Miško žemė Lietuvoje užima apie 33 proc. žemės ploto. Lietuvos miškingumas yra didesnis už vidutinį Europos Sąjungos šalių miškingumą (32,8 proc.). Lietuvos miškininkystės produktyvumo rodiklis yra aukštas - 5-as Europoje.
Lietuvos miškai driekiasi per visą šalies teritoriją, o jų priežiūrai reikalingas gausus būrys specialistų. Visų jų dėka Lietuva 2012-tais metais buvo pripažinta geriausiai miškus saugančia ir tvarkančia valstybe pasaulyje (Jeilio (JAV) universiteto kasmetinis aplinkos gerovės indekso vertinimas). Tai ypatingai svarbios darbo vietos mūsų šalies rajonuose ir mažai apgyvendintose, tačiau miškingose teritorijose.
Kiekvienais metais trečiąjį rugsėjo šeštadienį minima miškininko diena. Dažnas iš mūsų net neįsivaizduoja, kokia iš tiesų yra miškininko kasdienybė. Tai darbas, trunkantis ištisus metus ir dažnai daugiau nei aštuonias valandas per dieną, ištisą savaitę. Pagal moksliniais metodais nustatytas ir Vyriausybės patvirtintas kirtimų apimtis, kasmet yra iškertama dalis miškų, kuri turi būti atkurta per trejus metus, o vėliau nuosaikiai ugdoma ir prižiūrima, kol tampa tvirtu mišku.
Labai svarbus darbas miške po jo atkūrimo yra miško ugdymas. Visi galėtume išvardinti keletą, plika akimi pastebimų pavojų, kaip antai, gaisrai ar audros. Taip pat neatsakingi miško lankytojai, paliekantys ne tik šiukšles, bet ir smilkstančias nuorūkas ar degančias laužavietes. Tačiau miškas turi ir sunkiai pastebimų priešų - ligų ir kenkėjų, kurie pažeidžia medžių šaknis, kamienus ar lapiją.
Pasaulyje egzistuoja apie 9 mln. įvairiausių gyvų organizmų rūšių. Nei viena iš jų negali išgyventi pati savaime, be sąsajų su kitomis rūšimis. Šis faktas yra atsakymas į klausimą apie biologinės įvairovės svarbą. Miškas - daugybės gyvūnų, paukščių, vabzdžių ir kitų gyvų organizmų namai.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinės Funkcijos Apibrėžimas ir Svarba
Viena svarbiausių miškininko pareigybių - socialinė funkcija. Tai lietuvių ypač pamėgtų poilsinių ir pažintinių zonų įkūrimas ir priežiūra. Visuomenės švietimas apie elgesio taisykles miške, pažintinių renginių bei ekskursijų organizavimas miškuose ir medelynuose. Taip pat renginiai ir stovyklos mažiesiems miško bičiuliams: inkilų kūrimo konkursas ir jų įkėlimas, gandrų parskridimo ir kitos gamtos pažinimo šventės, sėjinukų sėjimas, žvėrelių maitinimas šaltuoju metų laiku ir kita.
Socialinė miško funkcija - tai miško teikiama nauda visuomenei, apimanti rekreaciją, poilsį, švietimą, kultūrą ir kitas nematerialias vertybes. Ši funkcija yra neatsiejama nuo tvaraus miškų ūkio ir užtikrina, kad miškai būtų prieinami ir naudingi visiems piliečiams.
Socialinė funkcija užtikrina, kad visuomenė gali naudotis miškais poilsiui, rekreacijai, uogavimui, grybavimui ir panašiems tikslams. Visos trys funkcijos duoda naudą kiekvienam atskiram piliečiui, tik ji gal būt ne visada iš karto apčiuopiama, todėl didžiausias iššūkis - derinti, ir suderinti šias tris funkcijas, šiuos tris ganėtinai skirtingus ir vienas kitam neretai prieštaraujančius interesus.
Socialinė miško funkcija užtikrina, kad visuomenė gali naudotis miškais poilsiui, rekreacijai, uogavimui, grybavimui ir panašiems tikslams. Tai apima:
- Poilsiaviečių ir stovyklaviečių įrengimą
- Pažintinių takų ir maršrutų kūrimą
- Renginių ir ekskursijų organizavimą
- Visuomenės švietimą apie miško ekosistemą ir elgesio taisykles
Lietuva yra teisinė valstybė. Tai reiškia, kad egzistuoja įstatymai, taisyklės, tam tikras miškų ūkio reguliavimas, kurio privalu laikytis. Visiems vienodai. Be to, Lietuva yra demokratinė valstybė. O tai reiškia, kad mažuma klauso daugumos. Jei jau tvarka nustatyta, jos reikia laikytis, patinka ar nepatinka.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Taip pat visiems žinoma, labai aiškiai išreikšta ir įtvirtinta, jog Lietuvoje vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Mūsų šalyje yra ir bus taip, kad daugiau nei pusę visų miškų sudarys valstybiniai miškai, o kiti yra ir bus privatūs.
Miškininkų vaidmuo užtikrinant socialinę funkciją
Miškininkai atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant socialinę miško funkciją. Jie ne tik prižiūri miškus, bet ir rūpinasi jų prieinamumu visuomenei, organizuoja švietėjišką veiklą ir skatina darnų miško naudojimą.
Svarbiausia miškininko funkcija - miško atkūrimas. Šios profesijos žmogus turi prižiūrėti, kad iškirsto miško dalis būtų atsodinta per trejus metus, taip pat miškininkai atidžiai ruošia sodininkus, kuriais miškas atkuriamas. Kasmet yra iškertama dalis miškų, kurie turi būti atkurti per trejus metus, o vėliau nuosaikiai ugdomi ir prižiūrimi, kol tampa tvirtu mišku. Šiam darbui tinkamos tik kelios pavasario ir rudens savaitės, todėl miškininkai iš anksto ruošia sodinukus, organizuoja miškasodžius. Kasmet prie šios akcijos prisideda vis daugiau savanorių.
Būtent miškininkai atlieka priešgaisrinę ir sanitarinę miško apsaugą ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose miškuose. Lankytojų paliktos šiukšlės, smilkstančios laužavietės sukelia didelį pavojų miškui. Tačiau miškas turi ir sunkiai pastebimų priešų - ligų ir kenkėjų, kurie pažeidžia medžių šaknis, kamienus, lapiją.
Anykščių švietimo pagalbos centro karjeros specialistė Asta Palaimienė, bendradarbiaudama su Utenos regioninio karjeros centro veiklinimo koordinatore Sniežana Vaitasiene, trijose Anykščių rajono mokyklose vyresnių klasių mokiniams organizavo susitikimus su Valstybinių miškų urėdijos regioninio padalinio darbuotoja Monika Romanoviene. Specialistė Kavarsko pagrindinėje mokykloje-daugiafunkciniame centre, Svėdasų Juozo Tumo Vaižganto gimnazijoje ir Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje pristatė miškininko profesiją.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Viena svarbiausių miškininko funkcijų - socialinė funkcija. Tai poilsinių ir pažintinių zonų įkūrimas ir priežiūra. Visuomenės švietimas apie elgesio taisykles miške, parke, inkilų kėlimas, žvėrelių maitinimas yra ne tik miškininko pareiga.
Teiginys, kad Lietuvos miškai beatodairiškai kertami, nėra teisingas.
Visuomenės dalyvavimas ir Miško savininkų tipai
Svarbu paminėti, kad socialinė miško funkcija priklauso ne tik nuo miškininkų, bet ir nuo visuomenės. Kiekvienas miško lankytojas gali prisidėti prie jo išsaugojimo, laikydamasis elgesio taisyklių, tausodamas gamtą ir dalyvaudamas švietėjiškuose renginiuose.
Klausimas (K): Prieš tai kalbintas vienas iš mūsų pašnekovų pasigedo ir apgailestavo, kad Lietuvoje nėra aiškiai išreikštos miškų politikos arba nacionalinės, visus vienijančios miško idėjos, miškų ūkio tikslo. Atsakymas (A): Ir sutikčiau, ir ne. Sutikčiau ta prasme, kad vienija ji gal ne visus, bet apie tai vėliau. Nesutikčiau, nes ji tokia yra, Vyriausybės patvirtinta, 2012-2020 metų Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa. Yra ir labai aiški valstybinė idėja - tai tvarus daugiafunkcinis miškų ūkis Lietuvoje. Daugiafunkcinis ūkis - miškas atlieka ekonomines, ekologines ir socialines funkcijas.
Apie interesų, t.y. miško ekonominių, ekologinių ir socialinių funkcijų derinimą. Pažvelkime į miško savininkus. Tai kas gi kas tas privatus miško savininkas Lietuvoje? Ir kodėl gi juos nebūtinai vienija tvaraus daugiafunkcinio miško idėja. (A): Miškų privatizavimas Lietuvoje buvo atliktas taip, jog atsirado daugybė smulkių miško savininkų, kurių didžioji dalis ankstesnėje santvarkoje į mišką eidavo nebent pagrybauti ar nuvykdavo prie ežero miške savaitgaliais. Vienas sociologinis tyrimas prieš kokį 20 metų nupiešė maždaug tokį vidutinį miško savininką - pagyvenęs, vienišas, gyvena keliasdešimties kilometrų atstumu nuo savo 4,5 ha privataus miško. Mokslininkai miško savininkus suskirstė į tokius pagrindinius tipus: verslininkai, malkautojai, gamtininkai ir atsitiktiniai miškininkautojai (oportunistai).
- Verslininkai siekia greito pelno ir maksimalios piniginės naudos iš miško.
- Malkautojai dažnai eina į mišką malkų savo būstui šildyti, ne visada paisydami tvaraus miško naudojimo principų.
- Gamtininkai tausoti gamtą ir bioįvairovę arba, daug dažniau, tvarkyti mišką rekreacijai, estetinei vertei.
- Oportunistai epizodiškai miškininkauja, neatlieka privalomuosius darbus arba, esant galimybei, kerta, tačiau pajamos iš miško nėra jų pragyvenimo šaltinis ir savo mišku jie nelabai domisi.
(A): Taip, yra. Miškas arba nenaudojamas iš viso, arba tik ekstensyviai, siekiant palaikyti gerą miško būklę. Pagrindinis tikslas - tausoti gamtą ir bioįvairovę arba, daug dažniau, tvarkyti mišką rekreacijai, estetinei vertei. Šio tipo miško savininkai neretai piktinasi „o tai ką, mišką turiu, o namo jame statyti negaliu? Tokie yra miško savininkai „ant Lietuvos“.
(K): Buvimas toliau sąlygoja pasitikėjimą. (A): Mes turime tarybinio mentaliteto, kuomet viską reikėjo pasidaryti pačiam, tačiau tai ne tragedija. Blogiausia, kad miško savininkų mentalitetas šiuo metu, mano manymu, labai dažnai yra toks tarybinio ir pseudokapitalistinio mąstymo labai nesimpatiškas hibridas.
Privačių miškų savininkams įvedus 5% mokestį bendrosioms miškų reikmėms (beje, tik nuo parduotos medienos, o ne nuo turimo miško vertės, t.y. tam tikras pajamų, o ne turto mokestis). Aš lenkiu link to, kad kai darosi sunku pasiekti norimo pelno miške, savininkui taisyklės tampa nebesvarbios.
Žievėgraužis tipografas apniko apie 1,5 ha eglyno, reikia jį skubiai iškirsti (kol pavojingas kenkėjas nebaigė vystytis ir nepaplito). O ten kaip tyčia užregistruota, jog auga tamsiamėgis Raudonosios knygos augalas. Taigi stop, kenkėjų grėsmė miškui ne priežastis, taip ir teisės aktuose nurodyta. Praėjo pora metų, kenkėjas sėkmingai plito, ir toje vietoje išdžiūvo gal pusantro kvartalo eglynų, pavėsis, reikia manyti, dingo, ir tamsiamėgis Raudonosios knygos augalas turėjo kraustytis į kitą gyvenamąją vietą.
(A): Reikia suvokti, kad gamta nėra paprasta ir statiška. Reikia saugoti miškų ūkio ekosistemą, o ne atskiras jos daleles. Sąmoningai pavartojau žodį “ūkio”. Protinga ūkinė veikla negrasina miško, kaip ekosistemos tvarumui. Be to, draudimai labai dažnai siūlomi galvojant, kad jeigu, pavyzdžiui, nekirsime, tai viskas ir išliks taip, kaip yra. Bet miškas visą laiką vystosi ir jei kam nepatinka tas vystymasis, tai ne gamtos problema. (K): O gal yra priešingai? (A): Galbūt. Pasikartosiu - miškų ūkyje greito pelno mažame plote siekimo mentalitetas nėra tinkamas. Dėl didelės ekologinės ir socialinės miško reikšmės - ekonominė funkcija ribojama.
(A): Grįžtame prie to, nuo ko pradėjome - Lietuvoje yra tvarus ir daugiafunkcinis miškų ūkis, su skirtingais interesais. Todėl gal net nėra įmanoma sukurti vieną, vieningą ir visaapimančią programą ar planą, kuri, kalbant apie miškininkavimą, tiktų ir patiktų visiems. Manau, kad ateityje miško teikiama ekonominė nauda nebus tiek svarbu, svarbiausia taps ekologinė funkcija - užtikrinti biologinę įvairovė, gryninti orą, atsilaikyti klimato šiltėjimui. Kaip tik todėl dygsta nauji reikalavimai ir ribojimai ūkinei veiklai ir matomas ryškus poslinkis nuo ekonominės miškininkystės link aplinkosaugos funkcijos užtikrinimo. Miško valdos turėtų stambėti, nes tiktai didelėse valdose įmanomas pastovus pelno generavimas ir sėkmingiau derinamos visos trys miško funkcijos.
(A): Teisingai. Bet nepamirškime mastų. Prisiminiau miškų ūkio lyginimą su žemės ūkiu ir sakyčiau, kad tiesiogiai lyginti nebūtų visai korektiška, nes miškų ūkyje vyrauja ilgas augimo ciklas ir miškas atlieka daug funkcijų, apie kurias jau kalbėjome. Javų laukas yra labai paprasta ekosistema, tačiau ją stabilią išlaikyti yra labai sudėtinga (ariame, akėjame, nuo ligų purškiame, tręšiame…).
(A): Turiu vieną vienintelį patarimą miškų savininkams - patys rūpinkitės savo mišku (miškais, ne kirtimais), ir Valstybinė miškų tarnyba tikrai padės. Ar miško ligos, kenkėjai paplito, ar kaimynas keliuką ant ribos medieną traukdamas išmakojo, ar giminaitis su kitais nesitaręs pakirto, ar kokia kitokia velniava ten atsitiko. Žinoma, atsakau kiek diplomatiškiau. Bet esmė ta pati - ne Valstybinė miškų tarnyba, o savininkas pirmiausia atsakingas už nuosavą mišką. Už teisingą miško ribų pasižymėjimą. Ir už santykius su kaimynais miško savininkais. Ir už giminaičių bendrasavininkų tarpusavio nesutarimus. Ir už nuostolių išsireikalavimą, jei kitas tavo mišką iškirto. Tarnyba teikia pretenzijas ir stengiasi dėl žalos aplinkai atlyginimo. O miško savininkas turi pats domėtis savo valdoje vykstančiais dalykais ir būti už tai atsakingas. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
(A): Nuobaudų pakėlimas už neteisėtus kirtimus prevencine prasme pagirtinas, nes anksčiau, sumokėjus santykinai nedidelę baudą, vis tiek biznis išeidavo, todel privatininkai mažesnes baudas netgi įskaičiuodavo į neteisėtos veiklos savikainą, nesireklamuodami, bet ir labai neslėpdami. Dabar bauda sukonstruota taip, kad nebeapsimokėtų savavališkai kirsti. Jau verta pagalvoti, ar rizikuoti. (A): Visų labui, prašau taip teigiančius ateiti padirbėti pas mus kontrolieriais, kokį 10-15 metų, ne trumpiau. Neabejoju, kontrolė tikrai pagerės.
Trečiadienį Seime įvyko konferencija „Miškininkystė be plynių: naujas požiūris į miškų politiką“, kurioje mokslininkai, nevyriausybinės organizacijos ir miškų apsauga susirūpinę piliečiai dalinosi savo žiniomis ir įžvalgomis.
Judėjimas „Girių spiečius“ siekia teisingesnio miškų naudojimo balanso. Tam turi būti reikšmingai didinami neūkinių miškų plotai, o ūkiniuose miškuose intensyvi išplyninanti miškininkystė turi būti keičiama gamtiškąja. Tai ypač svarbu saugomų teritorijų miškams ir miškams prie gyvenviečių. Juose medienos tiekimas negali būti pagrindinė miško funkcija.
VDU Žemės ūkio akademijos prof. dr. Gediminas Brazaitis savo pranešime supažindino su gamtiškąja miškininkyste ir jos principais. Pabrėžė, kad šia miškininkyste siekiama pagerinti daugiatiksliai tvarkomų Europos miškų gamtosaugines ir atsparumo klimato kaitai savybes ir atkurti ar išsaugoti miško ekosistemų daugiafunkciškumą.
Dr. Jurga Motiejūnaitė priminė, kad miškas yra ir namai rūšims, į kurių poreikius turėtų būti atsižvelgiama su ne mažesne atida nei į medžių auginimą.
Doc. dr. Ričardas Skorupskas priminė, kuo svarbus gamtinis karkasas, pabrėžė, kad planuoti svarbu ne tik medyno, bet ir kraštovaizdžio lygmeniu.
Dr. Mindaugas Lapelė pristatė Sengirės fondo misiją, o taip pat pademonstravo, kad miškus saugantys privačių miškų savininkai tampa svarbia miškų apsaugos dalimi.
„Girių spiečiaus“ iniciatyvinės grupės narys Mindaugas Potapovas apžvelgė naujausius Aplinkos ministerijos pasiūlymus Miškų įstatymo projektui ir atkreipė dėmesį, kad jame gamtiškoji miškininkystė yra įtraukta tik kaip rekomendacija. Ji nėra nei aiškiai apibrėžta, nei numatyta kaip privaloma kokioje nors miškų dalyje. Kiti įstatyme numatyti pakeitimai taip pat neveda prie reikalingų miškų politikos pokyčių, bet numato papildomų palengvinimų kirtimams. Įstatymo projekte ir toliau ignoruojama ekosistemų kuriama vertė ir prioretizuojama ekonominė medienos teikiama nauda.
L. Paškevičiūtė pastebi, kad bendraujant su institucijomis susidaro įspūdis, jog gamtiškoji miškininkystė kaip ateities alternatyva išplyninančiai ūkinei miškininkystei nėra suprasta ir neranda kelio į teisės aktus.
