Darbo diena Santaros klinikų reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose prasideda anksti ryte - pusvalandžiu anksčiau, negu būdavo iki koronaviruso pandemijos. Pasiruošimas darbui irgi vyksta kiek kitaip. Iš pradžių suskaičiuojami medikų kolektyvo nariai.
Anot Santaros klinikų anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos Onės Bartkienės, skaičiuojama visą laiką su baime: ar kažkas neatkrito, nepasitraukė į saviizoliaciją, ar kažkas nesusirgo. „Dažniausiai skaičius mūsų nedžiugina“, - prisipažino medikė.
Tada apžvelgiama, kiek ir kokių yra pacientų kiekviename poste. Tų postų yra keturi: dviejose stovi po 6 lovas, viename - jau septynios, mažiausiame poste - keturios. Medikai pasiskirsto, kas kur dirbs, kiek kiekvienam postui reikia darbuotojų ir skuba rengtis. Persirengti darbo drabužiais ir užsidėti asmens apsaugos priemones užtrunka apie 10 min. Persirenginėjama vienoje patalpoje, tad, žinoma, spūsties neišvengiama.
„Septintą valandą, gal net kelios minutės prieš septynias, mes įžengiame į savo darbo vietas, pasipuošę kostiumais“, - pasakojo O. Bartkienė.
Darbas „skafandruose“: iššūkis fizinei ir emocinei sveikatai
Su specialiomis asmens apsaugos priemonėmis, vadinamaisiais „skafandrais“, medikams darbe tenka praleisti mažiausiai 4 valandas, o, priklausomai nuo užimtumo, nuo pacientų ir kolektyvo skaičiaus, neretai ir 5 val. ar ilgiau. Dirbti šitaip apsirengus nėra lengva.
Taip pat skaitykite: Florence Nightingale indėlis
„Kiekvienas judesys yra sudėtingas, nes kostiumas sudaro „šiltnamio efektą“: mes jame prakaituojame, vėliau atšąlame, nes susikaupusi drėgmė po kostiumu niekur nedingsta. Apatiniai drabužiai, uniformos, kurias mes vilkime po savo apsaugomis, sudrėksta ir neišdžiūna. Vėliau, kai fizinis krūvis yra mažesnis, atsisėdus pildyti dokumentų ar traukti ramiai švirkštų, jaučiame šaltį. Tas temperatūrų skirtumas irgi labai išvargina. Taip pat yra ir respriatoriai, kurių nenusiimsi, užsinorėjus atsigerti, pasikasyti, nusičiaudėti ar nusivalyti nosies. Mes negalime patraukti apsaugos priemonių nuo veido, negalime patraukti skydelių ir kaukių. Kaip žinia, tam tikros kaukės, jų pūkeliai tikrai labai kutena nosį. Galite tik įsivaizduoti, kaip mes jaučiamės nusičiaudėję ir negalėdami nusivalyti nosies“, - šyptelėjo medikė.
Pasak O. Bartkienės, patys medikai darbe per pandemiją praranda fizinę ir emocinę sveikatą: darbo vietose iš išsekimo jie alpsta, nuo įtampos kamuoja migreniniai skausmai, sukyla kraujo spaudimas. Viso to nebuvo iki koronaviruso pandemijos.
Nebuvo ir pirmosios pandemijos bangos metu, kuomet medikai buvo nusiteikę kur kas optimistiškiau, o visuomenėje sklandė gerokai mažiau skepticizmo.
Darbo krūvis ir personalo trūkumas
Paklausta, ką reikia daryti su sergančiais COVID-19 pacientais ir kiek procedūrų jiems tenka atlikti, O. Bartkienė pasakojo, kad daug kas priklauso nuo jo būklės . Medikė prisiminė vieną dieną, kai situacija buvo ypač prasta.
„Visai neseniai mūsų skyriuje nutiko situacija, kai kelios kolegės, dirbdamos 7 vietų poste, kur tuo metu gulėjo 6 pacientai, turėjo atlikti 6 ar netgi 7 procedūras per kelias valandas ir joms visoms reikėjo asistuoti, joms reikėjo rankų. Ta situacija vedė į neviltį ir mes supratome, kad nebeišsitenkame su darbuotojais. Buvo kviečiami darbuotojai iš kitų palatų, kažkas bėgo nuo pietų stalo nepavalgęs, įsimetęs vieną kąsnį, padėti kitiems kolektyvo nariams, nes tos procedūros turėjo būti atliktos, negalėjo būti atidėtos“, - prisiminė O. Bartkienė.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų skaičius Panevėžyje
Kalbėdama apie procedūras apskritai, medikė sakė, kad dalis darbo yra įprastas, rutininis. Tai rytiniai paskyrimai, vaistų leidimai, kitos slaugos priemonės, pacientų vartymai. Būna lengvesnių dienų, bet kartais tenka bėgioti nuo vieno paciento prie kito, kad pavyktų viską atlikti laiku. Tomis dienomis apie dokumentaciją net nėra kalbos.
„Mums tikrai labai labai trūksta rankų, darbo jėgos. Pastarosiomis dienomis skaičiuojamos ligoninės, aparatūra, kiek mes turime ventiliatorių, ar mes turime užtikrintą kiekį lovų, kurios pastaruoju metu baigia užsipildyti. Bet mes nekalbame apie žmogiškuosius išteklius ir tai labai apmaudu. Mes nebeturime žmonių, nebeturime darbo rankų. Kiek žinau, kitose reanimacijoje mūsų kolegos, gydytojai, šaukiasi, kviečiasi savanorių pagalbą. Tai rodo, kad situacija tikrai yra beviltiška ir šiomis dienomis bandome užkaišyti skyles savanoriais studentais, kurių kompetencijos neleidžia atlikti viso mūsų darbo. Tai yra labai komplikuota. Bet esame labai dėkingi, kad jie sutinka ateiti. Jie gali padėti paversti pacientą, gali atnešti, ko paprašome, jie gali prieiti prie paciento, palaikyti už rankos ir jį pašnekinti - ir tai yra labai didelis darbas.
Priklausomai nuo paros meto, atliekamų procedūrų ir užimtumo tuo metu, kitą sykį neturime laiko prieiti prie paciento ir su juo pašnekėti, tiesiog jį žmogiškai paguosti. Ne visi mūsų pacientai yra intubuoti, yra ir sąmoningų ligonių. Nors ir bandome juos apsaugoti, širmomis apstatome, jie mato, kas vyksta aplinkui, mato intubuotus pacientus, mato, kiek procedūrų jiems atliekama ir kokia aparatūra prie jų prijungta, ir supranta, kad kai kurių pacientų situacija yra kritinė. Jiems, žinoma, kyla baimė dėl jų pačių sveikatos ir būklės, ir gydymo eigos“, - kalbėjo O. Bartkienė.
Skeptiškas požiūris ir visuomenės nesupratimas
Deja, ne visi pacientai lygiai geranoriškai žiūri į juos gelbstinčius medikus. Yra skeptikų, kurie net atsidūrę reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje neigia, kad koronaviruas egzistuoja.
„Vieną kartą pašnekinau pacientą, paklausiau, kaip jis užsikrėtė ir koks buvo jo požiūris į koronavirusą prieš tai. Paklausiau, ar jis tikėjo, kad yra toks virusas? Tai jis su tokia šypsena sako: „O tai ką, yra tikinčių?“ Tai buvo paskutinis kartas, kai aš klausiau paciento, ar jis tikėjo COVID-19 virusu prieš patenkant į ligoninę, nes supratau, kad gali prasiveržti mano žmogiškos emocijos, kas yra visiškai nesuderinama su mano profesionalumu. Aš turiu atlikti savo pareigas. Negaliu išskirti nė vieno paciento, turiu jais rūpintis, apglėbti savo rūpesčiu tiek, kiek galiu savo sąlygomis. Daugiau nebeklausiu, bet, kiek suprantu, labai daug pacientų suserga ir patenka pas mus būtent dėl jų skeptiško požiūrio. Tas požiūris daro įtaką jų veiksmams.
Taip pat skaitykite: Slaugytojo kursai ir mokymai
Komentatoriai sako, neva mes turime teisę reikšti savo nuomonę. Taip, kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, bet liūdniausia, kad ta nuomonė niekada nelieka tik nuomone. Dažniausiai ji eina kartu su tam tikrais veiksmais ar neveiksmais. Tie, kurie reiškiasi, kurie skleidžia propagandą ir klaidina vis didesnę visuomenės dalį, tuo pačiu nesisaugo ir propaguoja kitus to nedaryti, kas tiesiogiai veikia mūsų darbo apimtis. Tai yra labai apmaudu“, - neslėpė O. Bartkienė.
O. Bartkienė pasakojo, kad dėl didelio darbo krūvio, personalo stygiaus ir neigiamo visuomenės požiūrio į juos, medikams kyla daug įtampos. Dėl to šlyja ir sveikata.
„Dažniausiai įtampa kyla dėl nuovargio, dėl pernelyg didelio pacientų skaičiaus ir neadekvataus personalo skaičiaus, slaugant tuos pacientus. Kartais atrodo, kad esame ties kažkokia emocinio ir fizinio išsekimo riba. Labai viskas priklauso nuo dienos, nuo posto, kuriame dirbame, nes kai kuriuose yra galbūt šiek tiek lengvesni pacientai. Bet emocijos nėra pačios geriausios. Kolektyvas yra pavargęs, kolektyvas kartais yra piktas. Turime tai užgniaužti, bet tas emocijų neišreiškimas vėlgi daro savo. Aš pastebiu kartais, kad pietaujant su kolegėmis mes pradėjome daugiau tylėti. Nesinori to pykčio išreikšti, nesinori skųstis“, - sakė O. Bartkienė.
Prastėja ir medikų fizinė sveikata. „Darbas mūsų skyriuje niekada nebuvo lengvas. Jis tikrai reikalauja daug fizinio pasirengimo, geros emocinės būklės. Mūsų kolektyvas tikrai nėra silpnas nei emociškai, nei turintis kažkokių ypatingesnių sveikatos problemų. Bet, ką pastebime pastaruoju metu, kad labai dažnai pasireiškia ir paūmėja tam tikri susirgimai, simptomai, tokie kaip migrenos - paūmėja ir padažnėja galvos skausmai, alpimai darbo vietoje, širdies ritmo, kraujotakos sutrikimai. Labai dažnai kolegei būna padidėjęs kraujospūdis. Iš tikrųjų tai kelia nerimą, nes mes einame ir dirbame. Panašu, kad tokiomis sąlygomis turėsim dirbti dar ilgą laiką. Ir tie fizinės sveikatos sutrikimai iš tikrųjų kelia nerimą ir gailestį“, - teigė medikė.
Ji prisiminė, kaip prieš pusmetį, slūgstant pirmajai koronaviruso bangai, jautėsi visiškai kitaip nei dabar. „Prieš pusę metų buvau pilna energijos. Pirma banga buvo praktiškai jau suvaldyta, buvo vien geros emocijos. Jaučiausi, kad darėme didelį darbą, dirbome ypatingoje vietoje, atlikome ypatingas funkcijas ir štai - mes praktiškai suvaldėme pandemiją. Buvo daug pasveikusiųjų, jau ir spauda rašė apie mūsų pasveikusius pacientus, kurie išbrido iš kritinių būklių. Buvome pilni energijos ir optimizmo tuo metu, kuo dabar nebegalime pasigirti. Pirmiausia taip yra dėl mūsų nuovargio ir tas visuomenės nesupratimo, kuris labai vargina ir labai kelia didelį apmaudą“, - neslėpė O. Bartkienė.
Olga Didenko, Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro, II reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vyresnioji slaugytoja - slaugos administratorė, Santaros klinikose dirba daugiau nei 20 metų, o į reanimacijos skyrių kaip slaugytoja atėjo prieš 10 metų. Labai norėjau dirbti būtent čia, kadangi mano būdas toks, kad gyvenime nemėgstu ramybės“, - apie save pasakoja Olga. Atėjus dirbti į reanimaciją, Olgos užsidegimas darbui netrukus buvo įvertintas ir moteris tapo vyresniąja slaugytoja, tad moteriai teko susidurti su dar daugiau atsakomybių. Vis dėlto, slaugytoja neslepia, kad darbas reanimacijos skyriuje kiekvieną dieną kelia neapsakomai didelį stresą.
„Nenuostabu, kad čia tvyro labai didelė emocinė įtampa. Darbas išskirtinis ir tuo, kad jį pradedame labai anksti. Jau 7 ryto vyksta vizitacija ir pacientų aptarimas. Skyriuje turime 22 lovas, čia gydomi kritinių būklių pacientai, tad krūvis išties nemažas“, - kalba pašnekovė.Pasak Olgos, nors pacientų būna įvairių, tačiau dažnai tenka susidurti su pastarųjų pykčiu. Tuomet slaugytoja privalo tapti ir psichologe, išmokti prieiti prie ligonio, su juo susikalbėti ir padėti suvokti, kad šiuo metu tik medikas gali suteikti jam pagalbą ir niekam kitam dabar nėra galimybės net paduoti stiklinės vandens.
„Dirbame reanimacijoje, kur ligoniai patenka pačios sunkiausios būklės, todėl reanimacija išties labai inovatyvi, šiuolaikiška ir tai irgi yra tam tikras išbandymas. Tam, kad dirbtum su naujausiomis slaugos priemonėmis, privalai visada tobulėti ir mokytis.Taigi, galite suprasti, kad pas mus dirba ne šiaip paprastos slaugytojos, kurios dėlioja tabletes ar maitina pacientus, tai kur kas aukštesnio lygio reikalaujantis darbas“, - sako Olga Didenko.
Tam, kad neprarasti praktinių įgūdžių, Olga taip pat renkasi ir budėjimus naktimis, kur tenka susidurti ne tik su sunkios būklės pacientais, bet ir jų artimaisiais, kurie dažnai gali būti gana nenuspėjami.„Kiekvienas naktinis budėjimas skirtingas, tu niekada nežinai, kas gali nutikti. Dažnai ligonių artimieji būna konfliktiški, pasipiktinę, bet per tiek metų darbo patirties jau pavyksta kartais pažvelgus į žmogaus veidą iš anksto nuspėti, ko galima tikėtis“, - teigia slaugytoja.
Paklausus, kaip pasibaigus darbo valandoms pavyksta atsiriboti nuo neigiamų emocijų ir psichologinės įtampos, pašnekovė neslepia, kad po darbo grįžta ypač pavargusi bei išsekusi tiek fiziškai, tiek emociškai. Dėl šios priežasties, anot pašnekovės, dirbant šioje srityje ypač reikalingas darbas ir su savimi.
„Tam, kad atsikratyčiau susikaupusių neigiamų emocijų, sportuoju, renkuosi ilgus pasivaikščiojimus grynamo ore su šunimi ir visada prisimenu, kad turiu su savimi dirbti. Be abejo, neslėpsiu, kartais atsiriboti nepavyksta ir į savo šeimą iš darbo parsinešu slogių minčių, tačiau visgi tai mano gyvenimo dalis”, - atvirai kalba Olga.
Moters teigimu, labiausiai džiuginančios akimirkos darbe yra tos, kuomet darbas nuo pat dienos pradžios vyksta sklandžiai, visi ligoniai yra savo palatose ir pusryčiauja, o aplink besidarbuojančios slaugytojos šypsosi ir aplink sukuriama rami atmosfera. „Kadangi pas mus skyriuje guli išskirtinai sunkios būklės ligoniai, jie čia kartais gali gulėti ir iki 90 parų, todėl su kai kuriais ypač susidraugaujame, o džiuginančių istorijų čia taip pat netrūksta. Būna, kad atvyksta tokios sunkios būklės pacientas, kad beveik visi medikai mano, kad deja žmogus neišgyvens. Vis dėlto, po didelių medikų pastangų ir darbo, žiūrėk, jau po mėnesio pacientas atrodo kuo sveikiausias”, - šypsodamasi pasakoja slaugytoja.
Olgai įsimintiniausi tie pacientai, kurie sugrįžta padėkoti už išgelbėtą gyvybę, tokios akimirkos, pasak jos, pats gražiausias atlygis už darbą.„Įdomiausia, kada šie pacientais atėję dalinasi, ką išgyveno ir apie mus galvojo tuomet, kai pakliuvo į medikų rankas. Tada supranti, kaip kritinėse situacijose viskas atrodo paciento akimis”, - tikina Olga Didenko.
Nepaisant visų sunkumų, medikai Santariškių klinikų reanimacijos skyriuje toliau atsidavusiai dirba, gelbsti gyvybes ir stengiasi suteikti pacientams kuo geresnę priežiūrą. Jų darbas reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelės emocinės stiprybės bei atsidavimo.
Profesinė medicinos darbuotojų diena pagerbiant kolegas ir renkant Santaros klinikų nominacijų nugalėtojus minima ketvirtą kartą. Įteikdamas apdovanojimus, profesorius Juozas Raistenskis sakė, kad simboliška ir teisinga, jog ši šventė sutampa su pavasariu, gamtos atgimimu ir grįžtančia šiluma. „Su didele pagarba visų profesijų medicinos darbuotojams, dirbantiems, triūsiantiems mūsų Didžiajame Avilyje, sakome visiems ačiū už tai, kad esate”, - sakė prof. J. Raistenskis.
8 nominantai pasidalijo į 5 nominacijas - Kolektyvo atradimas, Metų inovatorius, Metų gydytojas, Metų slaugytojas ir Vaikų numylėtinis.
Ketvirtoji nominacija - Metų slaugytojas. Metų slaugytoja Santaros klinikose paskelbta Olga Didenko - Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro, II reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vyresnioji slaugytoja - slaugos administratorė. Tai aukštos profesinės kvalifikacijos, pareiginga, iniciatyvi, niekada nenuilstanti, darbui bei savo profesijai atsidavusi slaugytoja, mokanti ne tik visus suburti ir motyvuoti, bet ir suprasti bei palaikyti. Tai žmogus, kurį myli ir gerbia visas kolektyvas.
Penktoji nominacija - Vaikų numylėtinis Vaikų ligoninėje. Vaikai - ypatingi pacientai, tad šiai nominacijai siūlyti medikai, kurie pacientų, jų tėvelių, personalo dažniausiai įvertinami kaip greičiausiai randantys bendrą kalbą su sergančiu vaiku. Vaikų numylėtiniu 2018-aisiais išrinktas Justinas Blaževičius - Vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos centro, Vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus ergoterapeutas.
Druskininkų ligoninę darbui renkasi vis daugiau jaunų, perspektyvių medikų. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas A. Arnas yra kilęs iš Kauno rajone esančio Ežerėlio. Kaip jis pats pastebi, Ežerėlis, kaip ir Druskininkai, yra apsuptas miškų. „Prisimenu, pirmoje klasėje visi turėjome ant lapelių parašyti, kuo norime būti užaugę. Pradinių klasių mokytoja saugojo mūsų svajonių lapelius ir atidavė, tik pabaigus mokyklą. Mano lapelyje buvo parašyta - gydytojas arba krepšininkas. Taip jau yra, kad genetiškai nesu aukštaūgis, tikriausiai todėl pasirinkau būti gydytoju“, - juokauja A. Įstojęs į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU), Arnas jau antraisiais studijų metais apsisprendė tapti anesteziologu-reanimatologu.
Paklaustas, kodėl nusprendė dirbti Druskininkų ligoninėje, A. Šeškevičius sako, kad, studijuodamas LSMU, profesinėje mokykloje papildomai dar mokėsi ir paramediko specialybės. Baigęs studijas, pradėjo dirbti Kauno miesto GMP, ten susipažino su druskininkiečiu gydytoju Tomu Bernatavičiumi, kuris tuo metu jau dirbo gimtojo miesto ligoninėje ir pasiūlė kolegai prisijungti prie komandos. „Nusprendžiau pabandyti, ir nuo tada prasidėjo mano ryšys su Druskininkais“, - sako A. „Puikiai prisimenu savo pirmąją darbo dieną Druskininkų ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Budėjimo metu buvo stacionarizuotas pacientas, patyręs sunkią galvos traumą. Pacientas atitiko visus galvos smegenų mirties požymius ir buvo paruoštas kaip donoras. Kažkas to paciento dėka dar ir dabar gyvena“, - pirmuosius įspūdžius naujame darbe prisimena ir jautria istorija dalijasi A. Nuo šių metų pradžios A. Šeškevičius pradėjo eiti Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjo pareigas. Anot A.
Paklausus, kaip atrodo įprasta darbo diena Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, jaunas gydytojas sako, kad kiekviena diena - tai vis nauji iššūkiai: čia - ramu, čia - medikai dirba išsijuosę. „Dažnai juokaujame, kad pas mus patenka tik sunkiausi pacientai. Ne svoriu, tačiau klinikine prasme. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje gydomi pacientai po sudėtingų chirurginių, urologinių ar kitų operacijų, po apsinuodijimų, daugybinių traumų, ūmaus ir užsitęsusio širdies ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumo atvejais, sergantys kitomis ligomis, kai yra būtinas nuolatinis paciento gyvybinių funkcijų sekimas ir palaikymas specialia medicinine įranga, intensyvus medikamentinis gydymas. Skyriuje teikiamos paslaugos suaugusiems pacientams, turintiems komplikuotą, progresuojančią ar dauginę patologiją, kai reikalingas visapusiškas ištyrimas, neinvazinis ar invazinis gyvybinių funkcijų stebėjimas, jų koregavimas ir palaikymas aparatais ar medikamentais. Esant reikalui, teikiamos specialistų konsultacijos. Skyriuje užtikrinamas nuolatinis paciento monitoringas, leidžiantis laiku įvertinti jo būklę, koreguoti gydymą. Pacientai gydomi šiuolaikiniais gydymo metodais, taikant dirbtinę plaučių ventiliaciją, pakaitinę inkstų terapiją (dializę) ir kitas svarbias organizmo funkcijas užtikrinančias diagnostines bei gydomąsias priemones. Darbas - intensyvus, tačiau labai įdomus. Monotonija lieka už mūsų skyriaus durų“, - apie darbo ypatumus pasakoja A.
A. „Druskininkų ligoninė Vilniaus regione patenka į intensyvios terapijos klasterį. Ši gydymo įstaiga ir toliau teiks intensyvios terapijos paslaugą - ligoniui bus suteikiamas pilnas reanimacijos ir intensyvios terapijos intervencijų ir būtinosios diagnostikos paslaugų spektras. Didžiausi iššūkiai bus atitikti pasikeitusius naujausius reikalavimus, tačiau su planuojamomis investicijomis tai neturėtų būti sudėtinga“, - įsitikinęs A. Dabar į darbą Druskininkuose A. Šeškevičius atvyksta iš Kauno. Tačiau, kaip pats sako, niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. Gal bus priimtas sprendimas čia apsigyventi? Labiausiai Druskininkuose A. Šiškevičių žavi K. Nors gydytojas prisipažįsta, kad laisvalaikio jis turi nedaug, tačiau, kai randa laiko pramogoms, gydytojo chalatą su malonumu iškeičia į slidininko aprangą. „Druskininkuose geriausios sąlygos slidinėti. Nesvarbu, ar žiema, ar vasara - Druskininkuose visada galima rasti žiemą „Snow Arenoje“, - Druskininkuose siūlomomis žiemos pramogomis džiaugiasi gydytojas A. „Mūsų įstaiga, kaip daugiaprofilinė ligoninė Vilniaus regione, ir toliau teiks visą reanimacijos ir intensyvios terapijos paslaugų spektrą.
Pagal naujausius reikalavimus, nuo 2024 m., norint atitikti intensyvios terapijos paslaugas, reikia atitikti daugybę naujų kriterijų: gauti licencijas, pakeisti ligoninę struktūriškai ir organizaciniu požiūriu, investuoti į patalpas, medikų kvalifikaciją, medicinos priemones. Pagal naują projektą, intensyviai terapijai bus keliami tokie reikalavimai, kokius šiuo metu atitinka tik Kauno, Santaros klinikos ir kitos trečio lygio ligoninės. Taigi laukia rimti iššūkiai. Labai džiaugiuosi gydytojo Arno apsisprendimu vadovauti Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriui. Per tris darbo metus jis puikai pademonstravo atsakingumą, profesionalumą ir lyderystę - visada siekdamas dialogo su kolegomis bei su pacientais. Skyriaus komanda per pastarąjį mėnesį atsinaujino - ją papildė dar keturi jauni gydytojai: Lina, Justinas, Skaistė ir Artūras, be to, čia dirba labai stipri slaugytojų ir jų padėjėjų komanda. Šios slaugytojos darbe netrūksta iššūkių: pacientų bei jų artimųjų nesuvaldomo pykčio, nusivylimo, skausmo, ašarų ir sudėtingų kovų už gyvybę.
Santariškių klinikų medikų darbo iššūkiai:
- Didelis darbo krūvis
- Personalo trūkumas
- Emocinis ir fizinis išsekimas
- Skeptiškas visuomenės požiūris
- Psichologinė įtampa
Metų slaugytoja Santaros klinikose - Olga Didenko
Druskininkų ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas - gydytojas A. Šeškevičius
Ačiū visiems medicinos darbuotojams už jų sunkų ir pasiaukojantį darbą!
tags: #slaugytoju #diena #nuotraukos #reanimacijos #skyrius #santariskes