sąlygomis, turi atsižvelgti į pasaulines darbo santykių teisinio reglamentavimo tendencijas, sudaryti darbo ir verslo sąlygas, užtikrinančias ne tik darbo teisės apsauginės ir ekonominės funkcijos realizavimą ir pusiausvyrą, bet ir darbo santykių šalių savarankiškumą, taip pat sudaryti kuo geresnes galimybes patiems spręsti esminius socialinius ir ekonominius klausimus.
Darbo santykių prigimtis yra konfliktinė. Štai kodėl taip svarbu nustatyti teisinį socialinio dialogo bei socialinės partnerystės institutus, jų reglamentavimo mechanizmą, kuris sudarytų laisvų derybų prielaidas bei įtvirtintų šalių lygiateisiškumą.
Naujasis Darbo kodeksas ypatingą reikšmę suteikia būtent kolektyviniams darbo santykiams bei darbo santykių šalių tarpusavio susitarimams. Kodekso antrosios dalies - Kolektyviniai darbo santykiai - skyriuje „Bendrosios nuostatos“ įtvirtinama socialinės partnerystės sąvoka, jos principai, šalys ir lygiai. Taip pat įteisinamas trišalio bendradarbiavimo principas bei nustatomas teisinis Lietuvos Respublikos trišalės tarybos statusas ir jos veiklos pagrindas, be to, įtvirtinama teisinė galimybė sudaryti ir kitų lygių (šakų, teritorijų) dvišales ar trišales tarybas bei komisijas socialinių partnerių susitarimu ar galiojančių įstatymų pagrindu.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Europoje klesti tūkstančiai socialinių inovacijų. Vietos bendruomenėse įgyvendinami pilotiniai projektai, kuriais padedama žmonėms rasti darbą, tobulinti įgūdžius ar naujais būdais gauti reikalingiausias paslaugas. Spalio 1-2 dienomis Briuselyje vyko jau trečiasis Europos socialinio fondo agentūros organizuojamas Socialinių inovacijų forumas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 270 socialinių inovacijų ekspertų iš visų Europos Sąjungos valstybių. Šių metų renginio pagrindinė tema „Kaip kurti atsparias visuomenes visoje Europos Sąjungoje per socialines inovacijas.
Visi forumo pranešėjai laikėsi bendros nuomonės - socialinių inovacijų plėtra reiškia ne tik sėkmingai įgyvendinamų iniciatyvų atkartojimą. Pranešimų ir diskusijų metu buvo pabrėžta, kad inovacijos turi tapti įprasta viešojo administravimo dalimi, o ne parašyėse vykstančiu eksperimentu. Tam būtinas lankstus finansavimas, pritaikytas reguliavimas ir galimybė išbandyti bei pritaikyti idėjas įvairiems viešojo valdymo lygmenims. Europos socialinio fondo plius (ESF+) veikla jau prisideda prie šio pokyčio.
Vienas iš dažniausiai forume kartojamų teiginių buvo tai, kad vien tik sėkmingai įgyvendinti bandomieji projektai nekeičia visos sistemos. Daugelis projektų atnešė rezultatų nedidelėse bendruomenėse - nuo sumažėjusio ilgalaikio nedarbo lygio iki geresnių jaunimo įgūdžių formavimo, - tačiau projektų metu įgyta patirtis dažnai lieka vietinės reikšmės.
Pranešėjai pabrėžė, kad sisteminiai pokyčiai slypi ne teisės aktuose, o sukūrus naują visuomenės lūkesčių pusiausvyrą, kai dėmesys sutelkiamas į mokymąsi, nuo projektų kontrolės pereinama į ekosistemų puoselėjimą. Šios ekosistemos apima vyriausybes, pilietinę visuomenę, socialines įmones ir pačius piliečius.
Kitas svarbus diskusijų aspektas buvo vyriausybių, kaip partnerių, vaidmuo plėtojant socialines inovacijas. Socialinės inovacijos retai kada pasiteisina, kai jos įgyvendinamos atskirai nuo viešųjų institucijų, o jų plėtra įmanoma tik bendradarbiaujant su vyriausybėmis. Dalyviai sutarė, kad vyriausybės turėtų būti bendrakūrėjos, ne tik finansavimo šaltiniai. Tokios partnerystės grindžiamos pasitikėjimu ir ilgalaikiu įsitraukimu.
Diskusijos dalyviai taip pat pažymėjo, kad reikia naujų finansavimo mechanizmų, kurie leistų derinti lankstumą ir atskaitingumą - nuo investicijų socialiniam poveikiui užtikrinti iki į misiją orientuoto viešojo finansavimo.
Forume buvo nuolat nagrinėjamas esminis politikos klausimas - kaip turi plėtotis Europos socialinė gerovės modelis, kad jis išliktų konkurencingas ir teisingas? Ekspertai teigė, kad tradicinis Europos socialinės gerovės modelis, sukurtas pramonės ekonomikai, turi būti pritaikytas prie XXI a. realijų: technologinių pokyčių, senstančios visuomenės ir naujų nelygybės formų. Priešingai, socialinės gerovės ateitis priklauso nuo investicijų į žmones - į jų švietimą, įgūdžius ir bendruomenėms pritaikytus sprendimus, stiprinančius atsparumą.
Teigta, kad konkurencingumas ir socialinė apsauga nėra priešingybės, jos viena kitą papildo. Visuomenė, kuri savo piliečius įgalina, yra novatoriškesnė bei geba geriau prisitaikyti.
Inovacijos politikoje priklauso ne tik nuo formalių struktūrų ir finansavimo, bet ir nuo kultūros. Pranešėjai nuolat grįždavo prie minties, kad bendradarbiavimas - tai tiek vertybė, tiek metodas.
Europos socialinių inovacijų kompetencijų centras čia atlieka pagrindinį vaidmenį - jis kuria bendrą socialinių inovacijų ekosistemą ir daugiausia dėmesio skiria socialinių inovacijų sklaidai visose ES šalyse. Tam sukurta sociainių inovacijų duomenų bazė „Social Innovation Match“, kurioje jau yra daugiau nei 350 sėkmingų projektų.
ES rengiant naują daugiametę finansinę programą, daugelis pranešėjų ragino užtikrinti, kad socialinės inovacijos taptų Europos atsparumo strategijos dalimi, lygiaverte skaitmeninei pertvarkai ir perėjimui prie žaliosios ekonomikos. Inovacijų praktikas siekiama įtraukti į visas politikos sritis - nuo užimtumo ir sveikatos apsaugos iki migracijos ir klimato politikos.
Socialinių inovacijų forumą kasmet organizuoja Europos socialinio fondo agentūra, kurią 2022 m. Europos Komisija paskyrė administruojančia institucija netiesiogiai valdyti ESF+ SI+ iniciatyvos programą.
Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) Vykdomojo komiteto posėdyje, kuris vyko 2024 m. Europos socialinio dialogo paktas (susitarimas) - tai dvišalis (profesinių sąjungų ir darbdavių) dokumentas, kuris bus pateiktas Europos Komisijai. ETUC siekia, kad susitarimas būtų pasirašytas dar 2025 m. pavasarį.
Šiuo paktu (susitarimu) bus siekiama priminti ir sustiprinti socialinio dialogo svarbą. konsultuojantis su Europos socialiniais partneriais, sukurti įspėjimo mechanizmą, kuris padėtų socialiniams partneriams kartu pranešti, kai ES lygmeniu nesilaikoma socialinio dialogo. ES socialiniai partneriai pakartoja savo įsipareigojimą palaikyti veiksmingą socialinį dialogą, pagrįstą atstovaujamųjų ir nepriklausomų socialinių partnerių tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu.
Europos socialiniai partneriai nustatys bendras procedūras, skirtas pagerinti savo savarankišką dvišalį socialinį dialogą, jų koordinavimą, rengiant atitinkamus atsakymus į socialinių partnerių konsultacijas, organizuoti bendrą darbą ir vesti diskusijas ar derybas dėl įvairių ES lygmeniu naudojamų socialinio dialogo priemonių, t.y.
2023 m. jau keleri metai Regionų plėtros tarybų darbe ir sprendimų priėmime dalyvauja socialiniai partneriai - vietos bendruomenių, darbuotojų, darbdavių, verslo organizacijos, užtikrinančios, kad įgyvendinant Europos Sąjungos investicijų programas ir didinant investicijų skaidrumą bei efektyvumą, bendruomenių balsas ir poreikiai būtų išgirsti. Pasak Finansų ministrės patarėjos Aidos Martinaitienės, ES investicijų administravimo procesas yra labai kompleksiškas ir daugialypis, reikalaujantis daugelio šalių įsitraukimo, todėl socialinių partnerių vaidmuo yra labai svarbus ir reikšmingas.
„Regionų organizacijos ir bendruomenės yra įgalintos dalyvauti priimant sprendimus įgyvendinant ES investicijas ir aktyviai išreikšti savo bendruomenės poreikius. „Mes pasisakome už kuo aktyvesnį socialinių partnerių ir bendruomenių įtraukimą į Europos Sąjungos investicijų krypčių nustatymo ir įgyvendinimo procesus, - sako Rūta Skyrienė, skaidrumo iniciatyvos „Baltosios Bangos“ tarybos pirmininkė ir „Investor‘s forum“ vykdomoji direktorė.
Pagal 2014 - 2020 metų ES investicijų programą Lietuvoje į dešimt Lietuvos regionų buvo ir yra investuojama 1,8 mlrd. Eur. Šiuo tikslu, siekiant Europos Sąjungos investicijų skaidrumo, kryptingumo, didesnio dialogo buvo įsteigta dešimt regionų plėtros tarybų, kurios vienija visas šalies savivaldybes ir kurių tikslas skatinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp atskirų savivaldybių.
Aplinkai ir klimato kaitos problemoms spręsti skirta 947 mln. eurų, mokslui ir inovacijoms - 650 mln. eurų. Švietimui - 542 mln. eurų, sveikatai - 531 mln. eurų, verslui - 535 mln. eurų. Skaitmeninimui ir skaitmeniniam junglumui skiriama 154 mln. eurų, darbo rinkai - 320 mln. eurų, kultūrai - 126 mln.
Pasak Redos Stankevičienės, Kauno regiono plėtros tarybos partnerių grupės pirmininkės ir Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos vykdančiosios direktorės, socialiniai partneriai jaučiasi išgirsti, tačiau vis dėlto sprendimų priėmimo procesą tarybose verta tobulinti, kad nevyriausybinių organizacijos turėtų aiškiau nustatytą vaidmenį ir galėtų daryti reikšmingesnę įtaką nustatant ES investicijų kryptis ir priemones.
ES investicijos 2014-2020 m. programa pagal sritis
Lietuva, kurdama socialinės partnerystės modelį, rėmėsi nne vienos užsienio valstybės atitinkama patirtimi, atsižvelgė į tarptautines tendencijas, tačiau išvengti klaidų nepavyko. Šios klaidos jau ryškėja, dėl jų sulaukiama neigiamų tarptautinių organizacijų ekspertų, teoretikų ir, žinoma, pačių kolektyvinių darbo santykių šalių teisinių vertinimų.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso antros dalies struktūrinis išdėstymas - prie bendrųjų nuostatų įterpiant socialinės partnerystės institutą - tarsi leidžia daryti išvadą, kad šis institutas priskirtinas prie kolektyvinių darbo santykių. Tačiau socialinės partnerystės santykiai yra savarankiški ir šis institutas negali būti kolektyvinių darbo santykių sudedamąja dalimi. Lietuvos Respublikos darbo kodekso atitinkamų normų latentinėje dalyje būtent tokia mintis ir yra išdėstyta.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso antrosios dalies septinto skyriaus 39 - 47 straipsniai, reglamentuojantys socialinės partnerystės institutą, kalba apie darbuotojų, darbdavių atstovus ir jų organizacijas bei apie Vyriausybės ir savivaldybių institucijas kaip socialinius partnerius, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso 48 straipsnyje jau nebenaudojama ssąvoka „socialiniai partneriai“, čia jau kalbama apie kolektyvinių darbo santykių subjektus bei jų atstovus, kurie žinoma yra tik darbuotojų, darbdavių atstovai ir jų organizacijos.
Be to, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 39 straipsnyje nurodoma, kad socialinė partnerystė įgyvendinama derybų ir susitarimų būdu, tai yra socialiniams partneriams derantis, ko pasekoje paprastai sudaromi susitarimai, o ne kolektyvinės sutartys. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 49 straipsnis jau kalba apie kolektyvinių darbo santykių subjektų sudaromas kolektyvines sutartis.
Taip pat skiriasi ir kolektyvinių darbo santykių bei socialinės ppartnerystės institutų tikslas: kolektyvinių darbo santykių, skirtingai nei socialinio dialogo, tikslas yra įtvirtinti naujas darbo teisės normas. Bet kuriuo atveju įstatymų leidėjas parinko logišką vietą socialinės partnerystės institutui Lietuvos Respublikos darbo kodekse, nes mūsų šalyje, išanalizavus 41 Lietuvos Respublikos darbo kodekso straipsnį, įtvirtinta ne tik trišalė, bet ir dvišalė socialinės partnerystės strategija, tai yra galimi susitarimai tik tarp darbuotojų atstovų bei jų organizacijų ir tarp darbdavių atstovų bei jų organizacijų, neįtraukiant valstybės institucijų.
Autorių nuomone, vengiant painiavos, tikslingiau būtų minėtus straipsnius išskirti į atskirą skyrių, suteikiant jam pavadinimą - „Socialinė partnerystė“ ar „Socialinis dialogas“. Taigi socialinė partnerystė yra atskiras institutas, kuris turi būti nagrinėjamas atsietai nuo kolektyvinių darbo santykių.
Daugiau dėmesio skiriama Trišalės tarybos ir Nacionalinės ekonominės ir socialinės tarybos santykiui bei Socialinio dialogo Lietuvoje stiprinimo 2007-2011 metais programai. Straipsnio pabaigoje bandoma pateikti uždavinius, kurie turėtų būti atlikti, siekiant sklandžios socialinio dialogo Lietuvoje plėtros. Straipsnio tikslas - naudojant istorinį, teologinį, lingvistinį bei dokumentų analizės metodus aptarti socialinio dialogo atsiradimo Lietuvoje prielaidas, raidos etapus, pasirinktas priemones, įvertinti esamą situaciją ir pateikti galimų ateities perspektyvų viziją.
Kuo svarbi tėvų ir specialistų partnerystė?
tags: #socialines #europos #pletra #ir #socialiniu #partneriu