Viešojoje erdvėje seksualinis smurtas, nepaisant to, kad yra žmogaus teisių pažeidimas, neretai aptariamas kaltinant auką, o ne smurtautoją. Kyla klausimas, kodėl mūsų visuomenėje aukos kaltinimas yra toks paplitęs, o tema stigmatizuojama ir apie tai nėra pakankamai kalbama? Verta pabrėžti, kad seksualinis smurtas porose, be viktimizacijos viešinamas itin retai, nors tokia prievarta tarp partnerių yra viena iš smurto artimoje aplinkoje formų.
Seksualinis smurtas, kartu su kitomis smurto rūšimis, yra kompleksinio smurto artimoje aplinkoje fenomeno dalis. Tai reiškia, kad prievartinis aktas nėra atskiras incidentas - prievarta dažnu atveju veikia su kitomis smurto formomis (ekonominiu, psichiniu, fiziniu smurtu) taip stengiantis toliau silpninti, izoliuoti ir kontroliuoti auką.
Taigi, šio straipsnio tikslas yra aptarti seksualinio smurto paplitimą, pasekmes, įstatyminę bazę Lietuvoje bei nuomonę, vyraujančią viešajame diskurse.
Statistika ir seksualinio smurto pasekmės
Fiziškai smurtaujantys asmenys dažnu atveju naudoja ir seksualinį smurtą. Nepriklausomo žmogaus teisių propagavimo ir apsaugos Europos Sąjungoje (ES) kompetencijos centro (toliau - FRA) duomenimis ES iš visų partnerį turinčių ar turėjusių moterų (nuo 15 metų amžiaus) 22 proc. yra patyrusios partnerio fizinį ir (arba) seksualinį smurtą. Lietuvoje šis procentas dar didesnis už ES vidurkį - 24 proc.
Daugiau nei pusė moterų ES patyrė pakartotinį artimų partnerių seksualinį smurtą, 31 proc. tokių aukų dabartinio partnerio buvo išžagintos šešis ar daugiau kartų. Tyrimai rodo, kad nepaisant tokios didelės šio smurto pasikartojimo rizikos, išprievartavimas santuokoje yra labiausiai nepranešamas iš visų seksualinio smurto nusikaltimų. Tik 36% visų išžaginimo aukų praneša apie tai policijai, o moterų pranešančių apie neteisėtus sutuoktinio veiksmus dalis dar mažesnė.
Taip pat skaitykite: Pagalba seksualinio smurto aukoms
Lietuvoje registruotas seksualinio smurto atvejų skaičius atrodo nedidelis. Teisėsaugos duomenys rodo, kad per 2023 metus užregistruota 396 nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Į šį teisinį apibrėžimą patenka išžaginimai, prievartavimai, privertimas lytiškai santykiauti, priekabiavimas, tvirkinimas, seksualiniai nusikaltimai artimoje aplinkoje, šeimoje ir kiti. Tačiau tyrimai rodo, kad oficiali statistika visiškai neatitinka realios seksualinio smurto situacijos Lietuvoje.
Praėjusiais metais Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto studentės Marija Sarafinaitė ir Noviltė Ramanauskaitė atliko tyrimą. Būsimos medikės apklausė beveik du tūkstančius žmonių nuo 13-os iki 79-erių metų amžiaus. Apklausos rezultatai šokiravo. 14,4 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų sako patyrę išžaginimą. Seksualinę prievartą be išžaginimo (išprievartavimą analiniu, oraliniu būdu) yra išgyvenę net 48,2 proc.
Kodėl oficialūs duomenys taip neatitinka realios situacijos? Statistika rodo, kad 4 iš 5 nukentėjusiųjų nuo seksualinio smurto (t.y., 80 procentų) nesikreipia pagalbos nei į medikus, nei į policiją. 40 procentų apie patirtą seksualinį smurtą nepapasakoja niekam - net draugams ar šeimos nariams. Nors seksualinio smurto mastas Lietuvoje - didžiulis, tačiau viešai apie šiuos nusikaltimus kalbama išskirtinai mažai.
2021 metais Lietuvoje registruoti 291 nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Toks duomenų neatitikimas rodo, kad Lietuvoje seksualinės prievartos tema nėra atpažįstama, o į institucijas besikreipiančių yra gerokai mažiau nei realiai nuo tokio smurto nukentėjusiųjų.
2023 m. duomenimis, lyginant su praeitais metais, šiemet per 10 mėn. išžaginimų padaugėjo beveik 20 proc. (2022 m. - 83, 2023 m. 10 mėn. - 99). Seksualinės prievartos atvejų fiksuota 40 proc. daugiau (2022 m. - 58, 2023 m. 10 mėn.
Taip pat skaitykite: Požymiai ir formos: seksualinis smurtas prieš vaikus
Seksualinį smurtą galimai patiria vienas iš penkių vaikų, o praėjusiais metais registruoti 247 tokie nusikaltimai, nukentėjo 236 vaikai.
Kalbant apie galimo seksualinio smurto prieš vaikus atvejus, 2020 metais tokių atvejų buvo 185, 2021 metais - 239, 2022 metais - 300.
Statistiniai duomenys apie seksualinį smurtą Lietuvoje
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Gyventojų, patyrusių išžaginimą (VU tyrimas) | 14,4% |
| Gyventojų, patyrusių seksualinę prievartą be išžaginimo (VU tyrimas) | 48,2% |
| Nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui (2023 m.) | 396 |
| Išžaginimų padidėjimas (2022-2023 m.) | 20% |
| Seksualinės prievartos atvejų padidėjimas (2022-2023 m.) | 40% |
| Nukentėjusių vaikų (2023 m.) | 236 |
Taigi, verta kalbėti apie moterų būklę patyrus seksualinį smurtą artimoje aplinkoje. Dažniausiai įvardijamos emocijos po seksualinio smurto atvejo yra pyktis, baimė, gėda. Susiduriama ir su tokiomis psichologinėmis problemomis kaip pasitikėjimo savimi praradimas, didelis pažeidžiamumo jausmas, nerimas bei depresija. Maždaug ketvirtadaliui seksualinio smurto aukų (iš 1 863 apklaustųjų) ES būtent gėdos jausmas buvo ta priežastis, dėl kurios apie atvejį jos nepranešė nei policijai, nei jokiai kitai organizacijai.
Su gėdos jausmo kilimu ir moterų teisių pažeidimu artimoje aplinkoje didele dalimi susiję visuomenėje gajūs stereotipai, tradiciniai lyčių vaidmenys bei aukos kaltinimo ir atsakomybės permetimo moterims kultūra. Žalingos stereotipinės nuostatos suponuoja tokią situaciją, kai vyrauja ne tik lyčių nelygybė, bet ir normalizuojami bei pateisinami moterų teisių pažeidimai.
Taip pat skaitykite: Daugiau apie seksualinį smurtą
Kaip atpažinti nuo seksualinės prievartos nukentėjusį vaiką - Vilma Paliaukienė
Situacija Lietuvoje: įstatyminė bazė ir viešasis diskursas
Lietuvos įstatyminėje bazėje seksualinė prievarta artimoje aplinkoje nėra atskirai reglamentuojama. Visgi, nusikaltusiems gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal XXI Baudžiamojo kodekso skyriaus (Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui) straipsnius. Už LR BK 149 (Išžaginimas), 150 (Seksualinis prievartavimas) ir 151 (Privertimas lytiškai santykiauti) straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas asmeniui gali tekti atsakyti ir tuomet, kai nėra nukentėjusiojo skundo. Tai reiškia, jog ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų gali būti pradėtas ir tuomet, kai apie smurtą praneša kiti asmenys, pvz.: kaimynai, išgirdę triukšmą ar pan.
Remiantis Stambulo konvencija, santykiuose vyraujantis intymumas ir pasitikėjimas tarp esamų ar buvusių artimų partnerių seksualinio smurto atvejais suponuoja sunkinančias aplinkybes, į kurias būtina atsižvelgti skiriant bausmę. Be kita ko, Stambulo konvencija 25 straipsniu įpareigoja šalis imtis būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kad būtų sukurti tinkami ir lengvai prieinami seksualinės prievartos aukų krizės centrai, kuriuose būtų atliekama aukų medicininė apžiūra ir teismo ekspertizė, teikiama parama po traumų ir konsultavimo paslaugos.
Deja, Lietuvos viešojoje erdvėje seksualinis smurtas ne tik persmelktas viktimizacija, o aukos - stigmatizuojamos, bet trūksta ir pagalbos aukoms, susidūrusioms su seksualine prievarta (neegzistuoja specializuoti krizės centrai, mažai prevencijos programų). Taip pat pagal Baudžiamąjį kodeksą seksualinis smurtas įvykdytas prieš artimą žmogų nėra traktuojamas kaip sunkinanti aplinkybė. Minėtos Stambulo konvencijos nuostatos itin reikalingos, tačiau šis dokumentas Lietuvoje vis dar nėra ratifikuotas.
Svarbu pabrėžti, kad seksualinis smurtas šeimoje privalo būti vertinamas kaip nusikalstama veika, o ne privatus šeimos reikalas. Lietuvoje šiuo metu galima pastebėti apatišką teisėsaugos, visuomenės ar net artimųjų požiūrį. Tokį požiūrį į seksualinę prievartą artimoje aplinkoje galima iliustruoti viešojoje erdvėje išreikštomis reakcijomis į neseniai įvykdytą nusikaltimą Mažeikiuose, kai moteris kreipėsi į policiją dėl fizinio sutuoktinio smurto ir išprievartavimo. Komentaruose itin dažnai kartojosi moters sudaiktinimo motyvas bei situacijos lyginimas su anekdotu, nesusipratimu.
Apibendrinant, dėl visuomenėje vyraujančių nuostatų ir stereotipų, seksualinį smurtą neproporcingai dažnai patiria moterys. Neretai nukentėjusios yra pačios dėl to kaltinamos, o viktimizacija gali stipriai paveikti emocinę būseną ir psichikos sveikatą. Seksualinis smurtas šeimoje yra opi problema ir didelė smurto artimoje aplinkoje dalis apie kurią kalbama nepakankamai. Svarbu suvokti, kad seksualinio smurto artimoje aplinkoje atvejais moterys dažnai objektyvizuojamos, laikomos vyro nuosavybe, todėl ,,privalo” patenkinti jo poreikius. Santuokoje bei partnerystėje abu žmonės yra lygiaverčiai ir nei vienas neprivalo elgtis prieš savo valią. Be kito žmogaus sutikimo atlikti lytiniai veiksmai yra seksualinė prievarta. Tai - nusikalstama veika, todėl turi būti traktuojama kaip tokia tiek teisėsaugos, tiek visuomenės.
Prieš metus Lietuvoje įkurtas Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras (sutrumpintai NISSC). Centro darbuotojos dirba ties dideliu tikslu - šviesti bei teikti informaciją visuomenei, kad su seksualinio smurto problema būtų kovojama, nukentėjusios ir nukentėję gautų pagalbą, o kaltieji - griežtai baudžiami.
NISSC dirbanti Vilija Žukauskaitė dalinasi, kad kartais į centrą paskambina tėvai, kurie netiki, kad jų vaiką seksualiai prievartauja kažkas iš šeimos. Bet specialistė supranta, kad šeimos nariams priimti tokią siaubingą naujieną gali būti ypatingai sunku. Tokia žinia - irgi trauminė patirtis, ypač mamoms. „Netikėjimas savo vaiku gali būti šoko būklės išraiška. Ypač jeigu paaiškėja, kad smurtauja tėvas arba patėvis. Moteriai reikia prisiimti labai didelę atsakomybę, ji jaučia kaltę - juk tai ji tą vyrą į šeimą atvedė, o jis taip pasielgė su jos vaiku. Kyla šokas, atmetimo reakcija - ne, aš netikiu, kad taip gali atsitikti su manim, mūsų šeima“, - atskleidžia specialistė tokios naujienos poveikį artimiesiems.
V. Dažnai smurtautojas imasi psichologinių manipuliacijų, norėdamas atsakomybę už padarytą nusikaltimą perkelti kitiems - tarkime, aiškina, kad dukrą prievartavo ir tvirkino, nes jos motina nenorėjo su juo turėti intymių santykių, buvo išvykusi ir t.t. Tačiau visi specialistai vienareikšmiškai pabrėžia - seksualinis smurtas yra tik smurtautojo atsakomybė, tai jo pasirinkimas ir sprendimas. Joks kitas žmogus negali pastūmėti ar išprovokuoti prievartautojo, jei jis to pats nenori.
Žmonės su negalia taip pat labai dažnai savo šeimos narių, draugų ar kitų aplinkinių išnaudojami seksualiai. Dažnai prievartavimas ar tvirkinimas vyksta ilgą laiką, o nukentėjęs žmogus nedrįsta, bijo apie tai prasitarti. Prievartautojas pažeidžiamu žmogumi stipriai manipuliuoja - gąsdina, kad visiems papasakos ar įtikina žmogų, kad tai „nieko tokio“, tai „meilė“, “visi taip daro“ ir t.t. Jei nukentėjusysis turi finansinių sunkumų, prievartautojas už seksualinį išnaudojimą moka pinigus, taip auką įpainiodamas į sudėtingus priklausomybės santykius, o specialistus klaidindamas tuo, tarsi santykiai vyko „abipusiu sutarimu“.
Virtualus išprievartavimas. Tai nutinka virtualioje realybėje, tarkime, žaidžiant video žaidimus. Žaidėjai susikuria savo avatarą - savo asmenybės modelį virtualioje erdvėje, ir šis avataras gyvena visavertį virtualų gyvenimą, kurį kai kurie žaidėjai priima labai rimtai. Pasitaiko tikrai brutalių atvejų, kai toks avataras yra išprievartaujamas. „Kadangi avataras yra dalis žaidėjo asmenybės, identiteto, išprievartavimą žmogus jaučia kaip realią agresiją prieš jį. Tai gali sukelti tikrai didelį stresą, baimę, pažeminimą ir kitus jausmus. Ne visi žaidžiame virtualius žaidimus, todėl mums gali būti sunku suprasti tokio išprievartavimo realumą. Bet tiems, kurie aktyvūs virtualiame gyvenime, toks išprievartavimas gali sukelti labai stiprų šoką, baimę ir stresą. O jei smurtautojus žaidėjai pažįsta ir gyvenime, su jais bendrauja „gyvai“, išgyvenimai gali būti dar sunkesni,“ - pasakoja R.
Pagalbos nukentėjusiems nuo smurto ekspertė Vilija Žukauskaitė yra ir žmogus, su nukentėjusiais ir nukentėjusiomis bendraujantis telefonu NISSC pagalbos linijoje. „Kreiptis pagalbos niekada nėra per vėlu,“ - sako ji. Šia linija skambinti kviečiami ne tik tie, kuriems reikalinga teisinė, medikų ar kita pagalba, bet ir tie, kurie jaučia, kad tiesiog nori pasikalbėti. Labai dažnai nutinka taip, kad žmogus apie ypač skaudžią patirtį primą kartą papasakoja būtent NISSC konsultantui. „Tai, ką mes kalbame su skambinančiuoju, yra visiškai konfidencialu. Su ta informacija be žmogaus žinios aš nedarysiu nieko, jei žmogus to nenorės. Jam svarbu jaustis saugiam, suprastam, išgirstam. Mes suprantam, apie ką jis kalba. Specialistė pasakoja, kad didelė skambinančių dalis yra patyrę smurtą vaikystėje ar paauglystėje iš artimų žmonių.
Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai” 2019 m. balandžio mėn. Penktadalis apklaustųjų (19 %) pasisakė patyrę smurtą artimoje aplinkoje. Dar skaudžiau atrodo moterų patirtys - kas ketvirta (25 %) prisipažino, kad prieš ją buvo arba yra smurtaujama. 70 % smurtautojų - esami arba buvę sutuoktiniai, sugyventiniai. Jei lyginsime su 1997 metais atliktu tyrimu, kurio duomenimis kas trečia 16 metų sulaukusi moteris turėjo smurtinės patirties, tai dabartiniai skaičiai džiugina. Dar viena teigiama tendencija - net 69 % apklaustųjų mano, kad dažniausiai smurtą artimoje aplinkoje patiria moterys. Anksčiau buvo galvojama, kad daugiausiai smurto aukų - vaikai.
Lietuvoje dažniausiai užfiksuojama smurto artimoje aplinkoje rūšis - fizinis smurtas (65 %). Tai nesikeičia jau kurį laiką. 2014-2019 metais daugiau nei pusė nukentėjusiųjų įvardijo patyrę būtent fizinę agresiją. Visgi negalima teigti, kad fizinis smurtas - dažniausiai pasitaikanti smurto rūšis. Ekonominis, psichologinis ar seksualinis smurtas gali būti sunkiau atpažįstamas.
Didžioji dalis (60 %) smurtą artimoje aplinkoje patyrusių Lietuvos gyventojų niekur nesikreipė pagalbos. Nukentėję žmonės baiminasi kreiptis pagalbos, nes išgyvena gėdos jausmą, kaip bus vertinami artimųjų, pažįstamų. Kartais tokia baimė kyla iš netikėjimo, kad kažkas gali padėti, nepasitikėjimo institucijomis. Kartais būna sunku, ką nors keisti, o ištikus šoko ir streso būsenai sudėtinga priimti informaciją. Nukentėję asmenys skundėsi informacijos apie pagalbos galimybes stoka, teigė nepasitikintys psichologais, vaiko teisių apsaugos specialistais, kartais jaučiantys skeptišką teisėsaugos pareigūnų požiūrį.
Seksualinį smurtą patyrę asmenys turi kreiptis į vieną iš nustatytų penkių sveikatos priežiūros įstaigų, kurios gali teikti tokią pagalbą. Iš esmės labai svarbu kuo anksčiau padaryti tokį tyrimą, kad būtų kreipiamasi iš karto po įvykio, nes jeigu praeina daugiau laiko, dalis medžiagų iš organizmo gali pasišalinti, nes kai kurios medžiagos organizme išbūna pakankamai trumpą laiką.
Seimo Moterų parlamentinės grupės pirmininkė Agnė Bilotaitė sako, kad vienas svarbiausių aspektų - aiškiai įtvirtinti sutikimo sampratą. Mūsų darbo grupė dabar dirba prie teisės aktų pakeitimo ir kalbamės su institucijomis, ir žiūrime, kokia yra užsienio šalių praktika. Pirmiausia kalbant apie sutikimo aspektą, kad tai yra labai svarbu tas asmens apsisprendimas ir aiškus sutikimas. Kitu atveju, jeigu nėra sutikimo, kad tai yra jau prievarta. Tą, matyt, labai svarbu užfiksuoti ir įtvirtinti. Juolab, kad nemažai Europos Sąjungos šalių yra jau priėmę atitinkamus teisės aktų pakeitimus savo valstybėse.
tags: #seksualinis #smurtas #lietuvoje #statistika