Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo eigai didelę įtaką daro ne vien šeima, darbas, socialiniai tinklai, bet ir konkrečios valstybės socialinė politika. Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Nuo gimimo iki senatvės ji tyliai veikia šalia, spręsdama švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir kitus klausimus.
Kas yra socialinė politika ir kokios jos kryptys
Socialinė politika yra mokslas, nagrinėjantis socialinę gerovę, jos ryšį su politika ir visuomene. Socialinė politika apima tokias sritis kaip švietimas, užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas. Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių.
Valstybės socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Socialinė politika- tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; ji apima socialinę apsaugą bei priemones taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse.
Socialinės politikos kryptys Lietuvoje apima: gyventojų pajamų dinamiką, valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategiją, valstybinę paramą šeimai, vaikų teisių apsaugą, būsto politikos socialinius aspektus, neįgaliųjų integraciją ir socialines paslaugas, nacionalinę užimtumo politikos strategiją, repatriacijos ir užsieniečių integracijos klausimus, darbo santykius ir darbo saugą.
Socialinė apsauga: samprata ir principai
Socialinė apsauga yra socialinės politikos sritis, kurios pagrindinis prioritetas yra gerinti žmonių gyvenimo kokybę, saugoti juos nuo patekimo į socialinės rizikos grupes bei padėti jiems ten patekus. Šiai problemai spręsti yra socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinė apsauga yra įvairialypis ir nuolat kintantis reiškinys, todėl nenuostabu, kad tebevyksta jo tinkamiausio apibrėžimo paieškos.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinei apsaugai taikomomis priemonėmis sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių darbo pajamų arba susidūrusių su įpatingomis išlaidomis. Solidarumas galimas vienos kartos mastu (tarp sveikų ir ligotų arba tarp dirbančiųjų ir bedarbių). Pavojus socialiniu laikytinas dėl dviejų priežasčių: pirma, visuomenė jį pripažįsta reikšmingu, antra, asmuo ar šeima savarankiškai be visuomenės pagalbos su tuo pavojumi negali susidoroti.
Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Privalomas valstybinis socialinis draudimas nėra draudimas tikrąja ta žodžio prasme, nes dalis nemokėjusių įmokas išmokas vis dėl to gauna (vadinamasis draudimas valstybės lėšomis), be to sistemoje yra didžiulis perskirstymas: mažas įmokas mokantys gauna santykinai daug, o dideles įmokas mokantys - mažai.
Socialinės apsaugos principai: nuopelnų principas; kategorinis principas, reiškiantis, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai; stokos arba skurdo principas, pagal kurį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami.
Gyvenimo eigos režimai ir Lietuva: istorinis kontekstas
Gyvenimo eigos režimas - tai bendra gyvenimo eigos kiekvienoje šalyje logika, atspindinti tos šalies institucinę struktūrą ar net šios struktūros padiktuota. Socialinės politikos sistemos susieja skirtingus gyvenimo tarpsnius ir etapus. Pavyzdžiui, išsilavinimas jaunystėje pagerina gyvenimo galimybes suaugus, t. y. pensijų sistemos reikalavimai apibrėžia pageidaujamą iš kiekvieno asmens darbinės veiklos trukmę.
Vakarų mokslininkai išskiria gyvenimo eigos režimų raidos etapus: iki-industrinį, industrinį, Fordistinį ir post-industrinį. Istoriškai vykstant industrializacijai buvo pereinama link labiau standartizuotos, politizuotos ir institucionalizuotos gyvenimo eigos. Visgi, post-industriniame etape pastebimos transformacijos link labiau destandartizuotos, depolitizuotos ir reinstitucionalizuotos gyvenimo eigos bei individualizuotų ir didelės įvairovės pasižyminčių trajektorijų.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Kalbant apie Lietuvą, ji kaip ir kitos išsivysčiusios šalys šiuo metu yra post-industriniame laikotarpyje. Tik šio laikotarpio įsivyravimas Lietuvoje buvo kiek vėlesnis, žengiant nuo planinės iki laisvosios rinkos ekonomikos. Reikia atkreipti dėmesį, jog naujai formuojama socialinė politika veikė ir veikia nestabiliame 1990-2022 kontekste: 90-ųjų hiper infliacija, 2000 m. Rusijos krizė, 2009 m. finansinė krizė ir 2020 m. Covid-19 pandemija, 2022 m. karas Ukrainoje - tai didelio nesaugumo ir neapibrėžtumo laikotarpiai, kurie ypač palietė jaunus darbingo amžiaus žmones.
Lietuvos gyvenimo eigos režimas: segmentacija ir orientacija į darbą
VU ir KU mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojų gyvenimo eiga yra segmentuota ir labiausiai orientuota į darbą. VU ir KU mokslininkų atlikta analizė rodo, jog Lietuva turi menkai integruotos „segmentuotos apsaugos“ gyvenimo eigos režimo bruožus. „Segmentuota apsauga“ reiškia sąlyginai išplėtotą ir plačia aprėptimi pasižyminčią socialinio draudimo sistemą bei menką už jos ribų esančių grupių socialinę apsaugą.
Šį dualizmą Lietuvos socialinio draudimo sistemoje pastiprina nuo sovietmečio pilno užimtumo visuomenės išlikusi stipri dominuojanti orientacija į darbą. Socialinis saugumas senatvėje užtikrinamas tik turint ilgą darbo stažą, o nedalyvaujantiems socialinio draudimo sistemoje - skiriamos tik labai mažos šalpos pensijos. Šiuo metu jos siekia 173 eurus per mėnesį.
Kitas sovietmečio paveldas - stipriai veikiantys elgesio struktūravimo ir normų formavimo mechanizmai, ypač per švietimą. Tokia sistema orientuoja jaunus žmones į nuoseklų perėjimą iš mokyklos į profesinio arba aukštojo mokymosi institucijas, vėliau - į darbo rinką, ir tik tuomet - šeimos formavimą.
Šiuolaikinės tendencijos: destandartizacija ir dalinė standartizacija
Po 1980 m. gimusių kohortų gyvenimo eigos postmodernūs pokyčiai mūsų šalyje kol kas nerodo bendros vienkryptės tendencijos į labai įvairią, destandartizuotą ir individualizuotą patirtį tampant suaugusiuoju. Iš dalies matyti ir tam tikra tapsmo suaugusiuoju elgesio standartizacija edukacijos ir karjeros srityje, ką lemia „segmentuotos apsaugos“ gyvenimo eigos režimas. Iš vienos pusės, tai rodo, jog gyvenimas Lietuvoje išlieka sąlyginai stabilus ir struktūruotas, iš kitos - mūsų gerovės valstybės sistema ir vykdoma socialinė politika galimai dar nėra pakankamai išplėtota, nesuteikia pakankamo lankstumo ir tebediktuoja gan griežtai apibrėžtą industrinėms visuomenėms būdingą gyvenimo eigą mūsų post-modernioje realybėje.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Gyvenimo eigos tyrimuose lyginant skirtingais metais gimusiųjų grupes (kohortas) galima įvertinti gyvenimo eigos kaitą. Vertinant kokiame amžiuje konkretų įvykį patyrė 25 proc., 50 proc., 75 proc. kohortos narių, galima matyti ar vyko pokyčiai jaunimo elgesyje ir gyvenimo eigoje. Šią kaitą gali iliustruoti svarbių suaugystę žyminčių įvykių amžius: atsiskyrimas nuo tėvų šeimos, edukacijos pabaiga, darbinės karjeros pradžia, šeimos kūrimo amžius.
| Įvykis | Tipinis amžius (Lietuva) | Kaita tarp kohortų |
|---|---|---|
| Edukacijos pabaiga | ~19-24 m. | Stabilizuotas, mažai pasikeitęs |
| Darbinės karjeros pradžia | ~19-24 m. | Stabilizuotas |
| Pirmasis išėjimas iš tėvų namų | Tendencija atidėti | Švelniai atidedamas |
| Santuoka ir vaikų gimdymas | Pastebimai atidedama | Stipriausiai kintantys įvykiai |
Šeimos kūrimas, partnerystė ir idealai
2018-2021 m. atlikto „Šeimų ir nelygybių tyrimo“ duomenimis, gimusių nuo 1970 m. iki 1989 m. reikšmingiausi pokyčiai susiję su šeimos kūrimo elgesiu - santuoka ir vaikų gimdymas buvo ir toliau yra atidedami. Šių įvykių patirtis ne universali ir šabloniška, o labai individuali ir destandartizuota. Šiuos įvykius iki 35 m. amžiaus patyrė tik pusė vyrų ir moterų, gimusių nuo 1980 m.
Įdomu tai, kad toks elgesys savotiškai kertasi su vyraujančia nuomone apie idealų amžių tuoktis ir susilaukti pirmagimio. 2019 m. Europos socialinio tyrimo duomenys rodo, kad gimusieji nuo 1970 m. iki 1989 m. vis dėlto laikosi gana vieningos nuomonės dėl idealaus santuokos ir pirmagimio susilaukimo amžiaus, kuris yra žymiai ankstesnis nei faktiniai skaičiai.
Šių kohortų moterys nurodė idealų moterų partnerystės amžių - apie 21-22 m., santuokos amžių - apie 24 m. ir amžių susilaukti vaiko - apie 24-25 m. Atitinkamai vyrai nurodė idealų vyrų partnerystės amžių - apie 22-23 m., amžių susituokti apie 24-28 m. ir amžių susilaukti vaiko - apie 26-28 m.
Socialinė politika ir darbo rinka: užimtumo politika, išmokos ir lankstumas
Socialinė politika, orientuota į užimtumo didinimą ir nedarbo mažinimą, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų augimą, yra vienas svarbiausių ekonomikos augimą lemiančių veiksnių. Darbo politika apima platesnį problemų ratą negu užimtumo politika. Nacionalinė užimtumo politikos strategija yra viena pagrindinių socialinės politikos krypčių.
Socialinės apsaugos sistema prisitaiko ir prie besikeičiančios darbo rinkos: vaiko priežiūros išmokas jau kelis metus gali gauti ir dirbantys savarankiškai. Vaiko priežiūros išmokos gali būti mokamos iki kol vaikui sueina dveji metai; vaiko priežiūros išmoka gali lanksčiai pasinaudoti ne tik mama ir tėtis, bet ir seneliai. Antrais vaiko priežiūros metais yra galimybė lanksčiai derinti darbą ir vaiko priežiūrą: dirbant vaiko priežiūros išmokos nėra mažinamos.
Taip pat Lietuvoje neseniai atsirado vaiko priežiūros išmokos pakankamo draudimo stažo neturintiems studentams ir moksleiviams. Nustatytos taisyklės ir veikiančios institucijos suteikia aiškumo, socialinio saugumo. Kitos socialinės politikos priemonės - nedarbo draudimas, motinystės/tėvystės draudimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, sveikatos draudimas ir paslaugos, socialinė pagalba ir asmeninės socialinės paslaugos - leidžia užtikrinti įprasto gyvenimo būdo tęstinumą kai prarandamas darbas, ištinka nelaimingas atsitikimas, liga, gimsta vaikas ar kitais gyvenimo atvejais.
Instituciniai iššūkiai ir rekomendacijos
Valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus ir disponuojant dideliais finansais bei materialiniais ištekliais. Moderni valstybė yra ta, kurios priedermė - pasirūpinti tais, kuriems reikia pagalbos. Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų, o dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų.
Socialinės politikos reikšmė ir aktualumas ypač akivaizdus šiandieninėse sąlygose. Neretai susidaro įspūdis, kad socialinė politika priklauso nuo politinių vėjų - skirtingi veikėjai siūlo skirtingus sprendimus, tačiau pokyčiai vyksta lėtai. Socialinės problemos retai būna vienalytės - jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios - ko dažnai trūksta.
Be to, socialinės politikos reikšmė šiandien tampa būtina sprendžiant net ir aplinkosauginius iššūkius. Klimato krizė dažniausiai labiausiai paveikia tuos, kurie prie jos mažiausiai prisidėjo. Būtent tokie klausimai paskatino doktorantę kurti naują Europos Sąjungos ekosocialinės politikos kursą, kuris startavo Vilniaus universitete.
Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai - ekonomistai, vadybininkai, politologai, net lituanistai, chemikai ar inžinieriai. Tai rodo poreikį stiprinti akademinį ir praktinį socialinės politikos rengimą bei tarpsektorinį bendradarbiavimą.
Pastabos apie duomenis ir tyrimus
Gyvenimo eigos tyrimai, pvz., „Šeimų ir nelygybių tyrimas“ bei Europos socialinis tyrimas, leidžia įvertinti pokyčius įvairių kohortų elgsenoje ir gyvenimo eigoje. Šį straipsnį parengiant panaudoti duomenys iš projekto „Šeimos, nelygybės ir demografiniai procesai“ ir Europos socialinio tyrimo, 9 bangos duomenų. Straipsnio autorės - VU Filosofijos fakulteto mokslininkės doc. Jekaterina Navickė ir dr.
VU ir KU mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad Lietuva turi menkai integruotos „segmentuotos apsaugos“ gyvenimo eigos režimo bruožus, o gyvenimo eigos režimai kinta laike: nuo labiau standartizuotų industrinių modelių prie post-industrinės destandartizacijos, tačiau Lietuvoje šis perėjimas yra mišrus - kartu vyksta destandartizacija šeimos formavimo srityje ir išliekanti standartizacija edukacijoje bei darbo pradžioje.