Psichikos liga - tai terminas, apimantis platų psichikos sveikatos sutrikimų spektrą, turintį įtakos nuotaikai, mąstymui ir elgesiui. Šie sutrikimai gali smarkiai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę, santykius ir gebėjimą atlikti kasdienę veiklą.
Ką reiškia „psichikos sutrikimas” ir kaip jis klasifikuojamas?
Šiame poskyryje aprašomi psichikos sutrikimai, kuriuos jungia bendra etiologija, t. y. aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Ji gali būti pirminė, kai liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas tiesiogiai veikia smegenis; arba antrinė, kai sisteminės ligos ir sutrikimai pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų ar sistemų.
Diagnozės padeda komunikuoti - diagnozės yra būdas trumpai perduoti pagrindinę informaciją tarp specialistų. Diagnozės padeda kaupti duomenis atliekant empirinius tyrimus - žmonės, kuriems yra nustatytos vienodos diagnozės, yra individualūs, tačiau taip pat ir panašūs, todėl atliekant tyrimus lengviau kaupti duomenis, kurie tinka tokioms specifinėms tiriamųjų grupėms.
Diagnostiniai ir konceptualūs kriterijai
Kalbant apie psichikos sutrikimus situacija yra kiek sudėtingesnė, nes objektyvūs biologiniai pokyčiai čia ne visada fiksuojami. Taigi, kalbant apie psichikos sutrikimus, apibrėžti, kas yra nukrypęs elgesys yra sudėtinga. Dažniausiai vadovaujamasi keletu kriterijų (Davison, Neale, Kring, 2004).
- Statistinio retumo kriterijus - nukrypusiu laikomas elgesys, kuris yra retai sutinkamas.
- Nukrypimas nuo socialinių normų - nukrypusiu laikomas elgesys, kuris kelia grėsmę ar nerimą aplinkiniams (pavyzdžiui agresyvumas).
- Asmeninio diskomforto kriterijus - būsena laikoma sutrikimu, jei tai nemalonu pačiam žmogui.
- Negalios ar sutrikusio elgesio buvimas - negale vadinama būsena, kai asmuo negali pilnavertiškai funkcionuoti kokioje nors svarbioje gyvenimo srityje.
- Netikėtumo kriterijus - sutrikusiomis laikomos reakcijos, kurios yra netikėtos ir neatitinka situacijos (pavyzdžiui nevaldomas grėsmės ir nerimo jausmas, kai nerimauti nėra priežasties).
Taigi, nėra vieno aiškaus kriterijaus, kuris leistų spręsti, ar elgesys yra sutrikęs, ar ne. Kadangi mes negalime spręsti pagal vieną požymį, psichiatrijoje stengiamasi sudaryti požymius rinkinius, tokiu būdu bandant apsidrausti nuo perdėto sutrikimų diagnozavimo. “Tai kliniškai reikšmingas elgesys arba psichologinis sindromas, arba struktūra, kuri būdinga individui, ir kuri susijusi su patiriamu distresu ar negale (t.y. sutrikusiu funkcionavimu vienoje ar keliose svarbiose gyvenimo sferose), arba padidėjusia kančios, mirties, skausmo, negalios ar laisvės praradimo rizika. Šis sindromas ar struktūra neturi būti kultūriškai sankcionuota ar tikėtina reakcija į tam tikrus įvykius. Nesvarbu, kokia yra priežastis, tai turi būti elgesio, psichologinio ir biologinio funkcionavimo sutrikimas individe.”
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
Organiniai smegenų sutrikimai ir susijusios demencijos formos
Demencija (F00-F03) - tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Sąmonė sutrikusi nebūna. Paprastai pažinimo proceso sutrikimus lydi, o kartais būna iki jų atsiradimo, emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas.
Alzheimerio liga yra nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai.
Demencija yra smegenų infarkto, sukelto kraujagyslinio susirgimo, pavyzdžiui, hipertoninės ligos, rezultatas. Infarktai paprastai būna maži, bet jų efektai kumuliuojasi. Paprastai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse. Šiuo atveju anamnezėje galima hipertenzija ir išeminės destrukcijos židiniai smegenų pusrutulių baltojoje medžiagoje.
Demencija ne dėl Alzheimerio ligos ar smegenų kraujagyslių pažeidimo. Progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius. Hantingtono liga paveldima autosominiu-dominantiniu būdu. Simptomų dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje. Demencija, kuri atsiranda nustatytos Parkinsono ligos fone.
Specifinės organinės būklės
- Amnezinis sindromas - tai sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimu. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei.
- Sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei.
- Sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais.
- Sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis.
Šis sutrikimas gali atsirasti prieš, kartu arba po daugelio smegenų ir sisteminių infekcinių ar somatinių sutrikimų. Nebūtinai randamas pirminis neurologinis smegenų pakenkimas. Šis sutrikimas turi būti skiriamas nuo poencenfalitinio sindromo (F07.1) ir potrauminio sindromo (F07.2), atsižvelgiant į skirtingą etiologiją, švelnesnius ir ne tokius gausius simptomus bei trumpesnę eigą.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui
Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai. Šis sindromas apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.
Psichoaktyviųjų medžiagų sukeliami sutrikimai (F10-F19)
Šis poskyris apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu. Trečiasis kodo ženklas nurodo vartotą medžiagą, o ketvirtasis - klinikinę būklę. Kodai turi būti naudojami kiekvienai atskirai medžiagai, kaip reikalaujama, bet reikia pažymėti, kad ne visi keturženkliai kodai gali būti pritaikyti visoms medžiagoms.
Identifikuoti vartotą psichoaktyviąją medžiagą reikia remiantis kiek įmanoma daugiau šaltinių: anamneze, objektyviu kraujo ir kitų kūno skysčių mėginių tyrimu, būdingais somatiniais ir psichologiniais simptomais, klinikiniais požymiais ir elgesiu bei kitais šaltiniais, tokiomis kaip paciento turimi narkotikai ar trečiųjų asmenų liudijimai.
| Subklasė | Aprašymas |
|---|---|
| .0 ūmi intoksikacija | Tai būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas ir elgesys. |
| .1 žalingas vartojimas | Tai psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai. |
| .2 priklausomybės sindromas | Elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, atsirandantis dėl kartotinio medžiagos vartojimo. |
| .3 abstinencijos būklė | Simptomų grupė, atsirandanti susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio vartojimo. |
| .5 psichozinis sutrikimas | Psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo. |
| .6 amnezinis sindromas | Didelis lėtinis trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimas, dažnai susijęs su tam tikrų medžiagų vartojimu. |
| .7 rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas | Kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai, užsitęsiantys ilgiau nei tiesioginis medžiagos poveikio laikotarpis. |
Dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį, tačiau sutrikimo diagnozė turėtų būti klasifikuojama (kai tai įmanoma) pagal medžiagą arba jų klasę, kuri sukėlė ar labiausiai prisidėjo prie klinikinio sindromo atsiradimo.
Schizofreniniai ir kiti psichoziniai sutrikimai
Šis skyrius apima svarbiausią šios grupės sutrikimą šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir didesnę grupę ūminių bei praeinančių psichozinių sutrikimų. Šizofreniniams sutrikimams apskritai yra būdingi esminiai ir specifiniai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai.
Šizofreninių sutrikimų eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu, gali būti vienas arba daugiau epizodų su visiška arba daline remisija. Šizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra ryškių depresijos ar manijos simptomų, nebent yra aišku, kad šizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Šizofrenija taip pat neturi būti diagnozuojama, esant aiškiai smegenų ligai, narkotinei intoksikacijai ar abstinencijai.
Nuotaikos sutrikimai, asmenybės sutrikimai ir kiti sindromai
Sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus.
Tai sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas.
Tai sutrikimas, kuriam būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, kai atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, bandant atlikti užduotį, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Šie simptomai yra nepakankami demencijos (F00-F03) arba delyro (F05) diagnozėms nustatyti. Ši diagnozė turi būti nustatoma tik esant ryšiui su somatine patologija ir neturi būti naudojama, jei yra bet kuris psichikos ar elgesio sutrikimas, klasifikuojamas F10-F99.
Psichikos sveikatos ir ligos santykis: biopsichosocialinis požiūris
Galinė psichologinė perspektyva ragina gilintis ne tik į simptomus ir diagnozę, bet ir į subjektyvų sergančio žmogaus patyrimą. Klinikinėje psichologijoje yra naudojamas trijų komponentų ligos modelis (Šulte 2002). Bloga savijauta nėra visiškai tiesioginė ligos pasekmė. Kaip nurodo Kleinmanas, bloga savijauta remiasi individo patyrimu ir suvokimu, apimančiu tiek tiesiogiai iš ligos kylančias problemas, tiek socialines reakcijas į ligą. Psichologinį sutrikimo komponentą, arba savijautą, formuoja kultūriniai, prasminiai, simboliniai aspektai, ir prasmės, kurias kuria pats žmogus, patirdamas ligos procesą.
PSO sveikatos apibrėžtis vertinga tuo, jog aiškiai nurodo, kad sveikata yra daugiamodalis reiškinys, turintis biologinį, psichologinį ir socialinį komponentus ir organizuojant sveikatos priežiūrą kiekvienam iš šių komponentų turi būti skiriamas dėmesys. Suvokti PSO siūlomą sveikatos sampratą dažnai trukdo siauresnis medicininis požiūris į sveikatą.
Pozityviosios psichikos sveikatos modeliai
Remiantis pozityviuoju modeliu, psichikos sveikata suprantama kaip tam tikrų savaime vertingų asmens savybių ar charakteristikų, tokių kaip teigiamas savęs vertinimas, sugebėjimas priimti pokyčius, subjektyvus gerovės jausmas ir kt., buvimas. Jahoda išskiria šešis psichikos sveikatos kriterijus: teigiamas požiūris į save; augimas, vystymasis ir savęs aktualizavimas; darni asmenybė; autonomiškumas, geras realybės suvokimas ir meistriškumas, apimantis gerus adaptacinius gebėjimus.
Antonovsky salutogenezės teorija akcentuoja tris psichikos sveikatos komponentus: sugebėjimą suprasti, suvaldyti situaciją ir suprasti situacijos prasmę. Šių trijų komponentų - suvokimo (kognityvinis), valdymo (instrumentinis/elgesinis) ir prasmės (motyvacinis) - buvimas lemia asmens vidinę darną (sense of coherence) ir sugebėjimą pasinaudoti bendraisiais atsparumo ištekliais.
Funkcinis ir subjektyvios gerovės modeliai
Remiantis funkciniu psichikos sveikatos modeliu, psichikos sveikata apibrėžiama kaip procesas, kurį lemia tiek praeities, tiek dabarties veiksniai, asmeniniai ištekliai ir gyvenimo įvykiai, socialiniai įvykiai bei įvairios pasekmės. Socialinės struktūros ir ištekliai - apima socialinių struktūrų palankumą/nepalankumą psichikos sveikatai.
Subjektyvios gerovės modelis remiasi asmens kognityviniu ir emociniu savo gyvenimo įvertinimu. Skiriami trys subjektyvios gerovės komponentai: bendras pasitenkinimas gyvenimu, teigiamas emocingumas ir neigiamas emocingumas.
Prevencija, atpažinimas ir pagalba
Psichikos ligos supratymas yra labai svarbus ne tik sergantiems asmenims, bet ir visai visuomenei, nes tai skatina empatiją, mažina stigmą ir skatina asmenis kreiptis pagalbos. Skatinkite juos kreiptis profesionalios pagalbos, pasiūlykite savo paramą ir išklausykite be vertinimo. Įspėjamieji ženklai yra staigūs nuotaikų svyravimai, socialinės veiklos atsisakymas, mintys apie savęs žalojimą ir drastiški elgesio pokyčiai.
Psichikos ligų gydymas dažnai apima medicininių ir terapinių metodų derinį. Gydymas gali apimti vaistus, psichoterapiją, gyvenimo būdo pokyčius ir alternatyvią terapiją. Nors kai kurias psichines ligas galima veiksmingai valdyti arba išspręsti, kitoms gali prireikti nuolatinio gydymo ir palaikymo.
Būkite šalia, išklausykite, padrąsinkite kreiptis pagalbos ir sužinokite daugiau apie jų būklę. Šis straipsnis skirtas tik informaciniams tikslams ir nepakeičia profesionalios medicininės konsultacijos.