Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti - štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai leisti,“ - rašė žymus mokslinės fantastikos rašytojas Džonas Vindemas. Visi kartais jaučiamės vieniši, ir, dažniausiai, šis jausmas praeina po kelių dienų. Tačiau kur kas pavojingiau, kai kamuojanti vienatvė yra kasdienė palydovė.
Vienatvė ir jos ryšys su senėjimu bei socialine atskirtimi
Visuomenės dėmesys vis dažniau krypsta į faktą - kuo vyresnis žmogus, tuo dažniau jis jaučiasi vienišas. Žmogui senstant, jo socialiniai ryšiai nuolat kinta - mažėja pažįstamų ratas, iš namų išsikrausto užaugę vaikai, išėjus į pensiją dažniausiai nutrūksta darbiniai ryšiai, be to, vyresnio amžiaus žmogus laikui bėgant netenka vis daugiau artimųjų, giminaičių, draugų. Yra žmonių, kurie gyvendami vieni ir turėdami tik keletą artimųjų ar draugų, jaučiasi laimingi ir nepatiria didelių emocinių sunkumų. Gyvenimas vienam turi savotiškų privalumų: savarankiškumas, nepriklausymas nuo kitų, laisvė tvarkyti dienotvarkę pagal savo poreikius, galimybė skirti laiko pomėgiams ir savirealizacijai. Tačiau nepaisant visų šių privalumų, gyvenimas vienam neabejotinai atneša iššūkių: vienatvė, nuobodulys, artimųjų ilgesys, nerimas dėl ateities, bendravimo ir prasmingo, lygiaverčio, gilaus santykio trūkumas.
Kalbant apie vienatvę, turima omenyje ne tiek fizinis, kiek emocinis jos aspektas. Žmogus gali jaustis vienišas net ir būdamas tarp kitų žmonių ar gyvendamas šeimoje. Gilinantis į vyresnio amžiaus asmenų vienišumą pastebėta, kad svarbiausia yra žmogaus suvokiama vienatvė ir jo asmeninis patyrimas, ką reiškia likti vienam emociškai. Už fizinį buvimą vienam, daug pavojingesnis yra subjektyviai suvokiamas jausmas, kad esi vienišas ir šalia nėra jokio žmogaus, su kuriuo galėtum pasikalbėti ar kreiptis pagalbos sunkiu momentu. Šį jausmą ypač sustiprina suvokimas, kad ir visuomenėje esi nepriimtinas - senyvo amžiaus žmogus vis dar stereotipiškai matomas ir suvokiamas kaip silpnas, ligotas, piktas, apleistas, negalintis pasirūpinti savimi. Šis neigiamas įvaizdis formuoja nuomonę, kad toks asmuo yra našta visuomenei, dėl to, senstantis žmogus neretai jaučia diskomfortą, nepilnavertiškumą, gėdą, nori atsiriboti.
Socialinė atskirtis ir jos įtaka sveikatai
Atlikta nemažai tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad socialinę atskirtį galima laikyti lygiaverte kitiems sveikatą žalojantiems veiksniams, reikšmingai mažinantiems gyvenimo trukmę - rūkymui, alkoholio vartojimui, viršsvoriui. Kai kurie mokslininkai teigia, kad socialinė atskirtis vyresnio amžiaus žmonėms kelia net didesnį pavojų sveikatai, nei žalingi įpročiai. Suvokęs, kad yra vienišas, žmogus kartu išgyvena ir kitus neigiamus jausmus: bejėgiškumą, apleistumą, liūdesį, gėdą, kaltę, kurie yra nepaprastai sunkūs emociškai ir sukelia psichologinį stresą. Ilgai trunkantis stresas silpnina žmogaus imuninę ir kraujagyslių sistemą, išbalansuoja hormonų pusiausvyrą, mažina atsparumą įvairioms ligoms, blogina bendrąją savijautą, neleidžia sėkmingai kovoti su jau turimais sveikatos sutrikimais, būdingais senatvėje. Tačiau kur kas pavojingiau yra tai, kad senolio patiriamas vienišumas, socialinė atskirtis ir sunkios, slegiančios emocijos dažnai sukelia depresiją. Kartu su depresija atsiranda miego problemos, sutrinka apetitas, žmogus gali nustoti rūpintis savimi, vartoti daugiau alkoholio ar įvairių vaistų, gali net kilti minčių apie savižudybę. Tad galima pagrįstai teigti, kad daugeliu atvejų gniuždanti vienatvė ir socialinė atskirtis yra žmogaus psichologinę gerovę, sveikatą ir gyvenimo kokybę bloginančių aplinkybių pradininkės.
Kaip galima sumažinti vienatvę ir socialinę atskirtį vyresniam žmogui
Nors tokios išvados skamba gąsdinančiai ir niūriai, vyresnio amžiaus žmonių vienišumą ir atskirtį galima sumažinti arba užkirsti tam kelią. Pirmiausia, svarbu skatinti vienišų senolių įsitraukimą į bendruomenines ir visuomenines veiklas. Atliktų tyrimų metu pastebėta, kad aktyvus įsitraukimas į įvairias socialines veiklas yra susijęs su geresniu pasitenkinimu gyvenimu ir psichologine savijauta bei yra būtina sąlyga sėkmingam senėjimui užtikrinti. Pasak JAV mokslininko J. R. Kelly, atlikusio tyrimus šioje srityje, bet kokia veikla, kuria užsiimama išėjus iš namų ir į kurią įsitraukia kiti žmonės, teigiamai veikia psichinę sveikatą, mažina socialinę atskirtį. Kaip asmeninius įsitraukimo į veiklas privalumus galima įvardyti asmeninį pasitenkinimą, didėjantį kūrybiškumą, atsipalaidavimą, naujus pasiekimus, intelektinį vystymąsi, teigiamų emocijų patyrimą. Socialiniai įsitraukimo į veiklas privalumai - tai naujos pažintys, galimybė plėtoti žmogiškuosius ryšius, patenkinti kultūrinius, edukacinius, savirealizacijos, bendravimo, pagarbos ir priklausymo grupei poreikius, ir, svarbiausia, mažinti vienišumą.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Tačiau, nors būti lygiaverte visuomenės dalimi yra labai svarbu, vienišumo mažinimui kur kas reikšmingesni yra individualūs santykiai su kitais žmonėmis. Tyrėjai pastebėjo, kad vyresnio amžiaus žmogui pereinant iš vieno šeimos etapo į kitą - užaugus vaikams, netekus sutuoktinio, kitų artimųjų - tampa itin svarbūs santykiai su draugais ir daugeliu atvejų vyresnio amžiaus žmonėms skirtumas tarp šeimos ir draugų tampa ne toks ir didelis. Pasak autorių, šeima ir draugai atlieka tas pačias ar labai artimas funkcijas ir yra vienodai svarbūs. Dažnai, užaugus vaikams ar netekus antrosios pusės, vyresnio amžiaus asmenys pasijunta itin vieniši, atskirti, izoliuoti, nebepriklausantys jokiai grupei žmonių. Tokiu atveju, imama labiau branginti santykius su draugais, kaimynais, ypač jei sukuriamas ryšys yra gilus, artimas, prasmingas. Net vieno artimo draugo turėjimas yra labai svarbus, jei santykyje yra užtektinai erdvės pokalbiams apie psichinę savijautą, problemas, sunkumus, galima verkti ir guostis. Taigi, šiuo laikotarpiu svarbus ne palaikomų ryšių skaičius, o jų kokybė. Šie ryšiai turi įtakos asmeninės gerovės jausmui ir mažina vienišumą bei atskirtį.
Abstraktūs teiginiai į konkretų veiksmų planą pavirsta, kai įtraukiami konkrečios iniciatyvos. Pavyzdžiui, „Sidabrinė linija“ gali padėti sukurti ryšius: tai nemokama draugystės, bendravimo ir pagalbos telefonu paslauga vienišiems garbaus amžiaus žmonėms. Konsultantės išklausys, suteiks pagalbą, patars ir užregistruos draugystės ir bendravimo telefonu paslaugai. Kreiptis gali visi, kas išgyvena vienatvės tuštumą, bet mėgsta bendravimą ir nori turėti nuolatinį pašnekovą.
Socialinė atskirtis Lietuvoje: priežastys, pasekmės ir keliai į įtrauktį
Socialinė atskirtis Lietuvoje yra tema, kuri vis dažniau aptariama tiek viešojoje erdvėje, tiek akademiniuose tyrimuose. Nors šalis jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena nepriklausomai, o ekonominiai rodikliai rodo nuoseklų augimą, socialinių skirtumų tarp skirtingų visuomenės grupių mažėjimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Iš tiesų, kai kurie specialistai pastebi, kad tam tikrais aspektais šie skirtumai netgi didėja. Socialinė atskirtis apibūdina procesą, kai tam tikros visuomenės grupės ar asmenys dėl įvairių priežasčių turi ribotas galimybes dalyvauti ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje. Tai reiškia prastesnį priėjimą prie išsilavinimo, sveikatos priežiūros, darbo rinkos ar net informacijos.
Dažniausiai socialinė atskirtis vertinama naudojant kelis rodiklius. Ekonominis augimas Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo gana spartus, tačiau ne visi gyventojai iš jo gauna vienodą naudą. Didžiuose miestuose gyvenantys žmonės turi daugiau galimybių rasti gerai apmokamą darbą, gauti kokybiškesnes paslaugas ir mėgautis modernesne infrastruktūra. Darbo užmokesčio skirtumai tarp sektorių išlieka dideli. IT, finansų ar gamybos sektoriuose dirbantys žmonės turi ženkliai didesnes pajamas nei tie, kurie dirba aptarnavimo ar žemės ūkio srityse. Švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių socialinės atskirties mažinimo įrankių. Prieiga prie kokybiško išsilavinimo leidžia asmenims geriau įsitvirtinti darbo rinkoje ir turėti didesnes pajamas. Be to, vis dar per mažai dėmesio skiriama suaugusiųjų švietimui ir nuolatiniam kompetencijų tobulinimui. Greitai kintančioje darbo rinkoje gebėjimas mokytis ir prisitaikyti yra būtinas, tačiau ne visi turi tam reikiamus resursus.
Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje nuolat tobulinama, tačiau jos efektyvumas vis dar kelia diskusijų. Pagalbos gavimo mechanizmai kartais yra pernelyg biurokratiniai, o socialinės paramos gavėjai susiduria su stigmatizacija. Regioninė politika taip pat turi įtakos socialinei atskirčiai. Skirtumai tarp Vilniaus regiono ir, pavyzdžiui, Utenos ar Tauragės regionų ekonominio aktyvumo yra akivaizdūs. Investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas ir infrastruktūros gerinimas mažesnėse savivaldybėse galėtų ženkliai prisidėti prie tolygesnės plėtros. Socialinė atskirtis nėra vien ekonomikos klausimas - ji glaudžiai susijusi su kultūrinėmis vertybėmis ir visuomenės požiūriu. Pavyzdžiui, ilgalaikį nedarbą ar socialinę paramą neretai lydi neigiamos visuomenės nuostatos, kurios dar labiau mažina žmogaus motyvaciją integruotis. Solidarumo ir bendruomeniškumo trūkumas taip pat lemia, kad socialiniai ryšiai silpnėja. Žmonės vis dažniau jaučiasi izoliuoti, o tai gali privesti ne tik prie ekonominio, bet ir prie emocinio bei psichologinio atotrūkio. Siekiant mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje, reikia kompleksinių priemonių. Vien tik ekonominių subsidijų ar pašalpų nepakanka. Reikėtų skatinti socialinį dialogą, investuoti į žmonių ugdymą ir regioninių skirtumų mažinimą. Ekonomikos augimas ne visuomet pasiskirsto tolygiai. Taip, yra vykdomos įvairios iniciatyvos: skurdo mažinimo programos, socialinės paramos pertvarkos, investicijos į regionus. Lietuvos visuomenė kasmet tampa vis labiau moderni, tačiau socialinės atskirties klausimas vis dar išlieka aktualus. Norint ją mažinti, būtina nuosekli valstybinė politika, paremta dialogu tarp valdžios, verslo ir pilietinės visuomenės.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Įvadas ir socializacijos procesai vaikams
ĮvadasSocialinė atskirtis yra aktuali šiuolaikinės visuomenės problema, kuri paliečia įvairias jos grupes ir turi reikšmingų pasekmių tiek individui, tiek visai bendruomenei. Šiame straipsnyje nagrinėsime socialinės atskirties priežastis ir pasekmes, ypatingą dėmesį skirdami socializacijos procesui ir sunkumams, su kuriais susiduria socializaciją patiriantys asmenys, ypač vaikai iš socialinės atskirties šeimų.
Socialinės Atskirties Samprata ir PriežastysSocialinė atskirtis apibrėžiama kaip tam tikros priklausymo sistemai, laikomos visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas. Tai procesas, sąlygojantis susvetimėjimą tiek visuomenėje, tiek šeimoje. Socialinė atskirtis apibūdina nesavanorišką asmens arba jų grupės visišką arba dalinį nutolimą nuo visuomenės, sumažėjus galimybėms dalyvauti politiniame, socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame visuomenės gyvenime.
KontekstasIstoriniai ir šiuolaikiniai aspektai rodo, kad socialinė atskirtis nėra tik ekonominis reiškinys, bet ir kultūrinės normos, požiūriai ir socialinis pasitikėjimas formuoja jos gilų poveikį. Šiuolaikinė visuomenė yra vartotojiška ir masinės kultūros įtakoje, todėl vaikų ir paauglių santykiai mokymo įstaigoje gali būti veikiami socialinės atskirties dinamikos.
Pasekmių spektras ir įrankiai kovai
Pasekmes Visuomenei: Didėjantis socialinės paramos krūvis, mažėjantis socialinis kapitalas, didėjantis nusikalstamumas, socialinė įtampa. Pasekmės Indvidui: psichologinės problemos, elgesio sunkumai, skurdas, nedarbas, sunkumai įsidarbinti. Socializacijos Sunkumai ir Šeimos Vaidmuo: šeima yra pagrindinė vaiko socializacijos institucija; socialinės atskirties šeimų vaikams dažnai trūksta dėmesio, vyksta konfliktai, gali būti prievartos atvejai. Tokie vaikų patyrimai gali lemti silpnesnę motyvaciją mokytis ir sunkesnę integraciją į visuomeninį gyvenimą.
Profesinio Mokymo Įstaigų VaidmuoŠiuolaikinėje Lietuvoje profesinis mokymas gali būti vienintelė galimybė įgyti profesinį išsilavinimą socialinės atskirties šeimų vaikams, suteikti finansinę paramą, greitą kvalifikacijos įgijimą ir savarankiškumo galimybes. Laužackas (2005) teigia, kad profesinio mokymo prestižas Lietuvoje yra nepakankamas, todėl būtina stiprinti šių institucijų vaidmenį siekiant socialinės įtraukties.»
Apibendrinant, socialinė atskirtis yra kompleksinis fenomenas, kuris reikalauja integruotos politikos: nuo švietimo ir regionų plėtros iki socialinės paramos administravimo pertvarkos ir skatinimo dialogo tarp valdžios, verslo ir pilietinės visuomenės. Reikšminga sritis - bendruomeniškai orientuotos iniciatyvos, kurios mažina vienišumą ir skatina įsitraukimą į visuomenę.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
tags: #socialines #atskirties #aplinkoa