Socialinė fotografija yra meninio sumanymo realizavimas fotografijos priemonėmis. Tai ne tik vaizdų fiksavimas, bet ir gilus įsiskverbimas į visuomenės gyvenimą, siekiant atskleisti socialines problemas ir skatinti pokyčius. Dokumentinė fotografija ieško autentiškumo, tikrumo, esminių dalykų. Pirmiausia ji yra siejama su humanistine veikla, blogio demaskavimu ir socialinio teisingumo siekiu.
Socialinės fotografijos ištakos ir technologiniai pagrindai
Fotografijos istorija ir nuosekli evoliucija prasidėjo camera obscura (išvertus iš lotynų kalbos tai tamsus kambarys ar dar kitaip vadinamas optinis įrenginys, o paprasčiau tariant fotografavimo dėžė) išradimo. Camera obscura XI amžiuje išrado arabų fizikas Ibn al-Haytham. Prietaisas buvo paprasta dėžutė su skyle vienoje pusėje, kuri leido šviesai patekti ir projektuoti vaizdą į priešingą dėžutės pusę.
1839 m. dagerotipo procesas apėmė varinės plokštės, padengtos sidabru, apšvietimą fotoaparate, todėl buvo galima sukurti unikalų vaizdą. Dagerotipai greitai išpopuliarėjo, atsirado toks terminas, kaip fotografavimas studijoje, kuris išplito visame pasaulyje, ir prisikūrė daug foto studijų, siūlančių portretų fotografiją. Nepaisant tam tikrų apribojimų, dagerotipas buvo didelis lūžis fotografijos istorijoje.
Kolodijaus procesas apėmė stiklo plokštės padengimą plonu kolodijo sluoksniu, sirupo pavidalo tirpalu, kuriame buvo šviesai jautrių cheminių medžiagų. Tada plokštelė buvo įkelta į fotoaparatą ir veikiama šviesa, kuri padeda išgauti ryškų vaizdą. Kolodijaus procesas taip pat leido geriau kontroliuoti galutinį vaizdą.
Foto juostą 1885 m. išrado George’as Eastmanas, Eastman Kodak Company įkūrėjas. Pirmoji foto juosta buvo pagaminta iš popieriaus ir buvo naudojama „Kodak“ su „Kodak Camera“, kuri buvo pristatyta 1888 m. Foto juostos atsiradimas padarė tikrą revoliuciją fotografijoje: tai ne tik padarė fotografiją prieinamą visuomenei, tačiau suteikė daugiau lankstumo ir mobilumo.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Pirmieji skaitmeniniai fotoaparatai buvo išrasti XX amžiaus pabaigoje, tačiau tik XXI amžiaus pradžioje skaitmeninė fotografija tapo įprasta. Skaitmeninė fotografija leidžia greitai gauti grįžtamąjį ryšį, geriau manipuliuoti ir redaguoti vaizdus, tačiau taip pat atnešė naujų iššūkių ir galimybių.
Dokumentinės ir socialinės fotografijos samprata
Dokumentinė fotografija ieško autentiškumo, tikrumo, esminių dalykų. Pirmiausia ji yra siejama su humanistine veikla, blogio demaskavimu ir socialinio teisingumo siekiu. Tokia veikla neįmanoma be empatiško ryšio su žmonėmis, be susitapatinimo su jų gyvenimo aplinka, kasdieniais išbandymais ir viltingais siekiais.
Tačiau vien įsigyvenimo į tokią veiklą neužtenka. Reikia suprasti pamatinius visuomenės funkcionavimo dėsnius, reikia matyti socialines blogio šaknis, reikia perprasti smulkiausios buitinės detalės ir nelygybę maskuojančios valdančiųjų retorikos ryšį, reikia mokėti įžvelgti politiką nežymiuose kasdienybės fragmentuose. Todėl, norint prasmingai fotografuoti visuomenę, pirmiausia reikia būti geru sociologu. Neatsitiktinai dokumentinė fotografija dar vadinama socialine fotografija.
Pionieriai: Henry Mayhew, Jacob A. Riis ir Lewis Hine
Dokumentinės fotografijos ištakų galima būtų ieškoti XIX a. vidurio socialinėje žurnalistikoje. Dar 1851 metais britų žurnalistas Henry Mayhew publikuoja fotografinių vaizdų pagrindu sukurtomis ksilografijomis iliustruotą išsamų tyrimą apie Londono darbininkus, lūšnynų gyventojus, benamius vaikus.
Jau grynai fotografinėmis priemonėmis Niujorke panašų socialinės nelygybės tyrimą pratęsia Jacobas Augustas Riisas (1849-1914) ir Lewisas Wickesas Hine'as (1874-1940). 1890 metais išleidžiama garsioji J. A. Riiso knyga „Kaip gyvena kita pusė“ (How The Other Half Lives) apie Niujorko lūšnynų pasmerktuosius. Ši unikali knyga buvo iliustruota J. A. Riiso fotografijų autotipijomis ir turėjo lemtingų pasekmių: Theodore'as Rooseveltas paskelbė jį naudingiausiu Niujorko žmogumi, o jo veiklos įkvėptos reformos gerino varguomenės gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
L. W. Hine'as sukūrė neprilygstamą fotografijų galeriją apie vaikų išnaudojimą. Labai svarbu, kad Hine'as, prieš imdamasis fotoaparato, studijavo sociologijos mokslus; savo darbu jis rinko medžiagą Kongresui apie nepakeliamas vaikų darbo sąlygas, aštuonerius metus važinėjo po visą Ameriką ir kūrė fotografinius išnaudojamų vaikų pasakojimus. Šios fotografijos ne tik informavo, bet ir tapo vizualaus įtikinimo būdu, emocinio šoko šaltiniu ir empatijos sužadinimo priemone.
Walker Evans ir socialinės fotografijos nauji aspektai
Walkeris Evansas (1903-1975) savo paroda 1938 m. Niujorko modernaus meno muziejuje ir knyga „Amerikietiškos fotografijos“ (American Photographs) parodė, kad socialinė fotografija gali būti ne tik protesto ar teisingumo siekio instrumentas, bet ir antropologinis, istorinis ir meninis šalies portretas. Evanso fotografijose jau nebėra tokio atviro protesto ar teisingumo siekio; tai socialinis, istorinis, antropologinis, psichologinis, meninis visos Amerikos portretas.
W. Evansas mėgo kartoti Ch. Baudelaire'ą, kad kūryboje svarbiausia yra žiūrėti tikrovei tiesiai į akis. Jo fotografijos stojiškos, asketiškai rūsčios, daug griežtų frontalių vaizdų, jokio perteklinio estetizmo. Tai visai kitas socialinės fotografijos lygmuo, jame nėra rūšinių skirstymų ir patetiškos etikos, greičiau pavojingas panirimas į pačią socialumo materiją.
Socialinė fotografija Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje
Tarpukaryje Lietuvoje socialinės dokumentikos beveik nėra. Nuotraukos buvo pateikiamos labiau kaip tautinio identiteto išlaikymas (B. K. Daugėla ir kt.). 1937 m. 8-iem fotografams Paryžiaus pasaulinėje parodoje įteikti apdovanojimai - už etniškumą. Tačiau fotografija nebuvo politinės polemikos priemonė.
Pirmieji fotografai Lietuvoje pradėjo dirbti tik apie 1854 m. Fotografija pirmaisiais jos gyvavimo metais Lietuvoje buvo amatas ir į meno sritį nepretendavo. Dominavo portretai visu ūgiu, retkarčiais - iki pusės. Žmonės, kurie fotografuodavosi, dažniausiai sėdėdavo arba stovėdavo. XIX a. pabaigoje Lietuvoje veikė virš 30 fotoateljė, kurios buvo įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Telšiuose.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Fotoateljė iš esmės orientavosi į asmens ir grupinius portretus, siekiant išsaugoti žmogaus atvaizdą palikuonims. Kaip pastebi fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas, fotografijoje portretas visada buvo dėmesio centre. XIX a. portretai, kurti fotoateljė, turėjo specifinę teatrališką stilistiką. Vienu geriausių XIX a. Vilniaus fotografų-portretistų laikomas Aleksandras Vladislovas Strausas. A. V. Strausas pasižymėjo gebėjimu atskleisti portretuojamojo individualumą ir natūralumą, dažnai atsisakydavo butaforijos, labiau koncentruodavosi į portretuojamojo kūno kalbą.
Socialinė fotografija Lietuvoje vėlesnėse dekadose
Po karo ir ypač XX a. vėlesnėse dekadose socialinė fotografija Lietuvoje ėmė sietis su įvairiais autoriais ir temomis. Romualdas Rakauskas (1941-2021) - fotografas, fotožurnalistas, FIAP garbės narys. „Nemunas“ bendradarbis (1967-2004). Įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją (1969). Jo ciklai „Senamiesčiai“ (1974-82), „Atlaidai“ (1974-93) ir kiti padėjo formuoti dokumentinės fotografijos tradicijas Lietuvoje.
Aleksandras Macijauskas (g. 1938) - fotografas ir žurnalistas. Dirbo laikraščio „Vakarinės naujienos“ fotografu. 1969 m. su kitais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją. 1985 m. įkūrė Fotografijos klubą - mokyklą (dabar Kauno fotografijos meno mokykla). Jo estetika grįsta dokumentiškumu ir reportažu. Svarbiausi jo ciklai iš Lietuvos turgaus, demonstracijų, laidotuvių ar pliažo sukurti žmonių minioje.
Šiuolaikinėse kartose socialinė fotografija Lietuvoje dažnai tęsia humanistines tradicijas, tačiau tuo pačiu įgauna naujas formas ir tematikas. Šiandien Lietuvoje yra fotografų, kurie tęsia socialinės fotografijos tradicijas. Fotografė Dovilė Budreikaitė-Dagienė sulaukė neeilinio pripažinimo: jos sukurta nuotraukų serija „Berniukas su lazda“ pelnė antrą vietą pasauliniame fotografijos konkurse Sony World Photography Awards profesionalų „Gyvenimo būdo“ kategorijoje.
Socialinės fotografijos funkcijos ir poveikis
- Informavimas: Parodo visuomenei problemas, kurios dažnai lieka nepastebėtos.
- Švietimas: Skatina mąstyti apie socialines problemas ir jų priežastis.
- Įgalinimas: Suteikia balsą tiems, kurie neturi galimybės būti išgirsti.
- Pokyčių skatinimas: Įkvepia imtis veiksmų, siekiant pagerinti visuomenės gyvenimą.
Socialinė fotografija yra galingas įrankis, kuris gali padėti mums geriau suprasti pasaulį ir jame vykstančius procesus. Ji ne tik informuoja, bet ir sukelia emocinį šoką bei empatiją, kas yra esminis variklis socialiniams pokyčiams.
Socialinė fotografija ir technologijų kaita
Skaitmeninė fotografija, socialinė žiniasklaida bei automatizuotos fotostudijos pakeitė socialinės fotografijos raišką ir platinimą. Socialinė žiniasklaida padarė didelę įtaką tam, kaip fotografuojame, dalinamės ir „vartojame“ vaizdus. Tai, kaip vartojame ir vertiname nuotraukas, taip pat įtakojo soc medija. Noras užfiksuoti „Instagram“ vertus vaizdus ir jais dalytis paskatino tam tikrų fotografavimo stilių atsiradimą.
Automatizuotos produktų fotografavimo studijos ir 360 laipsnių peržiūros nuotraukos yra dvi technologijų taikymo sritys. Puikus to pavyzdys yra technologijų įmonė Orbitvu, kuri specializuojasi kuriant automatizuotas fotostudijas ir 360 laipsnių gaminių fotografavimo sprendimus.
Kas toliau? Socialinės fotografijos ateitis
Fotografijos evoliucija yra nuolatinis naujų technologijų ir technikų vystymasis. Skaitmeninės platformos suteikia didžiulę auditoriją, tačiau kartu kelia klausimus apie vaizdų kokybę, kontekstą ir etinę atsakomybę. Socialinė fotografija turės išlaikyti savo empatišką, sociologiškai pagrįstą požiūrį, kad ir kaip keistųsi įrankiai ir platinimo formos.
Norint kurti prasmingą socialinę fotografiją reikia ne tik techninių įgūdžių, bet ir plataus akiračio: literatūros, dailės, kino, muzikos, pasaulio pažinimo, empatijos - visa tai lavina fotografo akį. Fotografijos mokymasis - ilgas procesas, kurio metu formuojamas ir sociologinis supratimas, būtinas socialinių problemų fiksavimui ir atskleidimui.
Lentelė: pagrindiniai socialinės fotografijos autorių vardai ir indėlis
| Autorius | Laikotarpis / Tėvynė | Pagrindinis indėlis |
|---|---|---|
| Henry Mayhew | XIX a. / Didžioji Britanija | Sociologinės reportažų tradicijos ištakos, lūšnynų tyrimai |
| Jacob A. Riis | XIX a. pabaiga / JAV | „How The Other Half Lives“, lūšnynų dokumentika, reformų skatinimas |
| Lewis W. Hine | XX a. pr. / JAV | Vaikų darbo dokumentacija, sociologinis požiūris |
| Walker Evans | XX a. 30-40 m. / JAV | Amerikietiškos fotografijos studija, antropologinis požiūris |
| Aleksandras Macijauskas | XX a. vidurys-XXI a. / Lietuva | Dokumentiškumas ir reportažas, fotografijos mokyklos įkūrimas |
| Romualdas Rakauskas | XX a. vėlesni metai / Lietuva | Socialiniai ciklai („Atlaidai“, „Senamiesčiai“), fotožurnalistika |
Socialinė fotografija XX amžiuje - tai ne tik technologijų ir stilių kaita, bet ir nuolatinis santykis su visuomene, jos problemomis ir viltimis. Nuo kamerų obskurų ir dagerotipų iki skaitmeninių platformų - fotografija išsaugojo savo gebėjimą liudyti, demaskuoti ir skatinti pokyčius.
tags: #socialine #fotografja #20 #amzius