Socialinio verslo fenomenas, užsienyje išsamiai nagrinėjamas nuo XX a. paskutinio dešimtmečio, Lietuvoje dar yra gana naujas ir mažai paliečiamas moksliniame diskurse. Šio straipsnio tikslas, atsižvelgiant į mokslinių tyrimų šia tema naujumą ir retumą, suteikti naujų įžvalgų, naują teorinę perspektyvą ir atskleisti Lietuvoje veikiančių socialinio verslo organizacijų patirtį kuriant bei plėtojant socialinio verslo suvokimą ir modelius.
Dėl mokslinių duomenų trūkumo Lietuvoje stokojama socialinio verslo apibrėžčių ir aiškių kriterijų. Socialinio verslo sąvokos neapibrėžtumą šio straipsnio autorės aiškina socialinio konstravimo teorija. Socialinis konstruktyvizmas teigia, kad visuomenė formuoja tam tikrus fenomenus, jų suvokimą ir apibūdinimus, remdamasi turima konkrečia socialine patirtimi, veikiama kultūrinės, istorinės aplinkos (Luckmann, Beger, 1999). Kitaip tariant, remiantis socialiniu konstruktyvizmu, nėra absoliučios socialinės tiesos, ji priklauso nuo to, kaip skirtingos socialinės grupės suvokia socialinę tikrovę. Socialinis verslas yra socialinis konstruktas, kurį reikia vertinti konkrečioje socialinėje aplinkoje. Todėl, sociologiniu požiūriu, norint suvokti, kaip socialinis verslas gali būti apibrėžiamas ir analizuojamas Lietuvoje, reikia turėti empirinių duomenų iš konkrečios mūsų socialinės aplinkos, atsižvelgiant į kultūrinį ir istorinį kontekstą.
Šiuo metu Lietuvoje socialinio verslo tema nagrinėjama daugiausia neišeinant iš vadybos ir ekonomikos disciplinų rėmų, ir mokslininkai dažniausiai apsiriboja apibrėžimo išgryninimu ir aktualumo nusakymu darnaus vystymosi iššūkių kontekste, retai apžvelgia ir socialinio verslo galimybes Lietuvoje. Atskirai galima paminėti Š. Šalkauską ir I. Dzemydą (2013) bei B. Melniką et al. (2017), B. Melniko ir kolegų monografiją (2017), analizavusius teorinį socialinio verslo modelio apibrėžimą bei statistinius duomenis ir Europos Sąjungos kontekstą.
Pačių socialinių verslininkų perspektyva, leidžianti suvokti socialinio konstravimo ypatumus, Lietuvoje nagrinėjama labai retai (nors sparčiai gausėja bakalauro ir magistro darbų socialinio verslo tematika). Kaip išimtį galima paminėti R. Pušinaitės-Gelgotės ir kt. (2019) socialinio verslo poveikių vertinimo patirčių tyrimą ir tų pačių autorių parengtą monografiją (Pučėtaitė ir kt., 2015), kurioje pristatomi kokybinio tyrimo darniųjų inovacijų ir novatoriškumo tematika rezultatai; taip pat A. G. Raišienės ir A. Urmanavičienės (2017) atliktą pasitelkus ekspertų interviu socialinės misijos ir finansinio stabilumo suderinimo problemų socialiniame versle tyrimą.
Vienas išsamiausių socialinio verslo situacijos Lietuvoje tyrimų (nors ir taikomojo, o ne akademinio pobūdžio) yra Lietuvos socialinio verslo asociacijos 2019 m. parengta „Socialinio verslo galimybių studija“. Joje ne tik aptariama socialinio verslo samprata bei Europos valstybėse ir Lietuvoje nusistovėjusi teisinė ir finansinė aplinka, bet ir gilinamasi į pačių socialinio verslo atstovų perspektyvas.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Remiamasi kokybiniais pusiau struktūruotais interviu, atliktais 2018-2019 metais su 14 socialinio verslo organizacijų įkūrėjų. Kalbant apie socialinio verslo sampratą, reikėtų atkreipti dėmesį, kad literatūroje anglų kalba yra vartojami du terminai: socialinis verslas (social business) ir socialinė antreprenerystė (social entrepreneurship). Remiantis M. Beckmann, A. Zeyen ir A. Krzeminska, šių modelių skirtumus galima identifikuoti nagrinėjant organizacijų misiją, finansinius srautus ir inovatyvumą (Beckmann, Zeyen, & Krzeminska, 2014).
Mokslininkų požiūriu, antreprenerystė labiausiai skiriasi nuo verslumo inovacijų lygiu. Inovacijos nebūtinai yra nauji išradimai ar metodai. Inovacijos, J. A. Schumpeterio (1934) požiūriu, yra tikslinga esamų išteklių rekombinacija, t. y. inovacijos leidžia turimus išteklius veiksmingiau panaudoti problemai spręsti. Socialinė antreprenerystė dažnai yra suprantama kaip mąstymo būdas, organizacijos filosofija. Gali būti, kad ilgainiui socialinės antreprenerystės idėja tampa socialiniu verslu, kai verslo modelis yra patikrintas praktikoje, patobulintas, stabiliai veikia arba yra plečiamas.
Kaip pavyzdį autoriai pateikia Nobelio premijos laureato M. Yunus įkurtą „Grameen Bank“ banką, kuris išplėtojo skurstantiems gyventojams teikiamų mikrokreditų sistemą Bangladeše ir kitose Azijos valstybėse. Kai ši veikla buvo pradėta 1983 metais, tai buvo inovatyvu ir pionieriška. „Grameen Bank“ sukūrė išmatuojamą socialinį poveikį, suteikė galimybę skurstantiems gyventojams susikurti aktyvių pajamų šaltinį ir buvo vienas iš pirmųjų socialinės antreprenerystės pavyzdžių. Dabar tai yra stabiliai veikianti finansų institucija, todėl „Grameen Bank“ galima vadinti socialiniu verslu (Bechmann et al., 2014).
Apibendrinant reikia pasakyti, kad socialinis verslas yra verslo modelis, kuris finansiškai nepriklausomai siekia pelno vykdydamas socialinę misiją, o socialinė antreprenerystė - inovatyvi idėja, kai socialinės misijos siekiama inovatyviais būdais. Lietuvoje yra įprasta vartoti sąvoką „socialinis verslas“, nors dauguma Lietuvoje veikiančių verslų yra pionieriai, kuriantys socialines inovacijas ir išbandantys naujus veiklos metodus. Kita vertus, inovatyvumo aspektas galėtų būti tolesnių tyrimų socialinio verslo lauke objektas.
Europos Komisija 2011 m. pradėjo įgyvendinti Socialinio verslo iniciatyvą. Šiame dokumente teigiama, kad „siekdama „labai konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos“ Komisija socialinę ekonomiką ir socialines inovacijas mano esant savo esminiu uždaviniu siekiant teritorinės sanglaudos ir ieškant originalių visuomenės problemų sprendimų, ypač kovoje su skurdu ir atskirtimi“ (Europos Komisija, 2011). Socialinis verslas Komunikate yra suprantamas kaip įmonė, kurios pagrindinis siekis yra socialinis poveikis, o ne pelnas savininkams ar akcininkams. Tokia įmonė veikia rinkoje įprastu ir inovatyviu būdu, tačiau pelną pirmiausia naudoja socialiniams tikslams.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Tačiau reikia pripažinti, kad skirtingose socialinėse sistemose socialinio verslo modeliai ir jų tikslai skiriasi. J. Defourny ir M. Nyssen (2016) išskyrė keturis pagrindinius socialinio verslo modelius: antrepreneriškas pelno nesiekiantis modelis (angl. - entrepreneural non-profit); socialinis kooperatyvas (angl. - social cooperative); socialinis verslas (angl. - social business) ir viešojo sektoriaus socialinė įmonė (angl. - public sector enterprise). Visų šių modelių raida yra skirtinga ir priklauso nuo konkrečios visuomenės istorinio konteksto. Vienose šalyse socialinio verslo modelio raida siejama su nevyriausybinių organizacijų verslumo augimu, tada jos naudoja pirmąjį antreprenerišką pelno nesiekiantį modelį. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, istoriškai buvo labai populiarūs kooperatyvai, ir socialinių kooperatyvų judėjimas įgijo pagreitį. Skandinavijos šalyse yra populiarus viešojo ir verslo sektoriaus bendradarbiavimo modelis, todėl ten kuriasi nemažai viešojo sektoriaus socialinių įmonių. Svarbu analizuoti šių skirtingų modelių pranašumus ir pamokas bei galimybes pritaikyti konkrečioje socialinėje tikrovėje.
Socialinio verslo statusas Lietuvoje nėra apibrėžtas teisės aktuose ir apsvarstytas moksliniame kontekste, nes požiūrių į socialinį verslą skirtingose šalyse, iš kurių Lietuva semiasi patirties, yra daug ir įvairių. Vienose šalyse socialinis verslas yra svarbus valstybės socialinis partneris sprendžiant opias socialines problemas, todėl yra remiamas valstybės arba ES struktūrinių fondų. Kitose, manoma, kad socialinis verslas turi gebėti ne tik vykdyti savo socialinę misiją, bet ir save išlaikyti kurdamas pelną iš vykdomos veiklos (Lietuvos socialinio verslo asociacija, 2019).
Lietuvos socialinio verslo koncepcijoje, patvirtintoje 2015 m., teigiama, kad „socialinis verslas - tai verslo modelis, pagal kurį, išnaudojant rinkos mechanizmą, pelno siekimas susiejamas su socialiniais tikslais ir prioritetais, remiamasi socialiai atsakingo verslo bei viešojo ir privataus sektorių partnerystės nuostatomis, taikomos socialinės inovacijos“. Koncepcijoje numatoma, kad „socialinis verslas apima tris pagrindinius aspektus: verslumo (nuolatinė ūkinė komercinė veikla), socialinį (socialinių tikslų siekimas) ir valdymo (ribotas pelno paskirstymas, skaidrus valdymas)“.
Socialinis verslas vykdo nuolatinę ūkinę komercinę veiklą, teikia arba gamina paslaugas ar prekes, susijusias su socialinių reikmių tenkinimu ar siekdamas socialinio tikslo. Pastarieji dešimt metų yra socialinio verslo augimo Lietuvoje metai, kai ėmė veikti socialinio verslumo akseleratoriai (Socifaction, Reach for Cange, ChangeMakers ON), įsikūrė Lietuvos socialinio verslo asociacija LiSVA, kiekvienais metais vykstantys socialinio verslo forumai surenka šimtus besidominčiųjų. Tačiau socialinis verslas dažnai susiduria su įvairiomis kliūtimis, kurios neleidžia jam vystytis. Tai susiję su valstybės institucijų požiūriu, prieštaringa teisine baze, socialinio poveikio vertinimo iššūkiais.
Šio lauko tyrimai labai reikšmingi ieškant būdų socialinio verslo laukui įveikti šias kliūtis. Kokybinė socialinio verslo pradininkų patirties analizė gali būti svarbus indėlis plėtojant socialinės ekonomikos raidą Lietuvoje ir ieškant būdų paskatinti naujas socialinio verslo iniciatyvas, taip pat bandymas suprasti socialinio verslo socialinį konstruktą, kuris yra naujas mūsų visuomenėje, todėl reikia gilesnio mokslinio interpretavimo.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialinio verslo ištakos ir raida
Verslumo sąvoka atsirado ekonomikos moksle XVIII a. pradžioje ir reiškė produktyvesnį ekonominių išteklių naudojimą. Verslininkai buvo suprantami kaip kuriantys vertę (Dees, 1998), jie laikyti inovatoriais, kurie veikia kaip varomoji kapitalizmo „kūrybinio griovimo“ proceso jėga (Schumpeter, 1934). A. Shapero ir L. Sokol (1982: 83) vieni iš pirmųjų identifikavo socialinių ir kultūrinių veiksnių reikšmę verslumo kontekste.
Socialinis verslas kaip savitas konceptas ėmė formuotis aštuntuoju devintuoju praėjusio šimtmečio dešimtmečiais. Daugelis Vakarų Europos šalių pakeitė gerovės valstybės kursą ir pasuko prie naujos ekonominės paradigmos, vadinamos „laissez-faire“ arba laisvosios rinkos neoliberalizmas (Roper, Cheney, 2005). Kartu prasidėjo viešųjų paslaugų privatizavimas, valstybė ėmė dalytis atsakomybe už socialinę gerovę su privačiais veikėjais. Tačiau ilgainiui ėmė aiškėti neoliberalizmo trūkumai - didėjanti socialinė ir ekonominė nelygybė (Roper, Cheney, 2005). Šios pagrindinės problemos prisidėjo prie visuomenės pokyčių, naujų organizacinių struktūrų ir individualių iniciatyvų, kurios visos dažnai yra vadinamos socialine antrepreneryste.
Reikia pažymėti, kad keletas inovatorių, kurių veikla dabar atitiktų socialinės antreprenerystės apibrėžimą, savo verslą plėtojo dar XIX amžiuje. Vienas iš jų - Robertas Owenas (1771-1858) - tikėjo, kad, pagerinus darbuotojų darbo sąlygas ir suteikus galimybę mokytis jų vaikams, darbuotojų darbo rezultatai pagerės (McLaren, 2000). 1816 m. jis įkūrė pirmąją pradinę mokyklą Jungtinėje Karalystėje, joje buvo uždraustos įprastos to meto ugdyme fizinės bausmės. Kita inovatorė - Florence Nightingale - laikoma šiuolaikine profesionalios slaugos pradininke. Ji įkūrė pirmąją slaugytojų mokyklą dar 1860 metais. Su socialiniu verslu siejama ir Maria Montesori, Romoje IX a. įkūrusi garsiuosius vaikų globos namus „Casa del Bambini“.
Socialinio verslo raidą taip pat paskatino diskusijos apie įmonių socialinę atsakomybę. Nobelio premijos laureatas ekonomistas Miltonas Friedmanas 1970 metais paskelbė savo kontroversiškai vertinamą straipsnį, kuriame teigė, kad vienintelė įmonės socialinė atsakomybė yra didinti pelną akcininkams. Vis dėlto, šis požiūris sulaukė daug kritikos ir paskatino diskusijas apie platesnę įmonių atsakomybę visuomenei.
Blogiausias Verslo Modelis Lietuvoje
Socialinio verslo iššūkiai Lietuvoje
Kalbėdama apie socialinį verslą, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Vadybos katedros vedėja prof. dr. ILONA SKAČKAUSKIENĖ pataria apsišarvuoti kantrybe. Kad toks verslo modelis sėkmingai gyvuotų, reikia ne tik palaikančio valstybinių institucijų požiūrio ir veiksmų, bet ir visuomenės sąmoningumo. Lietuvoje kol kas trūksta ir vieno, ir kito.
Išskirti vieną priežastį būtų sunku. Socialinio verslo atsiradimas siejamas su darnios plėtros procesais ir netgi tuo, kad yra darnios plėtros procesų sąmoningas rezultatas. Būtent socialinis verslas sprendžia daugelį darnios plėtros tyrinėtojų ir šalininkų įvardytų problemų: ekonominių ir socialinių reikmių subalansavimo, gamtos išteklių tausojimo, neigiamų žmogaus veiklos padarinių mažinimo.
Viena iš priežasčių, paskatinusi socialinio verslo atsiradimą, yra globalėjantis pasaulis. Socialinis verslas yra tarsi atsakas į globalizacijos keliamus iššūkius: klimato kaitą, senkančius gamtinius išteklius, grėsmes, kylančias natūraliai aplinkai, socialinius iššūkius, tokius kaip netolygus gimstamumas, senėjimas, jaunimo nedarbas, maisto ir pajamų pasiskirstymo netolygumas. Kita priežastis - visuomenės sąmoningėjimas. Suvokus, kad verslas prisideda prie socialinių problemų atsiradimo, imta siekti, kad jis prisidėtų ir prie šių problemų sprendimo, o tam reikėjo naujų iniciatyvų, verslo modelių. Ne mažiau svarbus ir įmonių noras išsiskirti iš konkurentų, neatsilikti nuo vyraujančių tendencijų, užsitikrinti didesnį įmonės darbuotojų lojalumą - tai skatina ieškoti naujų priemonių.
2018 m. Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Nyderlandai, Švedija, JAV, įžvelgusios socialinio verslo svarbą, įtraukė jį skatinančias priemones į savo įgyvendinamas programas, sukūrė palankią aplinką jo plėtrai ir demonstruoja rezultatus, atskleidžiančius socialinio verslo potencialą. Europoje socialinė ekonomika sukuria apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto, šioje srityje dirba daugiau kaip 11 mln. darbuotojų (4,5 proc. Eurostato duomenimis, kas ketvirta kasmet įsteigiama nauja kompanija Europoje (o Prancūzijoje, Suomijoje ir Belgijoje - kas trečia) yra socialinio verslo įmonė. Europos Sąjungos valstybės narės, taip pat ir Lietuva, pasirinko socialinį verslą kaip vieną iš priemonių kovoti su skurdu, išsilavinimo galimybių stygiumi, nedarbu ir augančia socialine atskirtimi.
Nepalanki teisinė, mokestinė aplinka, nepakankamas institucinis pripažinimas, finansinės paramos stoka, taip pat mažas socialinio verslo žinomumas riboja Lietuvos socialinio verslo plėtrą. VšĮ „Versli Lietuva“ duomenimis, 2018 m. pabaigoje Lietuvoje veikė beveik 90 socialinių verslų, o, pavyzdžiui, vien Plimute (Jungtinė Karalystė), turinčiame tik 260 tūkst. gyventojų, veikia 150 socialinio verslo įmonių. Ko reikėtų, kad situacija Lietuvoje pasikeistų? Plimuto pavyzdys įrodo, kad nuoseklus, kryptingas darbas, tinkamai parengta teisinė bazė duoda laukiamų rezultatų. Teisinė, mokestinė aplinka turėtų skatinti rinktis socialinio verslo modelį. Lietuvoje kol kas to nėra, mums trūksta institucinio pripažinimo. Socialinio verslo idėjų turime, tik jos dažnai užgęsta, nesulaukusios valdžios ir visuomenės dėmesio. Manau, kad situacija pasikeistų, jei būtų daugiau viešumo, o mes sugebėtume į procesą aktyviau įtraukti daugiau žmonių, verslo ir institucijų atstovų.
Atsakydama į klausimą, ar galime tapti antruoju Plimutu, manau, kad potencialo turime. Pastebėjau, kad jauni žmonės jau mąsto kitaip, mane žavi jų sąmoningumas.
Vieną labiausiai cituojamų pavyzdžių įvardyčiau Muhammado Yunuso, Grameen Bank steigėjo ir socialinio verslo propaguotojo iš Bangladešo, apdovanoto Nobelio taikos premija, įgyvendintą projektą. Viena iš Grameen Bank patronuojamųjų įmonių yra telekomunikacines paslaugas teikianti bendrovė Grameenphone. 2018 m. Grameenphone gautas pelnas buvo paskirstytas taip: 44 proc. teko mokesčiams, 29 proc. išmokėti akcininkams, 20 proc. investuota į įmonės plėtrą. Vykdydama veiklą, įmonė sprendžia ir socialines problemas. Grameenphone, siekdama savo pagrindinio tikslo - prieinamų telekomunikacijų paslaugų kiekvienam Bangladešo gyventojui, kiekviename kaime įdarbino moteris ir suteikė joms po mobilųjį telefoną, kurį bet kuris kaimo gyventojas gali išsinuomoti kelioms minutėms. Taip pašalinama pagrindinė kliūtis neturtingiems gyventojams naudotis mobiliuoju ryšiu, nes jiems nereikia pirkti brangaus telefono ir mokėti abonentinio mokesčio.
Įdomių pavyzdžių turime ir Lietuvoje - „Socialinis taksi“. Tai yra unikali paslauga, padedanti užtikrinti judėjimo negalią turinčių žmonių kelionių organizavimą į ekonominio ir socialinio užimtumo vietas. Taip pat „LECH LECHA Design“. Tai naujos krypties prekinis ženklas, kuris pozityviai, linksmai ir spalvingai kalba apie rimtus dalykus.
Ką patartumėte galvojantiems apie socialinio verslo steigimą? Geros idėjos ir tikėjimo ja, t. y. suvokimo, ką galima padaryti kitaip, geriau, kaip išspręsti problemą. Tai sukurtų sąlygas gyvuoti įmonei. Taip pat reikia žinių. Žinoma, galima klysti, mokytis iš savo klaidų, tačiau organizacijoje vykstančių procesų išmanymas, aplinkos veiksnių žinojimas, t. y. vadybos, ekonomikos žinių turėjimas, sutaupytų laiko, lėšų, o kelias į sėkmę būtų ne toks duobėtas.
Verslo etika
JAV universitetų profesoriai - verslo etikos mokovai ir rašytojai - teikia tokį šio dalyko apibrėžimą: Verslo etika apima moralės principus ir standartus, kurie daro įtaką elgsenai verslo pasaulyje ir ją nukreipia. Jau pats dalyko apibrėžimas rodo: turime reikalą ne su etika, o su moralės reikalais. Taigi dalyko verslo etika pavadinime turėtų būti žodis moralė; pats disciplinos pavadinimas tada taptų verslo moralė. Bet termino etika skambesys paslaptingai kilnus, paperkantis, todėl jis beatodairiškai ir vartojamas. Žodžiu, jau pavadinime verslo etika esama šiek tiek blefo.
Apie 1995 metus JAV tarp verslo etikos profesorių kilo diskusija ir net polemika (ginčas) dėl verslo etikos turinio, o būtent: ar verslo etika turi apimti verslo sėkmės sąlygas ir priemones? Verslo etikai reikia teorinio pagrindo, be kurio nėra tikrumo ir veiksmingumo, tad kas gi galėtų būti toks pagrindas? Buvo pareikšta nuomonė, kad jei verslo etika apeina verslo sėkmės reikalus, tai ji išvirsta i mažavertę eklektinę rašliavą ar tuščią moralizuojantį mokymą. Manytina, kad diskutuoti neverta. Jeigu anksčiau ETIKA buvo apibrėžta kaip gyvenimo mokslas ir menas, tai pagal analogiją verslo etika (tiksliau ir teisingiau dalykas vadintinas etika versle) yra verslo mokslas ir menas, kur verslo sėkmės momentą apeiti neleistina.
Buvo bandoma formuluoti naują verslo etikos apibrėžimą, kuris apimtų verslo sėkmės dalyką ir verslininko asmenybės elevaciją. Tokius užmojus atitiktų apibrėžimas: Verslo etika yra pažinimo sritis ir taikomoji disciplina, nagrinėjanti verslo sėkmės, produktyvumo, socialinio prasmingumo ir verslininko asmenybės ugdymo prielaidas moralės bei aukštesniu lygmeniu. Šiame apibrėžime aukštesnis už moralę lygmuo reiškia, kad tikras verslininkas privalo būti opozicijoje visuomenei, valdžios struktūroms, kai šios yra atžangios ir reiškia amoralius užmojus.
Tikras verslininkas yra nesivaikanti prabangos, šlovės, populiarumo, kitų žmonių pajungimo asmenubė, kuriai vidinis tobulumas yra aukščiausias siekis, o atmoka yra žmonių gerovė. Iš pateikto naujo verslo etikos apibrėžimo galima tvirtinti, kad ir verslo etikos pagrindas yra klasikinė etika, nukreipta į asmenybės ugdymą; ir tik jos anstatas yra sėkmė, produktyvumas, įprasminimas visuomenėje.
Verslo sėkmės sąlygos
Sėkmė - amerikietiškos kultūros ilgalaikė šerdinė sąvoka. Tipiškas JAV pilietis be apylankų prisipažįsta: „Mes besąlygiškai garbiname sėkmę“. Sėkmė vakarietiškoje kultūroje, ypač anglosaksų, suprantama vienareikšmiškai - kaip praturtėjimas. Nėra ypatingo reikalo gilintis į praturtėjimo vertybes, kurios kaip priemonė turi pamatinę etinę vertę - leidžia ištrūkti iš nelaisvės, pavergimo, išnaudojimo, priespaudos, bėdos, skurdo ir yra būtina gyvenimo pilnatvės sąlyga. Naujame verslo etikos apibrėžime dar yra sąvoka produktyvumas, suponuojantis antrąjį verslo reikalavimą. Produktyvumas reikalauja materialinės, o tuo labiau dvasinės kultūrinės veiklos rezultato.
Dauguma reikalavimų kaliami verslininko asmenybei: jo sąmonei, supračiui, protui, mąstymui, dvasiai, įžvalgai, charakteriui. Konkrečių reikalaujamų savybių, gebėjimų, galių sąrašas nutįstų iki begalybės, todėl verta apsistoti tik ties bendriausiais ar netradiciniais temos momentais.
Asmeniui, kuris savąjį gyvenimą numato susieti su verslu, siūlomas toks „pavyzdinis“ gyvenimo planas iš penkių tarpsnių:
- Mokymo tarpsnis. Šis tarpsnis turi trukti nuo 17 iki 27 metų, ir čia privalu įgyti apie 80 proc. būtino pasirengimo. Mokytis būtina, nors išsilavinimas nėra verslo sėkmės garantija. Reikalingas ir specialus pažinimas, bet ne mažiau svarbu ugdyti ir tobulinti savo asmenybę. Sėkmės žmonės skiriasi nuo kitų valia ir ambicija tobulintis.
- Vadybos tarpsnis. Nuo 27 iki 35 metų privalu išmokti vadovauti, valdyti žmones, imtis lyderio vaidmens. Bet vadovu neįmanoma tapti be autoriteto, autoriteto sąlygos - kompetencija, atsakingumas, tvirtumas ir kūrybingumas. Autoritetas esti racionalus arba iracionalus. Racionalus autoritetas suderinamas su humanistine etika, pakenčia kritiką ir remiasi valdžią turinčių asmenų bei pavaldinių lygybe. Iracionalus autoritetas kyla iš totalitarinės ir autoritarinės etikos, nepakenčia kritikos, remiasi jėga, prievarta, persekiojimais ir teroru.
- Rizikos tarpsnis. Čia amžiaus ribos - nuo 36 iki 45 metų. Šiuo gyvenimo laiku pasiekiama gebėjimų viršūnė, dar stiprios vitalinės jėgos. Verslas sulipęs su rizika, kuri organiškai būdinga rinkai ir gyvenimui apskritai. Yra g...
| Socialinio verslo modelis | Apibrėžimas | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Antrepreneriškas pelno nesiekiantis modelis | Modelis, kai nevyriausybinė organizacija užsiima verslu | Labdaros organizacija, kuri parduoda savo pagamintus produktus |
| Socialinis kooperatyvas | Įmonė, valdoma jos narių, kurie kartu siekia socialinių tikslų | Žemės ūkio kooperatyvas, kuriame dirba neįgalūs asmenys |
| Socialinis verslas | Verslo modelis, kai pelnas reinvestuojamas į socialinę misiją | Įmonė, kuri gamina ekologiškus produktus ir remia vietos bendruomenę |
| Viešojo sektoriaus socialinė įmonė | Įmonė, kuri priklauso viešajam sektoriui ir siekia socialinių tikslų | Savivaldybės įmonė, kuri teikia socialines paslaugas |