Akultūracija ir Kalbinės Nuostatos
Akultūracija - tai procesas, kai bendraujant su kitos kultūros žmonėmis, laipsniškai prisitaikoma prie svetimos kultūros, priimant svetimas kultūrines vertybes, bet neatsisakant savo tapatybės. Akultūracija yra svarbi mokant ir mokantis svetimosios kalbos ypač tada, kai imigrantai ar etninių mažumų nariai mokosi valstybinės kalbos.
Akultūracija glaudžiai susijusi su integracine svetimųjų kalbų mokymosi motyvacija, ji padeda sėkmingai mokytis kalbos, kai mokomasi norint integruotis į kitakalbių bendruomenę. Kalbos mokymosi sėkmė mažėja, jei proceso pradžioje patiriamas stiprus kultūrinis šokas. Akultūracija dažnai būna susijusi ir su kalbinėmis nuostatomis.
Bendrinė ir Dalykinė Kalba
Bendrinė kalba visuotinai vartojama kalbos atmaina, daugiau ar mažiau sunorminta, pasižyminti didžiausiu prestižu, aukščiausiu visuomeniniu statusu kalbinėje bendruomenėje, vartojama kaip raštų, viešojo gyvenimo, švietimo, kultūros, žiniasklaidos, literatūros, išsilavinusių visuomenės sluoksnių kalba. Bendrinė kalba nuolat turtinama, sąmoningai kuriama, reguliuojama ir norminama, tam rengiami žodynai, gramatikos, kiti norminamieji ir mokomieji leidiniai.
Bendrinės kalbos norminimu rūpinasi mokslo įstaigos ir valstybės institucijos, Lietuvoje - Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Bendrinės kalbos atmainos mokoma mokyklose, jos, kaip svetimosios kalbos, mokomi kitakalbiai.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Dalykinė kalba - kurios nors kalbos atmaina, kalbos priemonių visuma, vartojama su dalyku susijusioje situacijoje, pvz., biologijos kalba, geodezijos kalba, ekonomikos kalba, istorijos kalba, žvejybos kalba ir t. t. Dalykinei kalbai būdingas specialus norminis žodynas, terminija, tam tikri tekstų žanrai, pvz., teisės kalbos būdingas tekstų žanras - įstatymas, verslo kalbos - verslo laiškas.
Atsižvelgiant į mokinių poreikius, gali būti mokoma ne tik bendrosios, bet ir dalykinės kalbos. Dalykinės kalbos testu norima nustatyti kandidato gebėjimą veikti specifinėje - profesinėje ar akademinėje - srityje. Testo turinys apibrėžiamas išanalizavus, ką kandidatas turėtų gebėti atlikti vartodamas kalbą konkrečiame kontekste. Dažniausiai rengiami profesinės kalbos ar verslo kalbos testai.
Egzistencinė ir Socialinė Kompetencijos
Egzistencinė kompetencija - tai asmens gebėjimas tvarkyti savo viešąją ir asmeninę veiklą atsižvelgiant į individualius asmenybės veiksnius. Egzistencinė kompetencija yra bendroji asmens kompetencija, apimanti etines ir moralines nuostatas, religinius, ideologinius, filosofinius įsitikinimus, bendravimo motyvaciją, požiūrį, kognityvinį stilių, charakterio savybes.
Svarbu suvokti, kurie asmenybės veiksniai padeda ar trukdo mokytis kalbų, kaip mokiniai gali pasiremti savo charakterio ypatybėmis mokydamiesi kalbų, kaip pritaikyti mokymo programas įvairioms asmenybėms. Egzistencinė kompetencija daro įtaką asmens komunikacinei kompetencijai ir kalbos mokymosi kompetencijai.
Socialinė kompetencija - mokėjimas tinkamai elgtis įvairiose socialinėse situacijose laikantis priimtinų bendravimo modelių. Mokantis kalbos, socialinė kompetencija padeda mokiniams bendradarbiauti, įsitraukti į mokymosi veiklą, dalyvauti grupės darbe ir pan. Socialinė kompetencija yra asmens bendroji kompetencija, apimanti gebėjimus laikytis viešojo gyvenimo normų, atlikti profesinę veiklą, tvarkyti savo buitį, laisvalaikį.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Socialinė kompetencija glaudžiai susijusi su sociokultūrine kompetencija ir priklauso nuo šalies, kurioje kalbos vartotojas gyvena, sociokultūrinių normų. Socialinė kompetencija ugdytis gali padėti sociokultūrinės žinios.
Kultūrinis Šokas ir Kūno Kalba
Kultūrinis šokas - psichologinė ir socialinė dezorientacija, daugialypis reiškinys, lemiamas įvairiausių stresą keliančių veiksnių, kurie pasireiškia atsidūrus svetimoje kultūrinėje aplinkoje. Kultūrinio šoko požymių spektras platus: nuo lengvo susierzinimo, nerimo, liūdesio, psichologinio diskomforto, baimės, nesaugumo jausmo, nesugebėjimo prisitaikyti prie komunikacijos ir aplinkos sąlygų iki gilios depresijos, atmetimo reakcijos, panikos, psichinių sukrėtimų sukeltos psichologinės krizės, kraštutinės žmogaus būklės, kuri gali pakenkti fizinei ir psichinei jo sveikatai.
Kultūrinis šokas kyla netekus įprastų socialinės sąveikos ženklų ir simbolių, kuriuos pasitelkiant lengvai orientuojamasi ir veikiama įvairiausiose kasdienio gyvenimo situacijose. Kultūrinios šokas yra žmogaus reakcija į aplinkos pasikeitimą, vienas iš akultūracijos etapų. Kultūrinio šoko stiprumas priklauso nuo individualių žmogaus būdo, psichikos bruožų, kultūrinės distancijos, išankstinio pasirengimo susidurti su svetima aplinka ir daugelio kitų veiksnių. Kultūrinį šoką palengvina kryptingas sociokultūrinės kompetencijos formavimas mokant svetimosios kalbos.
Kūno kalba - veido išraiškos, gestų, judesių, laikysenos panaudojimas komunikacijos tikslais; kūno kalba - sakytinės sąveikos elementas, neverbalinės komunikacijos dalis, papildanti verbalinę kalbą. Bendraujant negimtąja kalba ar jos mokantis, kūno kalba gali būti kompensacinė strategija. Kūno kalba ypač svarbi ugdant tarpkultūrinę kompetenciją, siekiant išvengti nesusipratimų, kylančių dėl to, kad įvairiose kultūrose ta pati prasmė gali būti reiškiama kitokiais kūno judesiais arba tas pats judesys turi skirtingas prasmes.
Kūno kalba gali būti efektyvi mokymo technika aiškinant kalbinių reiškinių prasmę, nurodant klaidas, padedant pasitaisyti, pagiriant, raginant ir pan.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialinis Darbuotojas ir Jo Veikla
Socialinis darbuotojas pagal įgytą specializaciją dirba socialinį darbą su rizikos grupių vaikais, su senais ir pagyvenusiais žmonėmis, su neįgaliais žmonėmis, su narkomanais, alkoholikais ir kt. Socialinis darbuotojas padeda žmonėms ar žmonių grupėms spręsti socialines problemas tais atvejais, kai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių jie to padaryti neįstengia. Socialinis darbuotojas padeda atkurti asmens ir visuomenės santykius, organizuoja įvairias socialines paslaugas.
Nustato asmens socialines problemas ir įvertina poreikius, planuoja ir teikia socialinę paramą, vertina rezultatus. Bendradarbiauja su kitais specialistais (psichologais, gydytojais), kuria įvairias programas. Atlieka socialinės atskirties, narkomanijos, savižudybių prevencijos darbą.
Socialinis darbuotojas dirba socialinės globos, rūpybos, reabilitacijos institucijose, mokyklose, bendruomenės ar dienos centruose, taip pat socialinių paslaugų šeimai, vaikams, seniems ir pagyvenusiems žmonėms, neįgaliesiems bei kitiems teikimo ar sveikatos apsaugos sistemoje.
Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms įveikti socialines problemas. Jie turi gerai išmanyti valstybės socialinę politiką, poveikio ir pagalbos žmogui būdus, teisę ir ekonomiką. Socialinių darbuotojų klientai yra pavieniai asmenys, grupės, bendruomenės ir organizacijos.
Socialiniai darbuotojai nagrinėja tokias klientų problemas, kaip blogos gyvenimo sąlygos, darbo praradimas, darbo įgūdžių trūkumas, finansiniai sunkumai, ligos ir negalia, nepageidaujamas nėštumas ir pan., konsultuoja klientus jų teisių ir pareigų klausimais, analizuoja konkrečią situaciją ir parenka atitinkamus sprendimus, konkrečios pagalbos šaltinius. Toliau prižiūri, ar teikiama pagalba klientui veiksminga.
Labai svarbi socialinių darbuotojų sritis - pagalba pagyvenusiems ir vienišiems žmonėms. Socialinis darbas Lietuvoje yra nauja specialybė. Socialiniai darbuotojai - tai savotiški tarpininkai tarp žmogaus ir socialinės aplinkos, bendruomenės veiklos organizatoriai sveikatos, socialinėje ir švietimo srityje.
Socialinių darbuotojų veiklos tikslas - patenkinti asmens gyvybinius poreikius, įtraukti individą į visuomenę ir atkurti jo ir visuomenės santykius.
Socialinio darbuotojo etikos principai
Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodekso principai:
- Socialinis darbuotojas siekia teikti pagalbą klientui.
- Lietuvos socialinis darbuotojas gerbia kliento orumą, jo teisę į laisvą apsisprendimą.
- Vykdydamas profesines pareigas, socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais socialiniais darbuotojais bei kitų sričių specialistais.
- Sąžiningai ir racionaliai disponuoja socialinei pagalbai skirtais organizacijos finansiniais ir materialiniais ištekliais.
- Socialinis darbuotojas aktyviai puoselėja ir gina savo profesinę garbę.
- Socialinis darbuotojas tarnauja visuomenės socialinei gerovei.
Vaiko Globa ir Įvaikinimas
Globos centras koordinuoja pagalbos teikimą šeimoms, kuriose yra globojamų (rūpinamų), įvaikintų vaikų. Jeigu vaikas yra vyresnis nei 14 metų, jam steigiama rūpyba ir skiriamas rūpintojas. Šios sąvokos siejamos su vaiko dalyvavimu, priimant su juo susijusius sprendimus ar atstovaujant jo interesams, vaikui tenka daugiau atsakomybės.
Vaiko globos (rūpybos) dalyviai yra be tėvų globos likęs vaikas, jo biologinė šeima (tėvai ir vaiko giminaičiai) ir globėjas (rūpintojas). Ši globa (rūpyba) vykdoma kartu su Vaiko teisių apsaugos skyriais ir kitomis institucijomis, susijusiomis su vaiko teisių apsauga.
Globos Formos
- Vaiko laikinoji globa (rūpyba) - laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje, globos centre ar vaikų globos (rūpybos) institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas - grąžinti vaiką į šeimą.
- Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) - nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo biologinę šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, atstovavimas teisėms bei teisėtiems interesams ir jų gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai.
- Globa (rūpyba) šeimoje - tai ne daugiau kaip trijų vaikų globa natūralioje šeimos aplinkoje.
- Globa (rūpyba) šeimynoje - tai globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja keturis ir daugiau vaikų šeimos aplinkoje.
- Globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje - likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas vaikų globos institucijoje tik išimtiniais atvejais, kai nėra galimybės jo globoti (juo rūpintis) šeimoje, globos centre arba šeimynoje.
Įvaikinimas
Įvaikinimas - galimybė suteikti naują šeimą vaikui, kuris negali augti biologinėje šeimoje. Tai teisinis procesas, kurio metu visos biologinių tėvų teisės ir pareigos yra perduodamos įtėvių šeimai. Įvaikinti vaikai praranda bet kokius teisinius ryšius su biologiniais tėvais ir tampa visateisiais naujos šeimos nariais.
Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą. Įvaikintam vaikui gali būti suteikta įtėvių pavardė, keičiamas vardas. Įvaikinimas negali būti atšauktas ar panaikintas - tai yra pagrindinis įvaikinimo ir globos skirtumas.
Ekonomika ir Socialinė Rūpyba
Socialinė rūpyba glaudžiai susijusi su ekonomika. Ekonomika reiškia "tausojimą", o ne "eikvojimą". Terminą pirmiausia buvo vartojamas, kaip santykių tarp darbdavių ir dirbančiųjų sušvelninimui. Kad nebūtų eksploatuojamas darbininkas, kad darbo jėga, kaip dabar ją vadiname - būtų tausojama. Ekonomiškai.
Iki pandemijos žaidimo taisyklės valstybėje buvo kaip ir aiškios: verslas siekia kuo daugiau pelno, valstybė ar valdžia siekia kuo daugiau "išlupti" pinigų iš verslininkų ir kuo teisingiau perdalinti viešiesiems visuomenės poreikiams. Pandemija viską apvertė aukštyn kojomis ir šiandien netgi nereikia rinkti jokių mokesčių - spausdinu, kai aptingstu, tai skolinuosi - valstybė maudosi piniguose ir dalija kam nori, kada nori ir kiek nori.
Taigi, socialinė rūpyba apima platų spektrą veiklų, nuo kalbos ir kultūros integravimo iki socialinio darbo ir ekonominės politikos. Svarbu, kad šios sritys būtų koordinuojamos siekiant užtikrinti visuomenės gerovę.
tags: #socialine #rupyba #vikipedija