Senyvo amžiaus tarpsnis sudaro gana ilgą žmogaus gyvenimo laikotarpį nuo 65 iki 90 ir daugiau metų. Šiuo laikotarpiu vykstantis senėjimas - tai sudėtingas procesas, kurio eigoje kinta visų žmogaus organų ir sistemų struktūra, funkcijų ypatumai, adaptacinės galimybės.
Senėjimas yra natūralus ir laipsniškas procesas, tačiau senatvės riba įvairiuose moksliniuose šaltiniuose nėra tiksliai nustatoma. Europos Sąjungos statistikos tarnyba ir PSO pagyvenusiais asmenimis siūlo laikyti 65 metų amžiaus sulaukusius gyventojus. Jungtinės Tautos pagyvenusiais asmenimis įvardija asmenis sulaukusius 60 metų.
Mūsų kultūroje vyresnis amžius neretai yra susiję su visa eile stereotipų. Tikimąsi, kad pagyvenęs žmogus ramiai vegetuos laukdamas paskutinių gyvenimo dienų. Dėl šių aspektų vyresnio amžiaus asmeniui tenka susitvarkyti ne tik su kintančiomis asmeninio gyvenimo sąlygomis (netenkama profesinės gyvenimo aplinkos- darbo, trūkinėjantys socialiniai ryšiai- miršta bendraamžiai, savo šeimas sukuria vaikai, prastėjanti sveikata ir pan.), bet ir kovoti su neigiama aplinkos nuostata.
Priėmęs gyvenimo pokyčius, vyresnio amžiaus žmogus atsiduria kaitos taške- buvusių šeimos ir darbo įsipareigojimų nebelieka, svaikta ir gebėjimai dar yra sąlyginai aukšti, laisvo laiko yra daugiau. Todėl jam tenka atrasti naujas savirealizacijos erdves, siekiant užpildyti gyvenime natūraliai atsiradusias spragas.
5 BŪTINIAUSI pratimai vyresniems nei 60 metų žmonėms
Lietuvos demografinė situacija ir senėjanti visuomenė
Eurostato duomenimis, Lietuvos visuomenė sparčiai sensta - kas penktas šalies gyventojas vyresnis negu 60 metų. Oficialios statistikos duomenimis 2024 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 857 tūkst. nuolatinių gyventojų, iš jų 793 903 (27, 7 proc.) vyresni nei 60 metų. Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis prognozuojama, kad 2030 m. 60 metų ir vyresnių gyventojų Lietuvoje skaičius bus 29 proc., o 2060 m. 37 proc.
Taip pat skaitykite: Socialinių paslaugų apžvalga senjorams
Greitai senstančioje visuomenėje vyresniems ir senyvo amžiaus žmonėms tenka nuo septynių iki dešimties kartų didesnės išlaidos sveikatos priežiūrai nei jaunesniems žmonėms.
Fizinis aktyvumas ir jo svarba
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sveikatą apibrėžė kaip individo „fizinę, psichinę ir socialinę gerovę, o ne tik ligų nebuvimą“.
Sukaupta labai daug patikimų mokslinių duomenų, patvirtinančių, jog ilgalaikis mažas suaugusių, pagyvenusių bei senų žmonių fizinis aktyvumas (arba nejudri gyvensena) yra svarbus antsvorio bei nutukimo, hiperlipidemijos, pirminės arterinės hipertenzijos, 2-ojo tipo cukrinio diabeto, depresijos bei nerimo sutrikimų, osteoporozės, metabolinio sindromo, kai kurių vėžio formų veiksnys, kuris reikšmingai padidina bendrąjį mirtingumą.
Būtent todėl PSO ekspertai surinko pakankamai rimtų mokslinių duomenų ir jų pagrindu sukūrė naujas Bendrąsias fizinio aktyvumo ir nejudrios gyvensenos rekomendacijas trims amžiaus grupėms (5-17, 18-64 ir > 65 metų).
Vyresniems nei 65 metų amžiaus asmenims fizinė veikla padeda pasiekti šių naudingų sveikatos rezultatų:
Taip pat skaitykite: Senyvo amžiaus žmonių gerovė
- Sumažėja mirtingumas dėl visų priežasčių.
- Sumažėja mirtingumas dėl širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei atskirų vėžio formų (krūties, gimdos, storosios žarnos, prostatos ir kt.).
- Mažėja 2-ojo tipo cukrinio diabeto atvejų.
- Padidėja kaulų tankis ir tvirtumas.
- Gerėja psichinė sveikata - sumažėja nerimo ir depresijos simptomai.
- Pagerėja pažintinės funkcijos ir miegas.
Fizinis aktyvumas taip pat gali pagelbėti esant antsvoriui bei nutukimui ir kt.
Jeigu vyresni nei 65 metų amžiaus asmenys dėl pablogėjusios sveikatos ar įvairių kitų priežasčių, negali įgyvendinti fizinio aktyvumo rekomendacijų, jie turėtų išlikti fiziškai aktyvūs (pavyzdžiui, išeiti iš namų į lauką pasivaikščioti), atsižvelgdami į savo realias gyvenimo aplinkybes, sveikatos būklę ir savo asmeninius gebėjimus.
Gausūs moksliniai tyrimai neginčijamai įrodė, kad fizinis aktyvumas yra viena iš svarbiausių sveiko gyvenimo būdo sudėtinių dalių, daranti įtaką ne tik sveikatai, gyvenimo kokybei, bet ir mirtingumui dėl įvairių priežasčių.
Fizinis aktyvumas neginčijamai teigiamai veikia: ilgalaikę bei trumpalaikę atmintį, suvokimą, nuotaiką, savivertę, gebėjimą savarankiškai pasirūpinti savimi ir judėti, gebėjimą bendrauti, leidžia būti aktyviems kasdieninėje veikloje.
Mokslinėje literatūroje suaugusių ir pagyvenusių asmenų fizinio aktyvumo didėjimas dažniausiai siejamas su jo skatinimu panaudojant kuo įvairesnius metodus bei priemones. Fizinio aktyvumo nauda vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei ir sveikatai - neabejotina. Įrodyta, kad net ir ilgą laiką nejudriai gyvenęs žmogus, tapęs fiziškai aktyvesnis, gali pagerinti savo sveikatą ir tai nepriklauso nuo amžiaus.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama senjorams: problemos
Socialinė veikla ir laisvalaikis
Vianas iš tokių yra laisvalaikio leidimas, visų pirma susijęs su galimybe patenkinti bazinius, ypatingai- socialinius poreikius. Tibbit (1960) papildo bendrųjų poreikių skalę, seniems ir pagyvenusiems žmonėms būdingais poreikiais: teikti visuomeniškai naudingas paslaugas, būti laikoma bendruomenės dalimi, maloniai leisti laisvalaikį, patirti malonumą bendraujant, laikyti save individualybe, rūpintis savo sveikata ir prižiūrėti save, siekti gyvenimo darnos ir jausti dvasinį pasitenkinimą.
Žvelgiant bendrai, malonus ir prasmingas laisvalaikio leidimas yra kertinis akmuo, ant kurio laikosi vyresnio amžiaus asmens savivertė ir sukasi didžioji gyvenimo dalis. Dažnai labiau išsivysčiusiose šalyse šių vyresnio amžiaus asmens bazinių poreikių tenkinimas yra garantuojamas per socialinių paslaugų teikimą.
Norint sustiprinti vyresnio amžiaus žmonių gebėjimus bei padidinti dalyvumo galimybes per bendruomenėje teikiamas socialines paslaugas, teikiamos dviejų rūšių socialinės paslaugos: bendrosios socialinės paslaugos, teikiamos senyvo amžiaus žmonėms dienos centruose bei specialiosios - pagalbos į namus paslaugos.
Dienos centrai, atstovaudami bendrosioms socialinėms paslaugoms, sudaro galimybę paslaugų gavėjams jaustis saugiai, tenkinti savo kultūrinius, socialinius, informacinius poreikius, didinti gebėjimus, panaudojant asmeninę patirtį, kūrybingumą, plėtojant įgytas bei naujas žinias ir įgūdžius, padedančius įsijungti į socialinio dalyvumo procesą. Pagalba į namus (informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo, atstovavimo, bendravimo, maitinimo organizavimo, pagalba buityje ir kt.
Pagyvenęs asmuo, siekdamas realizuoti savo aktyvesnio gyvenimo siekius, turi dvi galimybes - dalyvauti ekonominėje veikloje (dirbti samdomą darbą arba turėti savo verslą, užsiimti kita pelno siekiančia veikla) arba socialinėje veikloje (savanori6kai dalyvauti bendruomenės ir kitų nevyriausybinių organizacijų veikloje, dalyvauti savipagalbos grupėse, klubuose, dienos centruose, savarankiškai užsiimti kita bendruomenine veikla). Bet koks dalyvavimas socialinėje veikloje yra neatsiejamai susijęs su išėjimu iš namų aplinkos į aplinką, todėl neretai pagyvenusį žmogų reikia šiam dalyvavui, kad jis būtų sėkmingas, tinkamai paruošti.
Specialistui, organizuojančiam vyresnio amžiaus asmenų laisvalaikį, svarbu atminti pagrindinius socialinio darbo tikslus, kurių siekiama socialiniame darbe darbo su vyresnio amžiaus ar neįgaliu asmenų procese. Visus šiuos tikslus galima pasiekti tikslingai ir kryptingai organizuojant vyresnio amžiaus žmonių laisvalaikį.
Laisvalaikis, jo organizavimas, vyresnio amžiaus žmogaus įsitraukimas neretai bus susiję su turimais asmens įgūdžiais. Kalbant apie asmeninių įgūdžių palaikymą ir/ ar formavimą (laisvalaikio organizavimo kontekste), visų pirma svarbu nepamiršti asmens higienos ir buitinių įgūdžių treniravimo aspektų. Asmens higiena, apimanti savęs priežiūrą, kad vyresnio amžiaus žmogus gebėtų tinkamai prižiūrėti burnos ertmę ir dantis, praustis, susišukuoti, tvarkingai apsirengti, pasikloti lovą. Šių įgūdžių mokymas turi vykti kiekvieną dieną, tuo pačiu laiku, kad įgautų įprastą rutininį pobūdį, klientui taptų neatsiejami nuo kasdieninių poreikių tenkinimo.
Kaip bebūtų keista, bet praktikoje dažnai pastebime, kad būtent asmens higiena yra viena iš labiausiai apleidžiamų sričių senstant. Šių įgūdžių turėjimas ir jų laikymasis (pvz. asmeninės higienos palaikymas, kūno kvapų kontrolė, gebėjimas susitvarkyti buitį) gali palengvinti dalyvavimą siūlomose (ar pasirinktose) laisvalaiki užimtumo formose arba priešingai- apsunkinti.
Šie keturi aspektai leistų užtikrinti pilnavertį vyresnio amžiaus asmens funkcionavimą. Savaime suprantama, kad laisvalaikio organizavimas turėtų remtis pilnai patenkintais baziniais poreikiais- kuomet vyresnio amžiaus asmuo turi pakankamas orumo užtikrinimą garantuojančias pajamas, būstą, maistą, sveikatos priežiūrą. Neužtikrinus šių pirminių poreikių, motyvacija dalyvauti laisvalaikio veiklose gali būti įtin žema (su kuo neretai susiduria globos namų, teikiančių paslaugas vyresnio amžiaus asmenims, darbuotojai).
Savarankiškumo svarba
Tyrimai rodo, jog senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybę lemia gebėjimas išlaikyti savarankiškumą ir nepriklausomybę. Savarankiškumas ir sprendimų priėmimas yra vieni iš svarbiausių gyvenimo kokybės veiksnių senyvame amžiuje. Jam nebereikia rūpintis buitiniais dalykais, ir tai daugeliui atrodo naudinga. Svarbus tampa gebėjimas išsivirti arbatos ar kavos, atsidaryti langą, turėti televizorių ar radiją, kad būtų galima žiūrėti laidas, kurių norisi. Tai yra traktuojama kaip pagalba, bet tik tuo metu, nes atliekant kitus darbus jis gali susitvarkyti pats.