Pradinė dabartinių temperamentų klasifikacijų kilmė yra senovės Graikijoje, kai Hipokratas laikė temperamento skirtumus susijusius su pagrindinių organizmo skysčių pusiausvyra. Tačiau dabartinis psichologinis mokslas dažnai remiasi Ivano Pavlovo teorija, kuris apibūdina sangviniko, choleriko ir flegmatiko psichinių procesų stiprumą, jų susijaudinimo ir nusiraminimo dinamiką. Vėliau išsivystė intravertiškumo-ekstravertiškumo papildomas vertinimas, kuris leidžia geriau suprasti žmogaus dėmesio krypties ir sąveikos su išoriniu pasauliu pobūdį.
Pagal pavlovinę psichofiziologiją ekstravertui dėmesys natūraliai krypsta į išorinį pasaulį - į žmogų šalia, jo elgseną ir aplinką, o intravertui vidinis pasaulis ir kūno pojūčiai lieka svarbiausiais. Ekstravertui svarbu kontaktų įvairovė, daugiau ryšių, galimybių ir lengvumas keisti partnerius. Intravertuiose dominuoja vidinės refleksijos, kūno pojūčiai ir savarankiška analizė, jie dažnai turi mažiau ryšių, bet renkasi kryptingai ir mokosi iš klaidų. Tuo pačiu intravertas nuolat turi vidinę kamerą, o ekstravertas - išorinį „įvykių scenarijų“ suvokimą, kuris lemia jų skirtingus bendravimo modelius.
Čia įtraukiami ir keli bendri temperamentų tipai: sangvinikas, cholerikas, flegmatikas ir melancholikas. Sangvinikas - aktyvus, prisitaikantis, greitai užsidegantis ir greitai nurimstantis, su aukštu reakcijos lygiu, mėgstantis naujus įspūdžius ir kontaktus. Cholerikas - impulsyvus, energingas, ryžtingas, bet linkęs į konfliktus ir sunkiai valdantis savo jaudulį; jo veiklos tempas yra aukštas, o reakcijos greitos. Flegmatikas - ramus, nuoseklus, kantrus, su žemesniu senzityvumu, tačiau aukštu reagavimo lygiu, kuris kartais gali pasireikšti vangumu ar užsidarymu. Melancholikas - jautrus, intravertiškas, apsaugotas nuo viešumos, su giliais jausmais, bet dažnai pesimistinis ir pasyvus.
Laiko išvada: temperamento komponentai ir jų įtaka bendravimui
Temperamentas yra įgimta ir mažai kintanti psichinė savybė, apibūdinanti žmogaus emocinį gyvenimą ir veiklą. Istoriškai temperamento tipai buvo skirstomi į keturias rases - choleriką, sangviniką, flegmatiką ir melancholiką - tačiau realybė rodo, kad grynų tipų pasitaiko labai retai. Dažniausiai žmogaus temperamente yra mišrios savybės, kurias lemia genetinis pagrindas, nervų sistemos tipas ir aplinkos poveikis. Taigi daugumai žmonių vyrauja vienas temperamento bruožas, bet neabsoliščiai: gali būti trumpalaikiai ar nuolatiniai svyravimai priklausomai nuo situacijų.
Pažintiniu požiūriu temperamentas veikia mūsų bendravimo stilių: ekstravertai linkę į išorinę įtrauktį ir aktyvų kontaktų ieškojimą, o intravertai labiau orientuojasi į vidinį pasaulį ir savo kūno pojūčius. Ambivertai - gebantys prisitaikyti prie skirtingų situacijų ir užmegzti santykius tiek su ekstravertais, tiek su intravertais. Žmonių skirstymas pagal reprezentacines sistemas (vizualus, audialus, kinestetikus ir digitalus) papildomai paaiškina jų bendravimo dinamiką, leidžiant geriau suprasti pašnekovo poreikius ir tikslus.
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
Tėra įdomu apie temperamentų įtaką kasdieniam bendravimui
Sangvinikas dažnai yra mobilesnis, emocingas ir sugebantis greitai prisitaikyti, nors gali būti linkęs į paviršutinišką bendravimą. Melancholikas pasižymi dideliu jautrumu, vidiniu dėmesiu ir stipriomis emocijų reakcijomis į aplinkos pokyčius, kartais pasireiškiančiomis pesimizmu. Cholerikas, nors energingas ir iniciatyvus, sužadina konfliktus dėl intensyvaus susijaudinimo. Flegmatikas, matuojantis savo veiklą ramiai ir nuosekliai, išsaugo stabilumą, kartais rizikuodamas tapti vangumu. Šioje įvairovėje kelių tipų deriniai lemia jaučiamą asmenybės stilių, gebėjimą spręsti problemas, konfliktų valdymą ir socialinę adaptaciją.
Taip pat pažymėtina, kad temperamento įtaką sustiprina savigarbos lygis. Aukšta savigarba dažnai skatina atsakingą elgesį, savarankiškumą ir optimizmą, o žema - gali skatinti priklausomybę nuo kitų ar vidinę pesimistinę nuostatą. Įvairūs emociniai išgyvenimai paverčia žmogų labiau jautriuoju ar atspariu, kai tuo tarpu repesenzinės sistemos gali padėti geriau atpažinti pašnekovo poreikius ir tikslus bendravimo metu.
Bendravimo ypatybės su skirtingais temperamentais
Bendraujant su choleriku svarbu būti nuolaidžiam, vengti spaudimo ir nepersistengti keisti jo elgesio; jo spontaniškas kalbos ir veiksmų ritmas gali būti sumišęs dėl jo nuolatinio susijaudinimo. Su sangviniku - reikia būti atviram jų improvizacijoms, kalbai ir entuziazmo išraiškoms, bet būti pasiruošus išlaikyti konstruktyvią diskusiją, nes jų nuomonės gali būti paviršutiniškos. Su melancholiku rekomenduojama vengti garsinių streso šaltinių, būti švelniam ir palaikyti, suteikti laiko prisitaikyti prie pokyčių. Su flegmatiku reikia duoti laiko apmąstymams, aiškiai prisitaikyti prie jo tempo ir laikytis praktinio požiūrio į užduotis.
Nepaprastai svarbu yra gebėjimas suprasti, kodėl žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi. Kartais elgesys yra įtakoje ankstesnių patirčių, meilės ir saugumo jausmo stokos vaikystėje. Isteriniai ar pikčiurnos bruožai gali kilti iš įvairių emocinių arba praktinių sunkumų - prievartos patirties, vienišumo ar nuolatinių konflikto lygčių šeimoje. Tačiau svarbiausia - ne būti teisiam, o ieškoti konstruktyvaus ryšio, atvirai išreikšti jausmus ir ugdyti gebėjimą dialogą bei kompromisus, kai tik įmanoma.
Priklausomai nuo situacijos, tam tikri teiginiai ir pavyzdžiai iš išorės gali būti pritaikomi praktinėje kasdienybėje: pavyzdžiui, sangvinikas Vida gali greitai adaptuotis naujoje mokykloje, bet paviršutiniškai gali palaikyti ryšius; cholerikas gali greitai įsivelti į konfliktą, bet ir greitai susitarti. Melancholikas gali būti sunkiai prisitaikantis, bet pasižymi giliu supratimu ir atsakingumu. Flegmatikas - kantrus darbuotojas, bet gali trūkti iniciatyvos. Šie bruožai gali būti išryškinami tik teikiant organizuotą ir gerai struktūrizuotą bendravimą, kuris atitiktų kiekvieno temperamento ypatybes.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui
Atkreipti dėmesį verta, kad savigarba, reprezentacinės sistemos ir temperamentas po tam tikrų aplinkybių gali keistis arba pasikeisti. Vertinant žmogų reiktų įtraukti ne tik jo prigimtį, bet ir aplinkos poveikį, asmenines patirtis bei gebėjimą keisti savo elgesį, skaityti situacijas ir prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Galiausiai, svarbu atskleisti, kad nors temperamentas lemia tam tikrą elgesio stilių, jis nereiškia žmogaus dorovės ar socialinio vertingumo. Net ir turint vieną dominuojantį temperamentą, galima išmokti valdyti save, gerinti bendravimą ir siekti asmeninės harmonijos.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
tags: #psichikos #procesu #eigos #paslankumo #ir #pusiausvyros