Psichosocialinė reabilitacija šiandien yra esminė psichikos sveikatos priežiūros dalis, papildanti medikamentinį gydymą ir apimanti tiek psichologines, tiek integruotas psichosocialines intervencijas. Psichosocialinės reabilitacijos tikslas yra padėti ilgalaikę psichikos negalią turintiems asmenims vystyti emocinius, socialinius ir intelektualinius įgūdžius, reikalingus gyvenimui, mokymuisi, darbui ir bendravimui bendruomenėje taikant specialistų intervencijas, tikslingai nukreiptas į asmens/kliento įgalinimą ir aktyvinimą.
Psichosocialinės reabilitacijos samprata ir filosofija
Psichosocialinės reabilitacijos filosofija apima dvi intervenuojančias strategijas. Viena yra nukreipta į pačią asmenį, stiprinant jo asmeninę galią, sprendimų priėmimą ir stipriąsias puses. Antroji strategija yra ekologinė, t.y. orientuota į aplinkos veiksnius, socialinį tinklą ir visuomenės priimtinumą bei paslaugų prieinamumą. Pasak W. Anthony ir kitų autorių, šių strategijų derinimas yra būtinas, kad intervencijos būtų veiksmingos konkrečiam asmeniui, kuriam reikalingos psichosocialinės reabilitacijos intervencijos.
Psichosocialinės reabilitacijos procesas apima priemones, kurioms būdingas kompleksiškumas ir tęstinumas - t. y. tai priklauso nuo socialinės kompetencijos gerinimo ir socialinės paramos tinklo kūrimo bei apima paramos teikimą. Pagarba žmogaus teisėms yra pagrindinis šios veiklos principas. Įgyvendinant reabilitaciją, visuomenės nuomonės formavimas bei reikiamų teisės aktų diegimas yra esminiai kriterijai tinkamoms priemonėms taikyti.
Istorinis kontekstas ir raida
Psichosocialinės reabilitacijos pradžia istoriškai siejama su pokyčiais nuo XVIII a. pabaigos-XIX a. pradžios. Istoriniame kontekste psichosocialinės reabilitacijos poreikis vystėsi nuo „moralinės terapijos“ eros, per psichiatrijos institucijų ir darbinės reabilitacijos programas iki bendruomeninės psichikos sveikatos idėjų ir savipagalbos bei reabilitacijos judėjimų.
Psichosocialinės reabilitacijos centrai Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjo kurtis nuo „Fountain House“ įkūrimo 1940 m. Niujorke. Šiuose centruose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas psichikos sutrikimų įveikos mokymui, sveikatos stiprinimui ir darbingumo potencialo atstatymui.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Po Antrojo pasaulinio karo vystėsi socioterapijos ir bendruomeninių modelių idėjos. T. Mainas išskyrė gydomosios (terapinės) bendruomenės terminą, kurių tikslas buvo sudaryti galimybes asmenims visapusiškai dalyvauti kasdieniniame gyvenime. Maxwel E. E. Jones Europoje ir JAV plėtojo idėjas, kuriose psichikos negalią turintys asmenys bendruomenėje gyvendavo lygiomis teisėmis su profesionalais.
1977 m. Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai pripažino reabilitaciją kaip naują požiūrį į sergantį žmogų, kur svarbia užduotis apibrėžti paslaugų sistemą ilgalaikę psichikos negalią turintiems asmenims. Nuo 1960-1970 m. deinstitucionalizacijos procesas skatino psichosocialinės reabilitacijos vystymą, suteikdamas daugiau galimybių žmonėms gyventi bendruomenėse, o ne izoliuotai institucijose.
Teorinės charakteristikos ir mokslinės įžvalgos
Psichosocialinės reabilitacijos mokslo šakos teoretikai (W. Anthony, R. Liberman, J. Carpenter, M. Cohen ir kt.) pabrėžia pasveikimo procesą kaip centrą, kuriame svarbiausia yra apsisprendimas, asmeninė galia ir stipriosios pusės. Psichosocialinės reabilitacijos tikslas - ne tik spręsti esamas problemas, bet ir įgalinti asmenį savarankiškai ir sėkmingai funkcionuoti pasirinktoje aplinkoje.
Psichoanalizės, socioterapijos ir bendruomeninių modelių raida XX a. padėjo geriau suprasti psichikos ligonių poreikius, pabrėžiant ne tik medicininį, bet ir socialinį - aplinkos, šeimos, darbo ir laisvalaikio - poveikį pasveikimui. Kiti autoriai akcentuoja socialinio darbo ir atvejo vadybininko vaidmenį koordinuojant kompleksines paslaugas bei siekiant efektyvumo psichosocialinės reabilitacijos procese.
Psichosocialinės reabilitacijos intervencijų taikymas - užsienio ir Lietuvos praktika
Užsienio šalyse, ypač JAV ir Europoje, psichosocialinės reabilitacijos centrai orientuojasi į įgūdžių lavinimą, darbingumo atkūrimą, socialinę integraciją ir bendruomeninę paramą. Lietuvoje psichosocialinės reabilitacijos tradicijos yra senos, tačiau nėra vieningos, visuotinai taikomos ir tyrimais pagrįstos paslaugų teikimo sistemos.
Taip pat skaitykite: Mokama reabilitacija
Remiantis autorės kaip socialinės darbuotojos patirtimi psichikos sveikatos priežiūroje, Lietuvoje taikomi įvairūs psichosocialinės reabilitacijos elementai: klientai mokomi tam tikrų įgūdžių, kuriamos programos atskiroms klientų grupėms, vykdomas socialinių įgūdžių lavinimas. Tačiau klientų pasiruošimui psichosocialinei reabilitacijai skiriama labai mažai dėmesio. Šis veiksnys reikalauja vertinimo, atliekamo pasiruošimo psichosocialinei reabilitacijai etape.
Pasiruošimo psichosocialinėms intervencijoms etapo vertinimo svarba
Pasiruošimo etapui skiriamas dėmesys yra ypač svarbus: tai leidžia įvertinti kliento biologinius, psichologinius ir socialinius išteklius bei sudaryti tinkamą intervencijų planą. Kliento pasiruošimas reabilitacijai - tai veiksnys, lemiantis intervencijų efektyvumą; tinkamas vertinimas leidžia parinkti individualias priemones ir nustatyti reikiamą tęstinumą.
Informantai teigia, kad norėdami pakeisti save ar savo aplinką, apsisprendžia imtis veiksmų gyvenimo situacijai pagerinti. Tik patys ilgalaikę psichikos negalią turintys asmenys gali informatyviai apibūdinti savo poreikius, problemas ir nepasitenkinimą situacija, todėl vertinimo procese būtina atsižvelgti į jų balsą.
Socialinio darbo vaidmuo psichikos sveikatos priežiūros institucijoje
Psichikos sveikatos priežiūroje dirbantys socialiniai darbuotojai atlieka atvejo vadybininko vaidmenį, turėdami koordinuoti kompleksinį psichosocialinių paslaugų įgyvendinimą ir siekti efektyvumo. Socialinio darbuotojo uždaviniai - tarpininkauti valdant kliento aplinkybių visumą, organizuoti paslaugų teikimą, vertinti kliento situaciją ir ieškoti problemų sprendimo galimybių.
Juridiniai dokumentai tiesiogiai neapibrėžia socialinio darbuotojo vaidmens psichosocialinės reabilitacijos procese, todėl socialiniai darbuotojai, vadovaudamiesi atvejo analizės, konsultavimo ir kitomis specialiomis žiniomis, siekia objektyviai vertinti esamą kliento situaciją. Teikdami socialines paslaugas ir koordinuodami kompleksinę pagalbą, socialiniai darbuotojai dalyvauja psichosocialinės reabilitacijos procese kaip komandos nariai.
Taip pat skaitykite: Kaip nuvykti nuo Palangos AS iki "Palangos Gintaro"?
Socialinio darbo ypatumai ir metodai
- Socialinio darbo metodai priklauso nuo kliento specifinių bruožų bei poreikių ir individualios specifikos suvokimo.
- Socialinis darbuotojas turi pasižymėti kryptingumu socialiniame ir administraciniame lygmenyse, laikytis įsitikinimų ir vertybių, artimai susijusių su vartotojo pasveikimo procesu.
- Atvejo vadyba: koordinacija, paslaugų derinimas, kliento įgalinimas ir socialinių išteklių mobilizavimas.
Tyrimo metodologija ir empirinis vertinimas
Tyrime naudojami teoriniai metodai - mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, bei empiriniai metodai - kokybinis tyrimas, interviu turinio (content) analizė. Tokia metodologija leidžia atskleisti socialinio darbo specifiką psichosocialinės reabilitacijos intervencijų poreikio vertinimo procese ir charakterizuoti kliento situaciją.
Psichosocialinės reabilitacijos paslaugų organizavimas klinikoje: praktinis pavyzdys
Medicinos įstaigoje pacientų priėmimas dažnai organizuojamas taip: budintis gydytojas psichiatras atlieka pirminę apžiūrą, įvertina psichikos sutrikimus ir nustato (arba atmeta) psichikos sutrikimo diagnozę. Esant tolimesnio gydymo poreikiui budintis gydytojas psichiatras nukreipia pacientą stacionariniam gydymui, stebėjimo paslaugai, į dienos stacionarą arba psichosocialinės reabilitacijos paslaugai.
Budintis personalas konsultuoja telefonu ar asmeniškai visus besikreipiančius 24 val. per parą ir informuoja apie klinikoje teikiamas paslaugas. Stacionarinės paslaugos skirtos pacientams su aukšto lygio sujaudinimu, agresija ar autoagresija, postsuicidinėms būklėms arba padidinta savižudybės rizika. Skyriuje teikiama pacientų stebėjimo paslauga.
Dienos stacionaro paslaugos skiriamos suaugusiems žmonėms, turintiems įvairių psichikos sutrikimų, ir teikiamos ne trumpiau kaip 6 kontaktines valandas per dieną specialistų komandos: gydytojo psichiatro (komandos vadovo), medicinos psichologo, psichoterapeuto, psichikos sveikatos slaugytojo, kineziterapeuto, ergoterapeuto, meno terapeuto. Paciento gydymo procese, neprieštaraujant pacientui, dalyvauja ir artimieji.
Psichosocialinė reabilitacija kaip teikiama paslauga
Psichosocialinės reabilitacijos paslaugas teikia specialistų komanda: gydytojas psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas ir psichikos sveikatos slaugytojas. Reabilitacija gali būti trumpalaikė arba ilgalaikė. Trumpalaikės trukmė - iki 40 kalendorinių dienų; bendra nepertraukiamos psichosocialinės reabilitacijos trukmė neturi viršyti 18 mėnesių. Apie reabilitacijos reikalingumą sprendžia gydantis gydytojas, o pacientui reikia gydytojo siuntimo (F027/a) pateikimui.
Reabilitacijos tęstinumas ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas
Psichosocialinės reabilitacijos veiksmingumui būtinas tęstinumas ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas: gydytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai, ergoterapeutai, kineziterapeutai, meno terapeutai ir kiti specialistai turi veikti kaip integruota komanda, koordinuodami intervencijas tiek stacionare, tiek bendruomenėje.
Kompleksinės reabilitacijos priemonės (pavyzdžiai iš medicininės reabilitacijos)
Reabilitacijos praktikose naudojamos įvairios metodikos, kurias reikia adaptuoti ir psichikos sveikatos kontekste, atsižvelgiant į biopsichosocialinį pacientų funkcijų sutrikimą. Pavyzdžiui, kineziterapija - gydymas judesiu, masažas, ergoterapija, fizioterapija (ultragarsas, elektromagnetinis laukas, lazerio spinduliai, termoterapija, krioterapija), elektrostimuliacija (TENS, diadinamoterapija, amplipulsterapija, darsonvalizacija), magnetoterapija, limfodrenažas, fototerapija ir kt. Šios priemonės gerina funkcinį aktyvumą, mažina skausmą, atkuria veiklos galimybes ir gali būti pritaikomos kaip papildoma parama psichosocialinei reabilitacijai, ypač kai yra somatiniai sutrikimai arba motorikos apribojimai.
Problemos ir iššūkiai Lietuvoje
Lietuvoje vieningos ir pagrįstos tyrimais psichosocialinės reabilitacijos paslaugų teikimo sistemos nėra: tai apriboja galimybes atlikti tyrimus apie gautus reabilitacijos rezultatus ir įvertinti paslaugų kokybę. Taikomi įvairūs reabilitacijos elementai, tačiau reikalinga sisteminė, teisės aktais paremta paslaugų politika bei finansavimo ir paslaugų prieinamumo užtikrinimas.
Klientų pasiruošimui psichosocialinei reabilitacijai skiriama per mažai dėmesio - tai lemia menkesnį intervencijų efektyvumą. Be to, visuomenės neigiamos nuostatos, stigma ir baimė gali priversti neįgaliuosius slėpti ligą ir vengti pagalbos, todėl visuomenės švietimas ir visuomeninės nuostatos formavimas yra būtinos priemonės tobulinant reabilitacijos paslaugas.
Rekomendacijos praktikai
- Vystyti vieningą, teisės aktais pagrįstą psichosocialinės reabilitacijos paslaugų sistemą, užtikrinančią paslaugų prieinamumą ir tęstinumą.
- Skirti daugiau dėmesio kliento pasiruošimo reabilitacijai etapui: išsamus biopsichosocialinis vertinimas ir individualus planavimas.
- Akcentuoti atvejo vadybos vaidmenį socialinio darbo praktikoje, koordinuojant paslaugų spektrą ir įgalinant klientą.
- Skatinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą tarp medicinos, socialinių ir bendruomeninių paslaugų teikėjų.
- Integruoti įvairias terapines priemones (ergoterapija, meno terapija, kineziterapija) kaip dalį kompleksinės psichosocialinės reabilitacijos.
- Vykdyti mokslinius tyrimus ir vertinimus apie psichosocialinės reabilitacijos efektyvumą, paslaugų organizavimą ir pacientų poreikius.
Darbo struktūra ir naudoti šaltiniai
Darbo struktūra apima: įvadą, mokslinės literatūros ir dokumentų analizę, tyrimo metodologiją, tyrimo duomenų analizę, išvadas ir rekomendacijas. Darbe panaudota 54 literatūros šaltiniai, 1 paveikslas, 2 lentelės, 2 priedai; darbo apimtis 56 puslapiai.
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Komanda | Psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas |
| Paslaugų trukmė | Trumpalaikė iki 40 k.d., bendra iki 18 mėn. |
| Vertinimas | Biopsichosocialinis vertinimas, pasiruošimo reabilitacijai etapas |
| Prioritetai | Įgalinimas, socialinių įgūdžių lavinimas, socialinio tinklo kūrimas, žmogaus teisių pagarba |
Darbo naujumas ir reikalingumas: psichosocialinės reabilitacijos intervencijų taikymas ilgalaikę psichikos negalią turintiems asmenims yra reikalingas ir naudingas, siekiant maksimaliai pagerinti jų gyvenimo kokybę. Specialistų aktyvus dalyvavimas psichosocialinės reabilitacijos strategijos ir paslaugų sistemos kūrime yra būtinas veiksmingam rezultatui pasiekti.
tags: #psichitrines #reabilitacijos #principai