Šiuolaikinėje visuomenėje socialinė rizika šeimose yra aktuali problema, reikalaujanti neatidėliotinų sprendimų. Socialinė rizika šeimose daro didelį poveikį vaikų raidai ir socializacijai. Šiame straipsnyje nagrinėjama vaikų pozityvi socializacija rizikos šeimose, atsižvelgiant į įvairius tyrimus ir praktines įžvalgas. Straipsnyje analizuojama socialinės rizikos samprata, priežastys, galimi mažinimo būdai ir vaikų dienos centrų vaidmuo užtikrinant vaikų gerovę bei pozityvią socializaciją.
Socialinės rizikos šeimos: apibrėžimas ir charakteristikos
Socialinės rizikos šeima apibūdinama kaip šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos negeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių poreikių, o bendravimo trūkumas ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus. Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013).
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės, šeima atlieka esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys ir įgyjami įgūdžiai, būtini vaiko adaptacijai bei integracijai visuomenėje. Šeima ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą ir socialinį aktyvumą. Sėkmingas šeimos funkcionavimas yra svarbus veiksnys, lemiantis vaiko gerovę, o nesugebėjimas atlikti savo funkcijų gali padidinti riziką tapti socialiai pažeidžiamomis (Kabašinskaitė, 1999).
G. Kondrotaitės ir T. Butvilo teigimu, socialinės rizikos šeimoms priskiriamos šeimos, patiriančios socialinę atskirtį, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimą, smurtą, nepriežiūrą ir kitas problemas. Socialinės rizikos šeimas galima apibūdinti kaip šeimas, kuriose tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas.
Priežastys, pasekmės ir rizikos veiksniai
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. programoje, socialinės rizikos šeimų atsiradimą lemia įvairūs veiksniai, tokie kaip skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas, psichikos sveikatos problemos ir kt. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Tokiose šeimose vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Šios sąlygos susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos.
Remiantis tyrimais, tokios rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. Vaikai, gyvenantys esant didesnės sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje: dažniau gauna blogesnius pažymius, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan. (Žalimienė, 2004; Kondrotaitė, 2006).
I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šių vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę. G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007) pažymi, kad vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų stresinių situacijų.
Rizikos šeimų vaikų bendravimo su bendraamžiais problemos
Vaikų bendravimo su bendraamžiais sunkumai rizikos šeimose gali atsirasti dėl kelių pagrindinių priežasčių: trūksta ankstyvojo tėvų ir vaiko bendravimo praktikos, vaikai auga nepalankioje aplinkoje, jiems trūksta socialinių įgūdžių ir emocinio stabilumo, kartais pasireiškia agresyvus elgesys. Vaikams iš socialinės rizikos šeimų dažnai trūksta kokybiškų socialinių ryšių. Jie gali patirti atskirtį, nes neturi galimybės bendrauti su bendraamžiais, dalyvauti ugdomosiose veiklose ar išmokti bendravimo normų.
Darželis yra ta vieta, kur vaikas mokosi būti socialinėje aplinkoje: čia jis išmoksta bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis, bendravimo normų ir taisyklių grupėje. Tačiau darželio edukacija yra tik sudedamoji vaiko raidos dalis - į darželio terpę vaikas atneša savo individualias vertybes, elgesio taisykles ir emocijas. Vaikas turėtų ateiti kaip gebantis save kontroliuoti, mokantis bendrauti, pajėgus išreikšti emocijas. Tik tuomet darželio edukacija bus veiksminga ir vaikas galės toliau vystyti savo asmenybę.
Taip pat skaitykite: Socialinių medijų marketingo analizė
Vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose, dažnai trūksta savarankiškumo, socialinių įgūdžių ir emocijų raiškos, todėl jie gali tapti patyčių taikiniu arba patys imtis agresyvaus elgesio. Tyrimai rodo, kad agresyvus elgesys dažniau pasitaiko berniukų tarpe ir labiau neigiamai sąlygoja jų socializaciją (S. Stoltz, M. Londen ir kt., 2013).
Bendravimo suaugusiųjų vaidmuo: pasakos, ryšys ir kasdieniai ritualai
Pasakų sekimas yra bene viena svarbiausių bendravimo formų. Tai svarbi priemonė vaiko asmenybės formavimuisi. Ji vysto smalsumą, kūrybiškumą, vaizduotę, kalbinius įgūdžius, leidžia suprasti emocijų pasaulį, bendravimo mechanizmus. Pasakos įvairiapusiškai veikia vaiko raidą, nes jos ugdo, auklėja ir moko. Klausydamas pasakos, vaikas mokosi pats sukurti situacijas ir įvykius. Tai vaikui padeda suprasti lyginant realų gyvenimą ir pasakas. Vystosi vaiko mąstymas, vaikas pasakų herojų pagalba mokosi numatyti ir daryti išvadas.
Labiausiai pasakos prisideda prie vaiko emocinio pasaulio sferos ir ryšio užmezgimo su tėvais. Mama, sekanti ar skaitanti pasaką, yra šalia vaiko. Taip jis gauna labai svarbų fizinį kontaktą - jaučia mamą, jos šilumą, artumą. Bet pats svarbiausias pasakų sekimo ar skaitymo komponentas, kuris ir yra bendravimo pagrindas, tai emocinis ryšys su vaiku - emocijų išraiška, įvardinimas, nagrinėjimas ir jų įvertinimas.
Pradėti sekti pasakas reikia jau nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių mamos, supdamos vaikelį, jam dainuoja, seka liaudies pasakas. Vėliau galima kartu žiūrėti piešinukus knygelėse ir kurti pasakas apie juos. Ypač vaikučiai mėgsta, kai mamytė ar tėtis seka (kuria) pasakas, kurių pagrindinis veikėjas yra pats vaikas.
Tėvų laiko trūkumas ir kokybės svarba
Tėvai dažnai daug dirba ir negali visa laiką bendrauti su savo vaikais. Čia nukenčia ir bendravimui su vaiku skirtas laikas, ir paties bendravimo kokybė. Grįžus namo norisi pailsėti, todėl svarbu prisiminti, kad bendravime su vaiku svarbi ne kiekybė, o kokybė. Vaikas pasijus mylimas, svarbus, kai sulauks tėvelių skambučių dienos bėgyje, kuomet išgirs ne tik klausimą, kokį pažymį šiandien gavo mokykloje, o taip pat kada tėvai pasiteiraus jo, kaip jis jaučiasi, kas svarbaus šiandien įvyko ir baigiant pokalbį pasakys: „Aš tave labai myliu, tu man labai svarbus“.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų poilsio laikas
Nėra būtina grįžus vakare namo visą laiką skirti tik vaikams, apleidžiant save. Vaikui galima aiškiai pasakyti, jog mamytė ar tėvelis labai pavargo ir nori dabar valandėlę skirti poilsio sau. Su vaiku galima susitarti, kad prieš einant jam miegoti, valandą skirsite pokalbiams apie dienos įvykius, svarbiausius dalykus, pasakų skaitymui. Taip pat svarbu įtraukti vaikus į namų ruošos darbus: kartu ruošti vakarienę ir bendrauti, dalintis dienos įspūdžiais - tai suartina ir ugdo socialinius bei praktinius įgūdžius.
Vaikų dienos centrai kaip pozityvios socializacijos pavyzdys
Vaikų dienos centrai (VDC) yra svarbi priemonė, siekiant užtikrinti rizikos grupės vaikų gerovę ir pozityviąją socializaciją. VDC teikia kompleksines socialines ir ugdymo(si) paslaugas, psichologinę, dvasinę ir materialinę pagalbą rizikos grupės vaikams ir socialinės rizikos šeimų vaikams bei pačioms šeimoms. VDC veikla apima socialinės atskirties mažinimą, vaikų kelio patekimui į globos namus užkirtimą, kompleksinę pagalbą vaikui ir šeimai.
Vaikų dienos centro veiklos pavyzdžiai: Vaikų dienos centras „Navininkai“ teikia kompleksines socialines ir ugdymo(si) paslaugas, psichologinę, dvasinę ir materialinę pagalbą rizikos grupės vaikams ir socialinės rizikos šeimų vaikams bei pačioms šeimoms. Vaikų laikinosios globos namai „Atsigręžk į vaikus“ teikia socialinės globos paslaugas nepilnamečiams vaikams, netekusiems tėvų globos, dienos užimtumo paslaugas vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose. Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykla dirba su rizikos grupės vaikais ir jų šeimos nariais, skirta bendrojo lavinimo mokykloje nepritapusiems, mokymosi motyvų stokojantiems 12-18 metų vaikams.
Šiuo metu Lietuvoje socialinės rizikos šeimose auga apie 23 tūkst. vaikų, tačiau tik apie 5 000 jų gali lankyti vaikų dienos centrus, todėl būtina plėsti VDC tinklą ir užtikrinti jų prieinamumą visiems vaikams. Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl situacijai pataisyti įsteigiami dienos centrai, kurių viena iš funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės - ši veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimos vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą.
Pozityvios socializacijos metodai ir šeimos įgalinimas
Pozityvi socializacija yra procesas, kurio metu vaikas mokosi teigiamų elgesio modelių, vertybių ir įgūdžių. Pavyzdžiai ir metodai: vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl svarbu, kad suaugusieji rodytų teigiamą pavyzdį; vaikai turėtų būti padrąsinami už teigiamą elgesį ir pastangas; vaikai turėtų jaustis palaikomi ir mylimi, nepriklausomai nuo jų pasiekimų; vaikai turėtų būti mokomi socialinių įgūdžių, emocijų valdymo ir kitų svarbių įgūdžių; vaikams turi būti nustatytos aiškios ribos ir taisyklės; vaikai turi būti mokomi spręsti konfliktus taikiai ir konstruktyviai.
Šeimos įgalinimo paslaugos yra skirtos padėti šeimoms įveikti sunkumus ir užtikrinti vaikų gerovę. Šios paslaugos apima: konsultavimą apie vaikų auklėjimą, socializaciją, emocijų valdymą; mokymus apie tėvystės įgūdžius, konfliktų sprendimą; pagalbą finansinėmis, socialinėmis ir psichologinėmis priemonėmis; tarpininkavimą sprendžiant konfliktus su mokykla, socialinėmis tarnybomis ir kitomis institucijomis.
Socialinės inovacijos, NVO ir moksliniai tyrimai
Socialinės inovacijos ir nevyriausybinės organizacijos (NVO) atlieka svarbų vaidmenį vaikų socializacijos procese. Mokslinės literatūros atžvilgiu tema yra populiari - ji įvairiais aspektais nagrinėjama tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių tarpe. Tyrimai nagrinėja ryšį tarp vaiko agresyvaus elgesio ir jo lyties, dienos centrų paslaugų atitikimą teisės aktams, darbuotojų kompetencijas, motinų psichosocialines krizes ir jų įtaką vaikams, socialinės atskirties problemas bei integracijos galimybes.
Praktiniai siūlymai ir rekomendacijos
- Plėsti vaikų dienos centrų prieinamumą ir kompleksines paslaugas (socialinę, psichologinę, pedagoginę pagalbą).
- Skatinti ankstyvąjį ikimokyklinį ugdymą kaip priemonę mažinti socialinę atskirtį ir ugdyti socialinius įgūdžius.
- Teikti šeimoms ne tik finansinę, bet ir konsultacinę, mokomąją pagalbą - tėvystės kursus, emocijų valdymo mokymus.
- Vystyti prevencines programas, rūpintis motinų psichosocialine gerove ir priklausomybių prevencija.
- Didinti socialinių darbuotojų skaičių seniūnijose bei gerinti jų kompetencijas darbui su rizikos šeimomis.
- Skatinti bendruomeninę paramą ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas, telkti savanorius darbui su vaikais.
Trumpa lentelė: pagrindiniai iššūkiai ir veiksmai
| Iššūkis | Rekomenduojami veiksmai |
|---|---|
| Skurdas ir ribotos galimybės | Finansinė parama ir šeimos įgalinimo paslaugos |
| Emocinis atsiskyrimas ir trūksta ryšio su tėvais | Pasakų skaitymas, kokybiškas bendravimas, tėvų mokymai |
| Trūkumai socialinių įgūdžių | Ikimokyklinis ugdymas, VDC programos, socialinių įgūdžių mokymai |
| Prieinamumo stoka paslaugoms | VDC tinklo plėtra, NVO ir savanorystės skatinimas |
Apibendrinant, rizikos šeimų vaikų bendravimo su bendraamžiais ypatumai ir problemos yra kompleksiški, susiję su šeimos funkcijų sutrikimu, socioekonominiais veiksniais, ankstyvųjų ryšių trūkumu ir prieigos prie paslaugų stoka. Sprendimai reikalauja tiek institucinių pakeitimų, tiek kasdienių tėvų ir specialistų pastangų, siekiant užtikrinti vaikams saugią, palaikančią aplinką ir galimybes įgyti socialinius įgūdžius.