Slaugos atsiradimą skatino poreikis rūpintis silpnesniais, bejėgiais, kenčiančiais, sergančiais šeimos nariais, kilęs iš esminio tėvystės ir motinystės, genties išlikimo instinkto.
Motinų rūpinimasis savo naujagimiais ir mažais vaikais lėmė tai, kad pirminėje bendruomenėje slaugos funkcija priklausė daugiausia moterims, buvo instinktyvi ir pagrįsta patyrimu bei stebėjimu.
Slauga - svarbi sveikatos priežiūros dalis.
Nuo pirmo kąsnio iki paskutinio įspūdžio – Šiaulių istorija laidoje „Geriausias“ (2025-12-20)
Ankstyvieji Laikotarpiai
Maždaug 4-5 a. po Kr. Lietuvoje gyveno sėslios gentys. Medicinos pagalbą teikė vaidilos ir vaidilutės. Gydė žolėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais, amuletais. Mokėjo gydyti žaizdas, lūžius, išnirimus, trepanuodavo kaukoles.
Šeimoje ligonių slaugymu pirmiausia rūpindavosi mama. Prigimtinis mamos rūpinimasis vaiku gali būti traktuojamas kaip būsimosios slaugymo užuomazgos. Į pagalbą būdavo kviečiami žyniai, burtininkai, kurie gydė užkalbėjimais, amuletais, varydavo piktąsias dvasias.
Taip pat skaitykite: Skuodo PSPC slaugos specialistai
Špitolės (XVI-XVIII a.)
Iki 16 a. 16 a. prie bažnyčių pradėjo steigtis prieglaudų tipo įstaigos - špitolės. Jos buvo išlaikomos iš aukų ir pajamų, gautų iš nekilnojamojo turto.
Pirmoji špitolė Lietuvoje buvo įkurta Vilniuje 1514 metais (kituose šaltiniuose 1518 m.). Jos steigėjas medicinos daktaras Martynas Dušnickis (iš Dušnikų). Savo ir suaukotomis lėšomis Gedimino aikštėje pietinėje dalyje pastatė namą, kuriame įkūrė špitolę. Joje buvo 10 lovų, turėjo savo vaistinę, virtuvę, koplyčią ir patalpas aptarnaujančiam personalui.
Vėliau buvo atidaryta ir daugiau špitolių - Kaune 1519 m. 12 lovų, 1536 m. 70 lovų Švč. Trejybės špitolė Vilniuje, 1635 m. špitolė psichiniams ligoniams Vilniuje. 1709 m. atidaryta Šv. Roko špitolė, kurios steigėjas buvo Jonas Jarolavičius. Šioje špitolėje buvo 40 lovų, o pats špitolės įsteigėjas kartu su 7 padėjėjais rinkdavo gatvėje vargšus ir ligonius bei patalpindavo į savo špitolę. Juos slaugė, gydė kaip mokėjo, laidojo pūvančius kūnus. 1710 m. J. Jarolavičius ir jo 7 padėjėjai užsikrėtė maru ir mirė.
1723 m. įkurta Šv. Jokūbo špitolė, vėliau tapusi pirmąja ligonine Lietuvoje. 1744 m. Špitolėmis naudodavosi tik beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Deja, žmonės čia buvo laikomi gan prastomis sąlygomis. Špitolėse būdavo ankšta, nuolat grėsė gaisro pavojus, žmonės būdavo prastai maitinami, ligoniai su ašaromis skųsdavosi apie patiriamas skriaudas.
Pirmųjų špitolių vadovais buvo medicinos daktarai, kaip Martynas Dušnickis, vėliau Valentinas iš Pilzeno, o vėliau špitolėms vadovavo dvasininkai be medicininio išsilavinimo ir be jokio supratimo apie gydymą bei mediciną. Jie labiau mėgo taikyti įvairias religines apeigas, kurios tik paskatindavo dar labiau plisti pavojingoms infekcijoms.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Akušerėmis galėdavo dirbti tik moterys, perėjusios klebono patikrinimą ir instruktažą apie religines apeigas. Tad dvasininkai špitoles labiau išnaudojo kaip priemonę kovai su ateizmu ir reformacija.
Medicinos Fakulteto Įkūrimas ir Ligoninių Reforma (XVIII a. pabaiga)
Gydytojų parengimas, ligoninių tvarkymas, medicinos pagalbos teikimas pagerėjo, kai buvo įkurtas medicinos fakultetas Vilniaus universitete 1781 m. bei 1805 m.
1796 metais valdžios organų potvarkiu buvo įvykdyta Vilniaus ligoninių reforma: senos ir nuskurdusios špitolės buvo sujungtos ir su savo fondais bei ligoniais pavestos reorganizuotai Šv. Jokūbo ligoninei. Taigi XVIII a. pabaigoje baigiasi neformalių ligoninių - špitolių laikotarpis, ir Šv. Jokūbo špitolė tampa didžiausia bei pirmąja ligonine Lietuvoje. Čia buvo įkurtas gimdymo, veneros ligų, senukų bei invalidų skyriai.
Prof. N. Renje Vilniuje prie Šv. Roko ligoninės įsteigė pirmąjį Lietuvoje gimdymo skyrių su 10 lovų bei pirmąją akušerių mokyklą. Mokslas trukdavo iki 1,5 metų.
Raudonojo Kryžiaus Draugija ir Gailestingosios Seserys (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia)
1865 m. Vilniuje įkurta felčerių mokykla, o 1880 m. 1876 metais Lietuvoje įkuriama Raudonojo Kryžiaus draugija, kurios veikloje vienas iš uždavinių buvo gailestingųjų seserų, slaugų ir sanitarių seserų rengimas.
Taip pat skaitykite: Kompetencijų tobulinimas slaugoje
1888 metais Vilniuje įsteigtas Raudonojo Kryžiaus draugijos gailestingųjų seserų skyrius, kuris po dviejų metų buvo reorganizuotas į gailestingųjų seserų organizaciją. Šios organizacijos svarbiausias tikslas buvo prižiūrėti sužeistuosius armijoje, karo ligoninėse. Taikos metu ši organizacija rūpinosi slaugytojų rengimo kursų organizavimu.
1895 m. Vilniuje, o 1897 m. 1919 m. pradėjusioje veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbo tik 2 gydytojai ir 5 gailestingosios seserys. Tuo metu ligoninėje buvo 120 lovų.
1920 m. pradžioje trumpi, tik 3 mėn. gailestingųjų seserų kursai veikė prie Karo ligoninės. Tačiau tokia gailestingųjų seserų parengimo trukmė buvo nepakankama. Vėliau nutarta į kursus priimti merginas, turinčias nors 2 klasių gimnazijos mokslo, tačiau kai kurios mokinės mokėjo tik skaityti.
1920 m. vasario 16 d. iš Panevėžio atvykęs gyd. Pranas Mažylis skiriamas Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovu ir imasi organizuoti gailestingųjų seserų kursus. Nuo 1921 m.gailestingųjų seserų mokslas prailgintas iki 1 metų, o nuo 1924 m. - iki 2 metų. 1932 m. kursai išaugo į Gailestingųjų seserų mokyklą, kurioje mokymas truko 2 metus. Kandidatės privalėjo turėti 6 gimnazijos klasių išsilavinimą.
P. Mažylis pats sudarinėjo programas, ieškojo dėstytojų, gaminosi mokymo priemones, rinko kursų klausytojus. Stojančiosios mokytis turėjo būti sąžiningos, mėgti savo darbą, būti atsidavusios, pasišventusios. Pirmenybė buvo teikiama baigusioms gimnazijas. Visas mokslas ir išlaikymas buvo nemokamas. Kursantėms buvo skiriamas butas Raudonojo Kryžiaus ar ligoninės bendrabutyje. Kursų klausytojos rytais dirbdavo ligoninėje, o kasdien po 2-4 val. po pietų klausėsi teorijos paskaitų.
Įstojus mokytis buvo nustatytas bandomasis laikotarpis - tai pirmieji 6 mokslo mėnesiai. Per tą laikotarpį pedagogų taryba turėjo įsitikinti ar kursantė yra tinkama pasirinktai profesijai, ar pakankamai stiprių nervų, ar turi reikiamų dvasinių savybių. Nemažai merginų šių bandymų neišlaikydavo. Nuo pat pirmųjų dienų kursantės privalėjo atlikti praktiką. Net 9 mėn. joms tekdavo dirbti chirurgijos ir terapijos palatose, 1-1,5 mėn. skirta susipažinti su virtuvės ir raštinės darbu, 2 mėn.
Raudonojo Kryžiaus seselė Pirmojo pasaulinio karo metais.
Nuo 1934 metų Lietuvoje veikė dvi gailestingųjų seserų mokyklos - Kauno ir Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėse. XX amžiaus pradžioje Vilniuje atsirado ir privačios slaugos mokyklos. Viena iš jų - gydytojo G.
1921 metais įkurta Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga (LGSS), jos pirmininke išrinkta gailestingoji sesuo Aleksandravičiūtė. 1938 metais pradėtas leisti žurnalas „Gailestingoji sesuo“, kurio išleisti tik keturi numeriai, jo leidimas buvo nutrauktas 1940 metais. Organizaciją globojo prezidento žmona S. Smetonienė. Lietuvos gailestingosios seserys buvo veiklios, aktyvios, dalyvavo pasauliniuose kongresuose, užmezgė tarptautinių kontaktų.
Gailestingoji sesuo V. Monkutė ir K. Vitkauskaitė turėjo galimybę mokytis Florence Nightingale seserų kursuose Londone. Nuo 1920 m. iki 1944 m. išleistos 24 laidos, parengta 630 gailestingųjų seserų. Sėkmingai išlaikiusios egzaminus, absolventės gaudavo Raudonojo Kryžiaus draugijos pažymėjimą, liudijantį apie gailestingosios sesers kvalifikacijos suteikimą.
Medicinos Seserų Rengimas (1944-1990)
1944 m. Po gailestingųjų seserų rengimo, 40 metų Lietuvoje buvo rengiamos medicinos seserys. 1958-1959 m. pradėtos rengti pirmosios medicinos seserys (priimtos 67 moksleivės). 1-oji medicinos seserų laida buvo išleista 1960 m. birželio 30 d. Kauno medicinos mokykloje.
Medicinos seseris Lietuvoje rengė 6 medicinos mokyklos: Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus. Šios studijos buvo labai medikalizuotos, nukreiptos tik į ligų gydymą, vaistų skyrimą, jų veikimą, gydytojo paskyrimų atlikimą, pagalbą gydytojui. Visiškai nebuvo profesinio savarankiškumo. Asmenims, baigusiems 8 vidurinės mokyklos klases mokslas trukdavo 2m.10 mėn., o baigusiems vidurinę mokyklą - 1 m.
Slaugos Studijų Universitete Pradžia (1990-dabar)
Vėliau medicinos mokyklos tobulėjo, kilo į aukštesnį išsilavinimo lygį. 1991 m. 1996-1998 m. Seime priėmus naujus įstatymus ir kitus teisės aktus, Lietuvos aukštesniosios medicinos mokyklos pasiruošė dar vienam, svarbiam naujam etapui - akreditacijai dėl aukštosios mokyklos (kolegijos) statuso. 1990 m. atgavus mūsų šaliai nepriklausomybę, atsirado visos galimybės demokratiniais principais keisti šalies politiką, ekonomiką, švietimą bei sveikatos priežiūros sistemą.
Atsirado universitetinių slaugos studijų poreikis, kuris ugdytų holistinį požiūrį į pacientą, sveikatos išsaugojimą bei ligų prevenciją. 1990 m. Kauno medicinos akademija (KMA) atsižvelgdama į Gailestingųjų seserų draugijos prašymą ir vykdydama Lietuvos, Latvijos ir Estijos regioninio specialistų pasitarimo rekomendacijas, kreipėsi į Lietuvos sveikatos apsaugos ministeriją prašydami pradėti ruošti medicinos seseris su aukštuoju išsilavinimu. 1990 m. rugsėjo 1 d. buvo priimti pirmieji studentai - 50 medicinos seserų.
Mokymo programa buvo parengta pagal Lenkijos universitetinių ir medicinos akademijų Slaugos fakultetų patirtį. Universitete buvo įdiegta trijų pakopų slaugos studijų programa - slaugos bakalauro, slaugos magistro bei slaugos doktoranto kvalifikaciniai laipsniai. Tai pirmasis Lietuvos universitetas, įkūręs Slaugos fakultetą, kurio dekanu antrą kartą išrinktas prof. A. Šeškevičius.
Nuo 1997 m. Lietuvoje brendo būtinybė pakeisti medicinos sesers, medicinos felčerio studijų programas ir šių specialistų pareigybes. Visos šalies mastu vyko apklausos, buvo intensyviai analizuojami tarptautiniai dokumentai, slaugytojų rengimo programos neatitiko Europos Tarybos direktyvų reikalavimų.
Todėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 metų gegužės 25 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl viduriniojo medicinos personalo ir jam prilygintų specialistų, dirbančių diagnostikos, gydymo ar profilaktikos darbą, bei jaunesniojo medicinos personalo pervardijimo“ (Žin., 1999, Nr. 47-1498), medicinos seserys, vaikų įstaigų medicinos seserys ir medicinos felčeriai buvo pervadinti bendrosios praktikos slaugytojais.
Aukštesniosios medicinos mokyklos tapo kolegijomis, o jose buvo įkurti Podilominių studijų centrai ir sudaryta galimybė slaugos specialistams studijuoti pagal individualias - išlyginamąsias programas, siekiant įgyti naujas kompetencijas ir gebėjimus, o taip pat buvo parengtos tobulinimosi programos, suteikiančios naujus slaugos teorijų pagrindus. Taigi nuo 1997 m. visose šešiose aukštesniosiose medicinos mokyklose pradėtos rengti bendrosios praktikos slaugytojai. O nuo 2000 m. slaugytojai rengiami tik aukštosiose mokyklose - kolegijose bei universitetuose. Pradedant 2007 m.
Lietuvos Slaugos Specialistų Organizacija (LSSO)
Lietuvos slaugos specialistų organizacija (LSSO) įkurta 1992 m. gruodžio 19 d. Vilniuje vykusiame I-ąjame Lietuvos slaugos specialistų Kongrese. Organizacijos ekspertai pradėjo analizuoti slaugos situaciją šalyje ir plėtoti veiklą siekiant pertvarkyti slaugos profesiją, gerinti slaugytojų darbo sąlygas bei atstovauti specialistų interesus šalyje ir tarptautiniu lygiu.
Danutė Margelienė - LSSO prezidentė.
Vienas svarbiausių reikšmingų projektų, turėjusių svarbios įtakos LSSO veiklos bei struktūros tobulėjimui, buvo 1993 m. - 1994 m. įgyvendintas Lietuvos slaugos specialistų organizacijos ir Danijos slaugytojų organizacijos Organizacinis projektas. Projekto sutartyje numatytas ilgalaikis bendradarbiavimas siekiant sukurti demokratiškais veiklos principais veikiančią slaugytojų organizaciją Lietuvoje.
1994 metų kovo mėnesį LSSO buvo priimta į Tarptautinę slaugytojų tarybą ir tapo pilnateise jos nare. 1995 m. vasario mėn. įvykusiame neeiliniame II -ąjame LSSO Kongrese, nariai vieningai pritarė naujam LSSO statusui: iš visuomeninės organizacijos ji tapo profesine sąjunga, įgydama visas profesinės organizacijos teises bei pareigas. Pagrindiniai LSSO darbai vyko dviem kryptimis: organizacinės veiklos tobulinimo ir slaugytojų profesijos vystymo.
Sveikatos Mokymo Svarba
Šiandien sveikatos ugdymas yra viena iš prioritetinių slaugos sričių. Slaugytojas privalo suteikti pakankamai žinių ir informacijos, kad žmogus išmoktų tinkamai rūpintis savo sveikata bei išsiugdytų gebėjimus ją saugoti.
Sveikatos mokymas yra kryptinga, planinga ir sisteminga ugdytojo ir ugdytinis s sąveika, suteikianti žinių, kaip stiprinti, tausoti ar grąžinti sveikatą.
LR Švietimo ir mokslo ministro 2002 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 1302 apibrėžia bendrosios praktikos slaugytojos rengimo reikalavimus, kuriuose nurodoma, kokias kompetencijas privalo turėti bendrosios praktikos slaugytojos tam tikrose slaugos veiklose. Šios kompetencijos edukacinei slaugytojos veiklai realizuoti: slaugytojos privalo siekti ugdyti visuomenės sveikos gyvensenos įgūdžius bei organizuoti ir įgyvendinti sveikatos tausojimo mokymą.
Sveikatos Mokymo Sąvokos
Analizuojant mokslinę literatūrą randamos kelios sąvokos, susijusios su sveikata ir mokymu: sveikatos edukologija, sveikatos ugdymas, sveikatos informacija, sveikatos mokymas, ugdymas sveikata, sveikatos raštingumas ir pacientų mokymas. Šios visos yra susijusios su žmogaus sveikatos laidavimu.
Sveikatos ugdymas skatina pacientų ir ugdytojo sąmonėje diegti holistinį sveikatos supratimą, t. y. šiam individui, šeimai, bendruomenei ir visai visuomenei. Taip pat sveikatos ugdymas yra procesas, kurio metu suteikiamos žinios ir įgyjami įgūdžiai.
Sveikatos ugdymas, kaip nurodo Jovaiaša L. (2001), gali ir turėtų būti permanentinis (lot. per-manens - nenutrūkstamas), t. y. trunkantis, besitęsiantis visą gyvenimą, procesas. Sveikatos ugdymo tikslas yra įtraukti patį žmogų į savo ugdymo procesą ir skatinti tobulėti fiziniu, psichiniu, socialiniu požiūriu, t.y. saugoti, išlaikyti ir gerinti savo sveikatą.
Kaip nurodo Černiukaitė D. (1998) sveikatos mokymo sąvoka pradėjo keistis Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Sveikatos mokymas buvo vadinamas sanitariniu švietimu. Šis švietimas žmogui buvo brukamas ne žmogaus pastangomis, o prievarta.