Lietuvos gyventojai vis sparčiau sensta ne tik dėl mažėjančio gimstamumo, bet ir dėl to, jog jauni žmonės masiškai emigravo dirbti, gyventi, o ir vaikus gimdyti kitur. Todėl jais greičiausiai turės pasirūpinti senelių globos namai. Vis daugiau senukų ir Lietuvoje apgyvendinami globos namuose.
Kaip atrodo globos namų tinklas ir kam jie skirti
Globos namų - privačių, priklausančių valstybei, savivaldybėms ar religinėms organizacijoms - pastaruoju metu tik daugėja. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2021 m. daugiausiai jų buvo Kauno apskrityje, mažiausiai - Utenos. Neįgaliųjų reikalų departamento duomenimis, iš viso yra 33 socialinės globos namai, kurių savininkė arba dalininkė yra valstybė. Socialinės globos namai: - tai socialinės globos įstaiga, skirta asmenims, kuriems būtina nuolatinė globa ir slauga ir kurie dėl senatvės ar negalios negali savarankiškai gyventi savo namuose, o šių asmenų vaikai ar artimieji dėl objektyvių priežasčių negali jų prižiūrėti.
Kiekvienuose globos namuose gyveno nuo 5 iki 230 senolių. O šiemet jau yra 195 globos namai, žadantys vienišiems pensininkams orią senatvę. Kai kurių tokių namų net pavadinimuose kalbama apie amžinybę, rojų, užuovėją, ramybę.
Finansavimas, kainos ir gyventojo finansinė perspektyva
Pernai vidutinė pensija žmogui, turinčiam privalomą stažą, buvo 574 eurai. 2024 m. ji buvo apskaičiuojama trejopai. Seimo Socialinių ir darbo reikalų komiteto pirmininkas Rimantas Dagys žurnalistams yra sakęs, jog vieno senolio išlaikymas globos namuose dar neįsivedus euro kainavo apie 3 000 Lt (870 eurų) per mėnesį. Didžiausią šių išlaidų dalį sudaro globos namų infrastruktūros išlaidos. Žiniasklaidoje aprašytose istorijose dauguma vaikų guosdavosi, jog negalią turinčių ar prie lovos prikaustytų senolių priežiūra jiems kainuoja nuo 1800 iki 2000 litų (nuo 520 iki 580 eurų) per mėnesį.
Tačiau, jeigu vienišam žmogui jau sunku tvarkytis, nereikėtų per daug išsigąsti kainų neprivačiose globos įstaigose, nes dalį kainos apmoka valstybė. Pats globotinis turi kas mėnesį atiduoti 80 proc. pvz., slaugos išmoką. Taip pat turi užmokėti 1 proc. nuo savo nekilnojamojo turto vertės. Tik paprastai senukai pasistengia savo nekilnojamąjį turtą parduoti ar dovanoti vaikams, giminaičiams. Dažniausiai žmogui lieka tik tie 20 proc. nuo pensijos. Tačiau ar visi pensininkai gauna tokias pensijas? Gal žmogui lieka tik 50 Eur, o ir tuos pačius išleidžia vaistams, šiltesnėms kojinėms, gal net rūkalams ir t.t.? Juk ir globos namuose žmogus nenori atsisakyti visų savo įpročių. Nori ir pasipuošti, ir internete pasižvalgyti, ir gimtadienio dovanėlę anūkui padovanoti.
Taip pat skaitykite: Socialinių paslaugų apžvalga senjorams
Privatūs ir prabangesni variantai: ką siūlo rinkoje
O gal senolis ar senolio vaikai, emigravę į užsienius, labiau pageidautų privačių globos namų? Pasidairykime, ką siūlo privatūs namai, veikiantys nedideliame Lietuvos miestelyje. Pavadinimo neminėsime, kad niekas neapkaltintų reklama ar atvirkščiai. Bazinis kambarys, apstatytas standartiniais baldais - lovos, stalas, kėdės, spinta - skirtas dviems asmenims, kurie turės bendrą vonios kambarį. Senoliams, apgyvendintiems baziniame kambaryje, visos paslaugos, priklausomai nuo neįgalumo, įkainotos 1700-1900 eurais. Pabrėžiama, jog tai pilna bazinių paslaugų kaina be savivaldybės mokamos paramos dalies.
O kambaryje Superior, šalia anksčiau išvardintų gėrių, dar gautų fizioterapiją 5 kartus per mėnesį, papildomą masažą 1 kartą per mėnesį, ne vieną, bet jau dvi kineziterapijas per savaitę ir kartą per mėnesį papildomą maitinimą. Pvz., gal žmogus įsigeis kokio nors ypatingo patiekalo, kurio nebūna kasdieniame meniu.
Valstybinė pagalba ir eilės
Dažname didmiestyje Lietuvos senoliai laukia ilgoje eilėje į valstybės finansuojamą vietą pensionate ar senelių namuose. Senoliai ar jų globėjai, nutarę, jog globotiniui būtų saugiau ir sveikiau gyventi socialiniuose globos namuose, turi kreiptis į vietos savivaldybę. Jai turi pateikti prašymą, pasą ir jo kopiją, neįgalumo, darbingumo lygio pažymą, išduotą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, gydytojų komisijos išvadą, koks pensionato profilis tinka ir pažymą apie gaunamas pajamas. Paprastai visas pažymas surenka seniūnijų socialiniai darbuotojai. O tada vietos savivaldybė maždaug per mėnesį nustato, ar globa asmeniui tikrai reikalinga ir apie tai praneša Neįgaliųjų reikalų departamentui. Šis išrašo siuntimą į socialinės globos namus, kuris galioja 30 dienų. O jei nėra laisvų vietų, senukas įrašomas į eilę.
Gyventojo kasdienybė: paslaugos, užimtumas ir sveikata
Ne mažiau nei pritaikyta buitis, svarbus globos namų gyventojų užimtumas, įgūdžių palaikymas, laisvalaikis, sveikatos stiprinimo, medicininės ir kitos paslaugos. Jei globos namuose žmonės visos dienos neleidžia sėdėdami ant sofos ir žiūrėdami televizorių, jie, remiantis šiandienos standartais, jau galėtų būti laikomi šiuolaikiškais. Pašnekovo įsitikinimu, steigiant globos namus, bene svarbiausias - savininkų požiūris. Jei jie supranta, kad gyventojams neužtenka dažais kvepiančių sienų, kad būtina užtikrinti kokybišką užimtumą, laisvalaikį, bendravimą ne tik su globos namų gyventojais, bet ir vietos bendruomene, didelis dėmesys skiriamas gyventojų sveikatinimui, fizinės būklės palaikymui ir gerinimui - kineziterapeutų, ergoterapeutų konsultacijoms, fizioterapijos procedūroms, masažui, tokie globos namai jau galėtų būti išties pavyzdiniai.
Šiuolaikiški globos namai turėtų užtikrinti ne tik tinkamą priežiūrą, bet ir galimybę senjorams aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, palaikyti ryšius su artimaisiais ir jaustis oriai. Svarbu išsiaiškinti, ar tinkamai, pagal gyventojų poreikius ir laiku organizuojamos sveikatos priežiūros paslaugos, juolab kai vyresnio amžiaus žmonių sveikatos būklė gali pasikeisti staiga.
Taip pat skaitykite: Senyvo amžiaus žmonių gerovė
Standartai, reikalavimai ir praktiniai trūkumai
Gyvenimą socialinės globos namuose reglamentuoja socialinės globos normos, kurios nuolat tobulinamos, kad aplinka globos namuose išties vis labiau primintų namus. Vis tik, kaip teigia mokslininkė, šiose normose dar likę tokių nuostatų, pavyzdžiui, jog viena virtuve-valgomuoju gali naudotis ne daugiau kaip 50 socialinės globos namuose gyvenančių žmonių, kurios menkai dera su namų aplinka. Numatyti asmeniniai baldai: lova, spintelė ir kėdė labiau primena gydymo įstaigos aplinką nei socialinės globos namus, kuriuose žmogus praleidžia ne vienerius metus.
Neretam gyventojui rūpi vienviečiai kambariai ar šeimyniniai numeriai - ateities siekiamybė, tačiau keturviečių kambarių mažinimas vyksta lėtai. Pavyzdžiui, vienam asmeniui tenka ne mažiau nei 5 kv. metrai ploto, kambariuose dažniausiai gyvena 2-3 asmenys. Keturviečių kambarių jau mažėja, tačiau tai vyksta lėtai. Vienviečiai kambariai ar šeimyniniai numeriai - ateities siekiamybė.
Problemų netrūksta. Lietuvos socialinės globos paslaugų gavėjų asociacijos "Mano globa" pirmininkas Juozas Brigmanas paaiškino, jog socialinių globos namų veiklai reikia gauti licenciją, todėl privaloma laikytis nustatytų standartų, higienos normų. Pašnekovas apgailestavo, jog daugelyje įstaigų (ypač mažose) sveikatos priežiūros specialistų nėra, tenka lankytis poliklinikose, kuriose eilės - didžiulės. Mažuose globos namuose sudėtingiau vykdyti užimtumo veiklas, skirti daugiau dėmesio gyventojų sveikatinimui galimybės beveik nėra.
Gyventojo teisės, savarankiškumas ir psichologinė dimensija
Pašnekovo žodžiais, globos namuose itin aktuali žmogaus teisių problema. "Turime konkretų atvejį, kuomet neįgalus veiksnus žmogus, norėjęs išeiti iš globos namų, negalėjo to padaryti, nes regiono socialinės rūpybos skyrius neišdavė leidimo. Yra ir daugiau atvejų, susijusių su kitais globos normos reikalavimų punktais. Kalbant apie orią senatvę globos namuose, visų pirma, būtina keisti požiūrį į globos namus ir jų gyventojus", - atkreipė dėmesį asociacijos pirmininkas.
Tyrimai atskleidžia, kad senyvo amžiaus žmonės jaučiasi nevisaverčiai, t. y. nebereikalingi kitiems, nenaudingi. Taip yra, nes vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi tarsi praradę socialinę vertę visuomenėje dėl savo ekonomiškai pasyvaus statuso. Dažnas prisiminimas ir lyginimas savęs dabar, seno, su jaunystės tarpsniu, kuomet jautėsi naudingu, verčia jausti atskirtį ir nepadeda priimti esamo, senatvės, tarpsnio. Kitų tyrimų apžvalgos atskleidė, kad kitas ryškus jausmas, kuris atsiranda sulaukus senyvo amžiaus, yra atskirties. Pasitraukus iš darbinio gyvenimo dažnai nebedalyvaujama ir visuomeninėse bei bendruomenės veiklose, dėl ko pasireiškia vienišumo jausmas.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama senjorams: problemos
Žinoma, ne visi senyvo amžiaus žmonės jaučia socialinę atskirtį ir asmeninio nuvertinimo jausmą, kai sunku rasti alternatyvų, kuo užpildyti atsiradusią tuštumą. Kita teigiama patirtis yra siejama su pagalba iš socialinių darbuotojų ar žmonių, kurie padeda buityje.
Šiuolaikiškumo kriterijai iš gyventojo perspektyvos
Vykintas Bagdonas pabrėžė, jog, kalbant apie šiuolaikiškus globos namus, svarbios tampa ne tik buities sąlygos: tvarkingos patalpos ir aplinka, patogūs, gyventojams pritaikyti kambariai su funkcinėmis lovomis, specialiais čiužiniais, mažai ar sunkiai judantiems gyventojams, įrengtais pagalbos iškvietimo mygtukais ar baldais, pritaikytais sunkiai judantiems žmonėms. Jei globos namuose žmogus turi galimybę palaikyti įgūdžius, dalyvauti užimtumo veiklose, bendrauti su bendruomene ir gauti reikiamas medicinines paslaugas laiku, tokią įstaigą gyventojas vertina palankiai.
Manau, jog profesionalūs, nuoširdūs darbuotojai, geros emocijos, namus primenanti aplinka, o ne valdiška atmosfera yra labai svarbu. Aišku, patalpų jaukumas, pritaikymas žmonėms, turintiems negalią, kokybiškas maitinimas, užtikrinamos medicinos paslaugos, kuo daugiau sveikatinimo paslaugų, užimtumo veiklos, daugiau bendravimo, užtikrinama reabilitacija. Ieškant tokių globos namų verta remtis rekomendacijomis, atsiliepimais.
Vietos bendruomenės pavyzdys: Onos Milienės senelių namai
Pavyzdys: Onos Milienės senelių namai. Mažame Nemunėlio Radviliškio miestelyje veikiantys Onos Milienės senelių namai jau greit minės 20-metį. Tai puikus bendruomenės socialinio verslo pavyzdys, kuriuo padedama tiek pensinio amžiaus sulaukusiems senoliams, tiek valstybei. Čia apsistoję seneliai aprūpinami medicinine priežiūra, maitinimu, gali užsiimti įvairomis veiklomis. Šiai įstaigai jie atiduoda 80 proc. savo pensijos. Šie senelių namai priima norinčius iš visų rajonų - nuo Suvalkijos iki Žemaitijos.
Šiuo metu senelių namuose gyvena apie 20 senolių, tačiau per 20-metį yra buvę atvejų, kai gyveno ir virš 30-ies. O. Vis tik O. Milienės senelių namų vadovas skundžiasi, jog pastebėjusi, kad šie namai moka taupyti ir taupiai tvarkytis, savivaldybė tuo naudojasi. "Sako - jums čia kaime juk lengviau", - savivaldybės atstovų žodžius perfrazuoja L. Pleškys.
Paklaustas apie kylančias kliūtis L. Pleškys sako, jog tetrūktų šiek tiek daugiau finansavimo ir savivaldybės dėmesio. "Plėstis tikrai neplanuojame. Pastaraisiais metais nemažai gyvenusiųjų išėjo anapilin, tad dabar turime užtektinai vietos. O finansavimo tokiai veiklai tikimės tik iš savivaldybės. Verslininkai kartais padeda kokiais obuoliais, bet tai nedidelė pagalba. Na, turėjome paramą iš Vokietijos gydytojos, bet tai buvo vienkartinė parama, o dabar norėtųsi, kad savivaldybė skirtų mums daugiau dėmesio", - sako L. Pleškys.
Regioniniai skirtumai ir infrastruktūros plėtra
Vilniaus rajone yra didelis skaičius vienišų senyvo amžiaus asmenų. 2016 m. Vilniaus rajone gyveno 576 vieniši senyvo amžiaus asmenys, o 2016 m. ilgalaikė socialinė globa buvo teikiama 134 suaugusiems asmenims. Dėl šiuo metu reikalingos socialinės globos namų infrastruktūros trūkumo Vilniaus rajone, žmogiškieji ištekliai socialinės globos namuose nėra optimaliai panaudojami, o paslaugų gavėjų poreikiams patenkinti jaučiamas tokių namų trūkumas. Projekto įgyvendinimas lems naujų ilgalaikės socialinės globos namų įkūrimą. Įkūrus socialinės globos namus Vilniaus rajone bus padidinta galimybė senyvo amžiaus žmonėms, kuriems ypač reikia pagalbos, būti slaugomais ir prižiūrimais.
Senėjimo procesas ir senatvė yra natūralus gyvenimo periodas, tačiau vis dažniau diskutuojama apie senyvo amžiaus asmenų būtį Lietuvoje šiuolaikinės visuomenės sąlygomis. Pagyvenusių žmonių skaičius sparčiai didėja visame pasaulyje, neišskiriant Lietuvos. Pasak Lietuvos statistikos departamento 2014 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 543,3 tūkst. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, arba 18,1 procento visų šalies gyventojų. Palyginti su 2005 m., jų skaičius padidėjo 58,7 tūkst. Ypač padaugėjo 80 metų ir vyresnio amžiaus asmenų. 2014 metų pradžioje šio amžiaus gyventojų buvo 139,7 tūkst., arba 57,9 tūkst. daugiau nei 2005 metais.
Kultūrinė ir politinė dimensija: gerovės kultūra ir viešųjų vertybių vadyba
Šiuo kontekstu akivaizdu, kad esamos ilgalaikės senyvo amžiaus asmenų globos ir slaugos sistemos tobulinimas yra ypač aktuali tema tiek akademiniu, tiek politiniu ir praktiniu požiūriais. Viešųjų vertybių vadybos požiūris pabrėžia, kad viešųjų paslaugų teikimas turi remtis ne tik politiniais sprendimais ir biurokratinėmis taisyklėmis, bet ir suinteresuotųjų šalių vertybėmis, motyvacija, pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. VVV perspektyvoje būtent IGS teikėjų vaidmuo tiek problemą apibrėžiant, tiek priimant sprendimus turėtų būti didelis.
Gerovės kultūros prieiga teigia, kad skirtingose šalyse realiai veikiančios ir įgyvendinamos socialinės politikos programos gali sukelti skirtingus paramos gavėjų elgsenos modelius, pagrįstus skirtingais lūkesčiais. Gerovės kultūros teorija taip pat pabrėžia, kad socialinėje realybėje analitiškai skiriami trys gerovės kultūros sluoksniai: žinios ir bendras supratimas apie realiai veikiančias institucijas, su socialine politika susijusios ideologijos ir kultūrinės vertybės, ir žmonių lūkesčiai bei idėjos apie socialinės politikos ateitį.
Politikos ir akademinių tyrimų reikšmė
Akademinių tyrimų, kuriuose būtų gilinamasi į elito ir gyventojų norų, prioritetų ir pastangų bendrystę, vis dar stokojama, ypač IGS srityje. Straipsnio tikslas - aptarti pagrindines gerovės kultūros ir viešųjų vertybių vadybos sampratas ir jomis remiantis išanalizuoti ir įvertinti IGS situaciją Lietuvoje. Straipsnio indėlis politikos formavimo požiūriu: viešosios nuomonės ir paslaugų teikėjų vertybinių nuostatų IGS srityje aprašymas, palyginimas ir interpretavimas; viešosios nuomonės apskritai ir suinteresuotųjų šalių paramos viešųjų finansų, skiriamų socialinei apsaugai, didinimui potencialo identifikavimas ir paramos IGS politikos reformoms numatymas.
Kas lemia žmogaus sprendimą persikelti į globos namus
Autorė (Mikulionienė, 2006) teigia, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis žmogaus sprendimą apsigyventi globos namuose, yra pasitikėjimo gyventi namuose praradimas, ypač jeigu žmogus gyvena vienas. Kitas svarbus veiksnys yra prastėjanti sveikata, šeimyninė padėtis, būsto sąlygos ir socialinis statusas. Institucijose teikiamos nuolatinės globos paslaugos yra plačiai diskutuojamos akademinėje literatūroje, pabrėžiant šių paslaugų brangumą ir tai, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių nori likti gyventi savo namuose kaip galima ilgiau. Vis dėlto žmogui senstant nuolatinės globos poreikis didėja.
Gyventojo prioritetai renkantis globos namus
- Profesionalūs, nuoširdūs darbuotojai ir tinkamas personalo kiekis;
- Panaši, „namus primenanti“ aplinka, o ne valdiška atmosfera;
- Kokybiškas maitinimas ir sveikatos priežiūra laiku;
- Užimtumo veiklos, reabilitacija ir bendruomeniškumo skatinimas;
- Artimųjų galimybė lankyti ir palaikyti ryšį;
- Aiškios gyventojo teisės ir galimybė spręsti asmeninius klausimus;
- Priimtinos finansinės sąlygos ir valstybės parama.
Statistika ir prognozės
Prognozuojama, kad 2060 m. du penktadaliai (40,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys senyvo amžiaus asmenys. Taigi prognozuojamas ir neišvengiamas institucinių globos paslaugų poreikis. Senyvo amžiaus asmenų skaičius didėja. Ši socialinė Lietuvos gyventojų grupė reikalauja vis daugiau žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Žinios, kaip vyresnio amžiaus asmenys vertina jiems teikiamas paslaugas, jų gyvenimo realybė supratimas labai svarbūs. Taip pat ne mažiau svarbu žinoti subjektyvios gyvenimo kokybės veiksnius Lietuvos globos namų sistemos kontekste.
Ką reiškia oriai gyventi globos namuose iš gyventojo perspektyvos
Prabangos senjorams nereikia, tik orių gyvenimo sąlygų ir greičiau įgyvendinamos gyvenimo kaip namuose koncepcijos. Nors paprastai globos namus steigia išsilavinę žmonės, pradėję skaičiuoti, neretai laikosi tik minimalių reikalavimų, nors niekas nedraudžia daryti daugiau. Dauguma socialinės globos namų, manau, formaliai atitinka standartus, nes jų veikla licencijuojama ir reglamentuojama globos normomis. Tačiau, kaip ir daug kas valstybėje, taip ir socialinėje sistemoje, daug kas pernelyg biurokratiška, o tai tiesiogiai paliečia ir žmogaus gyvenimą globos namuose, jo kokybę.
Renkantis globos namus specialistas nepataria žavėtis mažiausia kaina, mat užtikrinti maksimalų komfortą ir kokybiškas paslaugas kainuoja. Svarbu suprasti, kad senyvo amžiaus artimieji globos namuose gyvens ne vieną dieną, tad pačios įstaigos gebėjimas užtikrinti kokybišką artimųjų gyvenimą, keičiantis jų poreikiams ar sveikatos būklei, yra ypatingai svarbus.
Rekomendacijos iš gyventojo perspektyvos
- Kreiptis į vietos savivaldybę laiku ir paruošti reikiamus dokumentus;
- rinktis įstaigas, kurios užtikrina reikalingas medicinos ir sveikatinimo paslaugas;
- domėtis realiomis gyventojų ir artimųjų atsiliepimais;
- neorientuotis vien tik į mažiausią kainą, o vertinti paslaugų kokybę ir ilgalaikį patogumą;
- siekti, kad globos namai užtikrintų gyventojo orumą, autonomiją ir teisę spręsti kasdienes gyvenimo situacijas.
| Aspektas | Gyventojo perspektyva |
|---|---|
| Finansai | Dažnai lieka 20% pensijos; valstybės parama sumažina išlaidas |
| Gyvenimo sąlygos | Noras „namų“ atmosferos, ne gydymo įstaigos |
| Sveikata | Reikalingos greitos ir periodinės medicininės paslaugos |
| Užimtumas | Veiklos, reabilitacija, bendruomeniškumas - svarbu |
| Teisės | Autonomijos ir judėjimo laisvės užtikrinimas |
Apibendrinant, senyvo amžiaus žmonių perspektyva globos namuose priklauso ne tik nuo finansinių galimybių ir įstaigos infrastruktūros, bet ir nuo to, ar globos namai sugeba suteikti orią, saugią, bendruomenišką ir sveikatinimu paremtą kasdienybę. Tiek viešosios politikos sprendimai, tiek vietos bendruomenių iniciatyvos ir paslaugų teikėjų požiūris formuoja gyventojo patirtį ir galimybes gyventi oriai ir prasmingai.