Deja, Lietuvoje iki šiol apie 6000 suaugusiųjų gyvena atskirtyje, socialinės globos namais pavadintose uždarose įstaigose, iš jų yra atimta teisė gyventi bendruomenėje, būti pilnaverčiais visuomenės nariais, turėti geresnę gyvenimo kokybę. Tai yra įstaigos, kurių pavadinimai buvo pakeisti ir kurių patalpos buvo renovuotos. Tačiau svarbiausias dalykas išlieka nepasikeitęs - tai yra įstaigos, egzistuojančios visuomenės „paraštėse“, o jų gyventojai patiria ne tik žmogaus teisių pažeidimus, tačiau ir itin plačiai paplitusią stigmą. Faktiškai, visi šie 6000 mūsų bendrapiliečių yra įkalinti valstybės ir mūsų visų netiesioginiu bendru sutarimu.
Jau nuo 2014 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo pertvarką ir deda pastangas, kad dalis šiose įstaigose apgyvendintų žmonių persikeltų, apsigyventų bendruomenėje. Ne tik mūsų giliu profesiniu įsitikinimu, bet ir remiantis gerosiomis tarptautinėmis praktikomis, yra labai svarbu ne vien tik vystyti naujų kokybiškų, į asmenį orientuotų ir žmogaus teisių standartus atitinkančių paslaugų spektrą bendruomenėje, tačiau ir siekti, kad į vis dar egzistuojančias nuolatinės socialinės globos įstaigas nebebūtų siunčiami gyventi nauji asmenys. Deja, bet psichikos sveikatos priežiūros sistemai, už kurią atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija, tokia užduotis net nėra iškelta.
tai kelia didelę spragą: realybėje socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos yra glaudžiai susijusios, egzistuoja aiški sistemų sinergija, šios dvi sistemos viena kitą palaiko. O psichikos sveikatos priežiūros sistema iki šiol yra perdėm medikalizuota; diagnozavus psichikos sveikatos sutrikimą - tai dažnai atsitinka paauglystėje arba jaunystėje - ambulatorinė sistema labiausiai rūpinasi gydymu psichotropiniais vaistais, trūksta galimybių žmonėms pasirinkti platesnio spektro paslaugas, kurios papildytų arba tam tikrais atvejais net ir pakeistų vien tik vaistų skyrimą ar vartojimą. Nėra sukurtos kompleksinės paslaugų sistemos, kuri pakankamai užtikrintų psichosocialinių aspektų bei žmonių individualaus atsistatymo poreikių atliepimą, tęstines psichoterapijos paslaugas, profesinę reabilitaciją bei užimtumo paslaugas, asmeninio asistento pagalbą, apsaugotą būstą.
Todėl daugumos šių žmonių poreikiai nebūna patenkinami, o jų prasta būsena dažnai vertinama kaip „simptomų paūmėjimas“, ir jie guldomi į psichiatrijos stacionarą. Taigi, turime paradoksalią situaciją. Kol socialinės apsaugos sistema stengiasi mažinti socialinės globos įstaigose gyvenančių žmonių skaičių, tą skaičių kasmet papildo sveikatos apsaugos sistema. Šioje sistemoje dirbantiems specialistams niekas iki šiol nėra davęs uždavinio, kad bendro darbo tikslas yra ne nukreipti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas gaunančius žmones į šias įstaigas, o daryti viską, kas įmanoma, kad tai neįvyktų.
Kiekvienas atvejis, kuomet dar vienas žmogus nusiunčiamas gyventi į tokią įstaigą, reiškia dar vieną valstybės pralaimėjimą ir dar vieno asmens pažeistas teises. Kol to nesuprasime - klausysimės egzistuojančios socialinės globos sistemos šalininkų nuolatinio kartojimo, kad šios įstaigos yra labai reikalingos, net laisvų vietų jose trūksta egzistuojančiai paklausai patenkinti - ydingos sistemos tikslas ir yra nuolat pateisinti savo reikalingumą. Prasmingo ir oraus gyvenimo nusipelno ne tik šiose įstaigose gyvenantys žmonės. Ydingos sistemos įkaitais yra tapę ir specialistai, dirbantys joje, kurie yra priversti prisitaikyti prie pasenusios atskirtyje veikiančių įstaigų idėjos ir praktikos.
Taip pat skaitykite: Socialinės apsaugos sistemos trūkumai
Tarptautinės teisių pradmenys ir Lietuvos pažangos kryptys
Tiesa, pirmas mokslinis straipsnis Lietuvoje šia tema jau pasirodė praėjusiais metais STEPP- o žurnalo straipsnyje „Piniginės socialinės paramos išmokų nepaėmimas piniginės socialinės paramos sistemos reformos kontekste“, kurio autoriai yra Vitalija Gabnytė, Tautvydas Vencius ir Jekaterina Navickė. Tačiau išsamesnių tyrimų labai trūksta. Lietuvos Mokslo Taryba, suderinusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2020 metų pabaigoje paskelbė konkursą šiai problemai išsiaiškinti ir pabandyti sukurti atitinkamos veiklos metodologiją. Konkursą laimėjo Mykolo Romerio universiteto tyrėjų grupė, kuriai vadovauja doc. Vida Česnuitytė, projekto pavadinimas - „Socialinės paramos išmokų nepaėmimo priežastys, mastas ir identifikavimo metodika Lietuvos savivaldybėse ir visoje šalyje“, kuris tęsis vienerius metus. Projektas siejamas su šiomis piniginės socialinės paramos išmokomis Lietuvoje - socialinėmis pašalpomis skurdo atveju, šildymo kompensacijų atveju, šalto bei šilto vandens mokesčių kompensacijomis bei namų kredito palūkanų padengimo atvejais.
Tyrimas dar tik pradėtas, tačiau jau aiškėja problemos mastas. Užsienio autoriai teigia, kad išsivysčiusiose EBPO šalyse nepaėmimo procentas apima nuo 30 iki 70 proc., o SADM darbuotojai, T. Vencius ir V. Gabnytė teigia, kad, pradiniais skaičiavimais, Lietuvoje nepaėmimo procentas yra 22 proc. Taigi, jis mažesnio masto, tačiau vis tiek tai yra labai aštri problema. Užsienio autoriai pabrėžia, kad išmokų nepaėmimas gali komplikuoti ne tik trumpalaikę, bet ir ilgalaikę perspektyvą, nes potencialiems gavėjams gali iškilti dar didesnės problemos. Nyderlandų tyrėjas M. Reijndersas teigia, kad yra daug informacijos apie paramos siekimą įvairiuose kontekstuose, tačiau šios žinios retai tinka paramos nepaėmimo aiškinimui. Kiti tyrėjai pripažįsta, kad šiandien pasaulyje (ne tik Vakaruose) taip ir nėra sukurta visaapimanti metodologija šiam reiškiniui atskleisti ir šalinti. Pats M. Reijndersas atliko 55 individų interviu ir dviejų diskusinių (focus) grupių apklausas. Apklausos buvo atliktos tose vietose, kur potencialūs gavėjai kreipiasi dėl kitų priežasčių:
- 1) skubios sveikatos pagalbos patalpose ligoninėje;
- 2) skirtingose „Maisto banko“ vietose;
- 3) socialinio darbo / socialinės paramos centruose / skyriuose savivaldybėse.
Tikima, kad Lietuvoje galima atlikti apklausas nevyriausybinėse organizacijose, tokiose kaip Caritas, Maltos ordinas ir kt. Svarbiausiu tyrimo uždaviniu būtų socialinės piniginės paramos nepaėmimo priežasčių nustatymas. Išskiriamos keturios pagrindinės priežasčių grupės:
- Socialinės - psichologinės priežastys (reaktanso teorija, grėsmės savivertei modelis, diskomfortas, kaupimo analizė iš savivertės perspektyvos).
- Socialinės - informacinės priežastys (žinojimas apie priklausančią paramą, skaitmeniniai bei kalbiniai įgūdžiai, informacijos apie išmokas trūkumai).
- Socialinės - kultūrinės priežastys (socialinės normos, lygybės barjerai, tautinės ar kultūrinės įtaka).
- Viešojo administravimo priežastys (biurokratinės kliūtys, netiksli informacija, sudėtingos procedūros).
M. Reijndersas savo disertacijoje aptaria nepasisekusius bandymus pasiekti potencialius gavėjus. 2015 metais Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas (Eurofound) paskelbė studiją apie socialinės paramos nepaėmimą dešimtyje ES šalių. Joje išryškinamos priežastys: informacijos stoka, sudėtingas skyrimo procesas, stigmatizacija. Siūlomi sprendimai apima informacijos sklaidos gerinimą, paramos skyrimo automatizavimą, aiškius kriterijus, proaktyvų administravimą, IT sprendimus ir online prašymų teikimą.
Ši tema laikui bėgant žymi įtampą tarp „staigiai mažinti“ ir „pagerinti prieinamumą“. AIšku, kad šios problemos sprendimas prisidėtų prie Europos tikslų dėl skurdo mažinimo ir socialinių bei ekonominių kaštų mažinimo. Lietuvos kontekste projektas „Socialinės paramos išmokų nepaėmimo priežastys, mastas ir identifikavimo metodika Lietuvos savivaldybėse ir visoje šalyje“ (MRU, 2021-2022) tiria šias priežastis bei siūlo metodikas. Nuo šių metų pradžios visos Lietuvos savivaldybės socialinę pašalpą teikia savarankiškąja savivaldybių funkcija. Duomenys rodo, kad pirmąjį šių metų pusmetį per mėnesį socialinę pašalpą gavusių asmenų skaičius sumažėjo 26,2 proc., o išlaidos sumažėjo 28 proc. Tai rodo, kad naujoji tvarka turi didesnį tikslumą ir skaidrumą, o nepanaudotos lėšos keliauja kitoms reikmėms.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Problemos pasekmės ir keliai į sprendimus
Siūlomi įstatymų pakeitimai pagerins paramos prieinamumą ir atsikirs nuo „atidirbimo“ už paramą: parama bus prieinama visiems dirbantiems, nepriklausomai nuo darbo laiko; išnyks suvaržymai ir stigmą sustiprinsiantis elgesys. Tačiau iššūkiai lieka: paramos dydžiai dažnai nepakankami, o mechanizmas apsaugoti nuo skurdo dar turi būti įtvirtintas. Pajamų dydis šiais metais nustatytas 450 eurų, o vidutinė pašalpa - iki 150 eurų. Taip pat planuojama atsisakyti priverstinės visuomenei naudingos veiklos, kuri dažnai tapdavo „darbo įsipareigojimo“ forma be realių socialinių garantijų. Tokie pokyčiai turėtų padidinti įsidarbinimo galimybes ir sumažinti stigą, tačiau reikia išlaikyti paramos tęstinumą, ypač regionuose, kur būsto ar transportas yra būtinybė, o ne prabanga.
Taip pat turi būti užtikrinta, kad psichikos sveikatos paslaugos būtų integruotos į plačiąją socialinę paslaugų sistemą, o ne vien tik gydymo krypties sprendimai dominuotų. Tai reikalauja didesnės tarpinstitucinės sąveikos tarp Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Sveikatos apsaugos ministerijos. Nors pažanga akivaizdi, ilgojo laikotarpio pokyčiai reikalauja nuoseklių, lengvai suprantamų ir prieinamų sprendimų, kurie leis žmonėms gyventi bendruomenėje, o ne izoliuotose įstaigose.
Siūlomi praktiniai sprendimai
- Informacijos platinimas ir aiškūs reikalavimai dėl paramos skyrimo, siekiant sumažinti informacijos trūkumą ir skaitmeninį raštingumą.
- Automatizavimas ir skaidrūs kriterijai paramos teikimui, siekiant sumažinti biurokratinę naštą.
- Proaktyvus paramos teikimas, informuojant potencialius gavėjus apie teikiamas galimybes.
- IT sprendimai ir online prašymų pateikimo galimybės, siekiant išvengti stigmos įstaigose.
- Integruotos paslaugos, sujungiančios socialinę globą, psichikos sveikatos priežiūrą ir profesinę reabilitaciją su užimtumo paslaugomis.
Europos Sąjungoje šis klausimas išlieka aktualus, nes socialinio teisingumo etapai reikalauja ne tik paramos suteikimo, bet ir nuoseklių pastangų, kad žmonės taptų savarankiški ir galėtų gyventi oriai visais gyvenimo etapais. Lietuvos kontekste atnaujinta sistemos samprata ir jos įgyvendinimas padeda ne tik sumažinti skurdo riziką, bet ir mažina stigą bei socialinę atskirtį.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
tags: #silpna #socialines #apsaugos #sistema