Socialinė atskirtis - tai daugialypis reiškinys, apimantis ne tik materialinį nepriteklių, bet ir ribotas galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime, naudotis ištekliais ir paslaugomis, įgyvendinti savo teises ir potencialą. Socialinė atskirtis - tai individo ar socialinės grupės nutolinimas nuo visuomenei būdingo gyvenimo lygio. Socialinė atskirtis daugiausia reiškiasi poliarizuotoje visuomenėje, kurioje aukščiausių ir žemiausių socialinių klasių ar grupių ekonominiai ir socialiniai skirtumai yra labai dideli.
Socialiniai mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų. Galima teigti, jog socialinė atskirtis yra individo ar socialinių grupių eliminavimas iš visuomenėje vyraujančio gerovės standarto. Tai paveikia tiek atskirus individus, tiek ištisas grupes bei pabrėžia silpnumą socialinėje struktūroje ir sudaro sąlygas susiformuoti dviejų pakopų visuomenei, iš kurių pirmoji - kalbančioji, o antroji - tylinčioji.
Neįgalieji ir socialinė atskirtis: terminologija ir samprata
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gana greitai buvo suvokta, kad sovietmečiu vartoti terminai, apibūdinantys negalią turinčius žmones, yra įžeidžiantys ir žeminantys asmenį. Lietuvoje žodis negalia labai prigijo oficialioje ir praktinėje vartosenoje. Jis laikomas iš esmės tinkamu ir pakankamai pagarbiu vienokių ar kitokių sutrikimų turinčiam asmeniui pavadinti.
Neįgalumas, arba negalia - asmens įgimta ar pablogėjusi fizinė arba protinė būklė, trukdanti ar ribojanti savarankiškai visiškai ar iš dalies patenkinti normalaus asmeninio ir (ar) socialinio gyvenimo poreikius. JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje pripažįstama, kad neįgalumas atsiranda dėl asmenų, turinčių ilgalaikių sveikatos (fizinės, psichikos, intelekto ar jutimo) sutrikimų, kurie gali trukdyti visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiomis teisėmis su kitais žmonėmis.
Konvencijoje naudojama asmens su negalia, arba negalią turinčio asmens sąvoka (angl. person with disability). Ši negalios samprata yra paremta esminiu žmogaus teisių principu - asmens orumu, asmens dimensiją laikant pagrindine. Konvencija skelbia žmogaus teisėmis ir socialinę negalios sampratą, kitaip tariant, bet kurį negalią turintį asmenį traktuoja esant oriu ir turinčiu lygias teises su visais žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Tenka pripažinti, kad negalią ir negalią turintį asmenį nusakančios terminologijos klausimas nėra išspręstas, nes negalios sampratos pasikeitė santykinai labai neseniai, prieš daugiau nei dešimtmetį, priėmus Konvenciją. Net jos preambulėje pripažįstama, kad neįgalumo sąvoka yra vis dar tebeplėtojama. Terminai yra istoriškai nulemtos realybės ir kolektyvinės sąmonės atspindys. Pakeisdami invalidą neįgaliu nepakeitėme esmės.
Marginalizacija, socialinė izoliacija ir kitokios atskirties formos
Ladislavas Rabusicas teigė, kad „Šiandiena socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikoma visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas. Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių.
Sociologai marginalumo sąvoką apibūdina kaip tarpinę individo padėtį visuomenės sluoksnyje, grupėje ar klasėje, skatinančią nedalyvauti socialiniame gyvenime. Taigi marginalinės grupės - tai socialinės grupės, esančios tarp dviejų socialinių sluoksnių ir pasižyminčios socialinio statuso neapibrėžtumu. Šiuo požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai „paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių.
Marginaliniam statusui būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas. Marginalai tapatinami su varginga gyvensena, jiems būdinga socialinė atskirtis nuo viduriniosios klasės ir elito. Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu.
Priežastys, lemiančios socialinę atskirtį neįgaliesiems
Socialinės atskirties priežasčių spektras yra platus ir įvairus. Jos gali būti tiek struktūrinės, tiek individualios. Prie struktūrinių priežasčių priskiriama: Ekonominės nelygybės augimas. Didėjantis pajamų ir turto skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių lemia, kad vis didesnė dalis žmonių susiduria su materialiniais sunkumais, kurie riboja jų galimybes.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Nedarbas ir užimtumo problemos: Ilgalaikis nedarbas, žemos kvalifikacijos darbo vietų trūkumas, nepakankamos socialinės garantijos dirbantiems ne visą darbo dieną ar pagal laikinas sutartis - visa tai didina skurdo ir socialinės atskirties riziką. Būsto trūkumas ir neįperkamumas: Daugeliui žmonių, ypač jaunoms šeimoms, vienišiems tėvams, vyresnio amžiaus žmonėms, sunku įsigyti ar išsinuomoti tinkamą būstą. Tai gali lemti benamystę ar gyvenimą netinkamomis sąlygomis, o tai dar labiau padidina socialinę atskirtį.
Švietimo sistemos trūkumai: Nepakankamas dėmesys ankstyvajam ugdymui, kokybiško išsilavinimo prieinamumo skirtumai tarp miestų ir kaimo vietovių, nepakankama parama mokiniams iš socialiai pažeidžiamų šeimų - visa tai lemia, kad dalis jaunuolių neįgyja reikiamų įgūdžių sėkmingai integracijai į darbo rinką ir visuomenę. Sveikatos priežiūros prieinamumo skirtumai: Ne visiems gyventojams vienodai prieinamos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, ypač kaimo vietovėse. Tai gali lemti prastesnę sveikatos būklę, didesnį sergamumą lėtinėmis ligomis ir trumpesnę gyvenimo trukmę.
Diskriminacija: Diskriminacija dėl amžiaus, lyties, tautybės, seksualinės orientacijos, negalios ar kitų požymių gali apriboti asmenų galimybes įsidarbinti, gauti išsilavinimą, naudotis paslaugomis ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Individualios priežastys dažnai susijusios su asmens gyvenimo aplinkybėmis ir pasirinkimais: Priklausomybės, psichikos sveikatos problemos, žemas išsilavinimo lygis, socialinių įgūdžių stoka, šeimos problemos - visos šios priežastys gali lemti socialinę atskirtį.
Socialinės atskirties pasekmės
Socialinė atskirtis turi neigiamų pasekmių tiek individui, tiek visai visuomenei. Ji lemia prastesnę sveikatą ir trumpesnę gyvenimo trukmę: socialiai atskirti asmenys dažniau serga lėtinėmis ligomis, patiria psichikos sveikatos problemų ir miršta anksčiau nei tie, kurie yra socialiai integruoti. Ji lemia didesnį nusikalstamumo lygį: skurdas, nedarbas ir socialinė atskirtis gali didinti nusikalstamumo riziką, ypač tarp jaunimo.
Mažesnį socialinį pasitikėjimą: Socialinė atskirtis gali mažinti pasitikėjimą kitais žmonėmis, valdžios institucijomis ir visuomenės sistema apskritai. Silpnesnę socialinę sanglaudą: Didelė socialinė atskirtis gali sukelti įtampą ir konfliktus tarp skirtingų visuomenės grupių, silpninti visuomenės vienybę ir bendrumo jausmą. Ekonomikos augimo lėtėjimą: socialinė atskirtis mažina žmogiškąjį kapitalą, riboja produktyvumą ir inovacijas, o tai neigiamai veikia ekonomikos augimą.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Teisiniai aspektai, apsauga ir praktinės paslaugos
Neįgalųjų socialinės integracijos įstatyme (1991, nauja redakcija 2005) vietoj termino invalidas įteisintas naujas - neįgalusis, nustatytos neįgaliųjų lygios teisės ir galimybės visuomenėje. Lietuva Konvenciją ratifikavo 2010 metais, taigi, įsipareigojo įgyvendinti žmogaus teisėmis grįstą negalios sampratą. Nuo 2006 m. žmogaus teisių standartas negalios srityje yra Jungtinių Tautų konvencija, kuri buvo inicijuota pačių neįgaliųjų, todėl ji yra laikoma autentišku ir patikimu instrumentu su negalia susijusiai politikai ir praktikai kurti.
Negalios lygį ir darbingumo lygį pagal patvirtintus kriterijus ir tvarką nustato sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų konsultacinės komisijos (GKK) ir Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniai skyriai. Darbingumo lygis nustatomas atsižvelgiant į medicininius ir funkcinius kriterijus: medicininiai kriterijai - ligos, sužalojimai ar įgimti defektai; funkciniai kriterijai - asmens galėjimas atlikti įprastą veiklą, savarankiškai pasirūpinti savimi, dalyvauti visuomenės gyvenime.
Asmenims, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, nenustatomas darbingumo lygis. Jiems gyvenamosios vietos savivaldybės sprendimu nustatomi specialieji poreikiai ir specialiųjų poreikių lygis. Diskriminacijos draudimas gali būti pažeistas, kai asmeniui atsisakoma suteikti galimybę pasinaudoti tam tikromis teisėmis ar asmuo vertinamas skirtingai dėl savo negalios. Diskriminacija grindžiama negalia yra draudžiama, sudarant kliūtis naudotis viešosiomis ir privačiomis prekėmis bei paslaugomis. Turėtų būti užtikrintas tinkamas prieinamumas prie viešųjų paslaugų.
Valstybinės ir nevyriausybinės iniciatyvos: ankstyvoji pagalba ir praktiniai sprendimai
Įgyvendinant Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas dėl ankstyvosios pagalbos paslaugos teikimo asmeniui, turinčiam akivaizdžių negalios požymių, iki jam dar nenustatytas neįgalumo lygis ar dalyvavimo lygis, ir (ar) jo šeimos nariams, pasitelkiant nevyriausybines organizacijas, nuo 2024 m. pradėta teikti ir išbandoma ankstyvosios pagalbos paslauga. Paslaugos teikiamos nemokamai, įgyvendinant Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros finansuojamus 2024 m.
Ankstyvosios pagalbos paslauga vienam asmeniui, turinčiam negalios požymių, ir (ar) jo šeimos nariams teikiama pagal poreikį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Ankstyvoji intervencija: Svarbu kuo anksčiau nustatyti vaikus, patiriančius riziką, ir teikti jiems bei jų šeimoms reikiamą pagalbą, kad būtų užkirstas kelias problemų įsisenėjimui ir socialinės atskirties perdavimui iš kartos į kartą.
Gyvenimas kaip ankstyvosios intervencijos specialistė, autorė Veronica
Sprendimo būdai: kompleksinis požiūris
Socialinės atskirties įveikimas reikalauja kompleksinių ir ilgalaikių priemonių, apimančių įvairias sritis: Ekonominės politikos priemonės: minimalios algos didinimas, progresinių mokesčių sistemos įvedimas, socialinių išmokų didinimas, parama verslo kūrimui ir darbo vietų steigimui - visa tai gali padėti sumažinti pajamų nelygybę ir skurdą. Užimtumo skatinimas: Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, tokios kaip profesinis mokymas, perkvalifikavimas, subsidijos darbdaviams, įdarbinimo tarnybų veiklos tobulinimas - gali padėti bedarbiams ir neaktyviems asmenims integruotis į darbo rinką.
Švietimo sistemos stiprinimas: Investicijos į ankstyvąjį ugdymą, kokybiško išsilavinimo prieinamumo užtikrinimas visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, mokymosi visą gyvenimą skatinimas - visa tai gali padėti sumažinti švietimo nelygybę ir suteikti žmonėms geresnes galimybes. Sveikatos priežiūros prieinamumo gerinimas: investicijos į sveikatos priežiūros infrastruktūrą, ypač kaimo vietovėse, sveikatos paslaugų kokybės gerinimas, profilaktikos programų plėtra - visa tai gali padėti pagerinti gyventojų sveikatos būklę ir sumažinti sveikatos nelygybę.
Socialinių paslaugų plėtra: socialinių darbuotojų skaičiaus didinimas, socialinių paslaugų kokybės gerinimas, įvairių socialinių paslaugų, tokių kaip psichologinė pagalba, priklausomybių gydymas, socialinių įgūdžių ugdymas, teikimas - gali padėti socialiai pažeidžiamiems asmenims įveikti sunkumus ir integruotis į visuomenę. Būsto politikos tobulinimas: socialinio būsto plėtra, parama būsto nuomai, būsto įperkamumo didinimas - gali padėti spręsti būsto problemą ir sumažinti benamystės riziką.
Kova su diskriminacija: teisės aktų, draudžiančių diskriminaciją, įgyvendinimas, visuomenės švietimas apie diskriminacijos žalą, tolerancijos ir įvairovės skatinimas - visa tai gali padėti sukurti lygiateisiškesnę ir įtraukesnę visuomenę. Bendruomenių stiprinimas: vietos bendruomenių iniciatyvų rėmimas, savanoriškos veiklos skatinimas, bendruomeninių centrų kūrimas - gali padėti stiprinti socialinius ryšius, didinti socialinį kapitalą ir mažinti socialinę atskirtį.
Skaitmeninės atskirties mažinimas: užtikrinti visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų amžiaus, gyvenamosios vietos ar socialinės padėties, galimybę naudotis internetu ir skaitmeninėmis technologijomis. Tai apima ne tik prieigos prie interneto užtikrinimą, bet ir skaitmeninio raštingumo ugdymą.
Visuomenės kultūrinis ir etinis matmuo
Prisimindama vieną iškiliausių mūsų tautos filosofų - Antaną Maceiną, kuris savo mokslo darbuose gana giliai gvildeno krikščioniškojo socialinio teisingumo sampratą, - Lietuva kaip katalikiškas kraštas galėtų naujai pažvelgti į socialinės atskirties problemą. Socialinė problema, filosofo manymu, gali būti išspręsta tik nuolatine evoliucija ir reikalingomis reformomis, visų pirma žmogaus dvasios viduje, o paskui ir išorėje - valstybinėje santvarkoje. A. Maceina tvirtino, jog būtent krikščioniškoji etika yra pašaukta dalyvauti šioje evoliucijoje ir parengti reikalingas reformas.
Akivaizdu, kad tokių jo raginimų, kaip atiduoti antrąjį atlyginimą arba nevartojamas brangenybes, skirti fondams bent pusę pajamų, gautų ne už darbą, ar 10 procentų nuo absoliutaus pertekliaus, šiuolaikinėje visuomenėje atrodo gana drastiški, tačiau krikščionims tokie raginimai ir dabar galėtų būti siektinas poelgis. Anot jo, prisidėti prie socialinės rūpybos privalėtų kiekvienas savo srities specialistas, įmonė arba įstaiga.
Žmonės ir institucijos jau prisideda prie socialinės atskirties mažinimo. Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad dabartinė mūsų visuomenė niekuo neprisideda prie socialinės atskirties mažinimo. Daro, ir ne taip jau mažai. Turime begales kilnių pavyzdžių, kurie įkvepia darbus tęsti ir toliau. Deja, dar gajus požiūris, kad socialinės atskirties problemos sprendimas yra tik valstybės institucijų reikalas. Privalu šį požiūrį keisti. Kiekvienas individualiai ar per bendruomenes galime padėti mažinti socialinę atskirtį, taip švelnindami kylančias įtampas.
Statistika ir praktiniai faktai
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2022 pabaigoje registruota apie 223 000 asmenų su negalia. Pensinio amžiaus neįgaliųjų, kuriems nustatyta specialių poreikių tenkinimo reikmė, buvo 60 000. Darbingo amžiaus - 146 700. Neįgalių vaikų - 16 000. Dažniausiai darbingo amžiaus asmenys pripažįstami neįgaliais dėl piktybinių navikų, kraujotakos sistemos, jungiamojo audinio ir skeleto bei raumenų sistemos ligų, vaikai - dėl nervų sistemos ir jutimo organų ligų.
| Rodiklis | Skaičius |
|---|---|
| Asmenų su negalia (2022) | ~223 000 |
| Pensinio amžiaus neįgalieji su specialiais poreikiais | 60 000 |
| Darbingo amžiaus neįgalieji | 146 700 |
| Neįgalių vaikų skaičius | 16 000 |
Veiksmų gaires suderinant politiką ir pilietinę visuomenę
Lietuva, siekusi narystės Europos Sąjungoje, o dabar jau tapusi jos nare, kaip valstybė narė taip pat turėjo prisiimti tam tikrus nacionalinius įsipareigojimus skurdo ir socialinės atskirties atžvilgiu. Todėl Lietuvoje socialinė atskirtis vis dažniau tampa kertine sąvoka kuriant socialinės politikos priemones. Europos Sąjungos lygmeniu socialinės atskirties mažinimui ir socialinės sanglaudos stiprinimui skiriama labai daug dėmesio. Tai liudija ir specializuotų institucijų steigimas ir publikacijų šia tema gausėjimas.
Siekiant sumažinti socialinę atskirtį, būtina nuosekli valstybinė politika, paremta dialogu tarp valdžios, verslo ir pilietinės visuomenės. Reikėtų skatinti socialinį dialogą, investuoti į žmonių ugdymą ir regioninių skirtumų mažinimą. Ekonomikos augimas ne visuomet pasiskirsto tolygiai, todėl be papildomų priemonių socialinė atskirtis išlieka.
tags: #socialine #atskirtis #neigalieji