Šiame straipsnyje apžvelgiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos leidyklos istorija Lietuvoje, jos veikla ir svarbiausi leidiniai. Didžioji dauguma leidinių išleisti Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos programos, LASS bei rėmėjų lėšomis.
Visus LASS ir jos partnerių išleistus leidinius galima rasti Lietuvos aklųjų bibliotekoje, Skroblų g. 10, Vilnius, bei jos filialuose.
Leidykla apima įvairias socialinės apsaugos sritis, nuo paramos neįgaliesiems iki pensijų sistemos reformų analizės. Leidiniai skirti tiek specialistams, tiek plačiajai visuomenei, siekiant didinti informuotumą ir skatinti socialinę integraciją.
Svarbiausi leidiniai
Leidykla išleido nemažai svarbių leidinių, skirtų įvairioms socialinės apsaugos sritims. Štai keletas pavyzdžių:
- LASS mėnesinis žurnalas “Mūsų žodis” - leidžiamas nuo 1959 m.
- Tyrimas apie LASS narių aktyvumo ir veiklos stiprinimą, remiantis socialinės reabilitacijos paslaugų teikimu (2022 m.).
- Pagalba neregiui ir silpnaregiui (2021 m.) - straipsnių rinkinys.
- Fizinės aplinkos prieinamumas neregiams ir silpnaregiams (2021 m.) - rekomendacijos ir reikalavimai.
- Irena Gailienė. Ambivalentiška neįgaliųjų ir visuomenės sąveika (2015 m.).
- Alvydas Valenta. Nuožmiai artėjantis (2013 m.) - eilėraščiai.
- Lietuvių liaudies pasaka vaikams. Eglė, Žalčių karalienė (2012 m.). Parengė ir išleido: S. Jokužio leidykla-spaustuvė. 22 psl.
- Albinas Plauska. Saulėtais takeliais. Eilėraščiai vaikams (2011 m.). Rėmėjai: LASS, Alytaus Dzūkijos “LIONS” klubas, UAB “Vita Baltic International”.
Leidykla taip pat prisidėjo prie mokslinių tyrimų ir studijų publikavimo:
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
- Alvydas Valenta. Pradžios užkalbėjimai (2010 m.). Spaudai parengė ir išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
- Valentinas V. Toločka. Skaitantys pirštai (2009 m.). Trečiasis, pataisytas ir papildytas, leidimas. Spaudai parengė ir išleido Lietuvos aklųjų biblioteka. Išleista Kultūros rėmimo fondo lėšomis. 144 psl., iliustruota.
- Skaitau garsinę knygą (2009 m.).Leidinį paruošė Juozas Valentukevičius.Spaudai parengė ir išleido Lietuvos aklųjų biblioteka.
- Hermanas van Deikas. Tavo kelyje neregys (2007 m.). Spaudai parengė ir išleido VšĮ “Brailio spauda”. Išleista LASS ir Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos programos lėšomis.
- Buitinės aplinkos pritaikymas žmonėms su regėjimo negalia (2007 m.). Spaudai parengė ir išleido Lietuvos aklųjų biblioteka. Sudarytojai: J. Valentukevičius, V.
- Informacija visiems. Ypatingų poreikių vaikas. Menas anapus regėjimo, I ir II dalys (I dalis - 2006 m., II dalis - 2008 m.). Žinynas apie meną, kūrybą ir regėjimo sutrikimus.
Šie leidiniai yra svarbūs informacijos šaltiniai specialistams ir visuomenei, siekiant užtikrinti socialinę įtrauktį ir gerovę.
Socialinė apsauga vienas svarbiausių visuomenės socialinės raidos faktorių, visuomenės saugumo ir stabilumo garantas. Šio socialinės apsaugos modelio. Šiame darbe autorius apžvelgia Lietuvos pensijų sistemos istorinę raidą. Lietuvos pensijų sistemos kūrimo nuoseklumą įtakojo ilgametis šalies nepriklausomybės praradimas. Šiame darbe autorius stengiasi pabrėžti pagrindinius sprendimus darytus pensijų sistemoje, kurie priimti veikiant ilgalaikės visuomenės raidos , išorinės politinės , ekonominės šalies situacijos ir kiti svarbūs veiksniai per devyniasdešimties metų laikotarpį. Ši tema pasižymi dideliu aktualumu nes turbūt nė vienas žmogus savo gyvenime neišvengia kritiškų laikotarpių, kada jam būtina šios sistemos pagalba. Be to juk vykdomos reformos nulemia daugumai žmonių ateitį. Iki 2004m. vykdytos pensijų reformos visiškai neišsprendė senatvės finansavimo problemos. Nuo 2004m. startavo naujoji pensijų sistema. Šiamumo santykį senatvėje. Tyrimo tikslas - išnagrinėti Lietuvos pensijų sistemos kūrimo raidą bei įvertinti eigos privalumus ir trūkumus.
Rašant šį darbą pagrindiniai šaltiniai buvo pensinį draudimą Lietuvoje reglamentuojantys įstatymai, Lietuvos Respublikos nutarimai, kiti teisės aktai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos periodiniai leidiniai, Lietuvos mokslininkų (T. Medaiskio, R. Lazutkos ir kt.) darbai pensinio draudimo klausimais. Taip pat šiam darbui medžiagos semtasi iš įvairių knygų parašytų pensijų sistemos temomis, interneto šaltiniais. Šia tema perskaityti straipsniai galima buvo susidaryti tik bendrą pensijų sistemos reformos vaizdą. Straipsniai daugiau ar mažiau visi panašūs.
Darbo tikslai bei uždaviniai padiktavo atitinkamą baigiamojo darbo struktūrą. Pirmojoje darbo dalyje pirmiausia yra aptariama socialinės apsaugos atsiradimo ir kūrimosi prielaidos. Socialinės gerovės modeliai. Lietuvos pensijų sistemos kūrimas įvairiais laikotarpiais t.y tarpukario laikotarpiu (1918-1940m), Lietuvai esant SSRS sudėtyje (1940-1990) bei pirmieji žingsniai kuriant pensijų sistemą Nepriklausomoje valstybėje. Antroje darbo dalyje yra išanalizuota pensijų sistemos reforma, pradėta vykdyti 1994m. Šioji dalis skirta naujajai pensijų reformai pradėtai 2004m. sausio 1d. Tai trijų pakopų kaupiamoji pensijų sistema. Iškeliami šios reformos tikslai, uždaviniai, trūkumai, privalumai. Šios pakopos. Apžvelgiami statistiniai duomenys.
Socialinė politika - valdžios vykdoma politika, kuria siekiama gyventojų gerovės ir siejama su gyventojų poreikiais, vertybėmis, perskirstymu. Egzistuoja žmonių grupės, kurios nepajėgios pasirūpinti. Taigi valstybė turi jais pasirūpinti. Šios mažas pajamas. Šios asmens problemas pradėta spręsti dar Romos imperijoje, dalinant jiems sriubas ir bilietus į gladiatorių varžybas. Anglijoje 1601m. išleistas pirmasis skurdžių įstatymas, 1795m. išmokomis aprūpinti bedarbiai. Šios.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Įvyko pramoninis perversmas, kuriuo metu manufaktūras pakeitė fabrikai, gamyklos (kuriose yra ir darbo pasidalijimas, ir pritaikytos naujosios technologijos). Išnyko luomai ir susiformavo kapitalistinė visuomenė. Pramoninio perversmo metu atsirado nauja visuomenės klasė- darbininkai. Didėjo darbuotojų priklausomybė nuo darbinis pajamų, o tuo tarpu nelaimės atveju dirbantieji neturėjo jokios socialinės apsaugos nelaimės atveju. Kovodami už savo interesus, darbininkai pradėjo vienytis į profesines sąjungas, savitarpio pagalbos organizacijas: pagalbos kasos, pensijos, nedarbo fondai. Šios atsiradimą. Nuo XIX a. socialinė politika buvo glaudžiai susieta su darbo ir bedarbystės problemomis. Šiais. Tokios kategorijos buvo išstumtos iš ekonominio gyvenimo kol valstybė jomis pradėjo rūpintis. 1880-1930 m. Socialinės apsaugos sistemos pirmiausia buvo sukurtos Vokietijoje. Ji pirmoji priėmė reikiamus teisinius aktus. Šios kancleris Otonas von Bismarkas (Otto von Bicmarck), įvedė tris pašalpas: 1883 m. išmoka ligos atveju;1884 m. išmoka įvykus nelaimingam atsitikimui;1889 m. senatvės ir invalidumo išmokos. Jis sukūrė pagrindinius valstybinio socialinio draudimo bruožus.
Visi trys pirmieji socialinio draudimo įstatymai buvo skirti ir darbininkams ir mažai apmokamiems tarnautojams. Bismarko socialinės apsaugos sistema apima išmokas, kuris dydis, o dažnai ir mokėjimo trukmė, priklauso nuo darbo stažo ir mokėts įmokų dydžio. Šios socialinę apsaugą davė stiprų impulsą ir kitoms valstybėms ieškoti geresnis socialinis sprendimus. Daug valstybis pradėjo sekti Vokietijos pavyzdžiu: Didžioji Britanija, Olandija, Belgija. Vis naujos socialinės paslaugos buvo teikiamos vis didesniems žmonių grupėms. Pirma socialinės paslaugos apėmė pramonės darbuotojus, o paskui ir kaimo. Įvairiose valstybėse skirtingos vertybės, įtakojo socialinis apsaugos sistemos įvairovę. Paprastai gamybinės traumos, profesinės ligos buvo pirmosios rizikos, kurias apėmė socialinė apsauga. Šios buvo ligos ir motinystės pašalpos, senatvės, maitintojo netekimo, invalidumo pašalpos, pašalpos šeimai. Šiomis vertybėmis ir kultūriniais savitumais. Šiais, sukuria ir vysto jai būdingą socialinės gerovės modelį. Pagrindiniai socialinės politikos ypatumai daugiau ištirti Vakars Europos valstybėse, taip vadinamuose visuotinės gerovės valstybėse. Išsireiškimas visuotinės gerovės valstybė, suprantama kaip valstybės visapusiška gyventojų apsaugos sistema, įskaitant valstybės teikiamas išmokas ir paslaugas. Žinoma keletas bandymų klasifikuoti gerovės valstybės modelius. Pirmasis mokslininkas, pateikęs socialinės politikos gerovės modelius, buvo angls sociologas R.Titmusas (Richard Titmuss). Pagal skirtingas visuomeninio gyvenimo sritis, kuriose gaunama valstybės parama, kokiu pagrindu teikiama valstybės parama - tai pagrindiniai kintamieji kuriais rėmėsi R. Titmusas klasifikuodamas modelius.
- Likutinis modelis.
- Pramonės pasiekims modelis.
- Institucinis-perskirstomasis modelis.
Pagal poreikius teikiamos socialinės paslaugos, atsižvelgiant į jų reikalingumą asmeniui. Apie 90- uosius metus R.Titmuso teorinį socialinės gerovės politikos skirstymą į modelius, žymus Danijos politinės ekonomikos specialistas ir sociologas G.Esping- Andersen, pritaikė politologijos mokslui, lyginamajai gerovės valstybis analizei. Šiams. Be to atkreipdamas dėmesį į tai, kokios politinės grupės (konservatoriai, liberalai, socialdemokratai) buvo ar yra valdžioje ir kokią įtaką jos darė formuojant socialinės gerovės valstybes. Liberalusis modelis (I) atitinka R.Titmuso likutinį modelį. Šio modelio valstybėse valstybės vyriausybės vaidina minimalų vaidmenį socialinėje sferoje ir dominuoja nesikišimo principas. Liberaliajame modelyje vyrauja rinkos savireguliacija, žemas išmokų lygis ir panašiai. Individai skatinami dalyvauti rinkoje, patys užsidirbti pajamas ir pasirūpinti savo gerove. Jie gali susiorganizuoti paramą sau šeimoje, per rinką ar per privatų draudimą bei santaupas. Valstybė globoja tik tuos asmenis, kurie negali savimi pasirūpinti. Skurdo, nedarbo, kits problemų atvejais. Šiau ir ši minimali pagalba griežtai kontroliuojama. Konservatyvusis arba korporatyvusis (II) G.Esping - Andersen modelis atitinka R.Titmuso Pramonės rezultats modelį. Šios ekonomikos ir politinės tvarkos elementas. Elementas kur padeda kelti darbo našumą, siekti socialinio stabilumo ir pusiausvyros tarp darbo ir kapitalo. Vykdomos socialinės politikos esmė- dirbantiesiems užtikrinti stabilų pragyvenimo lygį, padėti asmenims skirtingais gyvenimo etapais(senatvė) ar atsitikus nelaimei(liga, nedarbas). Šio ir darbo stažo, t. y. nuo jo dalyvavimo darbo rinkoje. Šio modelio gerovės valstybis socialinės išmokos yra gerokai didesnės nei liberalis js, bet mažesnės nei socialdemokratinis. Tai galima sakyti yra tarpinis modelis. Socialinė politika pagal draudimo principus tokiame modelyje remiasi privalomu socialiniu draudimu, nustatytu valstybės įstatymais. Šio modelio tipiausias pavyzdys laikoma Vokietija nuo Bismarko iki mk laiks. Šiui garantuojamas minimalus pragyvenimo lygis, nepriklausomai nuo jo dalyvavimo darbo rinkoje). Šiame modelyje vyrauja padidintas rinkos reguliavimas. Šio teisę ir nebūtina būti invalidu ar senuku. Šiems suteikiamos vienodos teisės į socialines pašalpas ir išmokas. Pasižymi aktyviomis darbo rinkos priemonėmis. Šius. Šio modelio gerovės valstybė yra universali ir skatina lygybę. Šis modelis daugiausia taikomas Skandinavijos šalyse, o geriausiu jo įgyvendinimo pavyzdys- Švedija.
Socialinės gerovės modelių palyginimas
| Modelis | Ideologija | Vertybės | Paskirstymo tipai |
|---|---|---|---|
| Liberalusis | Individualizmas | Laisvė, rinkos reguliavimas | Minimali valstybės intervencija |
| Konservatyvusis | Korporatyvizmas | Socialinis stabilumas, darbo stažas | Privalomas socialinis draudimas |
| Socialdemokratinis | Socializmas | Lygybė, universalumas | Didelis rinkos reguliavimas |
Pokomunistinėse valstybėse socialinės gerovės politikos kūrimas vyksta perimant gerovės valstybis patirtį, vadovaujantis tarptautinėmis rekomendacijomis. Anot A. Kaip matyti šia pateikts modelis apibūdiniams visuose juose skiriasi ideologijos, vertybės, paskirstymo tipai. Šiau visuose juose išlieka svarbiausias socialinės apsaugos tikslas - rizikos faktoris veikiams žmonis skurdo mažinimas. Kiekvienas valstybės gerovės modelis turi silpnąsias ir stipriąsias puses. Socialinė gerovė turi būti kuriama įvairiais būdais, remiantis gerovės politikos modeliais. Šiusias tradicijas. Užmaršties dulkės dengia ne vieną tarpukario Lietuvos (1918-1940m.) istorijos puslapį. Jauna Lietuva gyveno be galo sudėtingą, neramų, nestabilų politinį gyvenimą. Daug žmonių jėgų ir įtampos pareikalavo Nepriklausomybės kovos, tarptautinis Lietuvos pripažinimas, kovos su įsibrovėliais taipogi įvairiausios šalies problems sprendimas, neturint išdo. Tarp jų - žmonių socialinės problemos. Nepriklausoma Lietuva pasiryžo aktyviai vykdyti socialinę politiką. Lietuvos pensijų politikos pradžia galime laikyti 1918m. Šiais metais gruodžio 29 dieną pirmajame Laikinosios vyriausybės žinis numeryje antrasis ministrs kabinetas, vadovaujamas Ministro Pirmininko M. Šlaus, paskelbė deklaraciją. Deklaracijoje skelbiami naujosios vyriausybės uždaviniai. Tarp kuris minimas ir šalies socialinio gyvenimo gerinimas. Šiai. [...]. Šiausiu laiku pasistengs pravesti apdraudimo nuo ligos, sužeidimo ir senatvės įstatymus . Šio 4d. pabrėžiamas valstybės susirkėpinimas darbo žmogaus apsauga. Žmogaus darbo pajėga yra tam tikrs įstatyms saugoma ir globojama. Valstybė saugoja atskirais įstatymais darbininką ligoje, senatvėje, nelaimingais atsitikimais ir darbo trūkstant . Tie patys tekstai buvo pakartoti ir 1928 m. Konstitucijoje. 1938 m. Šiaisiais ir js šeimomis ligos, senatvės ir nelaimings atsitikims atvejais . Praktiausias konstitucinis nuostatų realizavimas reikalavo specialis įstatyms, lėšas ir žinoma patyrimo, kurio trūko naujiesiems atkurtos valstybės vadovams. Netekusiems sveikatos kariams, js šeimoms o taip pat žuvusis js karis šeimoms pensijos įstatymą priimtu 1922 m. Šio 10 dieną paskelbė A. Stulginskis, einantis Respublikos Prezidento pareigas. Šis įstatymas pensijomis ir vienkartinėmis pašalpomis aprėpino karius ir js šeimos narius. 1926 m. sausio 1d. pradėjo veikti Karis pensijos įstatymas . Šiau priimti įstatymai rūpinosi kariais ir js šeims nariais. Karis ir pensijos įstatymas( po priėmimo dar keletą karts pakeistas 1930 m. ir 1935 m.) pensijas numatė: kariams; karo invalidams ir jiems mirus js šeimoms; Lietuvos `Šiaulis Sąjungos kariams, ėjusiems karis pareigas; kariams, kurie ištarnavo bent 20 mets, ir jiems mirus, js šeimoms; žuvusis karis šeimoms jei kariai mirė arba dingo dėl tarnavimo Lietuvos kariuomenėje; gailestingosioms seserims ir laisvai samdomiems tarnautojams karininkų ir karo valdininkų vietose. .Įstatymas numatė skirtumą tarp taiko...
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
tags: #socialines #apsaugos #ir #darbo #ministerijos #leidykla