Valstybės Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą. Tai reiškia, kad visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Pakeitus ją, iškyla anksčiau priimtų teisės aktų atitikimo naujai Konstitucijai, jų suderinimo ir galiojimo klausimas. Paprastai valstybėse, priimančiose naują Konstituciją, priimami ir specialūs įstatymai, kuriais reglamentuojama, kokia apimtimi galioja anksčiau priimti įstatymai, kaip ir per kiek laiko galiojantys įstatymai turi būti suderinti su Konstitucija.
Aiškinant Konstituciją yra taikomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: sisteminis, istorinis, teleologinis, loginis ir kt. Vien pažodinio aiškinimo metodo, kuriam pareiškėjas teikia prioritetą, nepakanka, nes šis metodas neleidžia „matyti“ Konstitucijos kaip visumos, vien pažodžiui perskaičius Konstituciją yra iškraipoma teisinio reguliavimo esmė. Visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra susijusios ne tik formaliai, bet ir pagal turinį, jos sudaro vientisą ir darnią sistemą.
Konstitucija - tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis - visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė.
Konstitucija įtvirtino viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindus. Konstitucija yra aukščiausioji teisė.
Konstitucijos priežiūrą vykdo tik viena atskira institucija, izoliuota nuo kitų valdžios sistemų. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (6 str.). Konstitucijos 30 str. asmenims, kurių konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, suteikia teisę kreiptis į teismą.
Taip pat skaitykite: Lietuvos Seimo narių transporto išlaidos
Veikianti Konstitucija neduoda išsamių atsakymų į visus visuomeninius santykius. Konstitucijos aukščiausiąją teisinę galią liudija 7 str. teiginys, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, jais negalima apriboti ar paneigti galimybės tiesiogiai taikyti Konstituciją. Konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka. Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konstitucija.
Konstitucijai būdingas stabilumas ir ji apsaugota nuo skubotų korektyvų ir pataisymų. Tai garantuoja nustatyta griežta jos keitimo tvarka, kuri numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos XVI skirsnyje.
Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią. Šiame kontekste paminėtina, kad nuostatos, jog Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. antai tam, kad galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimui gali prireikti sudaryti ir tokius struktūrinius padalinius, kurie turėtų įgaliojimus įvairių valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu.
Seimas - Tautos atstovybė. Tautos atstovybės, prigimtis lemia ypatingą jo vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus funkcijoms vykdyti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. sprendimas).
Taip pat skaitykite: Seimo komiteto pirmininkai
Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: Seimas leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt.
Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pirmiausia priklauso parlamentarams. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė gali būti realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia parlamentui siūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti įtraukiamas į svarstymo procedūrą.
Parlamentas neapsiriboja vien įstatymų leidyba. Nors tai pagrindinė jo funkcija. Parlamentas dažnai dalyvauja steigiant svarbiausias valstybės institucijas, skiriant jų vadovus. Parlamentas formuoja vyriausybę, dalyvauja formuojant teisminę valdžią, sprendžia ir kitų aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo klausimus.
Seimo nario laisvo mandato konstitucinė samprata. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“ Šioje konstitucinėje nuostatoje yra įtvirtintas laisvas Seimo nario mandatas. Laisvo mandato esmė - Tautos atstovo laisvė įgyvendinti pagal Konstituciją ir įstatymus jam suteiktas teises bei pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Tai reiškia, kad negalimas imperatyvus mandatas (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas).
Seimo nario laisvo mandato principas reiškia, kad Seimo narys, vadovaudamasis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine, gali nuspręsti, kaip balsuoti. Parlamentinėje demokratijoje parlamento nario negalima priversti balsuoti taip, kaip jam nepriimtina.
Taip pat skaitykite: Kompensacijos ir atleidimai 2021
Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalis numato, kad Seimas turi pareigą artimiausiame posėdyje sudaryti laikinąją kontrolės ar tyrimo komisiją, jeigu to raštu pareikalauja ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė. Tai gali reikšti bendros minėtų komisijų sudarymo tvarkos išimtį: komisija turi būti sudaroma privalomai.
Nagrinėjamos bylos kontekste būtina aiškinti konstitucinės sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ turinį. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad ši sąvoka yra abstraktaus pobūdžio, t. y. ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei. Antra, aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, įkūnijančios valstybėje teisinės tautos atstovavimo idėją, tinkamą suformavimą.
Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai - būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ - įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas.
Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris nebaigė atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės.
Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnės Viktorijos Čmilytės-Nielsen teigimu, socialdemokratai į valstybės aukštus postus žmones atrenka pagal vieną svarbiausią kriterijų - partinę priklausomybę. Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas Vitalijus Gailius pabrėžia, kad kandidatei pasigyrus išmanant žmogaus teises, ji nežino, kaip žmogaus teises gina Seimo kontrolierius.
ELTA primena, kad G. Nausėda 1988 metais buvo komunistų partijos nariu, tačiau savo rinkiminėje anketoje šį faktą nuslėpė. Kaip žiniasklaidai aiškino prezidento atstovai, tai G. Nausėda padarė dėl neapsižiūrėjimo.
Prof. dr. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO POLITINĖ IR ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA IR JOS FUNKCIONAVIMO PAGRINDAI PAGAL 1992 M. KONSTITUCIJĄ. Temos aktualumas ir problematika. Šio mokslinio darbo tema Lietuvos Respublikos Seimo politinė ir organizacinė struktūra 1992 m. spalio 25 d. Pirmoji aplinkybė buvo ta, kad dažniausiai analizuojant Seimo institucijas įvairiose mokslinėse publikacijose yra nagrinėjami ir akcentuojami Seimo įgaliojimai.
Šiuo metu 141 Seimo narys, išrinktas 2008 m. Tyrimo šaltiniai. Lietuvos Respublikos Seimas - konstitucinio lygmens valstybės valdžios institucija, todėl pagrindinis šio tyrimo šaltinis yra teisės normos, t. y. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymo galią turintis Lietuvos Respublikos Seimo statutas, kiti įstatymai ir teisės aktai.
Tyrimo objektas yra Seimo politinė ir organizacinė struktūra pagal 1992 m. spalio 25 d. Konstituciją. Šis Seimo komitetas ir tyrimo (kontrolės) komisijos, frakcijos ir laikinosios grupės, parlamentinės mažumos (opozicijos) bei Seimo kanceliarijos teisinio reglamentavimo ir specifikos nagrinėjimu.
Darbo tikslas. Atskleisti Seimo struktūros sampratą pagal 1992 m. spalio 25 d. Tyrimas atliktas taikant lyginamąjį istorinį metodą, sisteminės analizės, apibendrinimo, indukcinį, teisinės dokumentų analizės, lyginamąjį ir kitus metodus. Lietuvos ir užsienio valstybės teisinėje literatūroje nepakanka arba beveik nėra išsamios ir sisteminės analizės Seimo politinės ir organizacinės struktūros 1992 m. spalio 25 d.
Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės paskelbimo akte svarbiausiame XX a. sušauktas Steigiamasis Seimas. Pasak prof. ėjo, Vasario 16-osios aktas tapo svarbiausiu XX a.
Pokariu buvo ryškus demokratinis jėgų pakilimas nulėmęs, kad pirmą kartą Lietuvos valstybinio suverenumo raidoje remiantis 1919 m. spalio 30 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu pagal proporcinę rinkimų sistemą 1920 m. balandžio m.
Steigiamasis Seimas veikė vadovaudamasis 1920 m. gegužės 18 d. Statutu. Statutas numatė, kad valstybės Prezidentui atidarius Steigiamąjį Seimą, sudaromas laikinasis Steigiamojo Seimo Prezidiumas, kuriam pavesta vadovauti Steigiamajam Seimui iki bus išrinktas nuolatinis Prezidiumas. Steigiamojo Seimo Prezidiumą sudarė 7 nariai, kurie buvo renkami slaptu balsavimu.
Remiantis Steigiamojo Seimo Statutu, įvairiems reikalams spręsti buvo sudaromos nuolatinės ir laikinosios komisijos, kurios iš savo narių taip pat galėjo sudaryti komisijėles. Komisijos savo posėdžius galėjo pasikviesti ekspertus. Komisijos apsvarstyti ir paruošti įstatymų projektai kartu su siūlomu sprendimu buvo įteikiami Prezidiumui.
1920 m. Steigiamojo Seimo Statutas reglamentavo, kad frakcijas, kurios turėjo būti užregistruotos paduodant registruojamos frakcijos narių sąrašą Seimo Prezidiumui, galėjo sudaryti trys Steigiamojo Seimo nariai. Tai buvo vienintelis formalus reikalavimas steigiamai frakcijai, tad frakcijos buvo registruojamos pareikštine tvarka. Anot prof. Juozo Žilio, teisinis frakcijų statusas dažniausiai nustatomas ne konstitucijose, bet parlaments reglamentuose, statutuose ar kituose teisės aktuose, kurie yra neatskiriama parlamento teisės dalis.
Steigiamojo Seimo partinio priklausomumo įvairovė buvo pagrindinė prielaida, nulėmusi teisinį frakcijų veiklos reglamentavimą ir jų partinį identifikavimą. Per savo atstovus Steigiamojo Seimo organizacinėse struktūrose (Prezidiume, Senikų sąjungoje ir nuolatinėse bei laikinose Seimo komisijose), pasinaudojant paklausimo ir interpeliacijos teise, frakcijos įgyvendino savo politinius tikslus ir uždavinius, aktyviai reikšdamos savo nuomonę rezoliucijomis ir pareiškimais vidaus ir užsienio politikos klausimais.
1922 m. Steigiamojo Seimo išrinkimas reikšmingas dar ir tuo, kad jis priėmė pamatinį Lietuvos valstybės teisės aktą - pirmąją nuolatinę 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios pagrindinis uždavinys buvo konstituciškai įtvirtinti naujos valstybės teisinius pagrindus. Naujos ir modernios Konstitucijos priėmimas buvo reikšmingas teisinis įvykis Lietuvos parlamentarizmo istorijoje, nes, kaip pastebi prof. Mykolas Romeris, konstitucinės nuostatos yra konstituciniai imperatyvai įstatymų leidėjui, jo sudrausminimo elementai.
Konstitucijos esminiu pagrindu ans laikų konstitucinės teisės žinovai (M. Romeris, A. Tumėnas ir kt.) laiko 1918 m. vasario 16 d. aktą. Šis Konstitucijos skyrius, pagal kurį Seimą sudarė Tautos atstovai, renkami trejiems metams visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu pagal proporcinę rinkimų sistemą. Seimas buvo nuolatinė vienerių rėmų atstovaujamoji institucija. M. Konstitucija numatė, kad Seimas priima savo darbui statutą, kuris turi įstatymo galią. Šis Seimas vadovavosi jau aptartu 1920 m. Steigiamojo Seimo statutu iki pat naujojo Statuto 1924 m. priėmimo.
Pagal 1922 m. Tai reiškia, kad spalio mėnesio 10-11 d., galiojant naujam 1922 m. liepos 19 d. 1922 m. Seimo rinkimų įstatyme, kaip ir ankstesniame įstatyme, buvo nustatyta, kad Seimo atstovai renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu. Šis Seimas buvo niekam neatsakinga viens rėmų institucija, o jos narius nesaistė jokie įsipareigojimai, jie negalėjo būti nuašalinti jų kadencijos metu. Kadangi 1920 m. Steigiamojo Seimo statutas neprieštaravo 1922 m. Konstitucijai, juo vadovavosi ir pirmasis Seimas, kol buvo priimtas naujas 1924 m. birželio 18 d. Seimo statutas.
Pažymėtina, kad 1924 m. Seimo statutas buvo parengtas remiantis 1920 m. Steigiamojo Seimo statutu, išsaugant jau susiformavusią demokratinę parlamento darbo tvarką. M. 1920 m. Statutas numatė, kad Seimo Prezidiumą sudaro penki nariai. Jie renkami slaptu balsavimu daugiau nei pusės balsavime dalyvavusių Seimo narių dauguma. Seimo posėdžiams pirmininkavo ir Seimui atstovavo Seimo Pirmininkas.
Seimo frakcijas galėjo sudaryti ne mažiau kaip trys Seimo nariai, kurie apie frakcijos įregistravimą ar sudėties pakeitimą privalėjo pranešti Seimo Prezidiumui. Apie atstovavimą frakcijoms Prezidiume, Senikų Sueigoje, nuolatinėse ir laikinose komisijose jau neužsimenama. Šias sudėtį ir kompetenciją nustatydavo Seimas sesijos pabaigoje. Komisijų posėdžiams pirmininkavo komisijos pirmininkas, kuris buvo renkamas iš komisijos narių. Komisijos posėdžiai buvo protokoluojami. Komisija iš savo narių taip pat rinko komisijos sekretorių ir, reikalui esant, pavaduotojus. Jeigu komisija nesusirinkdavo tris kartus iš eilės, buvo laikoma, kad ji nustojo veikti. Sutikus Seimo Prezidiumui, komisijos galėjo steigti komisijėles.
Šiame 1922 m. Seime, skirtingai nei 1920 m. Šios daugumos neturėjo. Tai kėlė tam tikrą painiavą, tokia padėtis trukdė Seimui tinkamai veikti, leisti įstatymus, rinkti Valstybės prezidentą ir formuoti Vyriausybę, todėl jis funkcionavo neilgai ir jau po 5 mėnesių Prezidento aktu buvo paleistas. Lietuvoje ilgainiui pradėjo daugėti nepasitenkinusių parlamentarizmu, todėl prieš jį ėmė bręsti sąmokslas, kuris baigėsi 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmu ir Lietuvos parlamentarizmo laikotarpio žlugimu.
Galiojant 1922 m. Šiuo atveju tik 1923 m. Ketvirtasis Lietuvos Seimas buvo išrinktas tik 1936 m. birželio 9-10 d. jau galiojant kitai 1928 m. gegužės 25 d. Konstitucijai ir naujam 1936 gegužės 9 d. Seimo rinkimų įstatymui, kuriame nustatyta, kad kandidatus siūlo ne partijos, o cenziniu pagrindu suformuotos apskrities ir savivaldybis tarybos.
1928 m. Konstitucijoje įtvirtinta visiškai kitokia Seimo teisinė padėtis. Ji buvo pasirašyta Respublikos Prezidento ir kontrasignuota ministro pirmininko. Tokiu būdu išimtinė konstitucinė įstatyms leidybos teisė iš Seimo buvo galutinai perkelta į prezidento veiklos sritį. Prezidento leidžiami įstatymai niekuo nesiskyrė nuo parlamento leidžiams įstatyms, nes jie buvo nuolatiniai ir nebuvo reikalavimo neprieštarauti Seimo priimtiems įstatymams. M. Romeris manė, kad ryžtis taip atvirai ignoruoti Konstitucijos keitimo reikalavimus galėjo 1928 m. gegužės 11 d.
1928 m. Konstitucijoje nebuvo panaikinta Seimo institucija, palikta beveik ta pati Seimo rinkimų tvarka, kaip 1922 m. Konstitucijoje, todėl kartais ji yra interpretuojama kaip ankstesnės Konstitucijos reforma, jos nauja redakcija. Šiuo atveju yra keletas svarbių turinio pasikeitimų: sistemiškai analizuodami šias konstitucijas matome, kad šioje Konstitucijoje labiau...
Seimo pastatas Vilniuje
tags: #seimo #institucijos #susikurusios #pagal #partine #priklausomybe