Socialinės apsaugos sistema sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko pasiūlymus, kai valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius.
Gerovės Valstybės Samprata
Dažnai tiek moksliniuose, tiek informaciniuose tekstuose, kalbant apie socialinę valstybę, jos sinonimu yra vartojamas gerovės valstybės terminas. Identiška situacija aptinkama ir atvirkštinėje pozicijoje, t. y. kai gerovės valstybės sąvokos atitikmeniu laikoma socialinė valstybė. Daugelio skirtingų mokslo sričių tekstų analizė atskleidžia, kad vieno iš šių terminų vartosena tam tikrose srityse, pavyzdžiui, politikoje, ekonomikoje, teisėje ir kt., yra paplitusi labiau už kitą.
Lietuvos mokslinėje literatūroje, spaudoje, profesinėje kalboje etc. gerovės valstybės terminas yra dažniau vartojamas kalbant ekonomikos srities klausimais. Atvirkščiai, iš Lietuvos teisės autorių darbų matyti, kad teisės srityje labiau paplitusi socialinės valstybės sąvoka. Dėl to gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad kiekvienas iš šių terminų yra konkrečios srities sąvoka, tačiau kiekvienos sąvokos vartojimas dažnai priklauso nuo individualaus autoriaus pasirinkimo. Šiuo atveju svarbu, kad gerovės arba socialinė valstybė gali būti suprantama siaurai ir plačiai.
Tai gali būti priežastimi pasirenkant vieno arba kito termino vartojimą, nes siaurąja prasme socialinė arba gerovės valstybė gali būti suprantama ir apibrėžiama vien tik socialinės apsaugos srityje. Tokiu atveju, manytina, kad tinkamiausia lietuviškai būtų vartoti sudurtinį socialinės gerovės valstybės terminą, aiškiai įtvirtinantį, jog turimas omenyje visuomenės gerovės užtikrinimas konkrečiai tik socialinės apsaugos srityje. Plačiai socialinė arba gerovės valstybė suprantama kaip reguliuojanti ne vien tik socialinę apsaugą, bet ir darbo teisę, užimtumo politiką bei, mokslininkų teigimu, ir viešąsias paslaugas.
Prancūzijos mokslo atstovai, pasirinkdami vartotiną terminą, linkę laikytis pozicijos, kad tada, kai kalbama apie socialinę valstybę, galima taip pat kalbėti tiek apie gerovės valstybę, tiek apie britišką Welfare state. Paminėtina, kad šie terminai, kad ir kaip būtų keista, nėra apibrėžti tarptautiniu mastu ir nepateikiama konkreti bendra jų definicija. Nors vieni autoriai pripažįsta, kad istoriškai terminai „gerovės valstybė“ (pranc. l’État-providence), „socialinė valstybė“ (pranc. l’État social) ir Welfare state nėra tapatūs, tačiau jie taip pat teigia, jog šiuolaikinė gerovės valstybės (pranc. l’État-providence) samprata kyla iš trigubos prigimties. Tai reiškia, kad ji tarpusavyje jungia tris istorines ir nacionalines koncepcijas: prancūziškąją gerovės valstybės (pranc. l’État-providence) idėją, vokiškąją socialinės valstybės (vok. Sozialstaat) ir britų Welfare state sąvokas.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Trys Gerovės Kapitalizmo Modeliai
Dažniausiai cituojamas leidinys, kalbant apie gerovės valstybę tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, bei pagrindinis tarptautinio atskirų gerovės valstybių palyginimo kriterijus yra Gosta Esping-Andersen „The Three Worls of Welfare Capitalism“, publikuotas 1990 metais.
Gosta Esping-Andersen išskiria tris pagrindinius gerovės kapitalizmo modelius:
- Socialdemokratinis modelis
- Liberalusis modelis
- Konservatyvusis modelis
Šie modeliai skiriasi valstybės vaidmeniu, socialinės apsaugos lygiu ir pajamų perskirstymo mastu.
| Modelis | Valstybės Vaidmuo | Socialinė Apsauga | Pajamų Perskirstymas |
|---|---|---|---|
| Socialdemokratinis | Itin platus | Universali | Didelis |
| Liberalusis | Minimalus | Minimali | Mažas |
| Konservatyvusis | Dalinis | Socialinis draudimas | Vidutinis |
Socialdemokratinis Modelis
Socialdemokratiniame modelyje valstybė prisiima itin plačią atsakomybę už visuomenės gerovę, taikydama universalią socialinę apsaugą, t. y. socialinė apsauga taikoma visiems piliečiams, nereikalaujant jokių kitų sąlygų atitikties.
Šiaurės šalys dažnai laikomos socialdemokratinio modelio pavyzdžiu.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Liberalusis Modelis
Liberaliajame modelyje, kurį kitas autorius, Leibfried, vadina „anglosaksų“ modeliu, valstybės kišimasis yra minimalus, paliekant didžiąją dalį atsakomybės už savo likimą pačiai visuomenei, kuri, pasikliaudama laisvąja rinka, turi pasirūpinti savo gerove. Šiame modelyje socialinės išmokos yra minimalios, greta kiekvieno asmeninio indėlio į savo ir savo šeimos gerovę, kurios tik padeda sušvelninti rizikos ištiktų asmenų padėtį.
Konservatyvusis Modelis
Gosta Esping-Andersen išskiriamame trečiajame, konservatyviajame modelyje, kurį Leibfried vadina Bismarko modeliu, valstybės įsikišimas, siekiant visuomenės gerovės, yra dalinis, t. y. valstybei ir patiems individams tarsi pasidalijant atsakomybę. Šiame modelyje ypač reikšmingas yra šeimos vaidmuo ir socialinis draudimas, dėl to pajamų perskirstymas nėra itin didelis.
Nepaisant suformuotų trijų teorinių modelių, tam tikroms valstybėms dažniausiai yra būdingi mišrūs gerovės valstybės tipai, turintys daugmaž vienam ar kitam modeliui būdingų bruožų, dėl kurių galima šias valstybes teoriškai priskirti vienai iš trijų kategorijų.
Otto von Bismarck - socialinės apsaugos sistemos pradininkas.
Pagal šią koncepciją, valstybė turi socialinę pareigą, kurią Bismarkas realizavo įtvirtindamas valstybėje socialinio draudimo sistemą, apimančią daug įstatymų, reglamentuojančių privalomojo socialinio draudimo santykius. Taigi vokiškoji gerovės valstybė istoriškai yra tokia valstybė, kuri prisiima atsakomybę už dirbančiųjų likimą ir mainais už tai tikisi iš jų absoliutaus lojalumo solidarumo išraiška.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Trečioji, anglosaksų Welfare state koncepcija, įvardyta arkivyskupo William Temple, atsirado tik Antrojo pasaulinio karo metu. XIX amžiaus pradžioje „socialinio draudimo visiems“ idėja, kaip demokratijos ir socialinės taikos stiprinimo priemonė, pradėjo vis labiau stiprėti tarptautiniu mastu. Tai atspindima ir 1941 metais pasirašytos Atlanto Chartijos penktame straipsnyje, kuriame teigiama, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas, siekiant visiems geriausių darbo sąlygų užtikrinimo, ekonomikos augimo ir socialinės apsaugos.
Po karo Welfare state greit tapo kalboje vartotinu terminu, iš pradžių apibūdinančiu naują britų universalią socialinę politiką, apimančią nemokamą mokslą, paramą būstui, senatvės pensiją etc. Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo kurtis šiuolaikinės gerovės valstybės, turinčios kelių skirtingų pirminių modelių bruožus, dėl to, F.-X Merrien teigimu, jos tam tikra prasme gali būti laikomos Beveridžo „vaikais“ su Bismarko palikimu.
tags: #socialines #apsaugos #tipai