Pasaulinė sveikatos organizacija siekia užtikrinti galimybę visiems žmonėms siekti geresnės gyvenimo kokybės, nes žmogaus gerovė yra glaudžiai susijusi su jo sveikata. Fizinė, psichinė ir socialinė gerovė leidžia asmeniui optimaliai dalyvauti visuomenės gyvenime, dirbti ir realizuotis (Juozulynas ir kt., 2005). Gyvenimo kokybė yra plačiai apibrėžiama kaip individo suvokimas savo pozicijos visuomenėje, kultūros vertybių sistemoje, turint savo tikslus, lūkesčius ir rūpesčius (Kalėdienė ir kt., 1999).
Senėjimo ir senatvės tema tampa vis aktualesnė XXI amžiuje dėl didėjančio senyvo amžiaus žmonių skaičiaus. Senėjimas yra universali, vidinė, progresuojanti ir degeneracinė proceso dalis, apimanti funkcinio rezervo mažėjimą ir gebėjimą adaptuotis (Mikulionienė, 2002). Biologinis senėjimas dažnai skirstomas į pirminį (paveldimumo lemta organizmo pokyčių visuma) ir antrinį (lemiamas išorinių veiksnių ir ligų).
Senatvės ribos ir jos socialinis suvokimas
Senatvės apibrėžimas priklauso nuo socialinės situacijos, kultūros ir individo motyvacijos. Pasaulinė sveikatos organizacija klasifikuoja žmogaus amžių taip: nuo 60 iki 74 metų - pagyvenęs žmogus, nuo 75 iki 90 metų - senas žmogus, o virš 90 metų - ilgaamžis. Senėjimas prasideda jau nuo 30 metų, kai organizme vyksta lėtiniai biologiniai pokyčiai (Mikulionienė, 2002; Klaipėdos medicininė slaugos ligoninė, 2015).
Šios amžiaus ribos ir vaidmenys visuomenėje keičiasi: senatvė asocijuojasi su bejėgiškumu ir socialine atskirtimi, tačiau senyvas amžius turi savų žavesių ir privalumų. Senatvė dažnai suvokiama kaip socialinis statuso sumažėjimas, mažėjantis vaidmenų skaičius, prarandami svarbūs vaidmenys, veikiantys asmens socialinį aktyvumą (Atchley, 1987).
Fiziniai ir psichiniai senėjimo požymiai
Senstant organizme vyksta daug kompleksinių pakeitimų, kurie veikia įvairias sistemas:
Taip pat skaitykite: Ar senatvės pensijos gavėjams priklauso ilgalaikio darbo išmoka?
- Odos ir raumenų pokyčiai: veido raukšlėjimas, plaukų pražilimas, kūno formos keitimas, mimikos raumenų atrofija.
- Kraujotakos ir kvėpavimo sistemos: mažėja kraujagyslių elastingumas, vystosi krūtinės ląstos deformacijos, bronchių epitelio atrofiniai pokyčiai, sutrinka kosulio refleksas.
- Virškinamojo trakto pokyčiai: stemplės, skrandžio, žarnyno sienelės atrofiniai procesai, sumažėjęs virškinimo aktyvumas ir mikrofloros pasikeitimai, kepenų ir tulžies pūslės funkcijų susilpnėjimas.
- Inkstų funkcijos: sumažėjusi nefronų skaičius, kraujotakos ir ekskrecinės funkcijos susilpnėjimas, dažnesnis naktinis šlapinimasis.
- Endokrininės liaukos: mažėjanti hormono koncentracija, silpnesnė lytinių liaukų veikla.
- Psichinė sveikata: progresuojantys atminties, mąstymo ir dėmesio sutrikimai, demencijos rizika, ypač Alzheimerio liga.
Senėjimo psichologinės ir socialinės dimensijos
Žmogaus vystymasis apima tris aspektus: fizinį, psichinį ir socialinį. Socialiniai ryšiai ir vaidmenys keičiasi su amžiumi, o individuali savivoka apie senėjimą yra svarbi psichologinei gerovei (Bikmanienė, 2002). Senėjimas dažnai asocijuojamas su socialine atskirtimi ir pasitraukimu iš darbo rinkos, tačiau teigiama, kad senjorai gali būti aktyvūs visuomenės dalyviai, jei yra sudaromos sąlygos.
Socialiniai ryšiai ir grupių priklausomybė yra svarbūs žmogaus gerovei. Žmonės iš pradžių priklauso šeimai, draugams, darbo kolektyvui - tai atlieka tokias funkcijas kaip emocinė parama, pasitenkinimas ir socialinė įtrauktis (Homansas, 1961; Janikėnienė, 2007). Senatvėje žmogus dažnai patiria socialinį judėjimą žemyn laipteliais, praranda savo socialinius vaidmenis, todėl reikalauja papildomos socialinės paramos ir integracijos.
Gyvenimo kokybė senatvėje
Gyvenimo kokybę lemia daugybė veiksnių: gyvenamoji aplinka, finansinės galimybės, socialinė parama, sveikata, psichikos būklė, šeimyninė padėtis ir lūkesčiai (Ašmenskas ir kt.). Tyrimai rodo, kad vyrai ir moterys senatvėje turi panašius gyvenimo kokybės rodiklius, nors moterų socialinė izoliacija gali būti didesnė. Geriausi gyvenimo kokybės rezultatai būna vedusiems ar išsiskyrusiems asmenims, blogiausi - gyvenantiems kartu be oficialios santuokos (Biraštonas sanatorija, 2009).
Gyvenimo kokybės veiksnių lentelė pagal lytį ir šeimyninę padėtį:
| Veikėjas | Gyvenimo kokybės rodikliai | Įtakojantys veiksniai |
|---|---|---|
| Vyrai | Šiek tiek geresni bendri rodikliai | Dėmesio koncentracija, mažesnis neigiamų jausmų jautimas, savarankiškumas |
| Moterys | Panašūs rodikliai, bet mažesnis fizinis saugumas | Psichinės būklės skirtumai, gyvenamosios aplinkos prieinamumas |
| Vedę/i | Geriausi gyvenimo kokybės rodikliai | Geras kūno įvertinimas, mažai neigiamų jausmų |
| Gyvenantys kartu be santuokos | Blogiausi rodikliai | Prasti energijos rodikliai, miego trūkumas |
Senėjimas ir sveikatos priežiūra
Su amžiumi didėja lėtinių ligų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių, insulto, diabeto, osteoporozės, onkologinių ir protinių sutrikimų dažnis. Demencija yra viena dažniausių senyvo amžiaus psichikos sveikatos problemų, nors pati senatvė nėra tiesioginė demencijos priežastis (Klaipėdos medicininė slaugos ligoninė, 2015).
Taip pat skaitykite: Kaip sužinoti savo pensiją per EGAS?
Sveikas senėjimas apima fizinės, socialinės ir dvasinės sveikatos stiprinimą, nepriklausomą gyvenimą bei gyvenimo kokybės gerinimą. Rekomenduojama sveika mityba, fizinis aktyvumas, profilaktinės sveikatos priežiūros procedūros ir stresų valdymas. Taip pat svarbu mažinti žalingus įpročius ir rūpintis dvasine sveikata.
Sėkmingo senėjimo formulė | Gary Small | TEDxUCLA
Senėjimo iššūkiai Lietuvoje
Lietuvoje senatvė dažnai asocijuojasi su skurdu, vienatve, psichikos negalia ir fiziniais ribojimais. Socialiniai ir ekonominiai sunkumai daugeliui pagyvenusių žmonių sukelia depresiją ir izoliaciją. Lietuvoje planuojama kurti geriatrinės medicinos paslaugas, kurios padėtų spręsti sveikatos problemų sprendimą ir pagerintų pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybę (Klaipėdos medicininė slaugos ligoninė, 2015).
Senėjimo teorijos
Psichologijoje yra keletas teorijų, paaiškinančių senatvės psichinius pokyčius. Pavyzdžiui, išsipareigojimo teorija skelbia, kad senjorai pasitraukia iš aktyvios veiklos ir nukreipia dėmesį į savo sveikatą bei asmeninius rūpesčius. Yra identifikuotos įvairios senjorų elgesio grupės:
- Reorganizatoriai - keičia gyvenamąją vietą, imasi naujų veiklų.
- Pyktį išreiškiantys.
- Reikalaujantys saugumo ir priežiūros.
Šios grupės kyla dėl skirtingo požiūrio ir adaptacijos prie senėjimo realijų (Doc. dr. Danguolė Drungilienė).
Socialinių vaidmenų pokyčiai senatvėje
Socialiniai vaidmenys kinta su amžiumi ir gyvenimo etapu. Šeima išlieka svarbiausia socialinio vaidmens aplinka, kurioje formuojami pagrindiniai žmogaus socialiniai įgūdžiai. Vaidmenys šeimoje (tokie kaip tėvo, motinos, sutuoktinio vaidmuo) turi didelę reikšmę asmens savivertei ir būklei. Senatvėje dažnai prarandamas tam tikrų vaidmenų atlikimo galimybė dėl sveikatos ir socialinių aplinkybių pokyčių (Matulienė, 1997; Navaitis, 1987).
Taip pat skaitykite: Lietuvos senatvės pensijos dydis
Sociume vyresni žmonės dažnai vertinami mažiau, o tai gali lemti socialinę atskirtį ir savivertės sumažėjimą. Todėl svarbu kurti sistemas, palaikančias vyresnio amžiaus asmenų aktyvų dalyvavimą visuomenėje ir šeimoje.
Socialiniai ryšiai ir jų reikšmė senatvėje
Socialiniai ryšiai - tai žmonių tarpusavio santykiai, teikiantys emocinę ir praktinę paramą. Amžiaus didėjimas nesumažina poreikio bendrauti ir būti reikalingam. Socialinių tinklų teorijos teigia, kad intensyvūs, tvirti ryšiai gerina žmogaus gerovę ir gyvenimo kokybę (Homansas, 1961; Janikėnienė, 2007). Vyresnio amžiaus žmonių socialinė izoliacija gali būti reikšminga sveikatos problemų priežastis, todėl šeimos, draugų ir bendruomenių palaikymas yra itin svarbus.
Gyvenimo kokybės ir senėjimo kokybės stiprinimas
Gyvenimo kokybė senatvėje priklauso ne tik nuo sveikatos, bet ir nuo socialinių ryšių, finansinių galimybių, gyvenamosios aplinkos ir psichologinės nuostatos. Pagal PSO rekomendacijas svarbu aktyviai rūpintis savo sveikata, dalyvauti prevencinėse programose, maitintis sveikai, fiziškai aktyviai gyventi, palaikyti savo socialinius ryšius ir skatinti savivertę.
Senėjimo ir senatvės problemos Lietuvoje reikalauja ne tik medicininės pagalbos, bet ir socialinių, ekonominių ir kultūrinių priemonių, kurios galėtų užtikrinti pagyvenusių žmonių integraciją ir orų gyvenimą visuomenėje (Gaigalienė, 1999; Blonski, 2003).