Valstybinis socialinis draudimas (VSD) - valstybinės socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis įstatymų numatytais atvejais yra (dalinai) kompensuojamos dėl draudžiamųjų įvykių prarastos ar negautos pajamos. Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nnei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas.
Socialiniu draudimu privaloma draustis visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, narystės pagrindais arba individualiai (personalinių įmokų savininkams, notarams, advokatams, ūkininkams ir jų šeimų nariams). Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar individualiai. Daliai piliečių draustis neprivaloma - tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai, bedarbiai, namų šeimininkės.
Principai ir finansavimo logika
Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu.
Įmonės bei dirbantieji asmenys įmokas socialiniam draudimui dažnai vertina kaip jiems „uždėtą“ sunkią naštą, kadangi šios įmokos padidina darbo jėgos kainą, mažina dirbančiųjų pajamas. Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo” nnegalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo.
Kas moka įmokas ir nuo ko jos skaičiuojamos
Įprastai kalbant apie VSD, turima omenyje įmokas, kurias moka apdraustieji asmenys (darbuotojai) arba draudėjai (darbdaviai). Apdraustieji asmenys ir jų darbdaviai už juos kaip už savo darbuotojus moka socialinio draudimo įmokas, skaičiuojamas nuo darbo užmokesčio ar kitų pajamų. Dirbantiems pagal darbo sutartį, VSD yra atskaičiuojamas nuo atlyginimo.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Mokėdami valstybinio socialinio draudimo įmokas gyventojai įgyja teisę į senatvės ar netekto darbingumo pensiją, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokas. Visais šiais atvejais socialinio draudimo išmokų paskirtis - kompensuoti apdraustajam asmeniui visą ar dalį turėto darbo užmokesčio ar kitų draudžiamųjų pajamų, kurių jis neteko, suteikiant jam nuolatinį ar laikiną pragyvenimo šaltinį.
Rūšys ir įmokų tarifai
Socialinio draudimo rūšys ir tarifai. VSD įmokų bendras tarifas dirbant pagal darbo sutartį - 21,27 %. VSD įmokos apima darbuotojo (apdraustojo) sumokamą pensijų socialinį draudimą, ligos socialinį draudimą, motinystės socialinį draudimą bei privalomąjį sveikatos draudimą. Vykdant individualią veiklą pagal pažymą VSD tarifas - 12,52 %, o jo įmokos mokamos nuo 90 proc.
Kai kurios socialinio draudimo rūšys griežtai nesieja išmokų su buvusiu uždarbiu, pvz., sveikatos draudimas, kuris apdraustiesiems kompensuoja visas ar dalį sveikatos priežiūros ir gydymo išlaidų, t. p. Privalomojo sveikatos draudimo garantijos Lietuvoje.
Išmokų gavimo sąlygos ir proporcingumas
Įvykus draudžiamajam (draudiminiam) įvykiui teisę gauti socialinio draudimo išmokas turi tik tie apdraustieji asmenys, kurie nustatytą laiką mokėjo socialinio draudimo įmokas (arba šias įmokas už juos mokėjo kiti fiziniai ar juridiniai asmenys). Išmokos dažniausiai yra proporcingos buvusiam darbo užmokesčiui (atitinkamai ir mokėtoms įmokoms).
Pagal mokėjimo laiką socialinio draudimo išmokos gali būti suskirstytos į trumpalaikes ir ilgalaikes. Taip pat per socialinio draudimo sistemą yra mokamos ir kitos išmokos.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Ilgalaikės išmokos
Šiuo metu pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus gali būti mokamos šios ilgalaikės išmokos: senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos, išankstinės senatvės pensijos, pensijos netekus maitintojo ir už ištarnautą laiką.
Trumpalaikės išmokos
Trumpalaikės išmokos yra mokamos ribotą laiką, paprastai mažiau negu vienerius metus. Prie jų priskiriamos tokios pašalpos: ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (nuo 2000 m. sausio 1 d.) laidojimo ir transporto išlaidų kompensacijos (iki 2001 m. Trumpalaikėms pašalpoms finansuoti tinka einamojo finansavimo sistema.
Jos esmė ta, kad išlaidos pašalpoms padengiamos iš tais pačiais metais gautų įmokų. Tik nenumatytiems atvejams gali būti laikomas nedidelis rezervas, skirtas kasmetiniams išlaidų pasikeitimams sušvelninti bei pastoviai įmokų normai palaikyti. Išlaidos trumpalaikėms pašalpoms priklauso nuo pašalpų gavėjų skaičiaus, pašalpų dydžio.
Ligos ir motinystės pašalpos
Ligos pašalpa yra mokama asmeniui, tapus laikinai nedarbingu dėl ligos, slaugančiam ligonį ar kkitais įstatymo numatytais atvejais, siekiant kompensuoti jo prarastas darbo pajamas. Susirgus teisė į ligos pašalpą įgyjama nuo pirmosios darbo dienos be laukimo periodo. Nuo 1995 metų už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dienas apmoka darbdavys, išskyrus slaugos atvejus, o už likusias - Valstybinio socialinio draudimo fondas iš savo biudžeto lėšų.
Nuo 2003 m. vasario mėnesio įsigaliojo Ligos ir mmotinystės socialinio draudimo nuostatos, pagal kurias moteriai, atleistai iš darbo nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto ir turinčiai reikalingą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, mokama motinystės pašalpa. Taip pat nustatyta, kad vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, išleistam vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogų bei gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, motinystės (tėvystės) mokama pašalpa, bet ne ilgiau kaip iki įsidarbinimo.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
VSD finansai, fondas ir biudžetas
Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, pagal patvirtintą įmokų tarifą kai kurioms draudimo rūšims, surenka įmokas ir perveda jas į atskirus tam tikras išmokas administruojančius fondus. Pavyzdžiui, tokios lėšos yra pervedamos į Užimtumo fondą, kuris išmoka bedarbio pašalpas ir finansuoja aktyvios darbo rinkos politikos programas.
Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas ir atskiras valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas. Metinio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę ataskaitą iki 1999 metų rengė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir tvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagrindinis ir lemiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų šaltinis yra draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos. Jos sudaro apie 98 proc. visų pajamų.
Darbdavio ir darbuotojo įmokų tarifai laike
Darbdavio iir darbuotojo įmokos apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo patvirtintas 1991 metais ir iki 2000 metų nesikeitė. Jo dydis buvo 31 proc. nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio, iš kurio 30 proc. mokėjo darbdavys ir 1 proc. - darbuotojas. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc.
| Laikotarpis | Bendras tarifas | Darbdavio dalis | Darbuotojo dalis |
|---|---|---|---|
| 1991-1999 | 31 % | 30 % | 1 % |
| Nuo 2000-01-01 | 34 % | 31 % | 3 % |
Savarankiškai dirbantys asmenys į socialinį draudimą buvo įtraukti vėliau negu samdomi ddarbuotojai, dėl to jų draudimas yra šiek tiek kitoks. Šiems asmenims iki 1995 metų įmokų bazė buvo nustatoma remiantis jų deklaruotomis profesinės veiklos pajamomis.
Istorinės ištakos ir modeliai
Pagal sistemos organizavimą skiriama kolektyvinis (organizuojamas profsąjungų), valstybinis ir mišrusis socialinis draudimas. Seniausias yra kolektyvinis socialinis draudimas, kuris atsirado Europoje 19 a. antroje pusėje kartu su profesinėmis sąjungomis (pvz., savitarpio pagalbos, ligonių ir nedarbo kasos Didžiojoje Britanijoje). Valstybinio socialinio draudimo pradžia - 1881 Vokietijos kanclerio O. E. L. von Bismarcko inicijuotas privalomojo ligos, vėliau t. p. invalidumo ir senatvės socialinio draudimo įsteigimo aktas; nuo tada valstybinis socialinis draudimas plito visame pasaulyje (pirmiausia labiau industrializuotose šalyse). 21 a. Otto von Bismarck.
Socialinis draudimas Lietuvoje: raida ir aprėptis
Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Nuo 1991 iki 1995 metų pradžios valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiami asmenys, kurie dirbo pagal darbo sutartis ir savarankiškai.
Priėmus naują Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, nuo 1995 metų valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradėta drausti ir valstybės karinių struktūrų darbuotojus. Nuo 1996 metų valstybės lėšomis pradėtos drausti motinos, auginančios vaikus nuo 1 iki 3 metų, ir būtinosios tarnybos kariai, o nuo 2000 metų valstybės lėšomis draudžiami tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai bei vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą. Šiuo metu šie asmenys draudžiami tik valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti.
Lietuvos socialinės apsaugos sistema susideda iš dviejų dalių - socialinio draudimo ir socialinės paramos. Socialinis draudimas veikia įmokų į specialų ffondą (Lietuvoje - “Sodros”) ir išmokų iš jo principu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo išmokas gali gauti tik tie asmenys, kurie yra apdrausti ir moka įmokas. Pagal draudimo principą išmokų dydis turi priklausyti nuo sumokėtų įmokų.
Praktiniai akcentai apdraustiesiems ir darbdaviams
- VSD įmokos apima darbuotojo (apdraustojo) sumokamą pensijų socialinį draudimą, ligos socialinį draudimą, motinystės socialinį draudimą bei privalomąjį sveikatos draudimą.
- Apdraustieji asmenys ir jų darbdaviai už juos kaip už savo darbuotojus moka socialinio draudimo įmokas, skaičiuojamas nuo darbo užmokesčio ar kitų pajamų.
- Išmokos dažniausiai yra proporcingos buvusiam darbo užmokesčiui (atitinkamai ir mokėtoms įmokoms).
- Trumpalaikėms pašalpoms finansuoti tinka einamojo finansavimo sistema.
- Pagrindinis ir lemiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų šaltinis yra draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Dažniausi klausymai apie VSD
Kas gauna socialinio draudimo išmokas?
Įvykus draudžiamajam (draudiminiam) įvykiui teisę gauti socialinio draudimo išmokas turi tik tie apdraustieji asmenys, kurie nustatytą laiką mokėjo socialinio draudimo įmokas (arba šias įmokas už juos mokėjo kiti fiziniai ar juridiniai asmenys).
Ar sveikatos paslaugos siejamos su uždarbiu?
Kai kurios socialinio draudimo rūšys griežtai nesieja išmokų su buvusiu uždarbiu, pvz., sveikatos draudimas, kuris apdraustiesiems kompensuoja visas ar dalį sveikatos priežiūros ir gydymo išlaidų, t. p.
Kaip skirstomos išmokos pagal trukmę?
Pagal mokėjimo laiką socialinio draudimo išmokos gali būti suskirstytos į trumpalaikes ir ilgalaikes.
Pagrindiniai istoriniai tarifų ir aprėpties pokyčiai
Darbdavio iir darbuotojo įmokos apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo patvirtintas 1991 metais ir iki 2000 metų nesikeitė. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc. Savarankiškai dirbantys asmenys į socialinį draudimą buvo įtraukti vėliau negu samdomi ddarbuotojai, dėl to jų draudimas yra šiek tiek kitoks.
Nuo 1996 metų valstybės lėšomis pradėtos drausti motinos, auginančios vaikus nuo 1 iki 3 metų, ir būtinosios tarnybos kariai, o nuo 2000 metų valstybės lėšomis draudžiami tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai bei vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą.
Išlaidas pensijoms bei pašalpoms lemia įstatymų apibrėžti socialinės apsaugos įsipareigojimai. Jie paprastai numato išmokų gavėjus, kvalifikacines sąlygas, kurias tturi tenkinti šie asmenys, išmokos dydžio apskaičiavimo formulę ir tos išmokos didinimą vykstant infliacijai ir kylant gyvenimo lygiui.
Socialinis draudimas veikia įmokų į specialų ffondą (Lietuvoje - “Sodros”) ir išmokų iš jo principu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo išmokas gali gauti tik tie asmenys, kurie yra apdrausti ir moka įmokas.
tags: #smalenskas #g #finansai #socialinis #draudimas