Slauga yra be galo dinamiška medicinos dalis, tad nuolatinis mokymas ir mokymasis yra gyvybiškai svarbūs veiksniai, norint kad sveikatos priežiūros specialistai kokybiškai atliktų savo darbą. Ypač tai aktualu sparčiai senstant visuomenei ir gilėjant stacionarių globos paslaugų poreikiui. Labai svarbu atkreipti dėmesį į slaugos specialistus, dirbančius globos įstaigoje, įvertinti jų poreikį tobulėti, atsižvelgiant specifines kompetencijas.
Šiame straipsnyje išanalizuosime slaugytojų darbo sunkumus ir iššūkius Lietuvoje, atsižvelgiant į jų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemą, darbo krūvį, atlyginimus ir psichologinį klimatą. Taip pat aptarsime socialinių darbuotojų patirtį vaikų dienos centruose.
Slaugos Specialistų Kompetencijų Tobulinimo Sistema
Lietuvos Respublikoje yra teisiškai reglamentuota slaugytojų privalomos profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistema, licencijavimas, tobulinimosi išlaidų kompensavimas. Tuo tarpu slaugytojo padėjėjams, nors jie ir yra prilyginami slaugos specialistams, įstatymiškai nėra sureguliuotas nuolatinis tobulinimasis bei turimų kompetencijų kėlimas.
Atlikus tyrimą nustatyta, kad vyrauja skurdus tobulinimosi temų, skirtų slaugytojo padėjėjoms, pasirinkimas, metai iš metų pasikartojančios temos, mokymų tematika neatitinkanti globos namų darbo specifikos. Pandemijos metu tiek įstaigoms, tiek darbuotojams teko prisitaikyti prie nuotolinio mokymo, kurio metu išryškėjo mažas vyresnio amžiaus darbuotojų kompiuterinis raštingumas. Akivaizdūs skirtumai išryškėjo vertinant slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų tobulinimosi galimybes kalbant tiek apie mokymų finansavimo modelį, tiek nustatant privalomą tobulinimosi valandų skaičių.
Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Aušra Volodkaitė neslepia, kad ši profesija vis dar yra nuvertinta, pamirštama, kad tai nebe Viduramžių vienuolynų lygio teikiama paslauga, o aukštos kvalifikacijos reikalaujantis darbas.
Taip pat skaitykite: Florence Nightingale indėlis
Darbo Krūvis ir Sąlygos
„Nors šią specialybę mokytis įstoja nemažai jaunuolių, pabaigę studijas jie dairosi į užsienį ar kitas veiklos sritis, nes su slauga per praktiką pamato, koks tai nelengvas darbas. Ateina dirbti jauni žmonės į kai kurias įstaigas, bet to nepakanka“, - konstatuoja ji. Pašnekovė teigia, kad slaugytojų netenkina ne vien darbo užmokestis, milžiniškas darbo krūvis, bet liūdina ir darbo sąlygos, bendravimo atskirose įstaigose ypatumai.
COVID-19 pandemija buvo nemenkas iššūkis visiems sveikatos priežiūros darbuotojams ir slaugytojai tą, matyt, pajuto ypač rimtai ir sunkiai. Atlikę naujausius tyrimus KTU mokslininkai pastebėjo, kad mūsų slaugytojai pradėjo mažiau šypsotis ir yra ne tokie empatiški. Visa tai tiek daug streso, tiek nuovargio, išsekimo darbuotojams sukėlė, tiek augo darbo krūviai, nes dalis darbuotojų susirgdavo, o pacientais vis tiek reikėjo pasirūpinti. Pandemija tik apnuogino sveikatos priežiūros darbuotojų trūkumą, ypač slaugytojų trūkumą, kai nėra kur surasti ir įdarbinti daugiau slaugytojų, o likusieji dirba milžiniškais darbo krūviais. Tai tos šypsenos kartais ir nublanksta.
Dabar nepasakysiu tikslių skaičių, bet per pirmą pusmetį pasitraukė bent 600 slaugytojų. Ypač dar dirbę pensinio amžiaus slaugytojai pasirinko pasitraukti iš darbo rinkos dėl pandemijos sukeltų iššūkių, baimės parnešti užkratą į namus savo artimiesiems. Bet tas skaičius tikrai didesnis, kai kuriuose šaltiniuose skaičiau, kad per visą Lietuvą įstaigose trūksta iki 2 tūkstančių slaugytojų, kurie galėtų užimti laisvas darbo vietas. Jiems pasitraukus užtarnauto poilsio ne viena įstaiga skundėsi, kad darbuotojų skaičius sumažėjo, o nauji darbuotojai taip intensyviai nebeieško darbo sveikatos priežiūros įstaigose, nes ir atlyginimai yra nedideli. Situacija ypač sunki slaugos ligoninėse, kur reikalingas daug didesnis paslaugų skaičius ir nuolatinių slaugos paslaugų poreikis. Ir pacientai tai labai jaučia.
Reali situacija, kad kitą kartą vos ne vienam darbuotojui tenka prižiūrėti kelias dešimtis pacientų? Taip, kartais sulaukdavome tokių skambučių, kai darbuotojai skundžiasi, kad lieka vienas slaugytojas su vienu padėjėju 30-čiai gulinčių pacientų, ir kad prie kiekvieno prieiti yra tam tikras iššūkis ir sveikatos priežiūros darbuotojui. Slauga juk tokia profesija, kad negali paprašyti paciento palaukti, kad prie jūsų prieis ne šiandien, o rytoj. Paslaugas reikia suteikti kiekvienam.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų skaičius Panevėžyje
O kai yra tokia situacija gydymo įstaigoje, trūksta rankų, labai sunku būna prisikviesti naujų darbuotojų. Žmonės žino, kad darbas bus sunkus, o atlyginimas nebus daug žadantis. Ir čia vėl galima kabėti apie slaugytojų atsidavimą, norą padėti kitiems, bet jie ir patys turi savo šeimas, vaikus, kuriais turi pasirūpinti. Vien iš geranoriško noro padėti žmonėms sunku pragyventi, o profesija yra gerokai nuvertinta.
Nors yra darbo normatyvai, rankų trūksta ir tie pacientai išties kartais sunkiai būna pakeliami. Fizinis krūvis toks, kad jaunos specialistės neslepia ašarų dėl sugadintos sveikatos, turimų stuburo išvaržų... Reikalingos technologijos, pagalbinės priemonės, kad jos būtų suteikiamos, kad slaugytojai galėtų jas naudoti, o ne jos būtų kur užrakintos administratoriaus kabinete ar sandėliuke, nes tai yra brangios priemonės ir netyčia jų nesulaužytų. Jos turi būti prieinamos kiekvienam darbuotojui, nes tai galų gale yra ir darbų sauga, kad darbuotojas nesusižalotų savo stuburo, skeleto-raumenų sistemos, neįgytų profesinių ligų, nes tai yra labai sunkiai atitaisoma. Jaunam žmogui tai itin pavojinga, nes problemos tuomet atsiranda visam gyvenimui.
Taigi pasekmes gali jausti labai ilgai ir iš to noro padėti kitam, gal ir neįvertinus savo gebėjimų, kad jis nepajėgs pakelti, slaugytojai kartais traumuoja save.
Pagrindiniai sunkumai ir iššūkiai, su kuriais susiduria slaugytojai:
- Didelis darbo krūvis ir personalo trūkumas
- Nepakankamas atlyginimas
- Blogos darbo sąlygos
- Emocinis išsekimas ir stresas
- Fizinis krūvis ir traumos
- Nepakankama pagarba profesijai
Atlyginimai ir Profesijos Įvertinimas
Jei geresnė situacija yra didžiosiose universitetinėse įstaigose, tai regiono, rajono, slaugos ligoninėse situacija gali būti labai sudėtinga, kelianti nepasitenkinimą slaugytojams. Mūsų problema yra ta, kad atlyginimai yra labai nevienodi ir netolygūs. Yra įstaigų, kur slaugytojai neuždirba net tūkstančio eurų neatskaičius mokesčių. Ir pragyventi yra sudėtinga, jei neturi kito pajamų šaltinio ar sutuoktinis neturi geresnio darbo.
Ir kai tekdavo dalyvauti diskusijose su Europos asociacijų kolegomis, tai jei stebėdavosi, kai pasakydavai Lietuvos slaugytojų darbo užmokestį. Užsienyje situacija priklauso nuo šalies, bet girdime tokių pavyzdžių, kai Jungtinėje Karalystėje slaugytojų darbo užmokestis siekia 4 tūkst. svarų per mėnesį. Jie klausdavo, ar tai savaitinis atlyginimas, ar už trumpesnį laikotarpį, nes gauti 1 tūkst. eurų per mėnesį neatskaičius mokesčių, tai atrodo kažkas nerealaus. Ir, taip, užsienyje slaugytojo profesija yra labai gerbiama, reikalinga ir tinkamai atlyginama. Pas mus dar iki to labai toli.
Taip pat skaitykite: Slaugytojo kursai ir mokymai
Tai pas mus slaugytojai vis dar išlieka lyg nematoma grandis, iš kurios daug reikalaujama, bet padoriai neatlyginama? Tai išties dažnai nepastebimas, nematomas ir iki galo neįvertinamas darbas. Aišku, pacientai jaučia, kad parvežus iš operacinės visa jo priežiūra tenka slaugytojo rankoms ir tada jie supranta, kaip svarbu laiku priėjusi slaugytoja, pasiteiravusi apie paciento būklę.
Nors gydytojai ir slaugytojai turėtų būti traktuojami kaip kolegos, deja, dažniausiai galvojama, kad slaugytojas yra kažkokia žemesnė grandis. Jokiu būdu nemenkinant chirurgų, kitų gydytojų darbo, visgi po jų konsultacijų visi patenka į nuolatinę slaugytojų globą. Iš tikrųjų ir pavargstame aiškinti, kad slaugytojas yra lygiavertis sveikatos priežiūros specialistas, pabaigęs studijas, turintis kompetenciją. Tai nėra paslauga, kuri būdavo Viduramžiais, vienuolynų lygyje, tai yra ir žinios, ir mokslas, ir akredituotos profesionalios studijos.
Tiesiog galbūt pritrūksta praktikoje užtikrintumo, geresnių sąlygų, geresnio atlyginimo, geresnio įvertinimo. Viešumoje kartais išvystame ir konfliktinių situacijų, kai slaugytojas su pacientu bendrauja pakeltu tonu. Viskas - dėl perdegimo, ar ir patys pacientai ne „šventieji“? Čia ir nuovargis, ir stresas atsiliepia, be abejo, kartais ir patys pacientai galvoja, kad gali išreikšti savo nepasitenkinimą grubesniu žodžiu, nemandagiu pasakymu. Slaugytojas kitą kartą net neturi galimybės pasiaiškinti, kodėl jis negalėjo skubiai tuo metu prieiti. Tai gal ir visuomenei reikėtų daugiau supratingumo. Taip, kai žmogui skauda, kai blogai, jis nori, kad prie jo prieitų kuo skubiau. Bet tada vėlgi reikia klausti pačios įstaigos, administracijos, vadovų, kas yra daroma, kad pacientui netektų laukti darbuotojo.
Darbas Pandemijos Sąlygomis
Ypač pandemijos pradžioje buvo griežtai reikalaujama, kad slaugytojai eitų dirbti į kovido skyrius, nors tai turėtų būti labiau geranoriško susitarimo principu. Grįžkime prie darbo pandemijos sąlygomis. Ir psichologinis spaudimas kartais būdavo labai stiprus, ypač kai pradėjo sirgti medikai ir trūko darbuotojų. Situaciją kiek pagerino, kai buvo pradėti mokėti priedai darbuotojams, kurie dirba su COVID-19 pacientais. Tada situacija pagerėjo, žinojo, kad bus atlygintą už sunkų darbą. Bet darbas su kaukėmis, visomis apsaugomis išties buvo sudėtingas, žmonės buvo įvilkti į skafandrus ir negalėdavo nei atsigerti, nei atsikvėpti ar patenki fiziologinius poreikius. Ir psichologinis klimatas įstaigose išties buvo įtemptas, nes žmonės ir dirbo sunkiomis sąlygomis, ir pats nežinojo, kuo pandemija gali pasibaigti, kokias grėsmes sveikatai sukelti. Ir dabar dar ne visai aišku, kokios būtų ilgalaikės pasekmės persirgusiems žmonėms.
Taip pat būdavo labai skaičiuojama, kiek kuris darbuotojas pradirbo, jei skyriuje atsirado toks pacientas, skaičiuodavo valandomis, kiek slaugytojas su juo dirbo, o kiek - su kitais pacientais. Būta skundų, kad ir priedai pasiekė ne visus darbuotojus. Kaip buvo su slaugytojais? Ne visi gavo laiku, būdavo užvilkinama, atidedama, nesumokama iš karto, po mėnesio, kelių. Iš tiesų tokios trinties buvo nemažai. Tie, kurie dirbo kovidiniuose skyriuose, priėmime, su jais bent buvo atsiskaitoma lengviau, nes buvo paprasčiau įrodyti, kad žmogus išties dirba tame skyriuje. Tikiu, kad buvo tokių, kurie gal ir visai negavo priedų, gal laiku ir nesikreipė, nežinojo, kur kreiptis.
Mobingas Gydymo Įstaigose
Dar pernai itin aktualizuota problema - mobingas gydymo įstaigose. Ar stebite kokius pokyčius? Mobingas yra itin opi problema ir slaugytojos tą itin jaučia. Kartais kiti darbuotojai, kurie taiko mobingo metodiką, jie nesuvokia, kad toks kalbėjimo būdas, kalbėjimas stengiantis pažeminti darbuotoją, kad tai yra mobingas. Galbūt jie kaip ir įpratę taip bendrauti gydytojas su slaugytoju ar administracijos atstovas.
Būna visokių tokių dalykų, negali pasakyti laisvai savo nuomonės, nes ji sumenkinama, sukritikuojama, negali pasisakyti kokioje diskusijoje. Girdime skundų ir tokių sudėtingų atvejų, kai nepatikusiam darbuotojui nustatomi jam nepalankūs darbo grafikai. Tai yra ydingi darbo santykiai darbo vietose.
Sprendimo Būdai ir Perspektyvos
Pirmiausia norėtųsi pasakyti, kad reikia didinti darbo vietų patrauklumą, kad baigę specialistai norėtų ateiti į įstaigą - kalbama tiek apie gerą darbo užmokestį, tiek adekvatų darbo krūvį. Nuo ko pirmiausia imtis spręsti slaugos sektoriaus problemas? Tikitės, kad tam pakaks politinės valios? Nes dabar yra nustatyti normatyvai, bet niekas jų griežtai nesilaiko. Tai reikėtų bent pirmiausia jų laikytis, tada ir mažinti darbo krūvį, nes žmonės labai greitai pervargsta ir netenka motyvacijos dirbti. Taip pat labai reikėtų psichologinį klimatą, vertinti ir stengtis padėti žmonėms, nes jausdami spaudimą jie visada nesijaus geriau ir nenorės pasilikti. Ir apskritai stokojama pagarbos pačiai profesijai - iš kolegų, aplinkinių, pacientų, parodyti, kad profesija, kuri geriama ir reikalinga, o ne vien tas žmogus, kuris atlieka savo darbą ir kurį galima pamiršti.
Galimi sprendimo būdai:
- Didinti darbo vietų patrauklumą (atlyginimas, darbo krūvis)
- Laikytis darbo normatyvų
- Gerinti psichologinį klimatą
- Didinti pagarbą profesijai
Slaugytojų Patirtys Teikiant Priežiūrą Paliatyviems Pacientams
Slaugytojai paliatyvioje priežiūroje susiduria su prisirišimo problema, kuri vienu metu sekina, bet ir palaiko. Paliatyvioje pacientų priežiūroje, slaugytojai susiduria su beviltiškumu, nežinomybe, bejėgiškumu ir pacientų artimųjų keliamais reikalavimais, kurie apsunkina teikiamą pagalbą. Iššūkiai ir sunkumai kilę darbe sustipriną slaugytoją ne tik, kaip specialistą, bet kaip žmogų su naujomis vertybėmis ir požiūriu į gyvenimą.
Slaugytojai supranta, jog paliatyvios slaugos tikslas yra palydėti pacientą paskutinėje gyvenimo kelionėje, suteikti žmonėms, esantiems galutinėje ligos fazėje, geresnę gyvenimo kokybę ir palengvinti simptomus bei ligos pasekmes, užtikrinti visus fizinius, emocinius ir dvasinius poreikius bei orią mirtį. Tačiau paliatyvios slaugos darbas yra nenuspėjamas, kuriam neįmanoma pasiruošti, todėl slaugytojai susiduria su daugybę iššūkių slaugant paliatyvų pacientą. Staigios mirtys, blogėjančios pacientų sveikatos būklės, artimųjų reakcijos į mirtį, paliečia slaugytoją asmeniškai. Slaugytojų artimas ryšys su pacientu ir artimaisiais apsunkina teikiamos priežiūros procesą. Padidėjęs darbo vietos organizavimo ir kultūros supratimas gali padėti pagerinti slaugytojų darbo patirtį ir geresnę pacientų priežiūrą.
Slaugytojų Pasitenkinimo Darbu Veiksniai
Tačiau slaugytojų pasitenkinimo darbu lygis įvairiose darbo vietose skiriasi. Šio darbo tikslas yra: išsiaiškinti, kokie veiksniai labiausiai įtakoja slaugytojų pasitenkinimą darbu.
Tyrimo metu buvo siekiama išanalizuoti slaugytojų pasitenkinimą darbu lemiančius veiksnius. Šio kokybinio tyrimo dalyvės yra slaugytojos, dirbančios dviejų ligoninių skirtinguose stacionaro skyriuose.
Atvirieji klausimai leido slaugytojoms laisvai reikšti savo mintis. Interviu atlikti pasirinkta patogioji tyrimo dalyvių atranka, siekiant gauti daugiau ir išsamesnės informacijos apie veiksnius, teikiančius pasitenkinimą slaugytojos darbu. Tyrimo pagrįstumui ir patikimumui garantuoti kiekvienas interviu buvo analizuojamas visų 6 tyrėjų.
Visos slaugytojos atliekant interviu pasakojo kas joms teikia pasitenkinimą darbu, ką jos jaučia, kas joms teikia džiaugsmą ir geras emocijas ir dėl ko yra nepatenkintos savo darbe.
Slaugytojo profesijos pasirinkimas yra svarbus žingsnis žmogaus gyvenime. Ši profesija yra pasirenkama skatinant vidiniams motyvams, įsitikinimams ir asmeninėms savybėms, tokioms kaip geraširdiškumas, atjauta, noras padėti. Analizuojant interviu, šiai temai atskleisti buvo išskirtos potemės.
Slaugytojos susiduria su stipriais emociniais, vidiniais išgyvenimais. Pasakodamos apie savo darbą slaugytojos teigia, kad jų darbas yra mėgstamas, mielas ir jis joms patinka. Slaugytojai paaiškino, kad ir patys sudėtingiausi ir sunkiausi darbai tampa lengvais jei jie yra mieli: Kartais joms tenka darbines problemas parsinešti į namus, net ir patyręs specialistas to negali išvengti: Dar vienas svarbus aspektas, kurį slaugytojos labai aiškiai atskleidė interviu metu yra teigiamos slaugytojų mintys apie savo darbą: Kalbintos slaugytojos džiaugėsi pasirinkta profesija.
Iš pateiktų atsakymų matome, kad joms ši profesija labai patraukli, jos džiaugiasi pasirinkusios ir profesiją, ir galimybių tobulėti turinčias darbovietes.
Socialinių Darbuotojų Iššūkiai Vaikų Dienos Centruose
Socialinis darbas yra svarbi pagalbos forma, teikiama asmenims ir bendruomenėms, susiduriantiems su įvairiais sunkumais. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, socialiniai darbuotojai susiduria su specifiniais iššūkiais, ypač teikiant paslaugas vaikų dienos centruose (VDC). Apžvelgiant socialinių darbuotojų patirtį Vaikų dienos centruose, galima išskirti keletą pagrindinių problemų sričių:
Dažniausiai pasitaikančios problemos:
- Darbo Krūvis ir Organizavimas: Didelis darbo krūvis dėl netinkamo santykio tarp darbuotojų ir vaikų skaičiaus yra viena iš opiausių problemų. Taip pat pasitaiko personalo trūkumas, viršvalandžiai ir formalizuotas darbas, ribojantis galimybes priimti savarankiškus sprendimus. Administracijos nesirūpinimas socialinio darbuotojo patiriamomis problemomis ir per mažos VDC patalpos taip pat apsunkina darbą.
- Paslaugų Teikimo Iššūkiai: Teikiant darbinių įgūdžių ugdymo socialines paslaugas, dažnai trūksta kompetencijos ir profesinio pasirengimo.
- Informacijos ir Konsultavimo Problemos: Teikiant informaciją, socialiniai darbuotojai susiduria su kliento nenoru bendrauti arba sunkumu suprasti informaciją. Laiko stoka dėl didelio darbo krūvio ir patirties stoka taip pat apsunkina darbą. Konsultavimo paslaugų teikimo metu sunku pelnyti kliento pasitikėjimą ir surinkti tikslią informaciją. Taip pat jaučiamas kliento nusistatymas prieš socialinį darbuotoją ir stinga konsultavimo įgūdžių.
- Aprūpinimo ir Laisvalaikio Organizavimo Sunkumai: Aprūpinant būtiniausiais drabužiais ir avalyne, trūksta drabužių ir (ar) avalynės, o esamų kokybė dažnai prasta. Lėšų išvykoms ir ekskursijoms trūkumas ir sunkumai užtikrinant vaikų saugumą organizuojant laisvalaikį ir poilsį taip pat yra didelė problema.
- Tarpininkavimo ir Atstovavimo Iššūkiai: Tarpininkaujant ir atstovaujant klientą kitose įstaigose, klientas priverstas ilgai laukti kol jį aptarnaus, o įstaiga atsisako suteikti informaciją apie klientą arba bendradarbiauti su juo.
- Individualios Patirties Problemos: Žinių / įgūdžių trūkumas apie galimybę padėti klientui, nepakankamas kūrybinių darbo metodų su vaikais žinojimas ir sunku atsiriboti nuo išgyvenimų dėl vaiko apleistumo taip pat kelia sunkumų.
- Bendradarbiavimo Sunkumai: Bendradarbiaujant su kolegomis pasitaiko nesidalijimas turima informacija ir patirtimi, sudėtingų darbo atvejų aptarimų su kolegomis stoka ir paramos trūkumas iš darbo kolegų. Bendradarbiaujant su kitų sričių specialistais (mokytojais, medikais, psichologais) jaučiamas bendradarbiavimo stoka, neišsamiai perduodama informacija ir nelygiavertis požiūris į socialinį darbuotoją.
Galimi sprendimo būdai:
Norint pagerinti socialinių darbuotojų darbo sąlygas ir paslaugų kokybę, būtina imtis kompleksinių priemonių:
- Darbo krūvio optimizavimas: Pertvarkyti darbo krūvį, kad būtų užtikrintas tinkamas darbuotojų ir vaikų santykis.
- Personalo stiprinimas: Užtikrinti pakankamą socialinių darbuotojų skaičių VDC.
- Kompetencijos kėlimas: Organizuoti mokymus, suteikiančius žinių ir įgūdžių socialinio darbo su vaikais, krizių intervencijos ir konsultavimo srityse.
- Parama ir supervizija: Suteikti profesinę superviziją ir kolegų tarpusavio pagalbos grupes.
tags: #slaugytoju #darbo #sunkumas