Kristijono Donelaičio poema Metai - lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas - talentingai nupieštas epinis XVII a. vidurio Rytų Prūsijos lietuvių baudžiauninkų gyvenimo vaizdas. Keturi metų laikai - amžinas gyvenimo ratas, kuris sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Atskleidžiami žmogaus santykiai su gamta, su Dievu, parodomi tarpusavio santykiai; pavaizduojama buitis, papročiai, jų darbai ir šventės.
Donelaitis, išsilavinęs Apšvietos žmogus, sąmoningai pasirinko lietuvybės - tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai - kelią. Būdamas vos šešerių, Kristijonas neteko tėvo. Vaikystės ir jaunystės metais gyveno skurdžiai. Apie 1731 m. Donelaitis pradėjo lankyti Karaliaučiaus Katedros vidurinę mokyklą. 1736 m. baigęs mokyklą, Donelaitis tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kuriame iki 1740 m. studijavo teologiją. Universitete jį supo ta pati mokslinė ir kultūrinė aplinka, kuri brandino filosofą Imanuelį Kantą.
Baigęs studijas, Donelaitis buvo paskirtas kantoriumi - choro vadovu, vargonininku ir giedojimo mokytoju - į Stalupėnų pradžios mokyklą. 1743 m. buvo paskirtas Tolminkiemio bažnyčios klebonu. Tolminkiemyje gyveno 37 metus, iki pat mirties. Tolminkiemio parapiją be klebonijos žemės tuo metu sudarė du karališkieji dvarai ir du jų skyriai - palivarkai, du laisvųjų valstiečių kaimai ir trisdešimt trys baudžiauninkų kaimai. Po maro ir krašto kolonizavimo tik apie pusė parapijos gyventojų buvo lietuviai - maždaug pusantro tūkstančio iš trijų tūkstančių.
Donelaitis savo užrašuose yra pažymėjęs net miško keliukus, kuriais kaimo vaikams į šias mokyklas teko eiti. Antraisiais klebonavimo metais poetas vedė buvusio Stalupėnų mokyklos rektoriaus našlę Oną Reginą Olefant. Klebono pareigas atliko stropiai: rūpinosi žmonių sielomis ir jų apšvieta. Sekmadieniais ir per šventes bažnyčioje sakydavo vokiškus ir lietuviškus pamokslus: pastaruosius, kaip pastebėjo vizitatorius, - „su labai dideliu meistriškumu“.
Tuo metu Donelaitis vertė giesmes į lietuvių kalbą, parengė pamokomąją knygelę ūkininkams. Tada buvo sukurtos ir keturios epinio pobūdžio giesmės: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ bei „Žiemos rūpesčiai“. Literatūrinį Donelaičio palikimą sudaro: šešios lietuviškos pasakėčios; du ankstyvieji Metų fragmentai; poema Metai; trys vokiški eilėraščiai. Žinoma, kad Tolminkiemio klebonas yra kūręs religines giesmes bei dainas - pastarosioms pats rašęs ne tik žodžius, bet ir muziką.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Metai parašyti hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Spėjama, kad šiandien turimą poemos tekstą Donelaitis greičiausiai bus parašęs per dešimtmetį - nuo 1765 iki 1775 m. Rankraščio mokslinė ekspertizė atskleidė, kad Metus poetas ilgai redagavo ir taisė - greičiausiai pats rengė juos spaudai.
Poemos naratyvas, bendruomenė ir žemis
Poemoje Metai vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių - baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ - tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t.
Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Metuose neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius).
Būrai didžiuojasi savo kalba, papročiais, tradicijomis. Jie vertina lietuvišką aprangą, valgius, į praeitį žvelgia su ilgesiu, kaip į pavyzdinį laiką. Nors būrai gyvena uždarame Vyžlaukio valsčiuje, jie susižavi svetimomis madomis, bažnyčią iškeičia į karčemą. Todėl pasakotojas siekia apsaugoti būrus nuo laisvamaniškos idėjos: svetimų įtakų, naikinančių dorovę, lietuviškumo pagrindus.
Tautinė savimonė ir lietuvybės klausimas
Skirtingai negu į kraštą suvažiavę kolonistai, dauguma lietuvių valstiečių privalėjo eiti baudžiavą. Prūsijos vokiečiai ir atvykėliai neretai į juos žvelgė su pašaipa ir panieka - kaip į kitokius, mažiau išprususius, kitaip kalbančius, kitaip dėvinčius ir avinčius. Donelaitis stojo greta tų kunigų, kurie ėmėsi ginti lietuvių bendruomenės teises, skatinti lietuvio žemdirbio savigarbą ir orumą.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Donelaitis taip pat nevengė pabrėžti savo lietuviškojo patriotizmo. Bičiuliui Jordanui, tuo metu dirbusiam toliau nuo lietuviškų žemių, rašytame laiške ragino jį būti ištikimam lietuvybei - „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. Ir pastebėjo: „Gerų lietuvių mūsų laikais reta.“ Būsimam Tolminkiemio klebonui skirtuose užrašuose poetas kvietė: „Mano įpėdini! Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai.“
Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemoje Donelaitis teigia socialinio teisingumo ir prigimtinės žmonių lygybės idėjas, kritikuoja būrą išnaudojančius ponus. Žmogaus išnaudojimas ir socialinė nelygybė vertinami kaip neteisinga gyvenimo tvarka, nes žmonės iš prigimties yra lygūs.
Ponai ir dvaras kaip socialinė opozicija
Dvaras poemoje stebimas iš tolo, ponai priklauso svetimam pasauliui. Ponai vaizduojami satyriškai, groteskiškai, šaržuojamos bei hiperbolizuojamos jų charakterio ypatybės. Bjaurimasi ponų elgesiu, manieromis, net maistu. Dvaro žmonės naudojasi savo privilegijuota padėtimi, todėl vertinami neigiamai.
Metuose ponų maitinimosi būdas, kai „ryjama“ arba į „pilvą košiama“ be darbo, be „Dievo ir dangaus paminėjimo“, yra smerkiamas ir užtraukiantis nuodėmę. Ponų atstovai vaizduojami kaip svetimtaučiai ir kolonistai, kurių santykis su būrais yra priešiškas: ponai gviešiasi gamtos gėrybių, tuo tarpu būrai vertina savo darbo vaisius.
Protestantiška pasaulėžiūra, pietizmas ir patarimų ethosas
Donelaičio patarimų ir pamokslavimo nuostatos ryškiai atspindi liuteronišką, pietizmo ir Apšvietos epochai artimą pasaulėžiūrą. Pietizmas stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, jo jausminį ryšį su Dievu. Pamaldas, vadintas „surinkimais“, jie rengė žmonių namuose. Pietizmo išpažinėjai pasisakė prieš religijos formalizavimą ir pasaulietines pramogas, skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Undoubtedly, Donelaičio tendency to teaching and preaching resulted from his education, as well as, his profession of the Evangelical-Lutheran Church’s priest. The article discusses some Donelaič’s poetic features, which are a reflection of the Protestant world view’s principles based on the form of advices and sermons. He fullfilled his mission with the greatest responsibility and awareness - both as a pastor and as a poet. In the case of Donelaitis, we can speak about a kind of symbiosis of these two dimensions. He treated writing as a vocation, as an expression of the will of the Supreme, which was characteristic of the aesthetic of his times.
Lutheran theology is not theology of judgement and punishment, but it calls for teaching, explaining, enlightening and giving some advices. Donelaitis, pateikdamas ne tik viežlybųjų, bet ir nedorėlių gyvenimo kasdienybės vaizdus, ne teisia, bet moko, rodo ir ragina, primindamas, kad žmogus yra silpnas ir nevisagalis. By citing examples of the honest people’s („viežlybųjų“) behaviour, as well as, wicked ones („nenaudėlių“), Donelaitis wanted to emphasize that the society is not perfect or impeccable.
Maisto, darbo ir vertybių paradigma
Vienas ryškiausių „Metuose“ nagrinėjamų vertybinių aspektų yra maisto ir valgymo paradigma. Valstiečio gyvenime tai itin svarbi paradigma - nes jis yra maisto kūrėjas ir gamintojas, su maisto parūpinimu yra susiję ne tik pagrindiniai jo asmeniniai, bet ir bendruomeniniai žemiškojo pašaukimo įpareigojimai. Vaizduodamas valstiečių gyvenimą Donelaitis pateikė daug iškalbingų XVIII a. valstiečių kasdienės aplinkos, susijusios su valgymo paradigma, poetinių liudijimų.
Matyti, kad Donelaičio laikais valstiečių aplinkoje buvo žinomi du stalo įrankiai: šaukštas ir peilis. Abu jie ne kartą minimi „Metuose“, tai seniausi ir tradiciniai stalo įrankiai civilizacijos istorijoje. Nors šakutė Europos kultūroje atsirado jau viduramžių Italijoje, šis stalo įrankis iki pat XIX-XX a. išliko išskirtinis ir retai naudojamas. Ne tik Donelaičio „Metų“ valstiečiai, bet ir didelė dalis miestiečių ir diduomenės XVIII a. dar valgė be šakučių.
Apskritai galima manyti, kad mėsos valgymas tinkamai naudojantis peiliu būrams jau buvo įprastas, bet, kaip nurodo Donelaitis, tai dar buvo laikoma ponišku papročiu, todėl į didelį būrį susibūrę, o tuo labiau jau girti („brangvynių prisisiurbę“) būrai pamiršdavo stalo įpročius ir mėsą valgydavo ją dalindami tik rankomis. Tokį mandagaus saiko praradimą Donelaičio „Metų“ epizodas apie etiką prie stalo rodo, kad valgymo paradigma gali būti „mandagi“ („valgo“) ir gyvuliška („ėda“), taigi teisinga ir ydinga.
Pozityvias reikšmes „Metuose“ turi tik pačių žmonių pagaminamas, kultivuojamas ar užauginamas maistas: naminių gyvulių mėsa, grūdinės kultūros ir daržovės - tipiški ir tradiciniai kaimo valgiai. Jie reiškia natūralų, padorų, teisingą ir krikščionišką žmogaus gyvenimą, kai maistas užsitarnaujamas darbu. Iš gamtos paimti laukinės prigimties maisto šaltiniai, kuriems užauginti nebuvo įdėta žmogaus darbo, „Metuose“ turi aiškiai neigiamą konotaciją.
Donelaitis pažymi, kad toks sotus ir linksmas valgymas ir mėgavimasis savo darbo vaisiais yra nekasdienis uždarbis. Užaugintą maistą reikia protingai paskirstyti („O kad čėrauji, reik su razumu čėraut“, RG 395). Todėl „Metai“ yra ne tik darbu uždirbto maisto pašlovinimas, bet mokymas apie saiko dorybę.
Aiškiausiai tai liudija neliteratūriniai, žemosios retorikos ženklai - „mėšlas“, „mėžinys“, „šūdas“, kurie poemoje tarnauja ne kaip obsceniška retorika, bet kaip teisingo, savo darbu maistą pelnančio žemdirbio gyvenimo emblemos. „Metų“ vertybinėje sistemoje „mėšlas“ ir „pyragai“ priklauso tai pačiai paradigmai, tai yra retorinis apatinis ir viršutinis vertikalės dėmuo. Irgi be mėšlo jų pyragais gal pasivalgyt. Taigi valgymas ir maistas „Metuose“ yra Donelaičio gamtos filosofijos ir protestantizmo tradicijos suformuotų vertybių kodai - gero (dirbančio ir taip pašaukimą atliekančio) ir ydingo (Dievo kūriniją išnaudojančio) gyvenimo rodikliai.
Formos ir kalbos ypatumai: hegzametras, humoras, groteskas
Poema „Metai“ parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą - juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos.
Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji - apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų - kokia poema. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile, tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai.
Poemos politinis ir protestinis aspektas
Iš tiesų Metai - politinio pobūdžio kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Jis vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenę, kovojančią dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi - dėl išlikimo. Kaip pastebėjo Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profesorius Albinas Jovaišas, pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I, kuris 1724 m. įsaku buvo uždraudęs savo karalystėje avėti vyžas.
Metai savo laiku buvo per daug maištingas kūrinys: atvirai išsakytos socialinės ir politinės autoriaus nuostatos galėjo tapti pagrindine kliūtimi epui paskelbti. Matyt, nei tiesaus būdo Donelaitis, nei artimai jį pažinojęs „geras lietuvis“ Jordanas nesutiko svarbių kūrinio eilučių išbraukti. Tai ryžosi padaryti tik poeto asmeniškai nepažinęs Rėza. Iš dalies šią mįslę padeda įminti Rėzos paskelbta kūrinio redakcija: joje praleisti ne tik šiurkštesni žodžiai, bet ir visos prieš vokiečių ponus nukreiptos eilutės.
Metai kaip kasdienio gyvenimo ir asmenybės formavimo vadovas
Poemą „Metai“ - formos, kalbos ir poetinės plotmės aspektais - galima laikyti kasdienio gyvenimo ir asmenybės formavimo vadovu. Straipsnyje analizuojami kai kurie K. Donelaičio „Metų“ poetiniai vaizdiniai, atspindintys jo protestantiškos pasaulėžiūros dėsnius, kurie labai dažnai pasireiškia patarimų ir pamokslavimo pavidalu. Nagrinėjamos autoriaus patarimų temos (tautinė tapatybė ir tautiškumas, Donelaičio teologija, visiems metų laikams būdingi darbai, maisto/valgymo konceptas), pateikiama patarimų klasifikacija, aptariama poemos naratyvinė sistema ir pasakotojų tipai.
Donelaitis, pateikdamas tiek viežlybųjų, tiek nenaudėlių pavyzdžius, skatina atpažinti ir įgyvendinti dorą gyvenimą, bet jo tikslas - ne teisiamas, o šviesti ir mokyti. Viežlybumas - teisingo pašaukimo atlikimas - čia tampa etalonu, o darbo, saiko, krikščioniškos kasdienybės praktika - moraline programa.
K Donelaičio poemos Metai ištraukų skaitymas Vilniaus r Rukainių vid m kloje
Metų likimas ir paveldas
Apie šį kūrinį žinojo amžininkai - ne tik kaimynai kunigai, bet ir Karaliaučiaus mokslininkai. Pasak vieno jų - Karaliaučiaus archyvaro Georgo Pisanskio, Donelaitis metų laikams skirtu „hegzametro eilėraščiu [...] pelnęs didelį lietuvių kalbos ir poezijos žinovų pritarimą“. Vis dėlto pačiam poetui savo gyvenimo darbo išleisti nepavyko, ir tik atsitiktinumų grandinė lėmė, kad visi Metai pasiekė mūsų dienas.
Donelaičiui mirus, bevaikė našlė perdavė vyro rankraščius jau minėtam šeimos bičiuliui Jordanui. Kitos kaimyninės parapijos - Gerviškėnų - klebonas Jonas Frydrichas Holfeltas, susižavėjęs Donelaičio kūryba, pasidarė jo pasakėčių ir Metų nuorašus. Būtent šie nuorašai vėliau leido atkurti poemos visumą. Liudvikas Rėza sudėjo į vieną kūrinį, pavadino jį Metais, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. Karaliaučiuje kartu su vertimu išspausdino.
| Aspektas | Metuose |
|---|---|
| Tautinė savimonė | Būrai didžiuojasi lietuviška kalba, apranga, papročiais |
| Socialinis kritinis diskursas | Ponų satyra, dvaro atstovų kritika, socialinė nelygybė |
| Religinė pasaulėžiūra | Liuteroniška, pietizmo įtaka, pamokslavimo tonas |
| Maisto-etika | Darbu uždirbtas maistas teigiamai, laukinės gėrybės - kritiškai |
| Literatūrinė forma | Hegzametras, fonika, humoras, groteskas |
Metai yra klasikinė gamtos filosofijos ir protestantiškųjų vertybių poetinė jungtis, atskleista kasdienio valstiečių gyvenimo vaizdais. Vertes ir idėjas reprezentuoja iki tol poetinio dėmesio nevertu laikytas žemdirbio kasdienio gyvenimo ritmas. Metai liudija tai, kad gamta yra protingas ir tobulas Dievo kūrinys, ir kiekviena kūrėjui ištikima pasaulio esybė vykdo jai paskirtą funkciją.
Donelaičio Metai - politinis, kultūrinis ir moralinis tekstas, kuris kūrė liaudies, tautos ir žemdirbio savimonę, kėlė socialinio teisingumo, prigimtinės žmonių lygybės ir lietuvybės vertybes bei formavo kasdienio gyvenimo normas per darbo, saiko ir tikėjimo prizmę.
tags: #socialine #ir #tautine #savimone #metuose #donelaitis