Šiame straipsnyje, pasitelkiant istorinį, šaltinių analizės ir sisteminimo metodus, siekiama atskleisti Prancūzijos, kaip socialinės (gerovės) valstybės, vystymosi etapus iki šiuolaikinio gerovės valstybės modelio. Straipsnyje analizuojamos socialinės (gerovės) valstybės sampratos įtvirtinimo Prancūzijos teisės sistemoje prielaidos.
Gerovės (socialinės) valstybės samprata ir terminologija
Dažnai tiek moksliniuose, tiek informaciniuose ar kitų žanrų tekstuose, kalbose, pristatymuose etc., kalbant apie socialinę valstybę, jos sinonimu yra vartojamas gerovės valstybės terminas. Identiška situacija aptinkama ir atvirkštinėje pozicijoje, t. y. kai gerovės valstybės sąvokos atitikmeniu laikoma socialinė valstybė. Daugelio skirtingų mokslo sričių tekstų analizė atskleidžia, kad vieno iš šių terminų vartosena tam tikrose srityse, pavyzdžiui, politikoje, ekonomikoje, teisėje ir kt., yra paplitusi labiau už kitą.
Šiuo atveju svarbu, kad gerovės arba socialinė valstybė gali būti suprantama siaurai ir plačiai. Siaurąja prasme socialinė arba gerovės valstybė gali būti suprantama ir apibrėžiama vien tik socialinės apsaugos srityje. Plačiai socialinė arba gerovės valstybė suprantama kaip reguliuojanti ne vien tik socialinę apsaugą, bet ir darbo teisę, užimtumo politiką bei viešąsias paslaugas.
Prancūzijos mokslo atstovai, pasirinkdami vartotiną terminą, linkę laikytis pozicijos, kad tada, kai kalbama apie socialinę valstybę, galima taip pat kalbėti tiek apie gerovės valstybę, tiek apie britišką Welfare state. Paminėtina, kad šie terminai nėra apibrėžti tarptautiniu mastu ir nepateikiama konkreti bendra jų definicija.
Nors vieni autoriai pripažįsta, kad istoriškai terminai „gerovės valstybė“ (pranc. l’État-providence), „socialinė valstybė“ (pranc. l’État social) ir Welfare state nėra tapatūs, šiuolaikinė gerovės valstybės (pranc. l’État-providence) samprata kyla iš trigubos prigimties. Tai reiškia, kad ji tarpusavyje jungia tris istorines ir nacionalines koncepcijas: prancūziškąją gerovės valstybės idėją, vokiškąją socialinės valstybės (vok. Sozialstaat) ir britų Welfare state sąvokas.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Teoriniai modeliai: trys gerovės kapitalizmo tipai
Dažniausiai cituojamas leidinys, kalbant apie gerovės valstybę tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, bei pagrindinis tarptautinio atskirų gerovės valstybių palyginimo kriterijus yra Gosta Esping-Andersen „The Three Worlds of Welfare Capitalism“. Socialdemokratiniame modelyje valstybė prisiima itin plačią atsakomybę už visuomenės gerovę, taikydama universalią socialinę apsaugą.
Liberaliajame modelyje valstybės kišimasis yra minimalus, paliekant didžiąją dalį atsakomybės už savo likimą pačiai visuomenei, kuri, pasikliaudama laisvąja rinka, turi pasirūpinti savo gerove. Šiame modelyje socialinės išmokos yra minimalios, greta kiekvieno asmeninio indėlio į savo ir savo šeimos gerovę.
Gosta Esping-Andersen išskiriamame trečiajame, konservatyviajame modelyje (Leibfried vadinamas Bismarko modeliu), valstybės įsikišimas siekiant visuomenės gerovės yra dalinis, t. y. valstybei ir patiems individams tarsi pasidalijant atsakomybę. Šiame modelyje ypač reikšmingas yra šeimos vaidmuo ir socialinis draudimas.
Nepaisant trijų teorinių modelių, tam tikroms valstybėms dažniausiai yra būdingi mišrūs gerovės valstybės tipai, turintys vienam ar kitam modeliui būdingų bruožų. Remiantis Esping-Andersen skirstymu ir minėtomis istorinių tradicijų įtvirtinimo idėjomis, galima suformuluoti bendrinį gerovės valstybės apibrėžimą: valstybė turi socialinę pareigą užtikrinti socialinę apsaugą, socialinę parama grindžiama solidarumu ir teisiniu įtvirtinimu.
Istoriniai Prancūzijos gerovės valstybės raidos etapai
Po karo Welfare state greit tapo kalboje vartotinu terminu, iš pradžių apibūdinančiu naują britų universalią socialinę politiką. Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo kurtis šiuolaikinės gerovės valstybės, turinčios kelių skirtingų pirminių modelių bruožus. Šiuolaikinė gerovės valstybės samprata kyla ir iš XX a. socialinių permainų: industrinės visuomenės kilimo, demokratijos poreikio atnaujinti pasitikėjimą valstybe, socialinių teisių įtvirtinimo.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Prancūzijos gerovės valstybės pradžia, kaip tokios, siejama su istoriniais lūžiais: nors pradžia gali būti aptariama nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kaip modernios gerovės valstybės branduolys laikytini pokario metai. Šis periodas yra pažymėtas trimis reikšmingomis datomis: 1945, 1967 ir 1996, kai susiformavo esminės šiuolaikinio prancūziškojo gerovės valstybės modelio savybės. Solidarity (solidarumas) - tai pamatinė šiuolaikinio prancūziško modelio vertybė, paleista nuo 1945 m.
Prancūzijos socialinės apsaugos sistema: struktūra ir pagrindiniai principai
Visi dirbantieji automatiškai tampa socialinės apsaugos sistemos dalimi - jie turi teisę į socialines išmokas. Socialinė apsauga Prancūzijoje apima išmokas: ligos ir motinystės, invalidumo, senatvės, našlių, mirties, nelaimingų atsitikimų darbe. Dirbančiųjų gydymo išlaidos yra padengiamos. Apdraustieji sveikatos draudimu turi teisę į ligos pašalpą.
Šiuolaikinė gerovės valstybė yra valstybė, kurios socialinės teisės, įtvirtintos teisės aktuose, garantuoja teisę į išmoką, pašalpą ar kitą solidarumo pagrindu teikiamą pagalbą kiekvienam visuomenės nariui, patekusiam į tam tikrą riziką. Solidarumas yra pagrindinis principas, kuris įtvirtintas Prancūzijos socialinės apsaugos sistemos veikimo logikoje.
Pagal šią koncepciją, valstybė turi socialinę pareigą, kurią Bismarkas realizavo įtvirtindamas valstybėje socialinio draudimo sistemą, apimančią daug įstatymų, reglamentuojančių privalomojo socialinio draudimo santykius. Taigi vokiškoji gerovės valstybė istoriškai prisiėmė atsakomybę už dirbančiųjų likimą, o trečioji, anglosaksų Welfare state - už socialinę apsaugą per universalias priemones. Prancūzijos modelis, susiformavęs istorinių įtakų susikirtime, apima elementus iš skirtingų tradicijų.
Teisinis reguliavimas ir garantijos
Svarbų vaidmenį socialinių teisių įtvirtinime vaidina teisės aktai ir konstitucinė jurisprudencija. Atskleidžiant tarptautinių, regioninių ir nacionalinių teisės aktų normų esmę, analizuota ir Prancūzijos konstitucinė jurisprudencija. Dokumentų (teisės aktų) mokslinės analizės metodu nagrinėjami tiesiogiai reglamentuotų socialinių asmenų teisių ir garantijų aspektai.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Šiuolaikinė socialinės teisinės valstybės samprata rodo, kad socialinės apsaugos taisyklės turi būti aiškios, prieinamos ir užtikrinančios lygybę bei solidarių rizikos dalijimąsi. Socialinis solidarumas, kaip principas, vaidina esminį vaidmenį sveikatos priežiūros, pensijų ir kitų išmokų teisiniame reguliavime.
Dabartinio prancūziškojo gerovės valstybės modelio bruožai
Siekiama nustatyti dabartiniam prancūziškajam gerovės valstybės modeliui būdingus bruožus, priskiriant jį prie atitinkamo teorinio gerovės valstybės modelio. Prancūzijos modelis apima universaliąsias socialines garantijas, tačiau kartu išlaiko elementus, būdingus konservatyviam draudimo principui ir stiprioms valstybės intervencijos tradicijoms.
Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo kurtis šiuolaikinės gerovės valstybės, turinčios kelių skirtingų pirminių modelių bruožus, todėl jos tam tikra prasme gali būti laikomos Beveridžo „vaikais“ su Bismarko palikimu. F.-X. Merrien teigimu, jos tam tikra prasme gali būti laikomos Beveridžo „vaikais“ su Bismarko palikimu.
Solidarumo ir universalumo derinys
Solidarumo principas, universalumas ir socialinis draudimas - tai trys kertiniai elementai, sudarantys prancūziškojo modelio branduolį. Valstybė tiek teisiškai, tiek administracine praktika užtikrina, kad dirbantieji ir tam tikros rizikos atvejais kiti gyventojai turi teisę į sveikatos apsaugą, pensijas ir kitas išmokas. Universali socialinė apsauga šiuolaikinėje Prancūzijoje vis dar išlaiko svarbų vaidmenį.
Prancūzijos socialinės apsaugos sistemos veikimo praktiniai aspektai
Visi dirbantieji automatiškai įtraukiami į socialinės apsaugos sistemą, o jų gydymo išlaidos padengiamos per obligacinę draudimo schemą; apdraustieji sveikatos draudimu turi teisę į ligos pašalpą. Socialinė apsauga apima ligos ir motinystės, invalidumo, senatvės, našlių, mirties, nelaimingų atsitikimų darbe išmokas.
Per teisinius mechanizmus ir administracinius sprendimus perkančiosios organizacijos privalo užtikrinti, kad socialinės ir darbo teisės įpareigojimai būtų vykdomi, o viešieji pirkimai atitiktų lygiateisiškumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principus. Nors detalės apie viešuosius pirkimus priklauso konkrečiai nacionalinei teisei, esmė yra ta, kad viešųjų išlaidų planavimas ir jų panaudojimas turi atitikti racionalaus lėšų naudojimo principus ir socialinės atsakomybės reikalavimus.
Dabartinės iššūkiai ir visuomenės nuotaikos
Apklausos rodo, kad Prancūzijos gyventojai pastebi smarkiai didėjantį smurtą: 68 % prancūzų teigia, kad jaučiasi vis nesaugiau, o 75 % teigia, kad dabartinės vyriausybės kovos su nusikalstamumu rezultatai yra prasti. Nepaisant to, 2022 m. dauguma rinkėjų perrinko esamą prezidentą. Visuomenės pesimizmas dėl ekonominės ir socialinės krizės yra reikšmingas iššūkis gerovės valstybės stabilumui.
Imigracija ir su ja susiję socialiniai reiškiniai kelia papildomų iššūkių socialinės apsaugos sistemai: sienos tarp Prancūzijos ir kitų Europos šalių yra atviros, kas lemia didesnį migracijos srautą ir papildomą naštą socialinėms paslaugoms bei viešajai tvarkai.
Prancūzijos gerovės valstybės reikšmė teisinėms garantijoms
Šiame kontekste analizuojama gerovės valstybės sampratos įtvirtinimo Prancūzijos teisės sistemoje prielaidos. Pagrindinis teisinis uždavinys yra užtikrinti, kad socialinės teisės, grindžiamos solidarumu, būtų ne tik deklaratyvios, bet ir teisiškai įgyvendinamos per konkrečius teisės aktus, administracines procedūras ir konstitucinę jurisprudenciją.
Documents (teisės aktų) mokslinės analizės metodu nagrinėjamos tiesiogiai reglamentuotos socialinės asmenų teisės ir garantijos. Atskleidžiant tarptautinių, regioninių ir nacionalinių teisės aktų normų esmę, analizuota ir Prancūzijos konstitucinė jurisprudencija.
Teisinių principų įtvirtinimas
Socialinės apsaugos pagrindiniai principai - lygiateisiškumas, nediskriminavimas, solidarumas ir skaidrumas - yra įtvirtinti tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose bei praktikoje. Valstybės pareiga teikti socialinę apsaugą yra teisėta ir instituciniu požiūriu vykdoma per atitinkamas įstaigas ir socialinio draudimo mechanizmus.
Santrauka: raidos etapų ir modelių reikšmė
Straipsnyje nagrinėjamos Prancūzijos socialinės (gerovės) valstybės susiformavimo prielaidos nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos ir jos raida iki šiuolaikinio socialinės (gerovės) valstybės modelio, taip pat Prancūzijos socialinės (gerovės) valstybės modelio įtaka socialinės apsaugos teisių garantijoms ir teisiniam reguliavimui. Pateikiama gerovės valstybės teorinė samprata, analizuojama šiuolaikinės gerovės valstybės Prancūzijoje koncepcija ir nagrinėjamos konkrečios socialinės apsaugos teisių garantijos, atsiradusios iš socialinės (gerovės) valstybės koncepcijos.
| Modelis | Pagrindiniai bruožai |
|---|---|
| Socialdemokratinis | Universali socialinė apsauga, plačios valstybės įsikišimo funkcijos |
| Liberaliasis | Minimalus valstybės kišimasis, rinka ir individuali atsakomybė |
| Konservatyvusis (Bismarko) | Socialinis draudimas, šeimos vaidmens akcentavimas, ribotas pajamų perskirstymas |
Analizė rodo, kad Prancūzijos modelis yra mišrus, jame dera universalumo bei solidarumo principai su istorinėmis draudimo tradicijomis bei stipria valstybės intervencija. Toks derinys lemia teisinio reguliavimo kompleksiškumą ir nuolatinius iššūkius sistemos modernizavimui bei finansiniam tvarumui užtikrinti.
tags: #socialine #apsauga #prancuzijoje