Psichikos sveikata yra ilgalaikis ir reikšmingas iššūkis Lietuvos sveikatos sistemai. Remiantis Higienos instituto 2021 m. išankstiniais duomenimis, 326 tūkst. asmenų arba vienas iš devynių Lietuvos gyventojų turi diagnozuotą psichikos ir elgesio sutrikimą ir tikėtina, kad dar daugiau turi nediagnozuotų sutrikimų ar susiduria su reikšmingais psichikos sveikatos sunkumais.
Esamos situacijos apžvalga: paplitimas, našta ir paslaugų struktūra
EBPO (angl. OECD) teigimu, bent kartą per gyvenimą psichikos sveikatos sutrikimų patiria pusė visų asmenų, Lietuvoje jie lemia iš viso 11,7 proc. bendros visų sveikatos sutrikimų naštos pagal neįgalumo pakoreguotus gyvenimo metus. Lietuvoje dominuoja aktyviojo gydymo stacionaro paslaugos, kurios sudaro 50 proc. visų specializuotų paslaugų, bei kurioms skiriama 59 proc. visų psichikos sveikatos priežiūros paslaugoms (toliau - PSPP) skirtų lėšų (46 mln. iš 84,9 mln. eurų), ir ypatingai trūksta bendruomeninių ir specializuotų ambulatorinių paslaugų.
Be to, Lietuva pasižymi aukštu medikamentinio gydymo paplitimu ir nepakankamu psichoterapinių bei psichosocialinių paslaugų prieinamumu psichikos sveikatos priežiūroje, taip pat menku priežiūros tęstinumu ir integruotų paslaugų teikimu. Tyrimai rodo, kad taikant atvejo vadybą trumpėja stacionarinių paslaugų trukmė, ilgėja remisija, labiau įsitraukiama į bendruomenėse teikiamą pagalbą, didėja pacientų pasitenkinimas teikiamomis paslaugomis ir gerėja bendra gyvenimo kokybė.
Pagrindinės sistemos problemos
- Neefektyvi pirminė sveikatos priežiūra - ribota visuomenės sveikatos ir pirminės sveikatos priežiūros integracija bei ankstyvoji diagnostika (profilaktika); sveikatos sistemos nepajėgumas lanksčiai reaguoti į grėsmes ir besikeičiančias demografines tendencijas, t.y. per menka ambulatorinių paslaugų plėtra augantiems gyventojų poreikiams patenkinti: nepakankamai veiksmingas pagalbos organizavimas ir specializuotų paslaugų teikimas savižudybės grėsmę patiriantiems bei priklausomybės ligomis sergantiems asmenims.
- Neišplėtotos bendruomeninės ir nemedikamentinio gydymo paslaugos - Šiuo metu Lietuvoje išlieka paslaugų (krizės valdymo, savitarpio pagalbos, psichikos sveikatos paslaugų vartotojų tarpusavio paramos, įtraukimo į bendruomenę, atkryčio prevencijos, psichosocialinės atvejo vadybos, palydimosios pagalbos po hospitalizavimo) trūkumas, neišplėtota bendruomeninių PSPP sistema, neišnaudojamas nevyriausybinių organizacijų potencialas, pastebima didelė psichikos sveikatos priežiūros institucionalizacija.
- Ribota inovacijų plėtra - lėta personalizuotos medicinos plėtra.
- Sveikatos priežiūra per mažai orientuota į pacientus - Nepakankamai išplėtotas paciento kelio koordinavimas ir atsakomybių pasiskirstymas tarp skirtingų sveikatos priežiūros grandžių - dideli pacientų srautai gydymo įstaigose, sunkumai patekti pas gydytojus specialistus, registracijos dėl įvairių konsultacijų nesklandumai ir kitos problemos smarkiai apsunkina galimybę pacientui gauti tikslingą pagalbą laiku.
Kitas taip pat ne mažiau reikšmingas aspektas - tai paciento individualūs veiksniai: jo psichologinės reakcijos (nerimas, baimė, išgąstis, pasimetimas „sistemoje“), gyvenamoji vieta, ekonominė padėtis - visa tai gali dar labiau pristabdyti ar apsunkinti būtinus procesus. Paciento kelio koordinavimo problemos taip pat yra aktualios ir po pacientų hospitalizacijos, kai turi būti užtikrintos psichikos sveikatos centro specialistų komandos paslaugos, siekiant išvengi pakartotinio hospitalizavimo ar užtikrinant kuo spartesnį paciento sveikimą ir geresnę gyvenimo kokybę.
Nepakankama pacientams atstovaujančių organizacijų organizacinė branda ir įsitraukimas į paslaugų kokybės gerinimo veiklas - visuomenė ir patys asmenys nepripažįsta psichikos ir elgesio sutrikimų patirties vertės ir nedalyvauja veikloje, kuri galėtų padėti į panašias situacijas pakliuvusiems asmenims. Taip pat nėra įrankių, kurie operatyviai užtikrintų pacientų grįžtamąjį ryšį.
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
Poreikis, tikslinė komanda ir atvejo vadyba
Poreikis ir pasekmės: pirminės ambulatorinės PSPP teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, socialinis darbuotojas ir medicinos psichologas (toliau - komanda). Tačiau, kaip rodo pirminio sveikatos centro veiklos laiko analizė, visi komandos nariai yra labai užimti, ir laiko skirti atvejo vadybos klausimams beveik nelieka, todėl yra labai svarbu papildyti komandą nauju nariu, kuris užsiimtų paciento atvejo vadybos klausimais, t. y.
Tyrimai rodo, kad taikant atvejo vadybą trumpėja stacionarinių paslaugų trukmė, ilgėja remisija, labiau įsitraukiama į bendruomenėse teikiamą pagalbą, didėja pacientų pasitenkinimas teikiamomis paslaugomis ir gerėja bendra gyvenimo kokybė.
Siūlomi PSPP integracijos ir paslaugų plėtros modeliai
Problemos sprendimo būdai: planuojama išbandyti ir diegti integruotas PSPP ir modelius: atvejo vadyba psichikos sveikatos centruose, klinikinių / paciento kelių rengimas ir diegimas praktikoje, ankstyvojo psichikos ir elgesio sutrikimų atpažinimo ir nukreipimo modelis, į asmens atsigavimą (atsistatymą) orientuotų paslaugų diegimas, žmogaus teisių principų vertinimas ir metodinė pagalba įstaigoms, kompleksinių bendruomeninių paslaugų diegimas pacientams ir jų šeimos nariams, psichologinio vertinimo instrumentų pritaikymas naudojimui Lietuvoje.
Tikimasi, kad siekiamas pokytis - nauda atsispindės per sumažėjusį savižudybių skaičių. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 63 proc. iš nusižudžiusiųjų asmenų Lietuvoje turėjo psichikos ir elgesio sutrikimų (skirtingų užsienio šalių tyrimų duomenimis, tokių sutrikimų turėjo 75-98 proc. nusižudžiusiųjų asmenų, ir tai yra svarbus savižudybės rizikos veiksnys). Planuojama, kad dėl geresnio PSPP prieinamumo, integralumo ir tęstinumo užtikrinimo, kasmet nusižudys 10 proc. mažiau asmenų, kurie patyrė savižudybės riziką turėdami psichikos ir elgesio sutrikimų, t. y. kasmet 36 asmenimis mažiau (2021 m. nusižudė 565 asmenys), arba 2025-2030 m.
Priverstinis gydymas, žmogaus teisės ir įstatyminė kontrolė
Psichikos sveikatos priežiūra yra jautri sritis, kurioje susikerta asmens teisės ir visuomenės saugumas. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, galioja įstatymai, reglamentuojantys priverstinį gydymą psichikos sveikatos įstaigose. Šis straipsnis siekia išnagrinėti priverstinio gydymo psichikos sveikatos įstatymo aspektus Lietuvoje, atsižvelgiant į žmogaus teises, įstatymines procedūras ir naujausius įstatymo pakeitimus.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui
Savanoriškas gydymas ir informuotas sutikimas
Paprastai gydymas psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje turėtų būti savanoriškas ir pagrįstas paciento informuotu sutikimu. Tai reiškia, kad gydytojai privalo pateikti pacientui išsamią informaciją apie jo ligą, siūlomą gydymą ir galimas pasekmes, o pacientas turi laisvai sutikti su gydymu.
Tačiau tam tikrais atvejais asmuo gali būti hospitalizuotas ir gydomas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje be jo sutikimo. Tai gali įvykti: jei asmuo turi psichikos sutrikimą ar negalią, dėl kurios jam reikalingas gydymas; kai teismas nusprendžia, kad asmuo įvykdė nusikalstamą veiką būdamas nepakaltinamas, ir kad psichinės sveikatos priežiūros įstaigos pagalba yra būtina.
Termino ir kontrolės klausimai
Priverstinė psichikos sutrikimų turinčio paciento hospitalizacija bus galima ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš jo elgesio matyti, kad yra reali grėsmė paties asmens ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui. Priverstinis gydymas psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje prieš asmens valią yra labai griežtas jo fizinės laisvės apribojimas. Tai turėtų būti taikoma tik atidžiai apsvarsčius, ar tai yra tikrai būtina konkrečiu atveju. Be to, asmuo turėtų būti laikomas įstaigoje tik tol, kol jo priverstinis gydymas atitinka Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme numatytus pagrindus.
Priešingai nei kai kurios nuostatos, Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme numatoma, kad kol bus gautas teismo leidimas, pacientas gali būti priverstinai gydomas dviejų psichiatrų ir vieno psichiatrijos įstaigos administracijos atstovo - gydytojo sprendimu ne ilgiau kaip dvi paras. Tačiau įstatymo kritikai teigė, kad suvienodinant terminus dėl priverstinio gydymo be teismo leidimo pasirinktas ilgesnis - trijų darbo dienų terminas, ir kad tai suvaržo žmogaus laisves.
Fizinio suvaržymo priemonės galėtų būti taikomos rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą atskiroje patalpoje. Fizinio suvaržymo priemones skiria tik gydytojas psichiatras, išskyrus atvejus, kai fizinio suvaržymo priemones būtina taikyti nedelsiant, kol asmuo bus pristatytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, kad gydytojas psichiatras įvertintų jo psichikos būklę.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
Fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti periodiškai, bet ne rečiau kaip kas 1,5 valandos vertinamas jų būtinumas ir jų taikymas nutraukiamas nustačius, kad nebėra jų taikymo pagrindų.
Tarptautiniai standartai ir teisės aktų atitikimas
Š.m. kovo 4 dieną profesorius Juan A. Méndez, Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas kankinimų klausimais, JT Žmogaus teisių tarybai pateikė ataskaitą apie kankinimus ir netinkamą priežiūrą sveikatos priežiūros įstaigose. Ši ataskaita reikšminga tuo, kad pirmą kartą aukščiausio lygmens JT ekspertas nustato, jog „nepriimtina, kad teisės aktai leidžia gydytojams prievarta teikti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas prieš jų valią. Vadinasi, teisės aktai turi būti pakeisti taip, kad pirmenybė priimant sprendimą būtų teikiama susijusio asmens nuomonei. Bet kokios formos ir trukmės suvaržymai ar atskyrimas turi būti draudžiami visur, įskaitant psichiatrijos ligonines.
Praeityje pasirodė Europos ekspertų grupės parengtos „Bendrosios Europos gairės dėl perėjimo nuo stacionarios prie bendruomeninės globos“ (angl. - Common European Guidelines on the Transition from Institutional to Community-based Care). Šis dokumentas parengtas remiant Europos Sąjungos Įdarbinimo, Socialinių reikalų ir lygių galimybių generaliniam direktoratu. „Bendrosios Europos gairės dėl perėjimo nuo stacionarios prie bendruomeninės globos“ apibendrina keletą metų trukusį konsultacijų, gerosios patirties bei ekspertizės kaupimo procesą ir įvairių Europos Sąjungos šalių patirtį.
Žmogaus teisių stebėsenos rezultatai atskleidė, jog stacionarios globos įstaigos pažeidžia visas bazines žmogaus teises - teisę į informaciją, privatumą, saugumą, galimybę pasirinkti ir priimti sprendimus, dalyvauti visuomenės gyvenime. Institucijose naudojamos represijos ir fiziniai suvaržymai, pasitaiko seksualinės ir fizinės prievartos atvejų. Tokia padėtis stacionariose globos institucijose iš esmės skiriasi nuo Europos Sąjungos postuluojamų ir ginamų vertybių.
Deinstitucionalizacija, Konvencija ir nacionalinės strategijos
Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu 2012 m. lapkričio 16 d. buvo patvirtintos Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgaliųjų asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strateginės gairės. Šio dokumento pagrindu ketinama rengti Neįgaliųjų vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgaliųjų asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategiją, pagal kurią iki 2030 metų bus pereita nuo institucinės prie bendruomeninės globos. Strategiją ketinama įgyvendinti pasitelkiant ES struktūrinės paramos lėšas, numatomas planuojant ES Struktūrinių fondų paramą Lietuvai 2014 - 2020 metais.
2010 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-854 dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, kuriuo ratifikavo 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimtus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą (toliau - Konvencija). Ratifikuotos Konvencijos tikslas - skatinti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Būdama Konvencijos šalimi nare, Lietuva turi reformuoti egzistuojančią teisinio neveiksnumo sistemą atsižvelgiant į Konvencijos 12 str. Konvencijoje siūloma pereiti nuo ribojančios neveiksnumo ir globos sistemos prie pagalbos neįgaliesiems asmenims patiems priimti sprendimus sistemos, kuomet būtų išlaikomas asmens teisinis veiksnumas veikti, spręsti.
Veiksnumo ribojimo, išankstinio nurodymo ir teisinės apsaugos siūlymai
2012 m. LR Teisingumo ministerijos parengtame įstatymų projektų pakete siūloma numatyti, kad veiksnumas galėtų būti ribojamas bet kokį psichikos sutrikimą turintiems asmenims, tačiau tik tose srityse, kuriose teismas, remdamasis sveikatos priežiūros įstaigų bei socialinių darbuotojų išvada, pripažintų tokį ribojimą šiam asmeniui būtinu. Taip pat siūloma numatyti galimybę asmeniui, kuriam dėl psichikos sutrikimų ar kitų priežasčių sudėtinga priimti geriausius jo interesus atitinkančius sprendimus, sudaryti pagalbos priimant sprendimus sutartį. Tuomet jam veikiant savarankiškai kartu su juo privalėtų dalyvauti jam pagalbą teikiantis asmuo.
Siūloma numatyti ir naują veiksnumo realizavimo priemonę - išankstinį nurodymą, kuriame asmuo galėtų numatyti: asmenis, kuriuos pageidautų, kad teismas skirtų ar neskirtų rūpintojais; išreikšti nuomonę dėl apgyvendinimo globos institucijoje; pateikti nurodymus, kaip turėtų būti tvarkomi su jo turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir pareigų įgyvendinimu susiję klausimai.
Tačiau nepaisant JT Neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimo, Teisingumo ministerija nesiūlo visiškai panaikinti neveiksnumo instituto. Šis įstatymų paketas yra rengiamas Teisingumo ministerijoje jau nuo 2012 m. vasaros.
Teisinė bazė, norminiai aktai ir nacionalinės gairės
Primename, jog Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas galioja dar nuo 1995 m. Šio įstatymo 16 straipsnyje numatoma, jog „be paciento sutikimo gydymas negali būti skiriamas, išskyrus atvejį, kai pacientas yra priverstinai hospitalizuotas dėl šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytų aplinkybių“. Šiuo atveju psichiatras informuoja pacientą ir (ar) jo atstovą apie priverstinio gydymo paskyrimą. Ši informacija įrašoma į medicinos dokumentus.
Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas ir jo pakeitimai turi būti vertinami kontekste su daugybe kitų teisės aktų: Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas X-1070 „Dėl psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo”, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Slaugos praktikos įstatymas, Narkologinės priežiūros įstatymas, bei sveikatos apsaugos ministro įsakymai reglamentuojantys psichiatrinės praktikos normas ir pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarką.
Kontrolė, peržiūra ir teisiniai apsaugos mechanizmai
Būtinybė tęsti priverstinį gydymą turi būti nuolatos peržiūrima. Priverstinis gydymas psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje prieš asmens valią yra labai griežtas jo fizinės laisvės apribojimas. Tai turėtų būti taikoma tik atidžiai apsvarsčius, ar tai yra tikrai būtina konkrečiu atveju. Be to, asmuo turėtų būti laikomas įstaigoje tik tol, kol jo priverstinis gydymas atitinka Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme numatytus pagrindus. Būtent todėl būtina nuolatos kontroliuoti priverstinio gydymo poreikį.
Peržiūros procesas teisme Lietuvoje Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas užtikrina, kad teisminiai mechanizmai būtų naudojami ginant asmens teises. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai ir JT konvencijos įpareigojimai reikalauja užtikrinti teisinę apsaugą, galimybę kreiptis į nepriklausomas institucijas bei užtikrinti efektyvias procedūras peržiūrai.
Priverstinio gydymo paaiškinimas | Australijos sostinės teritorijos psichikos sveikatos įstatymas
Strategijos trūkumas ir koalicijų iniciatyvos
Trūksta Lietuvoje 2007 m. patvirtintos Nacionalinės psichikos sveikatos strategijos principų ir elementų nuoseklaus įgyvendinimo aprašymo - t.y. nuoseklaus plano, kaip perkelti strategijos principus į praktinius teisės aktus ir paslaugų plėtrą. Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Psichikos sveikata 2030“, kuriai primininkauja, po intensyvių vidinių diskusijų pateikė sveikatos apsaugos ministrui poziciją dėl Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo. Koalicijos “Psichikos sveikata 2030” nariai yra pasirengę bendradarbiauti ir susitikus aptarti LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr.
Dovilė Juodkaitė, Karilė Levickaitė, doc. Lietuvoje žodžiai „deinstitucionalizacija“, „priverstinė hospitalizacija“ ar „neveiksnumas“ nėra dažnai išgirstami nei viešojoje erdvėje, nei politiniame diskurse. Šios frazės ne tik sunkiai ištariamos, tačiau ir menkai suvokiamos bei apipintos įvairiais mitais, neva tai neįmanomi, pernelyg sudėtingi procesai Lietuvoje. Kita vertus, terminas „bendruomeninės paslaugos“ politikų ir valdininkų lūpose linksniuojami taip dažnai, kad beveik galima patikėti, kad jos išties egzistuoja. Siekiant pažvelgti į situaciją objektyviau, kviečiame susipažinti su tarptautiniu mastu vykstančiais svarbiais procesais psichikos sveikatos priežiūros srityje.
Statistiniai duomenys: ligotumas ir ekonominė našta
SAM aiškinamajame rašte pateikiama statistika, kad Lietuvoje asmenų, sergančių psichikos sutrikimais, skaičius nuolat didėja, kaip ir visoje Europoje. 2007 metais šalyje ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais sudarė 55,59 atvejų tūkstančiui gyventojų, o 2016 metais - 73,41 atvejų tūkstančiui gyventojų.
| Metai | Ligotumas (atvejų tūkst. gyv.) |
|---|---|
| 2007 | 55,59 |
| 2016 | 73,41 |
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresiniai sutrikimai yra didžiulė ekonominė našta visuomenei ir užima ketvirtą vietą tarp visų ligų, sukeliančių didžiausią naštą. Anot rašto, jei išliks dabartinės demografinės-epidemiologinės tendencijos, iki 2020 metų depresijos našta, atsižvelgiant į visų ligų naštą, padidės iki 5,7 proc. ir bus antroji (po išeminės širdies ligos) iš ligų, dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai ir trumpėja gyvenimas.
Praktiniai žingsniai įstatymo projekte ir laukiamas poveikis
Planuojama didinti paslaugų priimtinumą ir prieinamumą įvairioms tikslinėms grupėms, pvz., dirbantiems ir besimokantiems asmenims, vaikams ir paaugliams, asmenims dėl psichikos ir elgesio sutrikimų stokojantiems gyvenimiškų įgūdžių ar motyvacijos nuosekliai ir pilnai dalyvauti gydymo procese. Horizontaliųjų principų įgyvendinimas: planuojant paslaugų plėtrą, prioritetas teikiamas ambulatorinių paslaugų plėtrai tuose regionuose, kur pagal gyventojų skaičių ir agreguotą sergamumo sunkiomis psichikos ligomis bei savižudybių skaičiaus rodiklį situacija šių paslaugų trūksta labiausiai, taip mažinant netolygumus savivaldybių lygiu, didesnę plėtrą planuojant toliau esančiose savivaldybėse.
Projektas neturės neigiamo poveikio lygių galimybių ir nediskriminavimo HP, įskaitant prieinamumo visiems reikalavimą, bus atsižvelgiama į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, laikomasi atitinkamų Chartijos nuostatų laikymosi reikalavimų.
Numatomi rezultatai
- Geresnis PSPP prieinamumas, integralumas ir tęstinumas;
- Kasmet 10 proc. mažesnis nusižudžiusiųjų, turėjusių psichikos ir elgesio sutrikimų, skaičius;
- Didesnė bendruomeninių paslaugų apimtis ir mažesnė institucionalizacija;
- Pagerintos paciento kelio koordinavimo paslaugos ir atvejo vadyba prie pirminės sveikatos priežiūros centrų.
Siekiant sėkmingai įgyvendinti įstatymo nuostatas, būtinas tęstinis teisės aktų suderinimas su tarptautiniais standartais ir praktinėmis gairėmis, aiškios kontrolės mechanizmų užtikrinimo procedūros, pacientų teisių stiprinimas bei bendruomeninių paslaugų kūrimas kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis.
tags: #psichikos #sveikatos #prieziuros #istatymo #projektas