Problemos aktualumas. Į socialinę riziką patekusių vaikų poreikiai - tiek emociniai, tiek fiziniai - reikalauja kompleksinio supratimo, kaip šie poreikiai formuojasi ir kaip jų tenkinimas gali būti užtikrinamas socialinės globos kontekste. Įvairūs literatūros šaltiniai įvardina, kad vaiko poreikiai nuo pat kūdikystės turi būti tenkinami, jog augtų sveika asmenybė, o šeimos funkcijų sutrikimai gali riboti vaiko galimybes gauti tinkamą priežiūrą ir paramą (Maslow hierarchija, 2006; Navaitis, 2001).
Glaustas socialinės rizikos įvaizdis. Socialinės rizikos šeimos yra tokios, kuriose vaikas negali tinkamai patenkinti emocinių ir fizinių poreikių dėl alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo, smurto rizikų, netinkamos auklėjimo ar socialinių poreikių nepatenkinimo (Lelikėgienė, 2003; Kvieskienė, 2005; Palujanskienė, 2002). Tokios aplinkos formuoja vaikų elgseną, jausenas ir požiūrį į save bei pasaulį, o tai lemia sunkumus santykiuose su bendraamžiais ir įprastu socialiniu gyvenimu. Tenkinant poreikius, socialinės rizikos vaikai dažnai susiduria su žemu saviverčiu ir mažesne motyvacija siekti pažinimo ar savarankiškumo (Lelikgienė, 2004; Navaitis, 2003).
1. Ką laikome socialine rizika turinčia šeima
Socialinį rizikos šeimos apibrėžia komponentai: vaiko auklėjimo ir poreikių neatitikimas, negebėjimas ar nesugebėjimas tinkamai numatyti bei patenkinti vaiko emocinių ir fizinių poreikių, prasta bendravimo kokybė bei neigiamų socialinių veiksnių įtaka (Lietuvos teiginiai 2003-2006 m.; įstatyminė bazė). Tokios šeimos dažnai patiria skurdą, bedarbystę, priklausomybes nuo alkoholio ar psichoaktyvių medžiagų, smurtą, o jų nariai gali būti nepajėgūs teikti vaikui stabilų saugumą ir paramą. Tokios sąlygos įvardijamos kaip nedarnios arba probleminės šeimos, kurios kelia grėsmę vaiko vystymuisi ir poreikių patenkinimui.
Veiksniai, lemiantys vaiko įtraukimą į socialinę riziką, dažnai yra šeimos aplinka, tėvų dėmesio stokos sąlygos, bei neefektyvūs bendravimo modeliai, kurie formuoja vaiko elgesio problemas ir menką socialinį adaptavimą. Ekologinės ir humanistinės teorijos papildomai pabrėžia, kad aplinka, socialiniai pasiekimai ir poreikiai yra glaudžiai susiję su vaiko vystymosi trajektorija. Pagrindinis tikslas - sukurti atsparumą ir galimybę tinkamai patenkinti poreikius, nepriklausomai nuo esamų sunkumų.
2. Teorinis pagrindas ir svarbiausios koncepcijos
Biheiviorizmo modelis (Watson, 2006) aiškina, kad elgesys yra įgytas iš aplinkos stiprių stimuliacijų ir patirčių, todėl vaikai, augantys socialinėje rizikoje, perima elgesio normas bei vertybes. Ekologinės sistemos teorija (Payne, 1991) pabrėžia individo santykį su aplinka ir jos poveikį asmenybės vystymuisi; apima tarpininkavimą tarp mikro- ir makro aplinkų. Humanistinė poreikių teorija (Maslow, 2006) siūlo penkis poreikių lygius, iš kurių nepatenkinti pirmieji lygmenys stabdo aukštesnių poreikių tenkinimą. Vaikų poreikiai skiriasi nuo suaugusiųjų; specifiniai vaikų poreikiai atskiriami ir išskiriami pagal Sutton (1999) bei Barkauskaitės (2008) tyrimus, kuriuose akcentuojama smurto patyrimo kontekstai ir jų įtaka poreikių formavimuisi.
Taip pat skaitykite: Kalbos ir socialinė raida
3. Socialinės rizikos vaikų charakteristikos
Vaikai iš socialinės rizikos šeimų pasižymi dideliu įvairo skirtingumu: vieni yra agresyvūs ir siekia dėmesio, kiti užsidarę, nervingi ar netelpiantys emocijų, treti - empatiškumo stokojantys ar linkę meluoti. Dažnai kyla mokymosi sunkumų: dėmesio koncentravimo problemos, nuovargis ir motyvacijos trūkumas, dėl ko prarandamas mokymosi sportas ar lankomumas. Pagrindinė vertybė dažnai yra pinigai, o ne bendri moralės principai, todėl kyla rizika įsitraukti į nusikalstamą veiklą ar kitus socialiai nepriimtinus elgesio modelius. Vaikus į socialinę riziką gali įtraukti šeimos gyvenimo būdas, socialinė ekonominė padėtis, smurtas, globos trūkumas, taip pat nesuderinti šeimos ir ugdymo įstaigų veiksmai.
3.1. Pagrindinės priežastys į socialinę riziką patekti
Tėvų dėmesio stokos, globos netekties, smurto patyrimo ir nepakankamai patenkinamų poreikių išaugina riziką vaikui kaupti neigiamą vertybinį pasaulėvaizdį ir elgesio problemas. Vaikai, augantys tokiose šeimose, dažnai perima vertybes, prieštaraujančias visuomenės normoms, ir vėliau jų elgesys gali prieštarauti teisinės sistemos reikalavimams. Netinkamos sąveikos su švietimo įstaigomis - darželiu ar mokykla - taip pat gali prisidėti prie įtraukimo į socialinę riziką. Pagrindinė priežastis - vaiko socialinis ir pedagoginis apleistumas.
3.2. Intervencijų ir pagalbos galimybės
Pagalba gali būti teikiama mokyklose įsikūrusiais švietimo pagalbos specialistais (socialiniais pedagoga ir kt.), pedagoginėmis - psichologinėmis tarnybomis, vaikų dienos centrais, krizių centrais, bei psichologais, dirbančiais pirminės sveikatos priežiūros centruose. Teikėjai gali būti Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Svarbu atkreipti dėmesį, kad skirtingose įstatymų redakcijose socialinės rizikos vaikų samprata gali šiek tiek skirtis: pagrindas yra identifikavimas, ką reikia laikyti socialine rizika turinčia šeima.
4. Lietuvos teisinė bazė ir praktika
Socialinės rizikos šeima įstatymiškai apibrėžiama kaip vaikus iki 18 metų auginti turinti šeima, kurioje yra minimalių rizikos veiksnių: alkoholio, narkotikų ar psichotropinių medžiagų vartojimas, priklausomybė nuo lošimų, prievartos ar netinkamas paramos naudojimas, valstybės paramos panaudojimas ne vaikų interesams. Taip pat laikomos laikinos globos atvejais (tapoji globą), kai nėra galimybių ar gebėjimų savarankiškai rūpintis vaiku. Įstatyminė bazė numato, kad tokios šeimos gali kelti pavojų vaiko vystymuisi; todėl teikiama pagalba, siekiant atstatyti gebėjimą savarankiškai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.
Taip pat pabrėžiama, kad skirtingos teisinės nuostatos ir norminiai dokumentai gali suteikti įvairias socialinės rizikos šeimų apibrėžimo interpretacijas. Lietuvos Respublikoje atlikti tyrimai (2004-2008) atskleidė specifinius socialinės rizikos vaikų poreikius, priklausomai nuo šeimos ypatumų (bedarbystė, skurdas, socialiai remtinos šeimos, asocialios ar probleminės šeimos). Tokie vaikai dažnai turi sunkumų socializuotis, elgsenos, mokymosi ir emocijų regulavimo srityse.
Taip pat skaitykite: Dokumentai socialinei paramai
Kalbant apie praktinę pagalbą: savivaldybėse gali būti teikiama pagalba mokyklose (švietimo pagalbos specialistai, socialiniai pedagogai, psichologai), pedagoginės-psichologinės tarnybos, vaikų dienos centrai, krizių centrai bei psichologai pirminės sveikatos priežiūros įstaigose. Taip pat svarbu informuoti tėvus apie galimybes kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrius.
1) Socialinės rizikos šeimos bruožai: priklausomybė nuo alkoholio/psichoaktyvių medžiagų, smurtas, netinkamas auklėjimas, skurdas, neadekvatus socialinių įgūdžių vystymasis. 2) Vaiko poreikių tenkinimo iššūkiai: emociniai, fiziniai, socialiniai, ugdymo. 3) Paslaugos ir institucijos: mokyklos pagalbos specialistai, dienos centrai, krizių centrai, socialiniai darbuotojai, psichologai, teikiantys koordinuotą pagalbą.
Rekomenduojamas pagalbos kelias
- Diagnostika ir poreikių įvertinimas šeimoje, siekiant nustatyti vaiko poreikius ir rizikos veiksnius.
- Koordinuota pagalba per švietimo pagalbos tarnybas, socialinius darbuotojus ir psichologus.
- Priežiūrėjimas ir įsitraukimas į laikinojo pobūdžio globos mechanizmus, jeigu vaiko saugumui reikia skubios paramos.
- Emocinis ir socialinis palaikymas šeimai, siekiant užtikrinti, kad vaikas gaus reikiamą dėmesį, globą ir ugdymą.
Santrauka. Socialinės rizikos vaikai patiria daugelį iššūkių: sunkumų mokyme, emociniame reguliavime ir bendravime su aplinka. Tokių vaikų poreikių tenkinimas ir jų promu laiku - esminis žingsnis siekiant užkirsti kelią ilgalaikėms pasekmėms. Darna šeima, teikiantį nuolatinę emotionalinę ir praktinę pagalbą, yra pagrindinis veiksnys, leidžiantis vaikui tobulai vystytis ir vėliau integruotis į visuomenę.
Taip pat skaitykite: Kultūros ir sporto finansavimas Lietuvoje
tags: #socialinei #rizikai #priklausancio #vaiko #socialines #globos