Žmogaus teises sudaro įvairios teisės ir laisvės. Šios teisės ir laisvės pagal tematiką gali būti padalytos į dvi pagrindines grupes: pilietines ir politines teises bei socialines ir ekonomines teises. Pilietinės ir politinės teisės pirmiausia gina asmenis nuo valstybės galios ir neteisėto kišimosi į jų gyvenimus. Šios teisės iš esmės užtikrina jums galimybę bendruomenėje gyventi saugiai ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės garantuoja, kad kiekvienas žmogus gyventų tokiomis sąlygomis, kuriomis jis gali patenkinti savo pagrindinius ekonominius ir socialinius poreikius. Šios teisės labai glaudžiai susijusios su mūsų gerove. Tačiau kai kuriais atvejais šių teisių apsauga ir užtikrinimas reikalauja daug išteklių, kurių kai kurios valstybės gali neturėti. Bet išteklių trūkumas nesuteikia valstybėms teisės nesiimti veiksmų arba juos nuolat atidėlioti ir vilkinti.
Socialinės teisės - tai teisės, kurios reikalingos visaverčiam dalyvavimui visuomenės gyvenime. Ekonominės teisės - paprastai manoma, kad į jas įeina teisė į darbą, tinkamą gyvenimo lygį, būstą, taip pat teisė į pensiją, jei esate senas arba turite negalią. Kultūrinės teisės reiškia bendruomenės kultūrinį „gyvenimo būdą“ ir dažnai jos sulaukia mažiau dėmesio nei kitos teisės. Tarp šių teisių yra teisė laisvai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime ir, tikėtina, taip pat teisė į švietimą.
Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, jos susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Šio pakto 1 straipsnyje numatoma, kad „visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“.
Socialinės ir ekonominės teisės buvo sunkiai priimamos kaip lygiavertės pilietinėms ir politinėms teisėms tiek dėl ideologinių, tiek dėl politinių priežasčių. Nors eiliniam piliečiui atrodo savaime suprantama, kad tokie dalykai, kaip minimalus pragyvenimo lygis, būstas ir priimtinos darbo sąlygos, yra svarbūs žmogaus orumui, politikai ne visada yra pasirengę tai pripažinti. Be abejo, iš dalies todėl, kad pagrindinių socialinių ir ekonominių teisių užtikrinimas visiems visame pasaulyje pareikalautų masiško išteklių perskirstymo. Todėl tokie politikai sako, kad antros kartos teisės skiriasi nuo pirmos kartos pilietinių ir politinių teisių.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Štai, kas yra socialinis ramstis. Suteikime Europos namams tvirtą socialinį ramstį. Daugelį metų labiau už kasdienį žmonių gyvenimą Europos Sąjungai rūpėjo bendra rinka, prekės, laisvas kapitalo judėjimas. Tai 20 pagrindinių Europos (vadinasi, ir Lietuvos) žmonių socialinių ir ekonominių teisių:
- Atlyginimai. Užtikrinamas deramas atlyginimas. Dirbantis žmogus negali skursti.
- Minimalios pajamos.
- Senatvės pajamos ir pensijos.
- Bedarbio pašalpos. Bedarbiai turi teisę į valstybinių užimtumo tarnybų aktyvinimo paramą jiems (vėl) integruojantis į darbo rinką ir į pagrįstą laikotarpį mokamas tinkamo dydžio bedarbio pašalpas.
- Aktyvus užimtumo rėmimas. Kiekvienas darbo ieškantis žmogus turi teisę laiku gauti konkrečiai jam pritaikytą pagalbą įsidarbinant ar pradedant dirbti savarankiškai.
- Profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra. Šios taisyklės įpareigoja ES valstybes užtikrinti, kad vyrams priklausytų mažiausiai dešimties darbo dienų apmokamos atostogos, gimus vaikui. Valstybės privalės užtikrinti, kad kiekvienas iš tėvų turėtų teisę bent keturis mėnesius išeiti apmokamų vaiko priežiūros atostogų, iš kurių du mėnesiai yra neperleidžiami.
- Ilgalaikė priežiūra.
- Lyčių lygybė. Moterys ir vyrai turi teisę į vienodą užmokestį už vienodos vertės darbą.
- Lygios galimybės.
- Vaikų priežiūra ir parama vaikams. Europos Parlamentas pritarė, kad beveik 6 milijardai eurų būtų skirta Vaikų garantijos iniciatyvai, prie kurios esu daug prisidėjusi asmeniškai.
- Neįgaliųjų gyvenimas - pilnavertis. Kovo mėnesį Europos Parlamentas balsavo už Europos prieinamumo aktą.
- Saugus ir lankstus užimtumas. Darbuotojai, nesvarbu, kokia jų darbo santykių rūšis ir trukmė, turi teisę į sąžiningą ir vienodą požiūrį dėl darbo sąlygų, galimybę naudotis socialine apsauga ir mokytis. Europos Parlamentas pritarė, kad būtų įsteigta Europos darbo inspekcija, kuri turi padėti užtikrinti darbo teises 17 mln.
- Informavimas apie įdarbinimo sąlygas ir apsauga atleidimo atveju. Įdarbinimo pradžioje darbuotojai turi teisę būti raštu informuoti apie su darbo santykiais susijusias jų teises ir pareigas. Balandį Europos Parlamentas balsavo už direktyvą dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų.
- Socialinis dialogas ir darbuotojų įtraukimas.
- Sveika, saugi ir pritaikyta darbo aplinka ir duomenų apsauga.
- Švietimas, mokymas ir mokymasis visą gyvenimą.
- Socialinė apsauga.
- Sveikatos priežiūra.
- Būstas ir parama benamiams. Asmenims, kuriems labiausiai to reikia, suteikiamas kokybiškas socialinis būstas arba teikiama parama aprūpinant būstu. Pažeidžiami asmenys turi teisę į apsaugą nuo priverstinio iškeldinimo.
- Galimybė naudotis pagrindinėmis paslaugomis. Kiekvienas turi teisę gauti kokybiškas paslaugas, be kita ko, vandens tiekimo, sanitarijos, energetikos, transporto, finansinių paslaugų, skaitmeninio ryšio.
Socialinės ekonominės teisės Lietuvoje
Lietuvoje socialinės apsaugos teisė yra svarbi, nes laiduojama pačioje Konstitucijoje. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.
Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties. Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“.
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas.
| Teisė | Apibrėžimas |
|---|---|
| Teisė į maistą ir vandenį | Valstybė turi taip organizuoti ekonomiką, kad šalyje būtų prieinami maisto ir vandens ištekliai ir kad jie būtų saugūs vartoti. |
| Teisė į sveikatą | Valstybė turi padaryti viską, kas įmanoma, kad turėtų veikiančią efektyvią sveikatos apsaugos sistemą. |
| Teisė į mokslą | Valstybė turi užtikrinti aplinką, kurioje būtų galima sukurti efektyvią ir kokybišką išsilavinimo sistemą, prieinamą kiekvienam. |
| Teisė į darbą | Jums leidžiama dirbti ir kad jūs turite galimybę ieškoti darbo pagal savo pasirinkimą. |
| Teisė į būstą | Valstybė turi užtikrinti jums galimybę įsigyti adekvatų būstą. |
Teisė į darbą
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas. Tačiau kitose šio straipsnio dalyse įvardyti atvejai, kai darbas nėra traktuojamas kaip priverstinis, t. y. priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Teisės į darbą turinį sudaro teisė į darbo laisvę, t. y. galimybę laisvai pasirinkti darbą ir laisva valia jį dirbti. Tie atvejai, kai atskiroms veiklos rūšims ar pareigoms asmenys parenkami konkurso tvarka, negali būti traktuotini kaip laisvės pasirinkti veiklos rūšį ar ir profesiją apribojimai.
„Konstitucija skelbia teisę į darbą, bet neužtikrina teisės gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją ar veiklos sritį ir negarantuoja asmenims teisės užimti vienas ar kitas pareigas tam tikroje vietovėje, įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje“. Teisė į darbą reglamentuojama Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose.
Teisė į sveikatos priežiūrą
Konstitucijos 53 straipsnyje deklaruojama teisė į sveikatos priežiūrą. Jame gana abstrakčiai suformuluoti kai kurie sveikatos sistemos ir sveikatos priežiūros elementai. Konstitucijos 53 straipsnio nuostatų nereikėtų traktuoti kaip valstybinių gydymo įstaigų absoliučią pareigą teikti išskirtinai nemokamą ir visaapimančią medicinos pagalbą. Konstitucija nenustato nemokamos (finansuojamos iš valstybės biudžeto) medicinos pagalbos apimties, tačiau reikalauja, kad tokia pagalba būtų ir turi būti įstatymu nustatyta jos teikimo tvarka.
Kultūrinės teisės
Kultūrinės teisės yra minimos keliuose Konstitucijos skirsniuose (II, III, IV), ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Tai piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą; valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą (Konstitucijos 45 straipsnis). 42 straipsnyje nurodoma, kad kultūra, mokslas, tyrinėjimai ir dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.
Teisė į mokslą
Viena svarbiausių kultūrinių teisių - teisė į mokslą. Konstitucijos 41 straipsnyje visų pirma suformuluota pareiga mokytis iki 16 metų, tas asmenims iki 16 metų mokslas - privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas pasiekiamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinė ekonomika
sociãlinė ekonòmika, ekonomikos mokslų kryptis ir ekonominė veikla, plėtojama siekiant naudos bendruomenei. Socialinė ekonomika susijusi su savitarpio paramos įvairiomis institucijomis - ne pelno institucijomis, socialinėmis organizacijomis, socialinėmis įmonėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis (pavyzdžiui, Amnesty International, Greenpeace), įvairiomis kredito unijomis, savidraudos bendrijomis, kooperatyvais, žemės ūkio kooperatyvais, draugijomis, asociacijomis (pavyzdžiui, YMCA, YWCA), labdaros ir paramos fondais ir kita.
Socialinės ekonomikos veiklą plėtojančioms organizacijoms dažniausiai būdinga savarankiškumas, ne pelno siekimas, demokratinis organizavimas, socialinė nauda, individuali ir kolektyvinė atsakomybė. Šiuolaikinėje visuomenėje socialinė ekonomika vertinama ne tik kaip pliuralistinės (pliuralizmas) ekonomikos, bet ir kaip pliuralistinės visuomenės, kurioje veikia daug dalyvių, išraiška.
Socialinių organizacijų tinklo plėtojimas prisideda prie dinamiškų integracinių pokyčių bendruomenėje, ypač ieškant socialinės, ekonominės ar aplinkosaugos sričių problemų naujų sprendimų, taip pat kuriant socialinį kapitalą, padedant socialinės rizikos grupėms (pavyzdžiui, jaunimui, neįgaliesiems, imigrantams) įsidarbinti ir gauti socialines paslaugas ir kita.
Socialinės ekonomikos sąvoka susiformavo 20 a. Socialinės ekonomikos vienas žymiausių tyrėjų - A. Etzioni (Jungtinės Amerikos Valstijos). 1989 jis įsteigė Socialinės ekonomikos pažangos draugiją, kuri leidžia žurnalą Socio‑Economic Review.
Europos Sąjungos institucijos ypač pabrėžia socialinės ekonomikos plėtros svarbą mažinant Europos Sąjungos šalių narių socialinės ir ekonominės raidos atskirtį. Europos Komisija 20 a.
tags: #socialines #ekon #omines #teises