Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Šiandien, socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Pagrindinis socialinis paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi.
Socialinis paslaugų organizavimo bei teikimo tema tapo aktuali po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išliko svarbi iki šių dienų. Pasikeitus socialinėms aplinkybėms, pasikeitė ir daugelio žmonių gyvenimas. Socialinis paslaugų poreikis Vilniaus rajone didėja, todėl būtina ieškoti efektyvių būdų tobulinti socialinių paslaugų administravimą savivaldybėje.
Lietuvoje socialinių paslaugų problematiką tyrinėjo tokie mokslininkai, kaip L. Žalimienė, A. Guogis, M. Išoraitė, A. Vareikytė, L. Šikštė ir kiti. Socialinių paslaugų sampratai, jų organizavimo ir teikimo ypatumams daugiausia dėmesio skyrė L. Žalimienė. A. Guogis savo darbuose analizavo socialinės politikos klausimus, modelius, naujosios viešosios vadybos taikymo metodus. M. Išoraitė nagrinėjo socialinių paslaugų administravimo ypatumus viešojo administravimo kontekste.
Tyrimo tikslas - apžvelgus socialinio administravimo teorinius aspektus, įvertinti socialinių paslaugų administravimo efektyvumą Vilniaus rajono savivaldybėje.
Darbo struktūra: įvadas, 3 skyriai, išvados ir rekomendacijos, literatūros sąrašas, anotacija lietuvių ir anglų kalbomis, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, priedai. Darbe pateikti: 19 paveikslai, 3 lentelės.
Taip pat skaitykite: Lenkijos socialinės apsaugos sistema
Socialinių paslaugų samprata ir raida
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinių paslaugų samprata formavosi per socialinės paramos teikimą socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, ieškant efektyvesnių paramos organizavimo būdų. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu.
1991-1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros etapu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinių paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas, socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos. 1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtojimo etapas, kuriame socialinių paslaugų sistemos vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius.
Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų. Pagal 2006 m. įstatymą, socialinė paslauga - tai bet kokia veikla, kuria siekiama padėti asmeniui, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu arba šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Socialinės paslaugos teikiamos kiekvienoje visuomenėje - visose bendruomenėse yra dalis žmonių, kurie nėra motyvuoti ar negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. A. Valenta mano, kad paslaugos kartu su materialinėmis gėrybėmis įeina į visuomenės vartojimo fondą ir turi piniginę išraišką. Socialinės visuomeninės paslaugos yra racionalios vartojimo struktūros elementas. Vienos jų daugiausia tenkina buitinius poreikius, o kitos - socialines ir kultūrines reikmes.
Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šios paslaugos svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos teikiamos asmenims, siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo. Kai bendrosios socialinės paslaugos neveiksmingos, teikiamos specialiosios socialinės paslaugos.
Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Šios paslaugos teikiamos asmenims globos tikslais stacionariose globos ir slaugos įstaigose, reabilitacijos įstaigose, dienos globos įstaigose, laikino gyvenimo įstaigose, kitose socialinės globos įstaigose.
Remiantis L. Žalimiene, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinis paslaugų teikėjas.
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes:
- Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą.
- Rizikos grupės.
- Kitos klientų grupės.
Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį:
- Bendrosios ir specialiosios paslaugos.
- Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos. Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos tai laikino apgyvendinimo paslaugos. Lietuvoje šias paslaugas gauna nuolatiniai šios įstaigos gyventojai. Kitos gyvenamosios vietos šie asmenys dažniausiai neturi. Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena. Jau šis paslaugų pavadinimas rodo, kad bendruomenė aktyviai dalyvauja teikiant asmeniui pagalbą.
- Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Tai svarbu tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.
Pagal socialinių paslaugų steigėją:
Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.
Socialinių paslaugų administravimas Lietuvoje
Socialinių paslaugų administravimas Lietuvoje apima įvairias valdymo institucijas, įskaitant Vyriausybę, Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, apskritis ir savivaldybes. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie "Šeimos Pulsas"
Pagrindinis valstybės ir savivaldybių esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas.
Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Organizuojant paslaugų teikimą apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybių teritorijos ar pajėgumo. Dažniausiai apskritys rūpinasi specifinių, t.y. retų, brangių paslaugų organizavimu.
Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai:
- Decentralizacijos.
- Planavimo.
- Deinstitucionalizacijos.
- Bendradarbiavimo.
- Atvirumo bendruomenei. Šios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
- Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia.
- Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinės paslaugos rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
- Žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.
Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Lietuvoje tai Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia.
Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.
Socialinių paslaugų teisinis reglamentavimas
Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijos formos, organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos. regioniniu lygmeniu - savivaldybių tarybų patvirtinti dokumentai, t.y.
Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldybėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų.
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Konstitucijos 39 straipsnis numato, kad „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“. 41 straipsnis garantuoja teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.
Šios paslaugos apibūdinamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę. Šiai socialinių paslaugų plėtrai ir atsiradus didelei socialinių paslaugų įvairovei, tapo svarbu apibrėžti ir susisteminti atskiras paslaugų rūšis ir įstaigos tipus.
Tuo tikslu, 2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugos gavimo tvarka. Kataloge pateikiama bendrųjų ir specialiųjų paslaugų klasifikacija.
Socialinių paslaugų teikimą reglamentuoja ir kiti teisės aktai, tokie kaip Vyriausybės nutarimai, Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymai, savivaldybių tarybų sprendimai ir kt.
Apibendrinant, šeimos socialinės apsaugos teisinis reglamentavimas Lietuvoje yra nuolat tobulinama sritis, siekiant užtikrinti veiksmingą socialinių paslaugų teikimą ir paramą šeimoms, ypač pažeidžiamoms grupėms.
tags: #seimos #socialines #apsaugos #teisinis #reglamentavimas #mokslo