Organų donorystė - tai žmogaus savanoriškas ir neatlygintinas organų dovanojimas kitam žmogui. Gyvoji donorystė - tai donorystės rūšis, kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) organą dovanoja gyvas žmogus. Sergančiam artimam šeimos nariui galima dovanoti vieną inkstą arba dalį kepenų. Žmogus ir su vienu inkstu ar dovanojęs dalį kepenų gali visavertiškai gyventi. Iš gyvo donoro kasmet mūsų šalyje persodinama apie 10 inkstų. Iki šiol daugiausia - 13 transplantacijų - atlikta 2014 metais. Mūsų šalyje inkstą gali dovanoti artimas giminaitis - sutuoktinis, tėtis, mama, sesuo, broli, teta, dėdė, seneliai. Sergantiems pacientams paprašyti savo artimųjų dovanoti inkstą nėra lengva, dažniausiai su artimaisiais dėl donorystės kalbasi gydytojai.
Artimajam sutikus būti inksto donoru, atliekamas išsamus jo sveikatos patikrinimas - pirmiausia įsitikinama, ar galimas donoras yra visiškai sveikas. Jei nenustatoma jokių sveikatos sutrikimų ir mediciniškai organas tinka sergančiam pacientui, tuomet numatoma organo paėmimo ir transplantacijos data. Anksčiau gyvuoju donoru galėjo tapti tik žmogus, kurio kraujo grupė sutampa su recipiento kraujo grupe. Dabar jau atliekamos ir tokios operacijos, kai gyvuoju donoru tampa nesuderinamos kraujo grupės žmogus. Kai tam tikromis kepenų ligomis serga vaikai ir jų gyvybę išgelbėti galėtų šio organo transplantacija, donorais įprastai tampa tėveliai, rečiau - tolimesni giminaičiai.
Jei mediciniškai donoro (mamos, tėčio) kepenys tinka, tuomet vaikui atliekama dalies kepenų transplantacija: vaikučiui persodinta dalis kepenų atlieka šio organo funkcijas ir kartu su vaiku auga, o donorui kepenys atauga, nes šis organas turi tokią savybę. Visoje Europoje organų donorų trūksta, pacientų, kuriuos galėtų išgelbėti organo transplantacija, yra žymiai daugiau nei yra sutinkančių juos dovanoti. Organų donorystei po mirties žmogus gali pritarti būdams gyvas, t. y. pasirašyti sutikimą donorystei. Anketą galima užpildyti internetu arba popierinę jos formą. Išsamiau apie tai skaitykite skyrelyje „Donoro kortelė“.
Jei mirusysis tokio sutikimo nėra užpildęs, po mirties dėl sutikimo organų donorystei gydytojai kalbasi mirusiojo artimųjų. Artimiesiems priimti tokį sprendimą yra sudėtinga, nes jie išgyvena netektį, juos gniuždo sielvartas ir didelė širdgėla. Ypač slegia nežinomybė - ko gi pats mirusysis būtų norėjęs. Transplantacijai paimami tie organai, kurie yra sveiki ir tinkami persodinti sergantiems ir transplantacijos laukiantiems pacientams. Vienas donoras gali pagerinti sveikatą ar išgelbėti gyvybę net 7 sunkiai sergantiems žmonėms. Svarbu tai, jog bažnyčia palaiko organų donorystę ir laiko tai meilės išraiška kitam žmogui. Tokią poziciją yra išreiškę aukščiausi bažnyčios atstovai.
Tik apie 50 žmonių kasmet tampa efektyviais organų donorais. Apie 1450 žmonių gyvybei palaikyti kas antrą dieną po 4 val. atliekamos hemodializės procedūros. Slaugytojo kompetencijos formuojasi iš dviejų pagrindinių elementų: teorinių žinių ir praktinės klinikinės patirties. Klinikinė patirtis yra neatsiejama nuo nuolatinio slaugytojo profesinio tobulėjimo. Todėl nuolatinis profesinis tobulėjimas yra būtinas. Svarbiausia - baigti darbą greitai ir teisingai, tobulinti įgūdžius bendrauti su pacientais ir jų šeimomis.
Taip pat skaitykite: Florence Nightingale indėlis
Jaučiasi didelė atsakomybė ir įtampa gydytojams reanimatologams, kai jie turi prašyti artimųjų paaukoti organus donorystei. Organų donorystės ir transplantacijos procesas - trijų dalių „grandinė“, kurioje ji sudarančios dalys negali egzistuoti viena be kitos: recipientai (ligoniai, laukiantys transplantacijos), gydytojų transplantologų komanda ir donorai. Nors laukiančių transplantacijos šie gydytojai nemato - jie gydomi kitose ligoninėse. Tačiau jų išgelbėta gyvybė gydytojui reanimatologui tarsi savitas atpildas - vieno išgelbėti nepavyko, tačiau galbūt gali gyventi kitas.
Pirmasis pokalbis - su Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėju Tomu Tamošuičiu. Šios gydymo įstaigos reanimatologų pastangomis per aštuonis šių metų mėnesius užregistruoti 38 potencialūs donorai, iš jų 22 tapo efektyviais. Sėkmė kyla iš tikėjimo organų donorystės idėja ir dalyvavimo iš pašaukimo, o ne formaliai. „Aš šimtu procentų pritariu organų donorystei, nes nematau jokios objektyvios priežasties jai nepritarti“, - teigia T. Tamošuitis. Jo vadovaujame skyriuje yra gydytojų, kuriems mieliau gydyti gyvus pacientus, o ne - mirusio žmogaus donorystės procesą inicijuoti. „Jei žvelgtume formaliai, pagal pareigybės aprašymą visi reanimacijos skyriaus gydytojai turėtų dalyvauti donorystės procese. Tačiau jei gydytojas šia idėja netiki, jam per sunku tai daryti - neverčiame“, - sako T. Tamošuitis.
Pašnekovas pabrėžia, kad kiekvienam medikui svarbiausia ne tik profesionalumas, bet ir žmogiškosios savybės. „Su pacientais, jų artimaisiais reikia stengtis bendrauti taip, kaip norėtumė, kad elgtųsi su tavimi“, - teigia jis. Reanimacijos skyriuje dirbantys gydytojai jaučia atsakomybę ir įtampą dėl ligonių būklių sunkumo. Dažnai pasitaiko, kad dėl sunkių ligų ar traumų ligonių išgelbėti nepavyksta. Gydytojų pareiga pranešti apie užgesusią gyvybę artimiesiems. Tada laukia pokalbis apie organų donorystę. Gydytojai sako, kad gerbia ir pateisina bet kokį giminių apsisprendimą, tačiau tikslas - paaiškinti, kas įvyko ir kodėl.
Gedėjimo stadijos - šokas, neigimas, pyktis, derybos, liūdesys - padeda artimiesiems suprasti situaciją. Dažnai artimieji racionalizuoja donorystės sprendimą su klausimais „kodėl man?“ ar „kam mano artimo organai?“ Kartais deramybė vyksta dėl finansinių ar praktinių argumentų, tačiau donorystė yra neatlygintina ir nemokama. Jei mirusiojo valia nepritarė donorystei, toks sutikimas laikomas negaliojančiu. Apie apklausos rezultatus ir donorystės sprendimą dažnai kalbama su dvasininku, ypač tikintiesiems.
Kita problema - užsienyje gyvenantys artimieji. Jie gali atvažiuoti pas laidotuves, o donorystės procedūros užtrunka, todėl jaunimui ir trumpesniems laikams įtakojama - kartais reiktų laiko pagalvoti ir apsvarstyti. Taip pat svarbu išlaikyti donorą iki giminaičio sugrįžimo ir parašu patvirtinimo donorystei. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje laiką įmanoma suderinti ir „protingą laiką“ išlaikyti. Žmogiškumas - svarbiausias dalykas gydytojo darbe.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų skaičius Panevėžyje
Lietuvoje auga transplantacijų skaičius. Kauno klinikų gydytojai dalinasi patirtimi su kitų ligoninių kolegomis, rengia kursus donorinių ligoninių gydytojams reanimatologams ir slaugytojams. Mažųjų ligoninių personalui dažnai trūksta patirties ruošiant donorus, todėl mokymas tampa būtinas. Vykdomos rekomendacijos iš pasaulinės ir Lietuvos praktikos. Ar yra laiko limitas atjungti donorui gyvybines funkcijas palaikančią aparatūrą? Atsakymas - individualus. Japonijoje buvo atvejis, kai dėl artimųjų nesutikimo aparatūra veikė 168 dienas, tačiau Lietuvoje sprendimai priimami greitai: arba palaikyti gyvybines funkcijas ir paruošti donorą, arba aparatūrą atjungti ir donorystę įgyvendinti. Tačiau „protingą laiką“ galima išlaikyti ir Lietuvoje, ypač kai miręs asmuo yra smegenų mirties.
Seime svarstomas Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimo projektas, kuris leistų ruošti neplakančios širdies donorus. Lietuva yra viena iš nedaugelio ES šalių, kur dar neplakančios širdies donorystės ruošimo programa nėra plėtojama plačiai. T. Tamošuitis pažymi, kad didžiausia patirtis - žmonių stiprybė ir gebėjimas pagalvoti apie artimojo nelaimę, priimti donorystės sprendimą per trumpą laiką. Už tai jam dėkoja donorystės dalyviai ir kolegos.
Organų donorystė - tai ne tik medicininė procedūra, bet ir žmogiška dilema, kurioje slaugytojai vaidina svarbų ryšio tiltą tarp ligoninės komandos ir artimųjų. Nuolatinis profesinis tobulėjimas, komunikacijos įgūdžiai ir empatija leidžia kurti pasitikėjimą ir sklandžiai įtraukti artimuosius į donorystės procesą.
Aukojimo procesas
Šio straipsnio turinys atspindi realų praktikos iššūkį, kai slaugytojo ir gydytojo darbas susilieja su žmogiškuoju supratimu bei atsakomybe gelbėti gyvybes. Skatinama atvirai kalbėtis su artimaisiais, laikytis etiketo ir gerbti kiekvieno asmeninę valią, kai kalbama apie organų donorystę.
Taip pat skaitykite: Slaugytojo kursai ir mokymai
tags: #slaugytoju #pagalba #organu #donoru #artimiesiems