Organų donorystė, kaip neatlyginta dovana, kuri padeda išgelbėti recipiento gyvybę, susijusi su daugybe įvairių etinių, logistinių ir medicininių problemų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Remiantis Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis šiuo metu Lietuvoje organų transplantacijos laukia 439 asmenys, kai potencialių donorų skaičius yra vos 25.
Trumpos realijos ir visuomenės nuostatos
Pagrindinės priežastys, kurios trukdo efektyviai vystytis organų donorystei, yra išankstinis kai kurių visuomenės grupių neigiamos nuostatos ir menkas visuomenės švietimas donorystės klausimais.
Jungtinėse Amerikos Valstijose kasdien nesulaukę organų vidutiniškai miršta apie 22 recipientus.
Donorystę, kaip galimybę gelbėti žmonių gyvybę, palaiko ir Bažnyčia.
Taip pat skaitykite: Florence Nightingale indėlis
Kadangi gyvename katalikiškame krašte, kur yra daug tikinčiųjų, tai žmonėms natūraliai kyla klausimas, kaip į tai reaguoja Bažnyčia.
Vakarietiškas požiūris, griežtas valios pareiškimo formos įforminimas ir notarų praktika dažnai kelia techninių klausimų: kaip valios pareiškimą įforminti, kur reikia kreiptis?
Kūno dovanojimo mokslui registras ir praktika
„Pasiteirauti dėl kūno po mirties dovanojimo medicinos mokslui kreipiasi iki 100 žmonių per metus, o tų, kurie pasirašo valios pareiškimą dėl kūno dovanojimo yra mažiau. Paprastai šis skaičius siekia apie 30 žmonių per metus.
Šiuo metu gyvųjų donorų registre iš viso saugoma per 300 užpildytų valios pareiškimų, o tendencija padovanoti savo kūną po mirties medicinos mokslui - auga.
Prieš keletą metų turėjome rekordą, kai per metus valios pareiškimą pasirašė daugiau nei 60 žmonių“, - teigia registrą koordinuojantis Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas dr. Anatomas.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų skaičius Panevėžyje
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas pirmą kartą organizavo iškilmingą ceremoniją po mirties medicinos mokslui kūnus paaukojusiems žmonėms palaidoti.
Iškilminga donorų pagerbimo ceremonija prasidėjo ryte Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kur žvakių liepsnoje ir gėlėse buvo sustatytos visos 27 po mirties medicinos mokslui kūnus paaukojusių žmonių palaikų urnos.
Po atsisveikinimo su 27 kremuotais palaikais, kuriuos palaimino Vilniaus universiteto kapelionas Aldonas Gudaitis, procesija pajudėjo į Antakalnio kapines, kur prasidėjo iškilminga laidojimo ceremonija specialiai įrengtoje kapavietėje.
Vilniaus universiteto rektorius profesorius Rimvydas Petrauskas sakė, kad tai išskirtinis pagarbos žmonėms, prisidėjusiems prie Medicinos mokslo pažangos ir būsimų medikų ugdymo, ženklas.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas Dalius Jatužis žiniasklaidos atstovams priminė, kad „tai - neįkainojama dovana, už kurią mes esame be galo dėkingi tiems, kurie paaukojo po mirties savo kūnus anatomijos studijoms ir būsimiems gydytojams ruošti.
Taip pat skaitykite: Slaugytojo kursai ir mokymai
Tas procesas užtruko 8 metus, kol gavome laidojimo vietą, tinkamas orias sąlygas. Mes esame įsipareigoję žmonėms, jų artimiesiems, bet sklypą gauti užtruko gana ilgai.
Pradžioje mums pasiūlė sklypą labai toli, periferijoje. Buvo skirtas labai didelis, gražus plotas sostinės Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Ši vieta pritaikyta ne tik šios laidotuvių ceremonijos žmonėms, ateityje kapavietėje bus galima sutalpinti per 1 000 urnų.
Motyvai ir informuotumas donorystėje
Nežinojimas ir informacijos stoka dažnai lemia nesupratimą bei artimųjų priešinimąsi: „Kartais klausinėja kaip geriau apie savo sprendimą pasakyti artimiesiems. Būna, kad žmogus nori padovanoti savo kūną po mirties, o artimieji priešinasi.
Mes prašome, kad būtų jeigu jau ne labai karštas pritarimas, tai bent to fakto pripažinimas. Kai donoras numiršta, mes apie jo mirtį sužinome iš jo šeimos, draugų, kai kada - policijos pareigūnų ar greitosios pagalbos medikų. Kažkas turi žinoti apie žmogaus išreikštą valią, apie pasirašytą dokumentą. Jeigu nežinos - negalės mums pranešti arba praneš per vėlai.
Valios pareiškimą žmogus gali bet kada atsiimti ar koreguoti. Pavyzdžiui, kartais žmogus parašo, kad pasibaigus valios prašyme nurodytam laikotarpiui, urna su pelenais būtų grąžinta, pavyzdžiui, sutuoktiniui. Praeina keli metai, sutuoktinis, deja, numiršta - nėra kam grąžinti. Tuomet žmogus pakeičia valios pareiškimą, kad laidojimu pasirūpintume mes.
Pasitaiko, kad pasirašyti valios pareiškimą kartais ateina keli šeimos nariai tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, ne toks jau retas atvejis, kad vyras ir žmona kartu pasirašo dokumentą.
Beje, ne tik pats žmogus gali dovanoti savo kūną, tačiau jam mirus, tai gali padaryti ir pirmos eilės giminės, Lietuvos įstatymai tą leidžia. Tai - retesnis atvejis, tokių esame turėję vos 2, paskutinįkart - prieš porą mėnesių.
Techniniai ir ritualiniai aspektai
Taip pat klausinėja dėl laikotarpio, kuriam kūnas dovanojamas, nes jis yra labai lankstus. Yra galimybė atsisveikinti su mirusiuoju prieš mums pasiimant kūną ir tuomet, kai artimiesiems grąžiname urną su pelenais.
Mano manymu, trumpesnis laikotarpis (1 arba keli metai) pasirenkamas dėl artimųjų. Jie nori palaidoti urną su pelenais, turėti galimybę lankyti kapą. Visgi, dauguma valios pareiškėjų renkasi dovanoti kūną po mirties neterminuotam laikotarpiui. O jis būna labai įvairus, teoriškai tai gali būti net ir keli dešimtmečiai.
Valios pareiškimą forminti savo kūną donorystei mokslinių tyrimų tikslams yra labai griežtas, atitinkantis vakarietišką požiūrį. Paprastai užpildyti formos negalima, tai turi būti patvirtinta notaro. Kadangi mes prašome valios pareiškimo notarinio patvirtinimo, tai žmonės klausinėja, kur rasti notarą, kuris žinotų kaip viską teisingai parengti.
Praktinė nauda medicinos mokymuisi
Aišku, studentai yra jauni žmonės, jiems toks stalas - anatomijos pratybų ir žaidimų telefonu derinys - patinka. Bet žvelgiant iš anatominės pusės, ar yra daug prasmės jį naudoti?
Kalbant apie modernesnius mokymo būdus - gali būti naudojamas 3D printeris. Juo gali būti spausdinamos organo kopijos, dažnai spausdinami kaulai. Tada yra modernios vaizdo priemonės, pavyzdžiui, anatominiai stalai. Naudojantis šia priemone galima įvairiai vartyti žmogų, atlikti pjūvius, bet tai yra tas pats atlasas, tik - gražesnis, modernesnis. Jis neduoda tikro kūno pojūčio.
Tuo tarpu naudojant tikrą kūną galima jausti tikrą audinį, kaip čiuopiasi nervas, arterija, vena. Taip pat tai padeda suprasti, kad visi žmonės yra unikalūs ir skirtingi. Pas vieną tas raumuo gali būti, pas kitą - nebūti. Gali arterija skilti vienoje, gali skilti kitoje vietoje. Gali vienas nervas inervuoti raumenį, kaip rašo vadovėliai, tačiau gali būti ir kitaip - gali kitas nervas inervuoti.
Taip pat verta paminėti ir chirurgų mokymus. Jie gali ateiti pasipraktikuoti, geriau suprasti anatomiją. Chirurgai turi žinoti ne tik tuos atvejus, kurie pasitaiko dažniausiai, jie turi žinoti visus įmanomus variantus - tam mums paaukoti kūnai labai pasitarnauja.
Statistika ir praktiniai duomenys iš universiteto
Profesorė Janina Tutkuvienė pabrėžė, kad Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas gauna nuo 30 iki 60 donorystės pareiškimų per metus, vidutinis žmonių amžius - 64 metai. Donorų kūnų kiekvienais metais gaunama nuo 6 iki 11 (vidutiniškai - 8).
Paprastai per metus gauname nuo 4 iki 10 kūnų. Šiuo metu jų turime 19, keli yra giliai užšaldyti - ruošiami gydytojų tobulinimuisi, su dauguma dirba studentai.
| Rodiklis | Vertė / Pastaba |
|---|---|
| Užpildytų valios pareiškimų registre | Per 300 |
| Per metus pasirašančių valios pareiškimus | 30-60 (kartais iki 100 pasiteiraujančių) |
| Donorų kūnai per metus (VU MF) | 6-11 (vid. 8) |
| Palaidotų kremuotų palaikų ceremonija | 27 palaikai iškilmingai atsisveikinta |
Etiniai aspektai ir orumo užtikrinimas
Vilniaus universiteto kapeliono kun. Katalikų Bažnyčia nuolat primena, kad visais atvejais būtina paisyti žmogaus asmens orumo, ar jis būtų gyvas, ar miręs. Juk kiekvienas žmogus, mūsų įsitikinimu, yra sukurtas į Dievo paveikslą ir panašumą.
Visų pirma tiek kalbant apie organų donorystę, kai atiduodami tam tikros kūno dalys (organai), ar visas kūnas, tokio veiksmo paskata neturėtų būti noras uždirbti pinigų. Tinkamas motyvas - pasitarnauti kitų žmonių gerovei, poreikiams, pavyzdžiui, medikų rengimui, ligų ir traumų tyrimui, apsauginių priemonių išbandymui, chirurginių operacinių metodų, operacinių instrumentų tobulinimui ir pan.
Taip pat turi būti aiškiai išreikšta savo kūną dovanojančio asmens ar mirusio asmens artimųjų laisva valia, yra moralinis tikrumas, kad žmogus yra miręs. Galiausiai, po sutarto laiko kūnas ar kremuoti palaikai turi būti palaidotas kapinėse.
Perceptions among healthcare workers and implications
Ar žmonėms, kurie į Jus kreipiasi, tebekyla kūno dovanojimo po mirties prasmės klausimas, ar - priešingai, jie į šį klausimą sau yra aiškiai atsakę? - Ne, prasmės klausimų nebekyla. Kreipiasi skirtingo amžiaus, išsilavinimo, skirtingose vietovėse gyvenantys vyrai ir moterys. Juos vienija noras padėti mokslui, būsimų gydytojų rengimui. Daug kas pasako, kad sunkiai sirgo ir jiems labai padėjo gydytojai - nori atsidėkoti.
O ar turi baimių? Manau, kad ne. Pamenu, pasirodžius pirmiesiems straipsniams apie kūno dovanojimą po mirties internete, skaičiau komentarus, maždaug - vėl anatomams lavonų reikia, turbūt jie ten tyčiojasi iš jų. Mes tikrai be tų kūnų galėtume sunkiai funkcionuoti, jie mums, anatomams, ir mūsų studentams yra be galo reikalingi.
Švietimo ir komunikacijos svarba
Tikriausiai tokių komentarų arba artimųjų priešprieša kyla dėl informacijos stokos arba nežinojimo?
Daugiausia veiksnių, kodėl žmonės vis dažniau savo valia aukoja kūną studijoms, - besikeičiantis mąstymas, išlaisvėjimas, platesnis šio reiškinio nušvietimas žiniasklaidoje, palankus Bažnyčios požiūris ir didėjantis žmonių altruizmas bei noras pasitarnauti dar ir po mirties.
Apklausų rezultatai ir visuomenės nuomonė
DELFI užsakymu rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa: apklausti 1007 respondentai, tyrimo rezultatų paklaida 3,1%. Apklausa atlikta standartizuoto interviu metodu taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją, dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų.
Apie 14 proc. respondentų nurodė, jog paaukotų mokslo tikslams ar donorystei, 35 proc. paliktų spręsti artimiesiems, o 33 proc. apie tai negalvojo. Apklaustųjų nuomonė dėl donorystės praktiškai tokia pat kaip dėl kūno paaukojimo mokslo tikslams.
Apklaustųjų nuomonė dėl donorystės praktiškai tokia pat kaip dėl kūno paaukojimo mokslo tikslams. Apie 35 proc. tam prieštarautų, 15,3 proc. spręsti artimiesiems, o 33,1 proc. nurodė, jog sprendimą turėtų priimti artimieji.
Teisiniai ir amžiaus aspektai
Sprendimą būti donoru ir gauti donoro kortelę gali asmenys nuo 18 metų. Tokį sprendimą gali ir artimieji.
Taip pat turi būti aiškiai išreikšta savo kūną dovanojančio asmens ar mirusio asmens artimųjų laisva valia, yra moralinis tikrumas, kad žmogus yra miręs.
Praktiniai iššūkiai ir pavyzdžiai
„Taip, esame turėję. Kaip tik šiandien skambino viena ponia, labai apgailestavo, kadangi ji tikrai norėjo savo kūną palikti universitetui, buvo pasirašiusi valios pareiškimą prieš porą metų, bet apie tai sužinojo jos šeima. Pastaroji į kalbas nesileido, pasakė - jeigu taip, tai mes tau nebepadėsime. Tokių atvejų būna, bet retai.
Pasak A., velionis to būtų norėjęs. Jam mirus, dukros ir vaikaičiai kartu nuvyko pas notarę, kuri geranoriškai pasižiūrėjo į situaciją ir sudarė galimybę skubiam vizitui.
Reikšmė medikų rengimui ir mokslui
Tas prisilietimas prie žmogaus kūno, supratimas jo sandūros yra be galo svarbus žinių įgijimo etapas. Kita vertus, tai yra pati pirmoji žmogiškumo pamoka pradedant medicinos studijas.
Jiems pirmą kartą šis įspūdis, prisilietimas kelia nemažai klausimų: ar aš galiu, ar negaliu dirbti tokį darbą. Tikrai būna, kai vienas kitas studentas pakeičia nuomonę. Mes visi esame skirtingi. Tai - stiprus išbandymas profesine prasme.
Žmonės, dovanojantys savo kūną po mirties anatomijos studijoms, yra pralenkę laiką savo mąstymu, drąsa, pasiaukojimu, altruizmu ir supratimu, kad po mirties jie dar daug pasitarnautų. Ir kiekvienas toks poelgis yra tarsi žingsnis link tikslesnės diagnozės, geresnio gydymo ir netgi išsaugotos gyvybės.
Šiuolaikinės technologijos leidžia nusileisti net iki ląstelės, molekulinio lygmens, bet pastaruoju metu iš makroskopinių, anatominių tyrimų mes supratome, kad labai mažai žinome, nes atsirado naujos technologijos, įgalinančios tai suprasti. Mes galime studijuoti žmogų iš dovanotų kūnų, pasitelkę kitas technologijas. Studentai supranta ir pamato, kokie yra įvairūs kūnai, varijuoja organų dydžiai, nervų kraujagyslių šakojimai.