Socialinės normos yra esminė visuomenės funkcionavimo dalis. Jos apibrėžia priimtiną elgesį, nustato ribas ir padeda užtikrinti tvarką bei darną. Šiame straipsnyje išnagrinėsime socialinių normų sampratą, jų rūšis, struktūrą ir reikšmę, taip pat paliesime teisės normas ir jų santykį su kitomis socialinėmis normomis.
Socialinės normos: samprata ir rūšys
Socialinė norma (lot. norma - elgesio taisyklė) - tai elgesio taisyklė, reguliuojanti tam tikrus visuomeninius santykius. Socialinės normos nustato žmogui teises ir pareigas pagal leistino elgesio modelį. Jų tikslas - pasiekti tobuliausio elgesio modelio, kuris būtų naudingas žmonėms, nes tai padėtų išvengti skirtingų interesų priešiškumo ar bent jį sušvelninti. Be žmonių nebūtų socialinių normų (gamtinės gali egzistuoti be žmogaus pagalbos).
Pagal reguliuojamus santykius ir jų reguliavimo priemones, normos skirstomos į:
- Technines normas: reguliuoja žmogaus ir gamtos santykį.
- Socialines normas: reguliuoja žmonių tarpusavio santykius.
- Socialines technines normas: pavyzdžiui, sporto žaidimų taisyklės.
- Religines normas: reguliuoja žmonių elgesį pagal tam tikrus religijos reikalavimus.
Pagal tai, kas jas nustato ir kaip garantuojamas jų vykdymas, socialinės normos skirstomos į:
- Teisės normas: reikšmingiausios normos, nustatytos valstybės.
- Moralės normas: atitinka konkrečios visuomenės kultūros ir laikotarpio moralės sampratą.
- Paprotines normas (papročius): bendros elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkartinio tam tikro elgesio pasikartojimo.
- Visuomeninių organizacijų (korporatyviasias) normas: privalomos elgesio taisyklės tam tikros korporacijos nariams.
Jų laikymąsi, priklausomai nuo rūšies, garantuoja įprotis, abipusė nauda, valstybinės ar visuomeninės poveikio priemonės.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Moralės normos
Moralės normos atitinka konkrečios visuomenės kultūros ir laikotarpio moralės sampratą, išreiškia visuomenės požiūrį į įvairias vertybes (pavyzdžiui, gėrį, blogį, teisingumą, pareigą, garbę) ir dažniausiai yra nerašytos. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu - ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, žmogaus orumą, teisingumą. Moraliniu laikomas toks elgesys, kuris yra naudingas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visuomenei, ne tik konkrečiai tautai, bet ir žmonijai.
Jų laikymuisi įtakos turi sąžinė, autoritetas, visuomeninio poveikio priemonės (visuomeninis pasmerkimas už amoralų elgesį), naudingumas, pasmerkimo baimė. Moralės normų laikymasis priklauso nuo asmens principų, tradicijų, auklėjimo ir socialinės aplinkos.
Moralės ir teisės normos glaudžiai susijusios, bet moralės normai prieštaraujantis elgesys ne visuomet prieštarauja teisės normai. Ir teisės, ir moralės normos reguliuoja žmonių socialinį elgesį, dažnai sutampa jų turinys ir tikslai (pavyzdžiui, jose įtvirtinami draudimai žudyti, vogti ir kita). Skirtumus lemia kilmė, reguliavimo mastas, teisių ir pareigų detalizavimo laipsnis, išraiškos forma ir būdai, kuriais garantuojamas normų vykdymas.
Paprotinės normos
Paprotinė norma yra bendroji elgesio taisyklė (paprotys), susidariusi dėl daugkartinio tam tikro elgesio pasikartojimo pakankamai ilgą laikotarpį, tapusi žmonių įpročiu (pavyzdžiui, etiketo, įvairių apeigų norma). Papročiai - tai bendros elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkartinio kartojimosi ir tapusios žmonių įpročiais. Papročių normų pavyzdžiai gali būti etiketo taisyklės, įvairių apeigų, ypač vestuvių, laidotuvių, normos.
Paprotinės normos susiformuoja pamažu, dažniausiai jų laikomasi iš įpročio, asmeninės naudos, jų laikymosi nereikia papildomai garantuoti. Žmonės laikosi papročių normų dėl to, kad įprato šitaip elgtis, kad šitaip elgdamiesi jie pasiekia tam tikros asmeninės naudos, įprasmina savo gyvenimą arba išlieka visaverčiai tam tikros bendrijos nariai. Geri papročiai padeda stiprinti teisėtumą. Papročių ir moralės normų skirtumas sunkiai nustatomas.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Paprotinė norma gali virsti teisės norma, jei ją sankcionuoja valstybė.
Visuomeninių organizacijų (korporatyviosios) normos
Visuomeninės organizacijos (korporatyvioji) norma yra tam tikros korporacijos (visuomeninės organizacijos, politinės partijos, susivienijimo ir kitų) nariams privalomos elgesio taisyklės (pavyzdžiui, organizacijos įstatai, statutas). Jų laikymąsi garantuoja tos korporacijos turimos poveikio priemonės (papeikimas, pareigų pažeminimas, pašalinimas iš korporacijos ir kita).
Šios normos skiriasi ir reguliavimo apimties atžvilgiu - teisės normų privalo laikytis visi Lietuvos gyventojai, taip pat užsieniečiai, esantys Lietuvos teritorijoje, o korporacijų normų - tik konkrečios korporacijos nariai. Teisės normų vykdymą galiausiai garantuoja valstybės prievarta, o korporacijų - tos organizacijos turimos poveikio priemonės. Teisės normos ir korporacijų normos sutampa tik elgesio taisyklės formulavimo atžvilgiu: korporacijų normos taip pat yra formaliai apibrėžtos (išdėstytos raštu), jos sudaro tam tikrą sistemą, kuri įvardijama kaip tos korporacijos įstatai, statutas ir nuostatai.
Techninės normos ir jų transformacija
Techninės normos - tai elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmogus turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais ir technologijomis, taip pat su gamtos reiškiniais, kad užtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkos saugumą, kuo ekonomiškiau pasiektų praktinių tikslų. Techninių normų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai.
Socialinės normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o techninės - žmonių santykius su gamta, su darbo įrankiais ir technologijomis. Pažeidus techninę normą neišvengiamai atsiranda neigiamų padarinių, ir dažniausiai tuojau pat. Pavyzdžiui, pažeidus dalių surinkimo technologiją, mechanizmas neveiks arba, pilant vandenį į sieros rūgštį, įvyks „sprogimas“ - pavojingas poveikis techninės normos pažeidėjui.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Techninės normos nėra socialinės, nes jos nereguliuoja žmonių tarpusavio santykių. Tačiau kai kurios techninės normos tam tikromis sąlygomis gali virsti socialinėmis. O šitaip atsitinka todėl, kad, naudodamiesi darbo įrankiais, technologijomis, vieni žmonės tampa pavojingi kitiems, o kartais - ir patys sau tiesiogiai arba dėl poveikio gyvenamosios aplinkos kokybei. Pavyzdžiui, atominės technologijos eksploatavimo taisyklės iš prigimties yra techninės, bet dėl procesų, kuriuos valdo tos taisyklės, pavojingumo daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai jos virsta socialinėmis, teisinėmis.
Tokiomis jos virsta nuo to momento, kai kompetentingos valstybės institucijos jas sankcionuoja - suteikia joms teisės normų galią. Už jų pažeidimą nustatoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Kelių eismo taisyklės iš prigimties taip pat yra techninės normos, bet, patvirtintos valstybės institucijų, jos tampa teisės normomis. Už jų pažeidimą irgi numatyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, nes asmuo, naudodamasis savo subjektine teise vairuoti automobilį, yra pavojingas kitų asmenų teisėms.
Teisės normos: struktūra, požymiai ir ypatumai
Teisės normos yra teisinio reguliavimo priemonės, norminis visuomeninio santykio modelis, dažniausiai nustatytas ir garantuojamas valstybės. Tai lemia ypatingą jų vietą plėtojantis teisei. Teisės normos, anot R. Z. Lifšico, yra „juridiškiausias“, matomiausias teisės elementas. Šiame teisės objektyvavimosi tarpsnyje teisė organiškai susivienija su valstybe (valstybine valdžia), iš kurios ji gauna visuotinį privalomumą ir to privalomumo garantą.
Teisės normos reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, be to, tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimą vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės, pasaulėžiūros įsitikinimų ir kitus). Tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra siauresnė sąvoka negu moralė.
Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga (nevok; nekalbėk netiesos; mylėk savo artimą kaip save patį ir kt.). Moralės imperatyve mylėk savo artimą kaip save patį nenurodoma, kokiais konkrečiais veiksmais ta meilė turi pasireikšti. Tai paliekama spręsti pačiam paliepimo vykdytojui.
Moralės normos paprastai „gyvena“ žmonių sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose. Jos neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus, nors toks skirstymas ir neprieštarautų moralės esmei. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisė normos dažnai yra ir moralės normos. Šis ryšys galioja ne tik kuriant, bet ir taikant teisę.
Teisės normos požymiai
- Norminamasis pobūdis - teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę.
- Formalusis apibrėžtumas - teisės normos yra suformuluotos ir įtvirtintos oficialiuose teisės aktuose.
- Visuotinis privalomumas - teisės normos yra privalomos visiems, kuriems jos adresuotos.
- Sistemingumas - teisės normos sudaro sistemas, teisės institutų ir šakų junginius.
- Turiningieji požymiai - laisvė, lygybė, teisingumas ir kt.
Teisės normos struktūra
Hipotezė - teisės normos dalis, nurodanti faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galioja teisės norma. Ja nurodomos sąlygos (gyvenimiškos aplinkybės), kurioms esant galima įgyvendinti poelgio taisykles - vykdyti, laikytis, taikyti šias taisykles.
Dispozicija - pagrindinė ir privaloma teisės normos dalis, kurioje įtvirtinta elgesio taisyklė, subjektų teisės ir pareigos. Ja nurodoma pati elgesio taisyklė - veikimas ar neveikimas, kurią galioja atlikti teisės norma ir kuria privalo atlikti tie, kuriems norma yra adresuojama.
Sankcija - teisės normos dalis, nurodanti poveikio priemones, taikomas, kai nesilaikoma teisės normų reikalavimų.
Teisės normų rūšys ir skirstymas
Pagal teisinio reguliavimo objektą (arba šakinę normos priklausomybę) normos skirstomos į konstitucines, administracines, baudžiamąsias, civilines, darbo, finansų ir kt. Pagal juridinę galią teisės normos yra skirstomos į:
- Įstatyminės teisės normos, kurios turi didžiausią teisinę galią.
- Poįstatyminės teisės normos, sukurtos vadovaujantis įstatyminėmis teisės normomis.
Taip pat teisės normos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias ir individualias normas; į pareigines (įpareigojamosios), įgalinančias, draudžiančias, definicines, deklaratyvias, kolizines, blanketines normas ir kt.
Dispozityvios teisės normos - nustato elgesio variantą, tačiau neperžengiant įstatymo ribų teisės subjektams suteikiama teisė pasirinktinai, vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo kriterijais, reguliuoti savo tarpusavio santykius susitarimo pagrindu. Tai būdinga civilinėje teisėje.
Rekomendacinės teisės normos, kurios nustato valstybės ar visuomenės požiūriu pageidautino elgesio variantus, tačiau tai tėra tik rekomendacinio pobūdžio normos ir teisės subjektai turi teisę pasirinkti jiems tinkamą teisėtą elgesio variantą.
Teisės ir moralės normų skirtumai
- Moralė sukuria asmenines pareigas elgtis tam tikru būdu, o teisė sukuria dar ir teisę reikalauti iš kito asmens tam tikro elgesio.
- Moralės sankcijos labai įvairios ir nenuspėjamos; teisės normų laikymąsi garantuoja valstybė.
- Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos ir formalizuotos, moralės normos dažniau yra bendros, nefiksuotos raštu.
Teisės pažeidimai ir teisinė atsakomybė
Už teisės pažeidimus numatoma teisinė atsakomybė. Teisinė atsakomybė - tai valstybės taikoma prievartos priemonė, skirta asmeniui, kuris pažeidė teisės aktus. Teisinės atsakomybės formos yra įvairios: konstitucinė, baudžiamoji, administracinė, civilinė, materialinė, drausminė.
Teisinės atsakomybės tikslai: sumažinti pažeidėjo teises iki jo paties pareigų; atlyginti žalą; didinti pagarbą teisei ir teisingumui; vykdyti pažeidimų prevenciją. Teisinės atsakomybės principai: teisėtumo, pagrįstumo, proporcingumo, tikslingumo, neišvengiamumo, veiksmingumo.
Teisės pažeidimo sudėties elementai apima objektinius elementus (veiką, veikos padarinius, tiesioginį priežastinį ryšį) ir subjektinius elementus (veikos motyvai, tikslai, kaltė). Teisinės atsakomybės rūšys: civilinė, materialinė, drausminė, administracinė, baudžiamoji.
Teisės funkcijos ir teisinis reguliavimas
Teisės funkcijos: reguliavimo, socialinio kompromiso, valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo (represija), informavimo, auklėjamoji (pažeidimų prevencijos). Teisinis reguliavimas - tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis ir principais.
Teisės paskirtis: organizuotu būdu saugoti visų socialinių grupių interesus, derinti priešingus interesus, palaikyti rimtį, garantuoti teisnumo lygmens žmogaus teises.
Teisės sampratos ir ištakos
Teisės teorija tiria iš kur kyla teisė; suvienodina sąvokas; sukuria pagrindą kitų teisės šakų struktūrai; tiria teisės ir kitų socialinio reguliavimo normų sankirtas bei atskirtį. Kas yra teisė? Teisė - tai žmonių elgesį reguliuojančių taisyklių visuma (F. Von Hayek). Teisė yra socialinis interesas paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta žmonių elgesiui norminti, priešingiems interesams derinti (A. Vaišvila).
Teisės sampratos įvairovė apima pozityvistines, nepozityvistines, prigimtines, normatyvistines, teisės kilmės teologines ir kitokias teorijas. Teorijos skiriasi tuo, iš kur teisė kildinama - iš dieviškumo, prigimties, jėgos persvaros, socialinio kontrakto ar kitų šaltinių.
Teisinė sistema ir nacionalinė teisė
Teisinė sistema - sugrupuotų ir suderintų hierarchiniais bei koordinaciniais ryšiais susietų teisės normų, aktų ir jų grupių (teisės institutų, šakų ir kt.) junginys. Nacionalinė teisinė sistema apima teisės institutus - grupes teisės normų, reguliuojančių labai artimus visuomeninius santykius (pvz., paveldėjimo teisė, prievolių teisė) ir teisės šakas - teisės normų sistemas, reguliuojančias kokybiškai vienarūšius visuomeninius santykius.
Teisės veiksmingumo sąvoka apima formalų veiksmingumą (institucijų veikimą, teisės normų priėmimą, taikymą, pažeidimų išaiškinimą, bausmių vykdymą) ir realų teisės poveikį visuomenei.
Teisinė kultūra ir teisinė sąmonė
Teisinė kultūra - teisės paliepimų žinojimas ir jų įgyvendinimas; praktiniu asmens elgesiu virtusi teisinė sąmonė; teisinė sąmonė, papildyta teisėtumu. Asmens noras veikti pagal turimą teisinę sąmonę gali būti nulemtas ekonominių galimybių, bausmės neišvengiamumo ir teisinio auklėjimo. Principų taikymas leidžia užpildyti teisės spragas ir tiksliau išaiškinti konkrečių teisės normų prasmę.
Santrauka lentelėje
| Normų tipas | Sritis | Vykdymo garantijos |
|---|---|---|
| Teisės normos | Valstybės reguliavimas, viešoji sfera | Valstybės prievarta, sankcijos |
| Moralės normos | Vertybės, etika | Visuomeninis pasmerkimas, sąžinė |
| Paprotinės normos | Etiketas, apeigos | Įprotis, asmeninė nauda |
| Korporatyvios normos | Organizacijų vidaus tvarka | Organizacijų poveikio priemonės |
| Techninės normos | Technologijos, sauga | Objektyvūs gamtos dėsniai, kartais teisės sankcionavimas |
Teisės normos, moralės ir papročių normos, korporacinės bei techninės normos sudaro bendrą socialinio reguliavimo lauką, kuriame teisė užima išskirtinę poziciją dėl valstybės suteikto visuotinio privalomumo ir vykdymo garantijų. Teisės normos formuoja konkrečias elgesio taisykles, kurias valstybė gali priverstinai įgyvendinti, tuo tarpu kitos socialinės normos veikia dažniau per socialinį spaudimą, įprotį arba organizacinius mechanizmus.