Įvairūs šalių mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje. Socialinės kultūrologijos aspektus tyrinėjo A.I.Arnoldov. Pasak jo, „socialinė kultūrologija suvokia ir tyrinėja kultūrą kaip žmogaus elgesį ir veiklą".
Remiantis anksčiau paminėtų mokslininkų ugdymo principų teorijomis, galima teigti, kad kiekvienas žmogus, o ypatingai atvykęs iš kitos šalies, norėdamas socializuotis visuomenėje, turi susipažinti su tos šalies kultūra, papročiais, gyvenimo būdo ypatumais.
Pasak A.Valentine, imigrantai, atvykę iš kitų šalių, turi prisitaikyti prie naujų socialinių - kultūrinių sąlygų naujoje šalyje, išmokti ir laikytis naujų elgesio normų, perimti kitas ypatybes. tradicijas, būdingas tai šaliai, tuo pačiu neprarasti savo identiteto.
Taigi, sociokultūrinis ugdymas - tai darbas su žmonėmis, kartu su jais organizuojant laisvalaikį, palaikant juos. Pedagoginė animacija apima ne tik užmokyklinę ir užklasinę veiklą, bet ir aktyviai diegiama visame ugdymo procese.
Daugumoje rajonų, bendruomenių ir etninių grupių egzistuoja pagalbos teikimo tinklas, nepriklausantis formaliai socialinės paramos sistemai. Pasak L.C.Johnson (1996), natūralią pagalbos sistemą sudaro kliento šeima, draugai ir bendradarbiai. Tai žmonės. į kurios prireikus pirmiausiai kreipiasi individas.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Eugene Litwak ir Ivan Szelenyi tyrimai (L.C.Johnson, 1996) paremia idėją panaudoti šeimą, kaimynus ir gimines kaip pagalbos šaltinius. Kaimynystės ryšius jie apibūdina kaip naudingus dėl jų reakcijos į individo poreikį dinamiškumo.
Apibendrinant galima teigti, kad natūrali pagalbos sistema yra ta priemonė, kuri nereikalauja didelių finansinių valstybės investicijų ir gali būti efektyviai organizuojama, skatinama bet kurioje bendruomenėje.
Alice Collįns ir Diane Pancoast nuomone, bendruomenės socialinis darbuotojas neturi mokyti natūralių pagalbininkų ar stengtis padaryti juos profesionalais.
Pagalbos sau grupės irgi gali būti traktuojamos kaip natūralios pagalbos sistemos dalis. Abipusė pagalba susijusi su atsakomybe, kurią žmonės jaučia vieni kitiems.
Dalyvavimą savanoriškoje bendruomenės veikloje lemia įvairūs motyvai. Galima drąsiai teigti, kad kiekvienas galime būti savanoriu. Pastaraisiais metais savanorių skaičius pasaulyje auga.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Žmonių bendravimo, tarpusavyje santykių pobūdį lemia ir žmogaus priklausymas grupei, bendrijai. Žmogus visada turi skirtingus priklausomybės ryšius: bendravimo šeimoje, mokslo ir darbo kolektyve, tarp kaimynų ir bendruomenės narių.
Socialinio lūžio kontekste, bendruomenės centrai, kadangi jie dažniausiai įsikūrę padidintos rizikos zonose, yra pagrindinės kovos prieš socialinę atskirtį grandys. Bendruomenės centrai siekia veikti nuosekliai, pirmiausia išnaudodami prevencines galimybes, tačiau vis dažniau turi imtis kraštutinių priemonių, kadangi pirmosioms jau būna per vėlu.
Pasak R.Durand, bendruomenės centrai nėra ta socialinio - edukacinio darbo struktūra, kurioje renkasi žmonės, turintys ekonominių ir socialinių sunkumų. Palyginus su kitomis įstaigomis, kuriose žmonės yra skirstomi pagal jų užimamas pareigas arba pagal bedarbystės pobūdį, bendruomenės centras nėra vieta, kur nustatoma individo kaltė dėl nesugebėjimo savarankiškai integruotis į aplinką.
Galima teigti, kad bendruomenės centrų įsteigimas Europoje jau tapo tradicija. Bendruomenės centras nėra tik veiksmo mechanizmas su patalpomis, specialistais, socialinio darbo savanoriais, valdymo bei animacinės veiklos instancijomis. Bendruomenės centras - tai pirmiausia ilgalaikis socialinis - edukacinis projektas.
Analizuojant mokslinę ir praktinio pobūdžio literatūrą, bei tarptautinio bendruomeninio judėjimo mokslinius tyrimus Europoje, susidaro įspūdis, kad seniausios sociokultūrinio ugdymo tradicijos bendruomenės centruose yra Didžioji Britanija, kurias vėliau perėmė Suomija ir galiausiai Švedija.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Taigi, šių šalių sociokultūrinio ugdymo veikla bendruomenės centruose, verta gilesnės analizės. Suomija ir Švedija yra Skandinavijos šalys, vienos iš pirmaujančių šiaurės kraštų ne tik Vakarų Europoje, bet ir pasaulyje pagal teikiamų socialinių paslaugų individams įvairovę, kiekybę ir kokybę.
Taigi, sociokultūrinis ugdymas bendruomenėje yra susijęs su įvairiais amžiaus ir įvairių socialinių grupių žmonėmis, dėl įvairių priežasčių atsidūrusiais socialinėje atskirtyje.
Globalizacija yra kryptingas šio amžiaus bruožas ir sudėtingas tarptautinis procesas. Vykstant esminėms reformoms pramonės, informacinių technologijų, švietimo, socialinės apsaugos, žemės ūkio ir kitose srityse, individas dažnai patenka į keblią padėtį.
Globalizacija ypač veikia ekonomiką, kultūrą ir informacijos srautus, internacionalizuoja ryšius ir didina darbo jėgos mobilumą. Lietuva vis labiau įsitraukia į daugiamatę pasaulio raidą ir siekia ne tik pasinaudoti integracijos pranašumais, bet ir ilgalaikio šalies konkurencingumo pasaulio ir Europos erdvėje.
Globalizacija - tai ne tik procesas apimantis ekonomiką ir kultūrą, bet ir naujas technologijas bei valdymą. Pagal A. Procesai, kurie įgalina sulaužyti nacionalines sienas verslui, kapitalui, informacijai, idėjoms ir kultūroms, atveria daug galimybių žmonėms.
Mokykla (platesne forma - švietimas) greta šeimos yra svarbiausias socializacijos institutas. Ji padeda perduoti kultūrinį žmonijos palikimą visuomenės nariams. Socializacija dažnai traktuojama kaip visą žmogaus gyvenimą vykstantis procesas.
Religija - tikėjimų ir veiklos sistema, kuri padeda tam tikrai žmonių grupei spręsti žmogaus gyvenimo problemą. Sociologijos požiūris į religiją: religijos negalima atskirti nuo visuomenės ir žmonijos istorijos.
Šių dienų visuomenėje pastebimas pasaulėžiūros kitimas, idealų erozija, dvasinė tuštuma. Socialinė pedagogika - dvasinio žmonių ugdymo magistralinė kryptis ir efektyvi ugdymo sistema, tirianti žmogaus ir visuomenės dvasinio savęs pažinimo ir savarankiško vystymosi procesą.
Globalizacija, vis labiau besivienijanti Europa, socialinė integracija ir harmonizacija sudaro naujas galimybes asmens ir vaiko socialinei raidai. Pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį pradėtos kurti socialinės institucijos, susikūrė vaiko teisių apsaugos tarnybų tinklas, mokyklose bei kitose ugdymo institucijose steigiami socialinių pedagogų etatai.
Nors sąvokos socialinis - kultūrinis ir sociokultūrinis, dažniausiai vartojamos kaip sinonimai, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į jų skirtingas atsiradimo prielaidas. Jų atsiradimą sąlygojo skirtingi požiūriai į socialinius ir kultūrinius aspektus.
Socialumo terminas apima visa tai kas žmonėse visuomeniškai bendra, o kultūros terminas - visa tai kas tą bendrumą žmonėse formuoja ir kas atsispindi atskirame kultūriniame identiškume. Socialumas yra sąlyga, kuri leidžia mums - žmonėms nuolatos palaikyti ryšį vienas su kitu, o kultūra yra būdas pastarosios sąlygos realizavimui.
Socialinės - kultūrinės organizacijos suvienija socialinį ir kultūrinį darbą vienoje vietoje, kur kultūra vienydama vaidina svarbų vaidmenį ir atlieka socialinę misiją. Čia kultūra pasižymi pagarba, susidomėjimu, atvirumu ir vyksta kultūringas socialinis darbas.
Socialinio - kultūrinio darbo tikslas - suteikti žmonėms galimybę pažvelgti į savo padėtį objektyviau, stiprinti savo kompetencijas ir panaudoti atitinkamus savo išteklius. „Sociokultūrinė veikla yra specifinė bendruomeninio ugdymo sritis, sudaranti palankias sąlygas įvairios socialinės padėties, įvairių tautybių ir įvairaus amžiaus žmonėms realizuoti savo socialinius, kultūrinius, švietimo poreikius, siekiant sėkmingai integruotis į aplinką.“ (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p.
Bendruomenė plačiąją prasme - tai tam tikra žmonių grupė, kuri siekia bendro tikslo. Bendruomenė socialiniuose moksluose suprantama kaip tapatybės ir bendrumo jausmas, kuris atsiranda priklausant tam tikrai vietai, organizacijai ar socialinei grupei.
Kalbant apie bendruomenes, negali užmiršti tradicinių tautinių bendruomenių, kurios paprastai vadinamos tautinėmis mažumomis. Visas tautines bendruomenes dažniausiai vienija bendri prisiminimai, tačiau tokias bendruomenes neretai lemia ir bendri interesai.
Nedarbas, skurdas, smurtas, migracija, nusikalstamumas, psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimai, nors ir nepaliesdami konkretaus žmogaus tiesiogiai, daro jam didelę įtaką, jeigu jo artimi žmonės susiduria su nors viena iš šių problemų.
Sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje įvairių šalių mokslininkai skiria daug dėmesio. Jie mano, kad žmonių socialinis ir kultūrinis dalyvavimas visuomeniniame gyvenime yra sociokultūrinio ugdymo tikslas.
Kultūra - visuomeninis reiškinys, socialinis procesas, kuris gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį, yra sociokultūrinio ugdymo sudedamoji dalis. ir kultūros vienovės principas.
Seniausios sociokultūrinio ugdymo tradicijos bendruomenės centruose yra Didžiojoje Britanijoje. ŠŠias tradicijas vėliau perėmė Suomija ir Švedija.
„Sociokultūrinė veikla yra glaudžiai susijusi su darbu bendruomenėje, kuris grindžiamas daugelį vertybių, tačiau pagrindinės iš jų yra pateikiamos remiantis Gulbekian C. paskirstant galią žmogiškuosius bei materialius išteklius.“ (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p.121).
Prancūzijoje sociokultūrinė bendruomenės veikla vykdoma jau nuo XIX amžiaus,kurių susikūrimą ir veiklą lėmė socialiniai - ekonominiai pokyčiai. Šuo metu Prancūzijoje veikia 1700 socialinių ir kultūrinių centrų tinklas, kuris teikia socialinę - edukacinę pagalbą šiose srityse: „vaikų priežiūros programos; jaunimo problemų tyrimo, politinių ir specialių projektų rengimas; suaugusių švietimas, kitos edukacinės programos; socialinių-ekonominių projektų kūrimas.“ (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p. 137).
Olandijos bendruomenės ir kaimynystės centrų veikla turinti gilias ir senas tradicijas vaidina didelį vaidmenį integruojantis įvairių socialinių grupių žmonėms į socialinę aplinką. Pagrindiniai šios organizacijos lankytojai yra pagyvenę žmonės, emigrantai, vaikai, jaunos motinos, tautinių mažumų atstovai bei žmonės su negalia.
Nors dar Platonas pasiūlė realizuoti visuomeninį ugdymą, nes laikė jį valstybinės santvarkos sukūrimo prielaida, tačiau socialinės pedagogikos sąvoka buvo pasiūlyta vokiečių pedagogo A.Dystervego XIX amžiaus viduryje.
Socialinis pedagogas yra asmuo, kuris turi socialinio pedagogo išsilavinimą ir yra pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, kurios atlieka ugdymo funkcijas. Tokio specialisto pagrindinis tikslas yra vaiko gerbūvio siekimas, ankstyvoji prevencija, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, kurių dėka žmogus sėkmingai socializuojasi ir pilietiškai subręsta.
Socialinė pedagogika apjungia nemažą dalį įvairių socialinių funkcijų, iš kurių išplaukia naujos teorijos palengvinančios individo saviraišką bei dvasinio pasaulio valdymą. Viena iš funkcijų yra įtaka kultūrai: socialinė pedagogika šiuo atveju padeda žmogui geriau suprasti, orientuotis socialiniuose pasaulio pokyčiuose, atrasti savo vietą jį supančioje aplinkoje.
Socialinis pedagogas pasak šių mokslininkų tai „specialistas tiesiogiai arba netiesiogiai organizuojantis vaikų ugdymą laisvu nuo mokymosi laiku. Juo gali būti asmuo, turintis specialų bazinį išsilavinimą ir teoriškai bei praktiškai pasirengęs realizuoti pareigybės funkcijas.“ (Leliūgienė I., 1997, p.
Socialinio pedagogo veiklos tikslas - gerinti arba sugrąžinti asmenybės sugebėjimą socialiai funkcionuoti, ir ja užsiimti gali profesionaliai parengtas specialistas pedagoginių santykių sociumo srityje, kurio pareiga įtakoti ugdomuosius hhumanistinius santykius tokiame kontekste: asmenybė - šeima -visuomenė.
Tėvų, mokytojų, socialinių darbuotojų bendras tikslas - gyventi su vaiku ir elgtis taip, kad jis, veikdamas, atrasdamas, tyrinėdamas, priimdamas sprendimus pats be niekieno pagalbos, išgyvendamas sėkmes ir nesėkmes, atsakomybę, atrastų žmonėse ir pačiame savyje didžiausias žmogaus vertybes ir taptų reikšmingu, pilnaverčiu ne tik valstybės, kurioje gyvena, bet ir pasaulio piliečiu.
Viešąsias paslaugas dažnai teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, valstybės ar savivaldybių kontroliuojamos įmonės tam, kad patenkintų visuomenės narių poreikius socialinės, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitose srityse. Į klausimą, koks paslaugų perdavimo tikslas, galima atsakyti taip - paslaugų perdavimu siekiama dvejopo rezultato: didesnio teigiamo viešųjų paslaugų poveikio ir sumažėjusių jų teikimo kaštų.
Atitinkamai ir verslininkai vis dažniau siekia savo veikla ne tik susikurti asmeninę gerovę, bet ir panaudoti savo verslumo gebėjimus visuomenės naudai. Valstybei ir savivaldai tai reiškia, kad problemų įvardijimas, joms spręsti pritaikytų paslaugų poreikio planavimas, paslaugų pirkimas ir jų poveikio stebėsena tampa veiksmingesnė strateginių planų įgyvendinimo priemone, įgalinančia kasdieniais darbais pasiekti gilesnių arba daugiau visuomenės narių apimančių pokyčių.
Veiksmingų viešųjų paslaugų sukūrimas nėra įmanomas be nevyriausybinių organizacijų, verslo, bendruomenių ir jas jungiančių asociacijų, pvz., vietos veiklos grupės, lygiaverčio įsitraukimo.
Sociãlinė stratifikãcija - tai visuomenės socialinės hierarchijos susiklostymas pagal įvairių socialinių grupių tam tikrus požymius, tokius kaip valdžia, nuosavybė, socialinis įvertinimas ar psichologinio pasitenkinimo laipsnis.Toks visuomenės susisluoksniavimas pagal socialinį statusą grindžiamas esama socialine atskirtimi ir visuomenės poliarizacija - skirstymu į priešingas grupes.
Socialinis mobilumas yra natūrali ir normali visuomenės būsena. Jis suprantamas, kaip individualaus arba socialinio objekto (vertybės) - viso to ką sukūrė arba pakeitė žmonių veikla - perėjimas iš vienos socialinės padėties į kitą.
P. Sorokin’as teigia, kad individas ar vertybės juda laike ir socialinėje erdvėje, kur „socialinė erdvė“ yra nevienalytė, daugiamatė bei suprantama, „kaip kažkokia visata, sudaryta iš įvairių Žemės gyventojų“.
Norėdamas paaiškinti sociokultūrinio fenomeno procesą P. Sorokinas įvedė keletą pagrindinių sąvokų, kuriomis jis naudojosi. Daugybė kultūros elementų retai egzistuoja atskirai, nepriklausomai vienas nuo kito.
Sociologas atkreipia dėmesį į visiems sociokultūriniams reiškiniams bendras kilmės savybes. Jo nuomone, bet koks sociokultūrinis fenomenas atsiranda dėl reikšmingos dviejų ar daugiau individų sąveikos.