Žmonės - socialinės būtybės, o mūsų tarpasmeniniai santykiai yra gyvenimo kokybės ir psichikos sveikatos pamatas. Socialinė aplinka - tai visuma žmonių, institucijų, normų ir vertybių, supančių kiekvieną individą. Ji apima įvairias veiklas, santykius ir sąlygas, kurios daro įtaką žmonių gyvenimo kokybei, jų gebėjimui bendrauti ir integruotis į visuomenę. Mūsų kasdieniai pasirinkimai dažnai atrodo kaip individualūs sprendimai, tačiau tyrimai rodo, kad socialinė aplinka daro itin stiprią įtaką beveik visiems mūsų sprendimams.
Socialinės aplinkos komponentai
Socialinę aplinką sudaro įvairūs elementai, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai veikia individą:
- Šeima - pirmoji ir dažniausiai stipriausia socialinė grupė, daranti tiesioginę įtaką mūsų vertybėms, bendravimo įgūdžiams ir sprendimų priėmimui. Pavyzdžiui, vaikai, kurie mato tėvus domintis kūno kultūra, dažniau ir patys užsiima fizine veikla.
- Artima aplinka - draugai, kaimynai ar bendradarbiai, kurie subtiliai keičia mūsų elgesį; žmonės dažniau priima sprendimus, atitinkančius aplinkinių elgesio modelius.
- Skaitmeninė aplinka - šiuolaikinėje visuomenėje ypatingai išaugo skaitmeninės socialinės aplinkos reikšmė, sudarydama „informacinį burbulą“, kuriame mūsų sprendimai tampa labiau nulemti riboto informacijos lauko.
- Ekonominiai ir kultūriniai veiksniai - pajamų lygis, darbo sąlygos, kultūrinės tradicijos ir nacionalinės vertybės formuoja visuomenės požiūrį į daugelį reiškinių ir net kasdienius pasirinkimus.
Socialinės aplinkos įtaka emocijoms ir psichinei sveikatai
Socialinė aplinka stipriau veikia mūsų emocinį foną, nei dažnai manome. Nesutarimai šeimoje, konfliktai su partneriu, kolegom ar draugais gali sukelti nuolatinį stresą ir nerimo jausmą. Nerimas - tai ne tik praeinantis jausmas, susijęs su laikinais iššūkiais. Dažnai jis tampa nuolatiniu gyvenimo palydovu, ypač kai kalbama apie sunkumus tarpasmeniniuose santykiuose.
Depresija ir nerimas dažnai eina ranka rankon. Ilgalaikiai neišspręsti tarpasmeniniai santykiai gali būti viena iš depresijos priežasčių. Žmogus gali jaustis bejėgis, o tai skatina depresijos vystymąsi. Taigi, neišspręsti tarpasmeniniai santykiai yra rimta emocinės sveikatos problema, turinti tiesioginį poveikį nerimui ir depresijai.
Sociokultūrinis ir biopsichosocialinis požiūris
Biopsichosocialinis modelis - tai supratimas, jog žmogaus sveikata priklauso nuo biologinių, psichologinių ir socialinių priežasčių. Jis teigia, kad sveikatai svarbu ne tik ligos nustatymas ir gydymas, bet ir sveikatos stiprinimo bei prevencijos priemonės bei tinkama reabilitacija. Nėra akivaizdžios ribos, kur baigiasi psichologija ir prasideda visuomenės sveikata ar medicina: viskas su viskuo susiję.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Liga nepraeina vien tik geriant vaistus - svarbu susikurti emociškai ir fiziškai palankią aplinką (pvz., šiltas apklotas, poilsis, pokalbiai), kad pasveiktume greičiau. Panašiai socialinė aplinka veikia ir mūsų elgesį kasdienybėje: nuo valgymo įpročių iki profesinio aktyvumo ar socialinės integracijos galimybių.
Tarpasmeniniai santykiai, vertinimas ir intervencijos
Svarbu pripažinti problemą ir imtis veiksmų jos sprendimui. Nors kai kurios situacijos gali atrodyti neįveikiamos, visada yra tam tikras kelias. Juk neįgalumas yra sveikatos, asmeninių savybių ir aplinkos veiksnių sąveikos išdava. Tik išsamiai apklausus žmogų ir išsiaiškinus jo gyvenimo aplinkybes galima nustatyti tikruosius jo poreikius bei spręsti apie jo gebėjimus veikti.
Asmens įtraukimas į savo gebėjimų ir galimybių vertinimą yra nauja, medicininiam modeliui priešinga samprata. Kuriama metodika neturi objektyvių matavimo priemonių: bus remiamasi subjektyviais specialisto ir jo kliento sprendimais. Tačiau pasaulio praktikoje tokių metodikų labai gausu. Tik išsamiai apklausiant klientą galima nustatyti tikruosius jo poreikius, spręsti apie jo gebėjimus veikti, sužinoti gyvenimo aplinkybes.
Metodikos ir diagnostikos vaidmuo vertinant socialinį funkcionavimą
Pirmoji metodika paremta Tarptautine funkcionavimo klasifikacija (TFK). Joje išvardytos visos galimos veiklos ir apibrėžtas vadinamasis ribotumas. Tai AFES - Asmens funkcionavimo efektyvumo skalė, kuri remiasi TFK ir klasifikuoja asmens funkcijas, veiklas, dalyvavimą ir aplinkos veiksnius. Kiekviena veikla, funkcija ar aplinkos veiksnys gali būti įvertinti tik glaudžiai bendradarbiaujant specialistui su įvertinamuoju asmeniu.
Pirmoji metodika remiasi nuostata, kad sprendimas apie tai, ką žmogus gali, turėtų būti priimamas neįgaliajam asmeniui ir jo artimiesiems glaudžiai bendraujant su vertinimą atliekančiais specialistais. Tik su tokia praktika galima tiksliau nustatyti specialiuosius poreikius ir teikti konkrečią pagalbą.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Wechslerio skalių adaptacija ir testų standartizacija
Kitos metodikos skirtos intelektinių gebėjimų vertinimui: Wechslerio suaugusiųjų intelekto skalė (WAIS) ir Wechslerio trumpoji intelekto skalė (WASI). Laboratorija turi sudariusi sutartį su JAV Psichologijos korporacija ir dėl WPPSI (Wechsler intelekto skalė ikimokyklinukams) metodikos standartizavimo. Tokiu būdu galima tikėtis, kad po 2-3 metų turėsime licencijuotus, patikimus ir validžius testus visų amžiaus tarpsnių asmenų protiniams gebėjimams įvertinti.
Testo standartizacijos procesas apima užduočių rinkinio sukūrimą, normų nustatymą (tyrimą apie 1000 žmonių), validumo ir patikimumo tikrinimą bei išsamios taikymo instrukcijos parengimą. Šalims su mažesne gyventojų baze standartizuotų testų kūrimas yra brangus, todėl Europos Sąjungos struktūrinių ir socialinių fondų parama bei tarptautiniai projektai yra itin svarbūs šiai sričiai plėtoti.
Profesinių interesų ir socialinių įgūdžių vertinimas
Kartais žmogaus profesinių interesų žinojimas, ypač jų sugretinimas su intelektiniais ir kitokiais gebėjimais, padeda įtraukti asmenį į adekvačią darbinę veiklą. Ketvirtoji metodika - tai Lietuviškasis profesinių interesų klausimynas, kuris aprėps praktiškai visas profesinės veiklos sritis. Žmogaus profesinių interesų žinojimas padės darbingumo ekspertams ir profesinės reabilitacijos specialistams parinkti tinkamas užimtumo galimybes.
Tikslesnis neįgalaus asmens vertinimas leis pateikti tikslesnes išvadas dėl jo profesinio mokymo, specialiųjų poreikių tenkinimo, įdarbinimo, profesinės reabilitacijos ir pan. Projekto eigoje bus ištirta maždaug 100 neįgalių asmenų ir pateiktos išsamios rekomendacijos, ką jiems daryti, kur kreiptis ir pan.
Sąmoningumas, asmeninis augimas ir tarpasmeniniai santykiai
Dažnai, kai protui leidžiama klajoti, jis pasigauna neigiamas emocijas išreiškiančias mintis: apie nuoskaudas, išdavystes ar gailestį. Tačiau tam, kad pasiimtume viską iš „čia ir dabar“ momento yra būtinas sąmoningumas. Sąmoningumą psichologė apibrėžia kaip kryptingą savo dėmesio nukreipimą į dabartį ir teigia, jog sąmoningumo ugdymas turėtų būti kiekvieno žmogaus tikslas.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
„Tik būdami sąmoningi mes perimame gyvenimo kontrolę į savo rankas: tarsi per atstumą ir be išankstinės nuostatos stebėdami savo mintis, jausmus bei patirtis išmokstame juos kontroliuoti.“ Būtent sąmoningumo ugdymas ir yra identiteto instituto studijų programos ašis. Septynių etapų modelis, grįstas Maslow žmogaus poreikių hierarchija, atskleidžia, kad kiekvienas žmogus evoliucionuoja ir tampa sąmoningesnis pereidamas per aiškiai apibrėžtus etapus.
Pirmieji trys sąmoningumo lygiai sutelkia dėmesį į deficitinių poreikių patenkinimą (fiziologinius, saugumo, prisirišimo ir pripažinimo poreikius). Jei šie poreikiai nėra patenkinami, žmogus jaus diskomfortą, nerimą ar įtampą. Ketvirtame lygyje dėmesys sutelktas į transformaciją - mokymąsi valdyti pasąmoninius, baime ar gėda grįstus įsitikinimus. Aukštesnieji lygiai orientuoti į prasmės paiešką ir pasiaukojančią tarnystę pasauliui.
Skirtingai nuo deficitinių poreikių, patenkinus „augimo“ poreikius, jie neatslūgsta, o sukelia gilesnę vidinę motyvaciją. Žmogus išmoksta stebėti save tarsi iš šalies ir susikuria „vidinį kompasą“, intuityviai nukreipiantį link tikslių sprendimų priėmimo. Koncentracija tik į žemesnių arba tik į aukštesnių poreikių tenkinimą nėra produktyvi: reikia balansinės raidės.
Intervencijos ir praktiniai žingsniai gerinant tarpasmeninius santykius
Kaip valdyti socialinės aplinkos įtaką? Nors socialinė aplinka turi didelę įtaką, kiekvienas žmogus gali išmokti ją valdyti ir priimti sąmoningesnius pasirinkimus. Keletas praktinių patarimų:
- Atsirinkite savo informacijos šaltinius.
- Branginkite pozityvius santykius.
- Lavinkite kritinį mąstymą.
- Skatinkite atvirą komunikaciją.
Jei pastebite, kad sprendimus priimate siekdami tik pritapti ar išvengti kritikos, tai gali reikšti, kad aplinka per stipriai veikia jus. Švietimas padeda suvokti socialinius procesus, mokytis analizuoti informaciją ir formuoti savarankišką nuomonę.
Socialinės integracijos, prevencijos ir institucinis vaidmuo
Sveikos socialinės aplinkos kūrimas reikalauja bendro visuomenės, institucijų ir valdžios pastangų: užtikrintas socialinis teisingumas, skatinti bendravimą ir bendradarbiavimą, suteikti paramą ir paslaugas, kurti teigiamus socialinius modelius. Socialinė aplinka visada liks pagrindiniu veiksniu, formuojančiu mūsų elgesį, tad politinės ir institucinės strategijos, tokios kaip neįgaliųjų socialinės integracijos programos, profesinės reabilitacijos tvarkos ar testų standartizacijos projektai, turi realų poveikį žmonių gyvenimui.
Projekto pavyzdžiai rodo, kad investicijos į metodikų kūrimą, specialistų mokymą ir testų standartizaciją padeda geriau suprasti asmens gebėjimus ir tikruosius poreikius, o tai leidžia tiksliau nukreipti pagalbą, darbo įtraukimo ir reabilitacijos priemones.
Lentelė: Socialinės aplinkos elementai ir jų poveikis psichinei sveikatai
| Elementas | Poveikis |
|---|---|
| Šeima | Formuoja vertybes, saugumo jausmą, vartojimo ir elgesio modelius |
| Artima aplinka (draugai, kolegos) | Įtakoja sprendimus, elgsenos normas, emocinę paramą |
| Skaitmeninė aplinka | Sukuria informacinius burbulus, formuoja nuostatas per rekomendacijas |
| Ekonominiai veiksniai | Įtakoja streso lygį, prieigą prie paslaugų ir galimybes |
| Institucijos ir politika | Nustato socialinės apsaugos, reabilitacijos ir integracijos galimybes |
Prevencijos ir intervencijų gairės praktikoje
Tarpasmeninių santykių sunkumų prevencija ir sprendimas reikalauja kompleksiškų veiksmų: aiškaus problemos pripažinimo, specialistų įtraukimo, socialinės paramos stiprinimo ir sąmoningumo ugdymo. Psichologinės intervencijos turi apimti tiek individualias, tiek sistemines priemones: kognityvinę reabilitaciją, socialinių įgūdžių mokymus, profesinę orientaciją bei šeimos/poros terapiją.
Nuodugniai ištyrus protinius gebėjimus, atsiranda galimybė taikyti kognityvinę reabilitaciją - ne tik nustatyti trūkumus, bet ir imtis veiklos, leidžiančios sutvirtinti gebėjimus ir nukreipti juos reikiama linkme. Reabilitacijos programos turėtų vystyti ne tik darbinius, bet ir socialinius įgūdžius, mokyti žmogų būti aplinkoje ir sąveikauti su kitais žmonėmis.