In the context of the fight against poverty that gained momentum in the European Union countries in the 1990s, the concept of “social exclusion” has become almost cultish. On the EU level, much attention is paid to reduction of social exclusion and enhancement of social cohesion. This is witnessed by the establishment of specialized institutions and the increased number of publications on the subject. The EU countries, which are well-advanced in this area, also have the appropriate national administrating and scientific research institutions for dealing with social exclusion and cohesion issues. As a member state, Lithuania, which strove towards membership in the EU and currently is one of the EU member states, also had to assume certain national obligations with regard to reduction of poverty and social exclusion. Hence, in Lithuania, social exclusion is also increasingly often becoming the underlying concept when developing social policy measures. Critics have grounds for remarking that social exclusion is just another form of speechmaking, which has no links with real life. Everyday communication reveals that people are still uncertain about what social exclusion is. After carrying out analysis of scientific literature and program and strategic documents, the article aims to disclose critically what the concept of “social exclusion” refers to in the context of contemporary Lithuania and how it is being used.
Teorinės nuostatos ir sampratos Lietuvoje
Terminas „asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje“ yra dažnai vartojamas socialinių mokslų literatūroje, siekiant apibūdinti asmenis, kurie susiduria su sunkumais integruojantis į visuomenę dėl įvairių socialinių, ekonominių, psichologinių ar kultūrinių priežasčių. Socialinė atskirtis gali būti siejama su skurdu, nedarbu, švietimo stoka, priklausomybėmis ar kitomis socialinėmis problemomis. Terminas „asmenys, turintys priklausomybę“ (angl. persons with addiction) yra dažnai naudojamas moksliniuose ir socialiniuose kontekstuose, siekiant vengti stigmatizuojančių apibūdinimų ir pabrėžti, kad priklausomybė yra problema, kurią galima gydyti, o ne asmenybės bruožas. Tai padeda sumažinti neigiamą vertinimą ir yra labiau orientuota į žmogaus situaciją nei etiketę.
Grįžtant prie temos ir vieni, ir kiti asmenys sudaro ypatingą grupę, kuri susiduria su itin sudėtingomis gyvenimo sąlygomis. Jų kelias dažnai būna pažymėtas psichologiniais, socialiniais ir fiziologiniais iššūkiais, dėl kurių jie nenori arba negali pakeisti savo gyvenimo būdo, nepaisant akivaizdžių pasekmių. Priklausomybė nuo alkoholio tampa ne tik kasdienio gyvenimo dalimi, bet ir būdu pabėgti nuo gilių vidinių konfliktų ir emocinių sunkumų. Priklausomybė sukelia cheminius pokyčius smegenyse, ypač dopamino ir serotonino sistemose, kurios kontroliuoja malonumą ir atlygio mechanizmus.
Nors ir pakilusios diskusijos apie socialinę atskirtį gali skambėti bauginančiai, galima ieškoti kelių, kaip ją mažinti. Dėl to svarbu ne tik gydyti priklausomybę, bet ir skatinti terapeutinį bei socialinį įsitraukimą į bendruomeninį gyvenimą. Socialinis darbuotojas turi kurti saugų, pagarbų ir nevertinantį santykį su pagalbos gavėjais, taip mažindamas stigmatizaciją ir skatinant pasitikėjimą.
Vyresnio amžiaus žmonių vienišumo ir socialinės atskirties iššūkiai
Emocijos ir sociokultūriniai veiksniai formuoja vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę. Tyrimai rodo, jog vienatvė, socialinė izoliacija ir socialinė atskirtis gali būti svarbūs veiksniai, turintys įtakos fizinei ir psichinei sveikatai. Ilgalaikis stresas silpnina imuninę ir kraujagyslių sistemas, blogina bendrą savijautą bei didina riziką depresijai. Depresija savo ruožtu gali sukelti miego ir apetito sutrikimus, didinti alkoholio vartojimą bei riziką savižudybei. Tokie rizikos mechanizmai būtina įtraukti į vyresnio amžiaus žmonių socialinį ir sveikatos politikos planavimą.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Kaip sprendimą siūloma skatinti senyvo amžiaus žmones dalyvauti bendruomenės veiklose, užmegzti kokybiškus santykius su draugais ir kaimynais bei įtraukti į tarpsocialinę veiklą. Tyrimai rodo, kad kokybiški asmeniniai santykiai svarbesni už socialinių kontaktų skaičių. Net vienas artimas draugas gali būti didelis palaikymo šaltinis, leidžiantis kalbėtis apie savo jausmus ir sunkumus. Tokia paramos sistema mažina socialinę atskirtį ir gerina psichologinę savijautą.
Socialinė atskirtis Lietuvoje: sąlygos, problemos ir perspektyvos
Mažėjant vaikų skaičiui ir didėjant skurdo rizikai, atskirties klausimai Lietuvoje tampa aktualūs. Statistikos duomenimis, Lietuvoje vaikų skaičius nuo 1990 m. iki 2003 m. pradžios sumažėjo, tačiau daugiavaikės šeimos patiria didžiausią skurdą. Mokyklos nelankymas ir nepakankama pagalba vaikams su negalia prisideda prie socialinės atskirties formavimosi. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į rizikos grupės vaikų problemas, kurios daugiausia susijusios su šeimos nestabilumu, socialine paramos netekimu ir nusikaltimais.
Marginalizacija ir socialinė izoliacija Lietuvoje laikomos svarbiais procesais, kurie lemia asmens atskirtį nuo visuomenės. Marginalinėse grupėse esantys žmonės linkę izoliuotis ir sunkiai prisitaiko prie kintančių aplinkybių, kas didina poreikį socialiniam darbui, prevencijai ir pagalbos programoms. Socialinis darbas kviečia ne tik gydyti priklausomybes, bet ir suteikti paramą emociniams sunkumams bei trauminėms patirtims. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į vaikų teisių apsaugos ir švietimo prieinamumo klausimus, siekiant sumažinti socialinę atskirtį visuomenėje.
Remiantis literatūra, socialinė atskirtis Lietuvoje apima įvairių visuomenės grupių atskirtį nuo galimybių dalyvauti socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Tai įtakoja socialiniai ir ekonominiai veiksniai, o teisiniai mechanizmai tampa mažiau svarbūs. Prevencijos ir pagalbos priemonės turi apimti švietimą, sveikatos apsaugą, saugumą ir galimybes. Taip pat svarbu atsižvelgti į vaikų gerovę, kurią galima stiprinti per nacionalinę politiką ir geresnį resursų paskirstymą.
Techniniai aspektai: kalbos terminai, stigma ir dialogas
Terminas „asmenys gyvenantys socialinėje atskirtyje“ dažnai vartojamas literatūroje, o vienas iš tikslų - išvengti stigmatizuojančių terminų, kaip „asocialus žmogus“. Priešingai, „priklausomybė“ gali būti laikoma lėtine liga, turinti biologinį, psichologinį ir socialinį pagrindą. Pokyčių teorijos teigia, kad priklausomybei įveikti reikalinga motyvacija ir aiškūs tikslai, tačiau aplinka ir socialiniai tinklai gali juos palaikyti ar kliudyti keičiant elgesį. Socialinė sanglauda reikalauja kompleksinio požiūrio, kuris apima psichologinę pagalbą, socialinį darbą ir viešąją politiką.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Gyvenimo kokybė ir senėjimo biologiniai aspektai
Senėjimo procesai apima daugelį biologiškai slenksčių: raumenų masės sumažėjimą, odos ir raumenų pokyčius, krūtinės ir sąnarių pokyčius, išbalansuotą endokrininę sistemą ir kt. Tačiau gyvenimo kokybė priklauso ne tik nuo biologinių procesų, bet ir nuo socialinių išteklių ir palaikymo tinklų. Socialinė erdvė, šeima ir bendruomenė turi didelį poveikį vyresnio amžiaus žmonių sveikatai ir savivertei. PSO rekomendacijos skirsto amžiaus grupes ir pabrėžia, jog socialinė įtrauktis yra svarbi ilgalaikės sveikatos gerovės sudedamoji dalis.
- Vienatvė ir socialinė atskirtis gali būti susijusi su depresija ir miego sutrikimais.
- Kokybiški santykiai su draugais ir artimaisiais prilygsta gausiam socialinių kontaktų tinklui.
- Viešosios politikos tikslas turi būti senyvo amžiaus žmonių integracija į bendruomenines veiklas ir savarankiško gyvenimo palaikymas namuose.
Tarpdisciplininis požiūris ir praktika
Priklausomybės ir socialinės atskirties atvejai reikalauja integruoto požiūrio, apimančio biologinį, psichologinį ir socialinį komponentus. TIC metodai traumos arba išgyvenimų atpažinimui gali suteikti saugumą ir palaikyti žmones pereiti į sveikesnį gyvenimą. Socialiniai darbuotojai turi skatinti ne teisti, o kurti pasitikėjimą, vengti stigma ir atlikti darbu su kiekvienu žmogumi, atsižvelgiant į jo asmeninę istoriją. Neturint tinkamos paramos, priklausomybės žmonės dažnai lieka uždaroje užburtameRate, todėl reikia kompleksinių programų, kurios apima gydymą, socialinę integraciją ir emocinę pagalbą.
Apibendrinimas
Socialinė atskirtis Lietuvoje - labai plati ir daugiaplanė problema, kuri apima ne tik materialinę stoką, bet ir socialinę izoliaciją, marginalizaciją bei psichologinius sunkumus. Vyresnio amžiaus žmonių vienatvė ir silpni socialiniai ryšiai kelia rimtų pavojų jų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Lygiavertės įtraukties ir sanglaudos siekis reikalauja ne tik ekonominių sprendimų, bet ir kultūrinio, švietimo bei socialinio darbo pastangų. Socialinė atskirtis yra sistemos problema, kuriai reikalingas holistinis požiūris, įtraukiantį šeimas, bendruomenes, institucijas ir valstybės politiką.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje