Vykdant sveikatos priežiūros reformą Lietuvoje, kinta visuomenės požiūris į slaugą ir slaugytoją. Didėja jos vaidmuo bendruomenėje, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ir dalyvaujant sveikatos priežiūros reformoje, iš slaugytojo reikalaujama naujų žinių, sugebėjimo savarankiškai veikti, atsakyti už savo sprendimus ir jų įgyvendinimą. Slaugytojos tampa lygiavertėmis komandos narėmis su gydytojais, o kai kuriose srityse slaugytojos vaidmuo tampa didesnis nei gydytojo: dirbant profilaktinį darbą, mokant pacientus sveikos gyvensenos principų. Gydomajame procese slaugytojas yra puikus partneris.
Sveikatos priežiūros reforma Lietuvoje vyksta daugiau kaip dešimt metų. Tai didžiulis laikotarpis, per kurį įvyko nemažai pokyčių. Perorganizuojant pirminę sveikatos priežiūrą, pirmiausiai susiduriame su slaugytojos trūkumu ambulatorinėje slaugos srityje. Pasak prof. Kalibatienės D., Lietuvoje slaugytojos poreikis dirbtinai sumažintas, nes yra per mažai slaugytojos darbo vietų. Dalis slaugytojos funkcijų priskirta gydytojams arba slaugos darbas neplanuojamas pagal pasaulinius standartus. Didėja slaugytojo savarankiškas darbas, kuris darosi kaskart sudėtingesnis ir reikalauja vis daugiau žinių.
Reikėtų pripažinti, kad labai svarbu slaugytojams yra nesijausti antraeiliais savo darbe. Šiandien slaugytojos yra aukštos kvalifikacijos, licencijuotos, įgijusios bakalauro, magistro ar daktaro laipsnį specialistės, kurios jau tampa lygiavertėmis partnerėmis. Per pastaruosius metus slaugytojos mokymo lygis išaugo, prasidėjo slaugos tyrinėjimai, akademinės studijos. Lietuvoje, padedant užsienio konsultantams, vykdoma slaugos reforma, parengtos naujos slaugos specialistų mokymo bei podiplominio tobulinimo programos. Slauga buvusi medicinos tarnaite, tampa sveikatos priežiūros dalimi. Lietuvos slaugytojai, sėkmingai įsilieję į Europos Sąjungos slaugos erdvę, plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą ir atstovavimą.
Šiems pokyčiams, tam tikri prieštaravimai egzistuoja ir santykiuose tarp gydytojo ir slaugytojo. Aktualūs tampa pavaldumo ir atsakomybės klausimai. Dažnai neaišku, kas yra svarbiau - paciento, kuris kuriam pavaldus. Tai klausimai, į kuriuos labai sunku surasti vienareikšmius atsakymus. Įtempti tarpusavio santykiai daro neigiamą įtaką slaugos ir gydymo kokybei, o pacientams nesunku pastebėti susipriešinimą. Slaugytojoms Sveikatos priežiūros įstaigos sistemos teikiamų paslaugų pakete tenka nemaža dalis uždavinių. Norint užtikrinti kokybišką slaugą, reikia stebėti ir vertinti slaugytojos elgseną ir nukreipti reikiama linkme.
Tyrimo metodika
Tyrimo metu buvo atlikta gydytojų, slaugytojų ir pacientų anoniminė anketinė apklausa. Gydytojų atsako dažnis 71 proc. (N- 98), slaugytojų atsako dažnis 87 proc. (N-95) ir pacientų atsako dažnis 72proc. (N-420). Respondentų atsakymų įvertinimui buvo naudota 7 balų Likert skalė, kur: 1- visiškai nesutinku /niekada / visiškai nesvarbus / /labai blogai, o 7 - visiškai sutinku / visada /labai svarbus/ labai gerai. Duomenys buvo apdorojami naudojant statistinės duomenų analizės paketą SPSS 9.0. Duomenų analizei taikytos statistinės procedūros: chi kvadrato (Dz) kriterijus , Z - kriterijus ir 95proc. pasikliautinieji intervalai (PI), Kruskalio-Volison kriterijus ir 95proc.
Taip pat skaitykite: Lietuvos slaugos įstaigų higiena
Nors slaugytojos vaidmuo teikiant pacientams paslaugas buvo įvertintas kaip svarbus, bet tiek gydytojų, tiek pacientų, tiek slaugytojų tarpe vyrauja požiūris į slaugytoją, kaip į gydytojo padėjėją. Dažniausiai įvertino tai, kaip slaugytoja visada sprendžia pacientų sveikatos problemas. Rečiausiai įvertino savo atliekamą funkciją : moko kaip saugoti ir prižiūrėti sveikatą. Pagalbą, sprendžiant pacientų psichologines ir socialines problemas, tiek gydytojai, tiek pacientai, tiek slaugytojos įvertino žemiausiai.
Slaugytojos pasitenkinimas darbu susijęs su galimybėmis tobulėti darbe, darbo sąlygomis, savarankiškumu darbe, galimybėmis panaudoti savo sugebėjimus bei santykiais su bendradarbiais. Kuo slaugytoja yra mažiau patenkinta savo profesija, tuo dažniau nori keisti darbą.
Visuomenė slaugos sritį vertina tik medicininio aptarnavimo kontekste. Tai rodo, kad mūsų visuomenėje slauga ir priežiūros teikimas menkai tevertinami. Bet kurioje aplinkoje slaugytojos tikslas - teikti asmenims ne tik fizinę priežiūrą, bet ir naujausią informaciją, skatinant sveikatos priežiūros įgūdžius, sveikatos palaikymo ir ligų prevencijos kompetencijų vystymą. Darbdaviai reikalauja iš darbuotojos gebėjimo dirbti kompleksinėse aplinkose, kurios pasižymi kontraversiška informacija, neformaliu bendravimu, dinamiškais ir integruotais procesais. Kadangi ne vieną dešimtmetį gera slaugytojo reputacija buvo tapatinama su pedantišku pareigų vykdymu ir profesionaliu gydymo procedūrų atlikimu, todėl naujoviškos, progresyvios teorinės žinios, pagrįstos slaugos praktine veikla bei moksliniais tyrimais, įtaka slaugos vystymui buvo lėta ir neefektyvi.
Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) jau 1948m. Reikėtų pripažinti, kad labai svarbu slaugytojams yra nesijausti antraeiliais savo darbe. Britanijoje nagrinėjami du laikotarpiai, Nacionalinės sveikatos tarnybos (NST) įkūrimas 1948 metais ir vidinis rinkos santykis įvedimas NST 1980-s pabaigoje.
Pirmas etapas. 1943m. buvo pristatytas neakademinis, dvejų metų praktinis mokymas (valstybės verbuojamos slaugės (VVS) kvalifikacija). Thumim išnagrinėjo veiklas ir užsiėmimus, siejamus su moters charakteriais populiariausiuose Britanijos filmuose 1945-1965, metais. Jis padarė išvadą, jog tarp nepagrindinių herojų ir pagrindinių charakteris veikloje dominavo slaugos darbas. Meniniuose filmuose ir literatūroje, uniformai atitenka svarbiausias vaidmuo.
Taip pat skaitykite: Apie Viktorijos Piscalkienės "Chirurginę Slaugą"
Antras etapas. 1980-s pabaigoje buvo siekiama suteikti kuo daugiau paslaugų už mažesnę kainą. Šios reformos tikslas buvo išbandyti medicinos galias ir suvaržyti medicininės slaugos kainą - slauga nebuvo tokia svarbi, tai buvo lyg platus aprūpinimas personalu. Kadangi slauga yra laikoma ne tikrojo medicinos slaugos teikimo verslo porininke, į slauges atsižvelgiama kaip į pagalbininkes, kurios teikia paramą ir užpildo trūkumus organizacijos, kuriai vadovauja generaliniai vadovai, paslaugų srityje. Tokia padėtis privedė Davies prie išvados - reali ir skausminga ironija yra tame, kad visiškai nėra aiškaus profesijos vaidmens. Tyrimai parodė, kad karjeros siekimas yra skirtingas vyrams ir moterims 1980m. Nors vyrai sudarė tik 10 proc. šios srities, jie užėmė daugiau nei pusę aukštesnis postų administracijoje, švietime, profesinėse sąjungose, profesinėse asociacijose ir įstatyminiuose organuose.
Požiūrį į slaugis profesiją, kaip į pagalbinę, Davies pavadino profesiniu keblumu slaugoje. Informacijos priemonės įtaka slaugos vaidmens skleidimui 1980 ir 1990m.m. Šios medicinos. Slauges/slaugus, nepriklausomai nuo jų lyties, jie išliks žemesniame lygyje negu gydytojai. Vyresniosios slaugės ir valdžios tarnautojai turėjo panašią nuomonę ir požiūrį apie slaugos vaidmenį, kuris buvo siejamas su moters idealu. Vietoj to, kad sudarytų slaugos įvaizdį profesinis įgūdžių, techninis žinių atžvilgiu, moters idealas pristato slaugą kaip taisyklėmis apribotą veiklą, t.y. svarbiau buvo taisyklėmis grįstas elgesys - savęs pateikimas, išvaizda, pareigos ir paslaugos. Slaugos vadovams tuomet tai, kaip atrodo ir kaip elgėsi slaugės nebuvo taip svarbu.
Susidurdami su įvairiomis situacijomis, slaugytojai turi siekti intelektualinio susitapatinimo su pacientu, nes psichologinės paramos negalima atskirti nuo fizinės slaugos priemonės. Pacientui svarbiausia , ne tai ką slaugytojai daro, o kaip jie daro. Slaugos sąvokos apibūdinimas V. Henderson:
- Slaugytojas, kuris yra orientuotas į esamą situaciją, t.y.
- Slaugytojas turi sugebėti įvertinti paciento problemas ir savarankiškai jas spręsti, ne tik suplanuoti, bet ir įgyvendinti parengtą slaugos planą, o slaugos veiklą atlikti ir įvertinti savarankiškai arba perduoti slaugos plano įgyvendinimą kitiems slaugytojams.
Slaugos apibrėžtyje akcentuojami slaugytojui privalomi gebėjimai : problemų įvertinimas / diagnostika, tikslingas veiklos planavimas, bendradarbiavimas, sprendimų priėmimas. Šios slaugos profesinės veiklos dalys, nes slauga, pasak A.Young et al, reikalauja iš slaugytojos vystyti žinias apie tai, ką jie daro ir veikti, remiantis tomis žiniomis. Slaugos profesinės veiklos turinys, reiškiantis atitinkamas funkcijas, yra glaudžiai susijęs su pacientu.
Negalima nuneigti, kad Lietuvos slaugytojai kaip profesinė grupė dirba ne tik tiesioginį slaugos darbą ,bet ir sveikatos priežiūros mokytojais, slaugos dėstytojais, slaugos praktikos mokytojais. Šiandien Lietuvos slaugytojos atliekamus vaidmenis galima būtų vadinti avansais, o ne rezultatais. Šie gyvenimo avansai yra pasirinktinai tiek teisių suteikimo, tiek ir aprūpinimo požiūriais, o dabartinėje sveikatos priežiūros sistemoje slaugytojos vaidmens ir funkcijos turinys vargu ar leidžia jiems autonomiškai planuoti, kurti bei vystyti. Lietuvoje nėra atlikta slaugos specialistų poreikio tyrimų bei nenumatytos jų rengimo perspektyvos, t.y. nėra aiškumo, kiek ir kokių specialistų reikia rengti.
Taip pat skaitykite: Specialiosios chirurginės procedūros
Slaugytojas atlieka ir vykdomus, ir nematomus vaidmenis (pvz., mokytojo, psichologo-konsultanto, lokalaus slaugos proceso vadovo ir pan.), kurie lemia profesinės slaugos veiklos efektyvumą bei reikalauja iš slaugytojo vidinės motyvacijos nuolatos mokytis ir tobulėti socialinių mokslų kryptimi. III-asis Europos slaugytojos forumas 1999 metais, įvykęs Budapešte, priėmė nuostatas, kurios įgalina slaugytojas perimti vadovaujantį vaidmenį ligų prevencijos darbe, suteikiant joms daugiau įgaliojimų ir atsakomybės. Bendrosios praktikos slaugytojas arba bendruomenės / šeimos slaugytojas, turintis licenciją šiai veiklai, teikia slaugos paslaugas pirminės sveikatos priežiūros įstaigos (poliklinikos, ambulatorijos, medicinos punkto, šeimos klinikos /gydytojo centro) pacientams. Siekiant pagerinti žmogaus ir visuomenės sveikatos būklę, pagrindinis dėmesys skiriamas ne ligos gydymui, bet sveikatos išsaugojimui, palaikymui ir stiprinimui.
Kad būtų pagerinta visuomenės sveikatos būklė, slaugytojams reikia sudaryti sąlygas veikti savarankiškai, bendradarbiauti su pacientu. Tai galime įvardinti nauju slaugytojo vaidmeniu. Lietuvos Medicinos norma Bendruomenės slaugytoja (slaugytojas). Bendruomenės slaugytojams suteikiama gana plati savarankiškos veiklos erdvė. Slaugytojo lyderio vaidmuo neapsiriboja slaugos veiklos kontekstu ir turi būti realizuojamas globaliai, t.y. visos sveikatos priežiūros mastu. Negalima nuneigti, kad Lietuvos slaugytojai kaip profesinė grupė dirba ne tik tiesioginį slaugos darbą, bet ir sveikatos priežiūros mokytojais, slaugos dėstytojais, slaugos praktikos mokytojais. Vienoje (Austrija) 1988m. Raktinė koncepcija , susieta su slaugos instituto vystymu Europoje - poreikis formuoti slaugytojo vaidmenį, kuris atitinka žmonių sveikatos poreikius, o ne sveikatos priežiūros sistemos poreikius. Tai įtakoja, kad egzistuoja skirtingas supratimas (gydytojo ir slaugytojo) apie slaugytojos vaidmenis, ko pasakoje kyla vaidmenų konfliktas.
Jau 1989m. Europos Bendrijos komisija rekomendavo, kad slaugos misija buvo įvardyta kaip pagalba žmonėms, nustatant ir pasiekiant jų sveikatos potencialą darbo bei gyvenimo aplinkose. Išvertus iš graikų kalbos stoma reiškia burną, angą. Stoma - tai chirurginiu būdu pilvo sienoje suformuota dirbtinė išangė. Stomos formuojamos jau daugiau kaip 200 metų. Pirmoji sėkminga stomos suformavimo operacija atlikta prancūzo gydytojo Pillore 1776 metais. Pacientų, turinčių stomą, slauga po operacijos susidomėta daug vėliau.
Norman Gill iš Klivlendo ligoninės buvo pirmoji slaugytoja, kuri susidomėjo pacientų, turinčių stomą, slauga ir siekė tobulinti pacientų, turinčių nuolatinę ileostomą ir (arba) kolostomą, priežiūrą, sudarė mokymo programą ir taip pagerino pacientų gyvenimo kokybę. Taigi nuo 1958 m. Vakarų šalyse pacientus prieš operaciją ir po jos stomos priežiūros pagrindų moko stomaterapeutai. Nacionaliniame vėžio institute, Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjo Eugenijaus Stratilatovo iniciatyva toks specialistas dirba nuo 2006 m. spalio 0,5 etato krūviu. Per metus čia suformuojama apie 200 stomų (ileostomos, kolostomos, urostomos).
Žmogus, sužinojęs, kad jam bus suformuota stoma ir jis turės rūpintis išeinamąja anga pro pilvo sieną, patiria stresą. Tiek prieš operaciją, tiek po jos asmuo, turintis stomą, patiria daug emocijų: baimę, vienišumą ir bejėgiškumo jausmą. Šių emocijų priežastis yra žinių stoka, fizinė ir emocinė izoliacija, baimė, kad negalės grįžti į darbą, į visuomenės gyvenimą, artimų žmonių supratimo trūkumas. Prieš operaciją paciento galvoje sukasi daugybė klausimų: ar stoma bus matoma? ar ji turės kvapą? ką apie tai galvos draugai ir artimieji? ar bus galima maudytis? kaip bus su seksualiniu gyvenimu? ar galėsiu sugrįžti į darbą? Kartais netgi bijo išgirsti atsakymus į šiuos klausimus.
Tiek slaugytojas, tiek gydytojas pokalbio su pacientu metu turi padėti atsakyti į jam rūpimus klausimus. Paciento ir jo artimųjų mokymui turi vadovauti slaugytojas.
Stoma - chirurginiu būdu suformuota anga
Slaugytojas, kuris yra orientuotas į esamą situaciją, turi sugebėti įvertinti paciento problemas ir savarankiškai jas spręsti, ne tik suplanuoti, bet ir įgyvendinti parengtą slaugos planą, o slaugos veiklą atlikti ir įvertinti savarankiškai arba perduoti slaugos plano įgyvendinimą kitiems slaugytojams. Slaugos apibrėžtyje akcentuojami slaugytojui privalomi gebėjimai : problemų įvertinimas / diagnostika, tikslingas veiklos planavimas, bendradarbiavimas, sprendimų priėmimas.
Slaugos procesas
Šios slaugos profesinės veiklos dalys, nes slauga, pasak A.Young et al, reikalauja iš slaugytojos vystyti žinias apie tai, ką jie daro ir veikti, remiantis tomis žiniomis. Slaugos profesinės veiklos turinys, reiškiantis atitinkamas funkcijas, yra glaudžiai susijęs su pacientu.