Terminalinės būklės pacientų slauga yra viena didžiausių sveikatos priežiūros problemų, reikalaujanti ne tik medicininių žinių, bet ir psichologinio supratimo.
Paliatyvi slauga siekia pagerinti gyvenimo kokybę
Artėjant mirčiai, pacientams reikalinga medikų ir artimųjų parama, nes mirties akivaizdoje jaučiama baimė ir nerimas. Šiame straipsnyje išanalizuojami psichologiniai mirštančių pacientų slaugos aspektai, remiantis atliktu tyrimu ir kitais susijusiais šaltiniais.
Tyrimo Metodologija ir Dalyviai
Tyrimo tikslas - išanalizuoti psichologinius mirštančių pacientų slaugos aspektus.
Taip pat skaitykite: Slaugytojos patirtis Anglijoje
Tyrime dalyvavo 250 sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų (gydytojai, slaugytojai), kurie pildė Frommelt požiūrio į mirštančiųjų slaugą, modifikuotą Collet-Lester mirties baimės skales ir mirštančiojo asmens slaugos poreikių klausimyną.
Tyrimo Rezultatai
Didžioji dauguma respondentų buvo tikintys, patyrę artimo žmogaus netektį, slaugę nepagydomomis ligomis sergančius asmenis ir sukaupę žinių apie mirtį.
Respondentams labiausiai nerimą dėl galimo savo ir artimųjų mirties proceso kėlė mintys apie skausmą mirštant. Daugelis respondentų, o ypač įgiję aukštąjį išsilavinimą, išmanė mirštančiųjų slaugą.
Netektį patyrę respondentai dažniau pažymėjo, kad ir šeimoms, ir nepagydoma liga sergantįjį slaugantiems asmenims reikia emocinės paramos, artimieji turi dalyvauti pacientui mirštant.
Respondentai, turintys darbo su mirštančiaisiais patirties, reikšmingai dažniau mano, kad neturėtų būti svarstoma galima priklausomybė nuo skausmą malšinančių vaistų, kai kalbama apie mirštantį asmenį.
Taip pat skaitykite: Kursai Slaugytojų Padėjėjams
Jų nuomone, šeimos nariai, kurie lieka prie mirštančiojo, trukdo slaugai. Tai, kad rūpinimasis paciento šeima turėtų tęstis visą gedėjimo ir netekties laikotarpį, reikšmingai dažniau pažymėjo tie respondentai, kurie turėjo žinių apie mirtį.
Jie nurodė, jog būna nuliūdę, jeigu jų pacientas nustoja tikėti, kad pasveiks.
Reikšmingai daugiau respondentų, kuriems šiuo metu gresia artimųjų netektis ir kurie labiau nerimavo dėl savo mirties, nurodė, jog stresas yra dažniausia psichologinė problema gyvenimo pabaigoje.
Paliatyvi pagalba apima įvairias sritis
Taip pat skaitykite: Iššūkiai slaugytojos karjeroje
Psichologiniai Sunkumai, Su Kuriais Susiduria Slaugytojai
Medikai, slaugydami mirštantį pacientą, patiria didžiulę psichologinę įtampą.
Asmenys, kurie slaugo senyvo amžiaus žmones, neretai susiduria su ligonio kančia, skausmu ir net netektimi.
Šie jausmai ir situacija, kurioje atsiduria slaugytojai/prižiūrėtojai, kelia nuolatinį stresą. Kartais slaugytojai prisiima atsakomybę už paciento skausmą ir kaltina save dėl to, tačiau tai gali sukelti profesinio pervargimo simptomus.
Slaugytojoms, dirbančioms su mirštančiaisiais ir jų šeimomis, dažnai pažeidžiamos dėl didelių darbo krūvių, psichologinės pagalbos nebuvimo, todėl dirbti su pacientu ir jo artimaisiais kartais pritrūksta motyvacijos.
Tyrimas atskleidė, kad slaugytojai paciento šeimoje patiria daugiau neigiamų, negu teigiamų emocijų.
Teigiami aspektai yra personalo parama artimiesiems bei pozityvus paciento artimųjų bendravimas su personalu, neigiami − artimųjų kaltinimai, nesupratimas, trukdymas slaugai, pranešimas apie paciento mirtį, artimųjų lūkesčių nepatenkinimas.
Mirus pacientui, dauguma slaugytojų išgyvena nemalonius jausmus arba patiria stresą.
Slaugytojų Bendradarbiavimas Su Paciento Artimaisiais
Slaugantieji sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus neatsiejamai teikia pagalbą ir paciento šeimai.
Šeimos nariams reikalinga pagalba sprendžiant etines dilemas ar psichologines problemas, išgyvenant gedėjimą, jaučiant nuovargį, tenkinant informacijos gavimo poreikius.
Dažniausiai slaugytojai minėjo paciento artimiesiems teikiamą psichologinę, medicininę, informacinę pagalbą, komforto užtikrinimą, budėjimą prie mirštančiojo.
Iš tyrimo rezultatų galima daryti prielaidas, kad dauguma slaugytojų stengiasi bendradarbiauti su paciento šeima.
Apie trečdalis slaugytojų dažnai įsitraukia į mirštančio ar sunkiai sergančio paciento šeimos narių psichologines problemas.
Vis dar nevisavertė slaugytojo ir sergančiojo globėjo partnerystė Lietuvoje, dažnai nepakankama valstybės, sveikatos įstaigos darbuotojų parama artimiesiems, slaugantiems sunkiai sergančius ir mirštančius asmenis ligoninėse ar namuose.
Mirties Baimė ir Nerimas
Artėjant mirčiai pacientui reikalinga medikų ir artimųjų parama, nes mirties akivaizdoje yra jaučiama baimė bei nerimas.
Slaugant mirštančiuosius svarbiausia padėti žmogui visavertiškai gyventi iki pat paskutinės akimirkos.
Pagrindinės tokių ligonių išgyvenamų krizių rūšys:
- Egzistencinė
- Emocinė
- Intelektinė
- Vertybių
- Religinė
Todėl tinkamai elgiantis labai daug galima padėti tiek ligoniams, tiek ligonio šeimos nariams.
Paliatyvi Slauga ir Gyvenimo Kokybė
Sunkiam ligoniui paliatyvioji pagalba būtina tiek stacionare, tiek namie.
Lygiai taip pat jam ir jo šeimai būtina dvasinė pagalba - mirties sutikimas.
Didžiausios problemos teikiant paliatyviąją pagalbą yra skausmo malšinimas ir beviltiška būklė.
Ligoniui reikia vaistų ir vilties. Visuomet reikia vilties gyventi, o tam būtina psichologinė ir dvasinė pagalba.
Ligonis ypač kenčia praradęs savarankiškumą, nežinodamas, kas jo laukia.
Reikia pagalbininko ir draugo, gebančio prisitaikyti prie ligonio gyvenimo kelio.
Teikiama pagalba visų pirma priklauso nuo supratimo. Šeima dažniausiai nesugeba atsakyti į ligonio klausimus. Reikia kantriai laukti, kol ligonis prabils, kol mirštantysis leis įeiti į jo dvasinį pasaulį.
Jokiu būdu nevalia primesti savų dvasinių problemų. Būtina atsakyti į visus ligonio klausimus. Tam reikia gabumų, nes situacija visuomet kebli.
Mirštančiojo Stadijos
Psichiatrė Elisabethė Kubler - Ross yra viena iš nedaugelio, kurios darbai daugiausiai praplėtėmūsų sampratą apie mirimo procesą.
Mokslininkės darbą vainikavo penkių pakopų išgyvenimų, kuriuos patyrė jos tiriamieji, sužinoję apie artėjačią mirtį, atradimas (Lemme B.H., 2003):
- Šoko stadija. Žmogus, sužinojęs, kad serga mirtina liga, paprastai pirmiausia patiria emocinį šoką, atmetimą, ignoruoja šią žinią arba netiki, kad mirs, mirtis yra neigiama. Tai gynyba, leidžianti iš lėto susitaikyti su mirtimi. Žmogus eina pas kitus gydytojus, į pagarsėjusias klinikas.
- Agresijos, pykčio stadija. Pripažinus diagnozę, atsiranda pyktis. ,, Kodėl aš? Kokia neteisybė - visos nelaimės tik man.
- Derybų su likimu stadija. Ši stadija atspindi žmogaus troškimą gauti kuo daugiau laiko. Neretai žmogus mainais žada būti geresnis. Kaip nurodo Lemme B.H. (2003), dderamasi dažniausiai su Dievu, su antgamtinėmis jėgomis, su mokslu, tačiau jei pavyksta išvengti mirties, pažadai retai tęsiami.
- Depresijos stadijoje atsiranda gilus liūdesys. Šiuo laiku žmogus gali atsiriboti nuo kitų. Kaip rodo tyrimai neretai šioje stadijoje, žmogus bando arba įvykdo savižudybės aktą. Šiuo metu labai svarbu, kad gydytojai nesiimtų kokių nors neįmanomų bandymų žinodami, jog ligonio būklė beviltiška (Lukoševičiėnė I., Kadžytė G., 1996).
- Susitaikymo su mirtimi stadija. Daugelis pacientų, turėdami daugiau laiko ir palaikomi artimųjų, sugeba susitaikyti, visi ankstesni jausmai nurimsta ir ima ramiai laukti mirties.
Pažymėtina, kad visas šias stadijas pereina ir šeimos nariai, sužinoję apie artimo žmogaus nepagydomą ligą.
tags: #slaugytojos #bendravimas #su #mirstanciu