Socialinė apsauga - viena iš svarbiausių veiklos sričių, reikalaujanti daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų. Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo labiausiai priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą. Socialinė politika daugelyje literatūros šaltinių apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės.
Darbe vadovausiuosi tokia socialinės apsaugos samprata: “Socialinė apsauga - konkrečios situacijos atveju suteikiamų priemonių visuma, kurios reikalingos minimaliam (normaliam) žmogaus pragyvenimo lygiui pasiekti.”
Lietuviai autoriai, kaip pvz. J.Matakas, socialinę politiką apibūdina taip “Socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas piliečiams.
Valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus, kuriais ir reguliuojama socialinė politika. Dažniausiai šią politiką nulemia materialinė gamyba, nevienodas išsivystymas ir civilizacijos raida. Priemonės ir tikslai dažniausiai priklauso nuo kiekvienos šalies valdžios politinės -ideologinės orientacijos.
Moderni valstybė yra ta, kurioje veikia laisva rinkos ekonomika ir iškilus būtinybei valstybė stengiasi teikti socialinę apsaugą. Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis. Tačiau vien rinka negali užtikrinti visiems žmonėms vienodų galimybių, nes rinkoje veikia tie, kurie sugeba dalyvauti ir laimėti. Valstybės priedermė - pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Valstybė, panaudodama biudžetą, perskirsto nacionalinį produktą taip, kad žymi turtingų ir mokių piliečių pajamų dalis skiriama neturtingųjų rėmimo programoms. Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų. Tam tikslui socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą. Socialinės apsaugos sistemos ar schemos biudžetą nustato politinė valdžia arba institucija, administruojanti tą sistemą ar schemą.
Dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai . Įmokų procentą (arba įmokų dydį) nustato vyriausybė arba socialinės apsaugos institucija, administruojanti socialinio draudimo schemą. Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais.
"Gerovės Valstybė" ir Socialinės Apsaugos Modeliai
Valstybės socialinių paslaugų sektoriaus egzistavimas turėjo įtakos “gerovės valstybės” termino atsiradimui. “Gerovės valstybės” esmė - valstybės kaip pagrindinio visuomenės transformavimo, asmens laisvių, žmogaus teisių, socialinio teisingumo ir socialinės lygybės gynimo instituto prasmės suvokimas”. Šis “Gerovės valstybės” modelis sukurtas Vakarų Europoje, kurio pagrindinės funkcijos yra socialinės lygybės įtvirtinimas, standartinių rizikų (bedarbystė, profesiniai susirgimai) mažinimas bei socialinė parama.
Valstybė teikia ir administruoja paslaugas ir pašalpas, tačiau kartu į socialinę politiką įtraukia privačią ir kolektyvinę paramą. Ta parama privalo būti periodiškai apibrėžta ir institucionalizuota.
Išskiriami keturi pagrindiniai socialinės apsaugos modeliai:
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
- Liberalųjį modelį, kuris numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje. Siekiama visuomeninius fondus naudoti ypač efektyviai, socialinę paramą teikiant žmonėms, kurie patiria didžiausią nepriteklių ir tik įvertinus kiekvieną konkretų atvejį.
- Korporatyvinį modelį, kuris garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį. Darbuotojas ligos ar nedarbo atveju turi individualiai gelbėtis. Lygybė reiškia pajamų sumažėjimo rizikos paskleidimą.
- Socialdemokratinį modelį, kuriame lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas. Socialinė gerovė laikoma piliečio teise. Siekimas sukurti lygybę sąlygojo stiprią valstybės intervenciją į pajamų perskirstymą ir paslaugų teikimą. Socialinė apsauga finansuojama per valstybės biudžetą, o teisė į aprūpinimą taikoma visiems visuomenės nariams (universalizmo principas).
- Katalikiškąjį modelį, kuris remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam. Pirmiausia pats individas turi rūpintis savimi, o jeigu jis nepajėgu - atsakomybės imasi šeima, kaimynai, vietinė bendruomenė, apimanti bažnyčią ir pasaulietines organizacijas. Tik paskutinėje vietoje numatoma valstybės parama.
Be abejo, tvirta šeima dažnai bus patikimiausia užuovėja nuo socialinės rizikos. Pietų Europos šalyse (Ispanija, Prancūzija, Italija) stipresnės katalikybės tradicijos, todėl ten vyrauja katalikiškas modelis. Tose valstybėse socialinės išlaidos mažesnės, bet labiau pabrėžiama šeima ir privati labdara.
Šiaurės Europos šalys (Danija, Norvegija, Olandija, Švedija, Suomija) remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu. Ekstensyvi ir išlaidi valstybė dominuoja socialinėje sferoje. Bet šiose šalyse yra stiprūs ir korporatyvinio modelio požymiai, t.y. nors transferai remiasi ne dalyvavimu darbo rinkoje, kaip yra korporatyviniame modelyje, bet pajamų kompensavimas naudojamas kaip ir pastarajame.
Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys. Pagrindiniai socialinės apsaugos veikėjai yra įmonės ir profsąjungos. Instituciniai perskirstymo elementai taikomi tiems, kurie lieka už korporatyvinė paramos ribų ir parama jiems teikiama pajamų įvertinimo pagrindu.
Anglijoje korporatyvinė struktūra silpnesnė negu kitose Europos šalyse, bet atitinkamai stipresnis institucinis perskirstymas. Pilietybė yra socialinės paramos gavimo sąlyga. Laikomasi lygių galimybių ir kuo mažesnio ideologijos kišimosi į rinką. Socialinis aprūpinimas yra žemo lygio.
Skandinavijos šalys (Norvegija, Švedija, Suomija) - vienos mažiausių valstybių, bet pagal savo ekonominį socialinį pajėgumą, bendrą nacionalinį turtą vidutiniškai vienam gyventojui priskiriamos prie labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
- Didesnė dalis visuomeninių institucijų darbuotojų dirba socialinėje ir švietimo srityje.
- Valstybės institucijų vaidmuo yra stipresnis negu kitose Europos šalyse.
- Socialinės gerovės sistemos yra universalios.
- Socialinės gerovės institucijos nesiremia darbinėmis grupėmis. Asmenys, kurie gauna dideles pajamas, yra integruoti į tą pačią sistemą kaip ir tie, kurie gauna mažas pajamas arba visai jų neturi.
- Gerovės institucijose mokamos ir piniginės išmokos, ir suteikiama kur kas daugiau socialinių paslaugų nei kitose Europos šalyse.
- Nedarbo likvidavimas - vienas svarbiausių tikslų Šiaurės valstybėse. Dirbančiųjų moterų yra daugiausiai tarp išsivysčiusių šalių. Norvegijoje nedarbas tesudaro 3%.
- Socialinės gerovės politiką remia visuomenė.
Taigi socialinės gerovės sistemai būdingas spartus ekonomikos augimas, pažangi užsienio politika, teisingesnis paskirstymas ir socialinė taika. Skandinavijoje daugelis problemų (nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nedarbas, vienišos motinos ir tėvai, skurdas) yra mažesnio lygio.
Socialinis saugumas Vokietijoje visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Socialinė valstybė apibrėžta 1949 m. Konstitucijoje. Socialinio saugumo sistemą šiuolaikinėje Vokietijoje galima laikyti trijų svarbiausių principų sistema, kurią sudaro socialinis draudimas, socialinė parama ir socialinis sulyginimas bei socialinė gerovė.
Socialiniam draudimui priklauso sveikatos draudimas, draudimas nelaimingų atsitikimų atveju, pensinis draudimas ir nedarbo draudimas. Socialinei paramai ir socialiniam sulyginimui priklauso parama karo aukoms, smurto aukoms, taip pat parama vaikams ir gyvenamojo ploto išlaikymui. Gerovės sistemai priklauso parama jaunimui, sveikatos paslaugos ir vadinamoji socialinė parama neįgaliesiems.
Socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir dirbančiųjų, tuo tarpu socialinė parama, socialinis sulyginimas, pavyzdžiui, parama aukoms, finansuojama iš mokesčių valstybei. Gerovės principas taikomas tik tuo atveju, kai asmens šeima, kaimynai, pačios galinčios padėti grupės ir savanorišką gerovę taikančios organizacijos nebeįgali padėti. Tik tada, kai nebėra jokios alternatyvos, paramą suteikia valstybė.
Amerikietiškas modelis pripažįsta rinkos stichiją. Vyriausybės Amerikoje vaidina labai nereikšmingą vaidmenį skirstant gėrybes. Žmogus turi rūpintis savo gerove pats, valdžia jam gali padėti tik išskirtiniais atvejais. Socialine politika JAV siekiama padėti tik tiems žmonėms, kurie patys visiškai nesugeba išspręsti savo problemų.
JAV socialinės programos buvo ir yra taikomos tik senyvo amžiaus žmonėms, fiziškai ar psichiškai nepilnaverčiams asmenims. Vyrauja klasikinis liberalizmas, kai pasikliaujama rinkos savireguliacija ir ypač akcentuojamas individualizmas.
Socialinė apsauga strukrūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos priemonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu. “Pagal 1952 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konferencijoje priimtą konvenciją Nr. 102 “Minimalūs socialinės apsaugos normatyvai” socialinė apsauga apima devynias pagrindines šakas:
- medicininė priežiūra;
- nedarbo pašalpos;
- senatvės pensijos;
- išmokos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų;
- šeimos pašalpos;
- motinystės pašalpos;
- invalidumo pašalpos;
- maitintojo netekimo pensijos;
- globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas.
Nors kiekvienos iš šių šakų išmokomis siekiama apsaugoti asmenis nuo skirtingų pavojų, visos jos turi keletą bendrų bruožų. Pirma, visi šie pavojai, išskyrus nedarbo pašalpą, turi tam tikrą biologinį aspektą, t.y. susiję su liga, nelaimingu atsitikimu darbe, motinyste, senatve, mirtimi ar šeimos padidėjimu. Antra,visi pavojai sąlygoja darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą, praradimą ar papildomų išlaidų atsiradimą.
Išskiriami trys pagrindiniai socialinės apsaugos principai:
- Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą.
- Kategorijos principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas.
- Stokos arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami.
Pagal išvardintus principus visą socialinę apsaugą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: įmokines išmokas ir paslaugas - socialinį draudimą, neįmokinę socialinę paramą, teikiamą patikrinus pragyvenimo šaltinius, ir neįmokines kategorines išmokas, teikiamas netikrinant pretendento pajamų ar pragyvenimo šaltinių. Taigi tos trys socialinės apsaugos dalys skiriasi dviem savybėmis - įmokų buvimu ar jų nebuvimu ir pragyvenimo šaltinių tikrinimu ar jų netikrinimu.
Socialinis draudimas remiasi pretendentų išankstinėmis įmokomis, tačiau išmokos skiriamos neatsižvelgiant į jų skyrimo metu gaunamas pajamas ar kitus pragyvenimo šaltinius. Socialinė parama ir demograntai panašūs tuo, kad jų finansavimas remiasi bendrosiomis valstybės pajamomis, tačiau išmokų mokėjimo kriterijai skirtingi. Socialinis draudimas pagrįstas kontrakto principu. Asmuo gali tikėtis išmokos socialinio pavojaus atveju, jeigu jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie sistemos finansavimo. Todėl dažnai ir pasakoma, kad socialinis draudimas remiasi nuopelnų principu.
Socialinio draudimo sistemos bruožai:
- jis finansuojamas įmokomis, kurias paprastai moka darbdaviai ir darbuotojai, tačiau šiais laikais dažnai prisideda ir valstybė.
- Socialinio draudimo prigimtis yra dvejopa. Viena vertus, jo išmokos “nusiperkamos” išankstinėmis įmokomis. Tuo jis panašus į komercinį draudimą. Kita vertus, įmokų ir išmokų santykis nėra tiesioginis.
Socialinio draudimo įmokų tarifas yra vienodas visiems, o išmokos priklauso nuo buvusio atlyginimo, tačiau atsižvelgiama ir į asmens poreikius.
Socialinio draudimo sistemoje galimi du pagrindiniai išmokų tipai - piniginės išmokos ir paslaugos. Piniginės išmokos skirtos kompensuoti dėl socialinio pavojaus prarastą atlyginimą arba atsiradusias papildomas išlaidas. Paslaugos apima medicininę pagalbą, profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, socialinį konsultavimą ir pan.
Socialinė parama - tai neįmokinių išmokų sistema, kuri remiasi bendrais valstybės mokesčiais ir yra skirta garantuoti minimalų pragyvenimo lygį tiems asmenims, kurie neturi jokių kitų pragyvenimo šaltinių. Dažniausiai socialinė parama yra teikiama piniginėmis išmokomis, tačiau ji gali būti teikiama ir natūra, pvz., apmokant už būstą, maistą ar drabužius. Socialinė parama skiriama tik įvertinus asmens pajamas ir turtą.
Socialinės paramos pagrindinis tikslas - užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį, todėl ji yra orientuota į skurdą patiriančius asmenis. Socialinė parama yra finansuojama iš bendrų valstybės mokesčių, todėl ji yra prieinama visiems asmenims, kurie atitinka nustatytus kriterijus.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos struktūrą sudaro:
- Socialinis draudimas (pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų atvejais).
- Valstybinės социальное draudimo pensijos.
- Socialinė parama (socialinės pašalpos, kompensacijos už būsto šildymą, vandenį ir kt.).
- Išmokos šeimoms auginančioms vaikus (vienkartinės išmokos gimus vaikui, pašalpos vaikams, motinystės pašalpos ir kt.).
- Parama būstui įsigyti ar išsinuomoti.
- Socialinės paslaugos (socialinė priežiūra, socialinė globa, социальное konsultavimas ir kt.).
Lietuvos социальное apsaugos sistema nuolat tobulinama, siekiant užtikrinti tinkamą социальное apsaugą visiems šalies gyventojams.