Šiandien išgirdau pasakojimą apie stacionarą ir jo darbuotojus iš vieno žmogaus, kuris yra pacientui artimas žmogus. Frazė skambėjo taip „ norėjosi pačiam pasiraitoti rankoves ir eiti reikalų tvarkyti „. Labai daug nerimo ir bejėgiškumo, o kartu ir ryžto skambėjo iš žmogaus lūpų. Mano pasakojimas ne apie tai, jis apie bejėgiškumą, nerimą, kartais net baimę.
Emocijas ir jausmus, kuriuos išgyvena abi reikalo pusės. Daugiau kaip 15 metų man teko būti darbuotojų gretose. Sunku viską perprasti ir aiškiai matyti, kol esi pats tame miške. Dažnas klientų/pacientų skundas, kad jie gauna nepakankamai informacijos, kad patekus į stacionarą nėra skiriama laiko adaptacijai, personalas sausai suteikia informaciją, nenuramina, nepaaiškina.
Tame „bet“ ir slypi daug bejėgiškumo. Laiko bendravimui, neskubriam pokalbiui tikrai trūksta. Atsiradus laiko, išlenda dar vienas „bet“ . Bendravimas yra įgūdis, menas, kompetencija, kurio tikrai žemesnysis medicinos personalas neturi. Mediko bendravimas su pacientu ir jo artimaisiais be galo skiriasi nuo kasdienio bendravimo, šeimoje, draugų bendrijoje, klube ar parduotuvėje.
Bejėgiškumas užklumpa , kai pacientas skundžiasi, o medikas nežino ką atsakyti. Sumišęs nuo situacijos, kurioje nežino kaip elgtis, jis dangstosi dideliu užimtumu, darbo krūviu ir bėga nuo paciento akių ir atsikvepia, kai jis nebemato. Tikrai nesistengiu apšmeižti medikų, priešingai stengiuosi juos suprasti ir net pateisinti. Jaunas žmogus rinkdamasis ateities profesiją turėtų pamastyti, kad intravertams mediko profesija bus labai sunki. Komunikaciniai gabumai turėtų būti tas rodiklis, kuris skatintų rinktis slaugytojos profesiją, o ne nuvalkiota visuomenėje sąvoka „ jei nebijo kraujo - tai viskas gerai“.
Kraujo tikrai retas bijo, o bendravimo šiais laikais vengia daugelis. Filosofas Martinas Buberis savo veikaluose pabrėžė, kad santykį, dialogą AŠ-Tai lengvai gali kurti bet kas, bet žengti į tikro, autentiško bendravimo lygmenį Aš-Tu sugeba retas. „Tai“- tai tas pacientas, kuris vadinamas pavarde, kuris turi kortelės numerį ir diagnozę, jis tas, kuris lovų užimtumo lape registruojamas kaip vienetas, jis - tai valgyklos porcija, su paskirta dieta. Jis žmogus, kuris yra darbinė medžiaga, kuriam reikia atlikti tam tikrą kiekį procedūrų, užsakyti pakankamą kiekį medikamentų ir stebėti, kad neišgulėtų daugiau lovadienių, nei priklauso.
Taip pat skaitykite: Slaugytojo dienos istorija
Apie tokį santykį neturiu ūpo kalbėti, jis sausas, šaltas, formalus. Noriu sustoti ties kitokiu kokybiškai santykiu Aš-Tu. Aš-Tu dialoginis santykis, kuriame lygiomis teisėmis dalyvauja abi pusės. Santykis, kontaktas, kuriame skamba rūpestis kitu žmogumi. Bendravimas kaip susitikimas, sustojant, skiriant tam sąmoningo laiko, žvelgiant į akis kaip į sielos veidrodį. Medikai žvelgia savo pacientams į akis su intencija sužinoti ar neišsiplėtę vyzdžiai, ar nesimato nistagmo, ar neblizga akių obuoliai, bet neturi laiko ar drąsos pažvelgti į akis kitam žmogui kaip žmogiškai būtybei. Lengviausia bendrauti su pacientu palinkus prie anketos, ligos ar slaugos istorijos, pildant temperatūros lapus, bet sunku ir bejėgiškai nedrąsu pažvelgti į klausiančias žmogaus akis ir jam atsakyti. Atsakyti žmogiškuoju lygmeniu Aš-Tau.
Pažįstu tą kilstantį norą pabendrauti su sergančiu žmogumi, bet iš kart prisimenu baimę. Medikas įstatymiškai labai įspraustas į rėmus ką , kam, kiek galima sakyti, konfidencialumo įstatytmas. Kitoks bendravimas jau yra ribų peržengimas. Prisiminiau vieno psichoterapeuto, S. Gingerio paminėtus bendravimo stilius. Bendravimas gali būti empatiškas, simpatiškas ir apatiškas.
Visi medikai draugiškai kels rankas ir rinksis empatiją. Ar tikrai empatija yra tas stilius, kuris labiausiai tinka santykyje su sergančiu žmogui? Empatija ne apibrėžimo , o medikų suvokimo lauke reiškia, įsijautimą į kitą žmogų, bandymą jausti tą patį, ką jaučia ir jis. Vadinasi, jei kitam skauda, tai skauda ir man, kas iš to ? Jis verkia ir man graudu , liūdna ir kas toliau? Ar susitapatinimas, susiliejimas su kitu padeda jam sveikti? Ar depresišką žmogų guodžia, kad ir jo slaugytojai liūdna, ar apatiškam pacientui geriau, jei ir gydytoją apėmusi apatija?
Renkuosi simpatiją. Ne tą simpatiją, kuri skamba pavasariais, ne tą fiti-miti tarp dviejų žmonių. Simpatija yra bendravimas su intencija, tu man įdomus, tu man rūpi, aš noriu tave pažinti, aš esu geranoriškai nusiteikęs. Simpatija gimsta santykyje Aš-Tu, kai du žmonės atvirame dialoge klausia, atsako, klausosi ir girdi, jei nežino atsakymo prisipažįsta, kad nežino. Kai kito žmogaus liūdesys kelia norą jį traukti iš liūdesio liūno, kai ligoniui, kuriam reikia nuskausminamųjų atnešama tabletė ir papildomai pamatuojamas spaudimas. Simpatija, kai ryte klausiama “ar gerai miegojai ir palinkima geros dienos“.
Turiu paminėt ir apatišką bendravimo stilių. Medikai puikiai jį įvaldę, jis skamba lediniu įsakymo balsu, kai liepiama nusirengti, paruošti sėdmenis injekcijai, kai tyloje rašomas receptas ir girdisi kaip skrebena plunksna, ar kaukši klaviatūros mygtukai. Apatiška veido išraiška pranešama diagnozė, paskiriamas naujas gydymo metodas, kai pareiškiama, kad laikas išsirašyti, nes kitas pacientas jau laukia stacionarinio gydymo.
Taip pat skaitykite: Sprendimai mažinant riziką slaugos padėjėjams
Norisi būti optimistiškai ir tikėti, kad vis daugiau medikų bendrauja , domisi, gilinasi į savo pacientų gyvenimus, o ne sprendžia problemas, kelia diagnozes, taiko gydymo algoritmus, sudarinėja gydymo ir slaugos planus ir pamiršta, kad šalia jų yra gyvas, paprastas žmogus, kuriam tiesiog skauda. Šiandien esu vienoje barikadų, rytoj galiu būti kitoje. Vakar buvau medikas, šiandien esu psichoterapeutas, o norėčiau, kad šiandieninės žinios, įgūdžiai apie bendravimą būtų pasiekiamos kiekvienam medikui.
Medicininės Etikos Pagrindai
Medicininė etika yra viena normatyvinių etikos pagrindų. Remdamasi filosofijos prielaidomis ji pagrindžia ir svarsto teisingo elgesio taisykles ir principus. Ši etika bando pagrįsti ir teigti moralinius draudimus, liepimus, principus ir vertybes. Ji formuoja klausimus - kokia gyvenimo prasmė, koks gyvenimas yra geriausias, kas yra laimė, garbė, orumas, meilė, ko privalome siekti, kokių veiksmų turime atsisakyti. Nagrinėjo Sokratas, Diogenas, Epikūras, Markas Aurelijus, Tomas Akvinietis. Svarbu - pašaukimas. Jei iš pašaukimo eina į šią profesiją, jis įprasmina savo gyvenimą. Tai aprašomoji etika.
Etika - tai filosofijos mokslas apie dorovę. T. y. elgesio normų teorija ir pagrindimas. Dorovė - tai principai, vertybės ir normos, kuriais žmonės grindžia savo elgesį ir kurių laikosi gyvenime. Etosas - t. y. nusistovėjęs, antrąja prigimtimi tapęs elgesys.
Yra dvi pagrindinės etikos teorijos:
- Deontologinė teorija - poelgių etika. Pareigos, taisyklės greičiausiai yra įgimtos arba nustatytos aukštesnių būtybių (dekalogas - 10 Dievo įstatymų). Imperatyvas - tai, kas žmogui duota padaryti, pav. giminės pratęsimas.
- Teleologinė teorija - padarinių arba pasekmių etika. Ji nagrinėja žmonių veiksmus pagal jų padarinius ar pasekmes. Realiai gyvenime laikomės abiejų teorijų. Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Elkis taip, kad išvengdamas agresyvumo kovotum su blogiu, patenkintum savo normalias reikmes, prisidėtum prie to, kad visa gyvoji gamta galėtų tenkinti normalius poveikius.
Pagrindiniai medicinos etikos principai:
Taip pat skaitykite: Kaip slaugytojas gali padėti sergant venų varikoze?
- Paciento autonomija. Medikas negali spręsti už pacientą, žmogus sprenžia pats.
- Informuotumo sutikimas. Teisė atsisakyti informacijos.
- Konfidencialumas.
Bioetika
Bioetika - tai gyvybės etika. Bioetika bando atsakyti, kas mes esame, iš kur mes atėjome. Mūsų šiuolaikiniai palikuonys prieš 200 tūkst. metų atsikėlė iš Afrikos. Atvyko per artimuosius rytus. Indoeuropiečių ir slavų gentys prieš 40 tūkst. metų apsigyveno Europoje. Lietuviai moteriškąja genetika artimesni slavams ir rusams (nuosaiki, rami, prisitaikanti), o suomiai, estai - finourgams (pagal kalbą). Vyriškoji linija - indoeuropiečių. Genų mišinys labai įvairus. Genofondas stiprus. Yra prielaidos gyventi sveikai ir ilgai.
„Sunkumai mus užgrūdina, jeigu mūsų neužmuša.“(Nyčė). Idealizmas - siela, materializmas - kūnas. Žmogus yra kūno ir sielos derinys. Mentaliniai dalykai - mūsų siela.
Medicinos Etikos Tradicijos
Yra kelios pagrindinės medicinos etikos tradicijos:
- Hipokratiškoji tradicija. Daryti gera ir nekenkti. Svarbiausia - paciento interesai, dėmesys pacientui, pagarba kolegoms ir studentams. Vertinimas: vyrauja med.
- Pasaulėžiūros tradicija. Esmė - pagarba gyvybei nuo prasidėjimo iki biologinės mirties. Absoliučiai - gyvybei, siaurąja prasme - individui, gyvybės individualumui.
- Švietėjiška tradicija. Esmė - gerbti žmogaus autonomiją.
- Autentiškumas.
- Kryptingas svarstymas.
Norminiai Aktai
Svarbiausi norminiai aktai, reglamentuojantys medicinos etiką:
- Lietuvos medicinos norma MN: 220 1994.
- Hipokrato priesaika apie 400 p. m.
- Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija, patvirtinta Europos ministrų komitete 1996-11-19.
- Europos medicinos kodeksas. 1987 m.
- Tarptautinis medicinos etikos kodeksas. PSO.
Lietuvoje med. etika - tai veiksmų laukas, kurio centre yra žmogus. Med. etika apima:
- Skubioji medicinos pagalba, 1 kategorija.
- Ligonis komos būsenoje.
- Imtis priemonių, kad darbuotoja laikytųsi savo pareigybių.
Taip pat svarbu atsižvelgti į:
- Paciento priežiūros institucijų lygmenį - laukiamųjų sąrašai, ribotas biudžetas, med.
- Sveikatos priežiūros sistemos lygmenį - politika, teisė, ekonomika.
tags: #slaugytojo #bendravim #lygmeny