Psichikos sveikata yra daugialypis fenomenas, kuris apima emocinę, psichologinę ir socialinę asmens gerovę. Ji lemia, kaip mes jaučiamės, galvojame ir elgiamės. Geros psichikos sveikatos užtikrinimas padeda įveikti stresą, bendrauti su kitais ir priimti sprendimus. Tačiau asmenys, patiriantys elgesio ir psichikos sutrikimus, susiduria su papildomais iššūkiais savarankiškai įveikiant įprastus gyvenimo sunkumus, realizuojant savo gebėjimus ir įsiliejant į visuomenę.
Šiame straipsnyje aptarsime psichikos ir proto negalią turinčių asmenų bendravimo su artimaisiais ypatumus, socialinių darbuotojų patirtį dirbant su šia grupe asmenų bei bendruomenės psichiatrijos raidą ir jos įtaką neįgaliųjų integracijai.
Psichikos ir proto negalią turinčių asmenų iššūkiai
Kaip rodo daugybė atliktų tyrimų bei darbo praktika socialinėje srityje, bendradarbiaujanti su medicinos srities specialistais, psichikos ir elgesio sutrikimą turintis asmuo patiria iššūkių savarankiškai įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, stresą, realizuoti savo gebėjimus mokytis, produktyviai dirbti, taip įsiliejant į įprastą visuomenės gyvenimą, išbūti harmonijoje su patiriamais iššūkiais ir siekti gerinti gyvenimo kokybę. Dėl vykstančių fizinių ir emocinių svyravimų, asmeniui tampa sunkiau priimti net ir menkiausius sprendimus ar atlikti, atrodytų, paprasčiausius kasdienius dalykus (pvz. pavalgyti, tinkamai apsirengti, naudotis buitiniais prietaisais ir pan.), taip pat kyla iššūkių jo socialiniam gyvenimui - tampa sudėtinga kurti santykius, savarankiškai formuoti gyvenimą, krenta jo gyvenimo kokybės lygis.
Didelis indėlis įtraukiant asmenį į visuomenę tenka pačiai visuomenei. Nepaisant šalies mastu dedamų pastangų gerinti sutrikimus patiriančių asmenų gyvenimo kokybę, Lietuvoje vis dar susiduriama su psichikos ir elgesio sutrikimus turinčių asmenų stigmatizacija. Negatyvus požiūris bei nepagarbus elgesys šių asmenų atžvilgiu užkerta jiems kelią į visapusišką socialinę integraciją, adaptaciją ir pojūtį būti bendruomenės dalimi.
Labai svarbu, kad susidūrus su sudėtingesniu gyvenimo laikotarpiu asmenys, patiriantys elgesio ir psichikos sutrikimus, neliktų vieni, o šeimos gautų reikalingų žinių, palaikymą šiame kelyje.
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
Socialinių darbuotojų vaidmuo
Socialiniai darbuotojai pagrindiniai socialinių paslaugų teikėjai, jie padeda asmenims susiduriančiais su problemomis, kurių patys negali išspręsti. Socialiniai darbuotojai sprendžia problemas bendradarbiaudami su kitų profesijų specialistais. Socialinis darbuotojas - tai specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su visuomene, padėti jam integruotis į ją ir skatinti pilnavertį žmogaus socialinį funkcionavimą, padėti atstatyti arba sukuri kliento ryšius su jo artimaisiais.
Socialinio darbuotojo darbas su psichikos negalią turinčiais asmenimis yra labai svarbus, sugebantis pagerinti kliento emocinę būklę, padedantis integruotis į visuomenės gyvenimą. Siekdami šio tikslo socialiniai darbuotojai taiko įvairius būdus bei priemones. Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centras „Šeimos slėnis“ teikia kompleksinę pagalbą psichikos ir elgesio surikimus turintiems asmenims, kuriems dėl kompleksinių sveikatos sutrikimų pripažįstama ir nustatoma lengva, vidutinė arba sunki negalia.
„Šeimos slėnyje“ dirbantys socialiniai darbuotojai turi reikalingų žinių su negalią patiriančiais paslaugų gavėjais, sudaro Individualų paslaugų gavėjo socialinės globos planą. Įgyvendinant šį individualų, pagal asmens poreikius sudarytą planą, taikomi šiuolaikinio socialinio darbo metodai.
Šiuolaikiškas, individualus socialinis darbas su paslaugų gavėju apima tiesioginį ir asmeninį bendravimą. Dirbant su centre gaunančiu socialines paslaugas asmeniu - paslaugų gavėju, svarbu parinkti tokį metodą, kuris labiausiai atitiktų paslaugų gavėjo poreikius. Metodo parinkimas priklauso nuo paslaugų gavėjo situacijos, poreikių ir galimybių: svarbu nekelti per didelių, greitai nepasiekiamų lūkesčių ir kartu nenuvertinti paties asmens galių.
Šiame procese yra, visų pirma, svarbiausia tikėti tuo, ką darote ir tuo, kad paslaugų gavėjui pavyks, įkvėpti jam pasitikėjimo savimi, kuris yra savarankiškumo pamatas. Mažiausias pasiekimas - tai didelis sėkmės žingsnis į paslaugų gavėjo ateitį.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui
Kompleksinių paslaugų centras „Šeimos slėnis“ teikdamas socialinės globos paslaugas nepamiršta paslaugų gavėjo teisių, užtikrinant jam orią, saugią aplinką, taip pat teisę būti informuotam apie dienos veiklų eigą, užimtumą, dienos veiklos seką ir pan.
Elgesio ir psichikos sutrikimus patiriančių asmenų gyvenimo istorijos labai skirtingos, individualios ir unikalios, jiems labai svarbus visuomenės/bendruomenės palaikymas ir supratimas. Harmonija su aplinka ir savimi - tai kiekvieno bendruomenės nario indėlis.
Socialinio darbuotojo veikla dirbant su psichikos negalią turinčiais asmenimis:
- Žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimų stiprinimas.
- Ryšių su visuomene atstatymas.
- Pagalba integruojantis į visuomenę.
- Pilnaverčio žmogaus socialinio funkcionavimo skatinimas.
- Kliento ryšių su artimaisiais atstatymas arba sukūrimas.
Metodai, taikomi socialinių darbuotojų:
- Socialinės istorijos metodas
- Bendravimo (alternatyvios komunikacijos) metodas
- Miško terapijos metodas
- Socialinių dirbtuvių metodas
- Finansinio raštingumo metodas
- Atvejų aptarimų metodas
- Savęs pažinimo metodas
- Poilsio metodas
- Motyvacinės sistemos metodas
- Tvarumo metodas
- Aplinkos pažinimo metodas
- Lytiškumo ugdymo metodas
- Intermodalinis meno terapijos metodas
- Bendruomeniškumo metodas
- Advokacijos/vadybininko metodas
- Saugios intervencijos ir/ar AVEKKI metodas
Bendruomenės psichiatrijos raida
Psichikos ligos egzistavo visais žmonijos gyvavimo laikotarpiais. Jos paplitusios visame pasaulyje, tarp skirtingų rasių, lyčių, nepriklausomai nuo socialinės padėties. Daugybė atliktų tyrimų psichikos sveikatos srityje patvirtina, kad pasaulyje apie trečdalis žmonių vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu susiduria su psichikos sutrikimais. Tokie asmenys ir jų šeimos dažnai patiria įvairiausius iššūkius - visuomenės stigmą, nerimą dėl ateities - tenka išmokti gyventi ir prisitaikyti esamoje situacijoje, mokytis iš naujo atrasti stiprybės šaltinius, neprarasti motyvacijos ištikus kriziniams atvejams.
Šiuolaikinio globalaus pasaulio situacija rodo, jog asmenų, patiriančių elgesio ir psichikos sutrikimus vis daugėja. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis - nuo 2024 m. Psichikos sveikatos plane (Comprehensive Mental Health action Plan) 2013-2030 m., iškeltuose tiksluose numatyta - užtikrinti asmeniui visapusišką, integruotą ir atsakingą sveikatos ir socialinę priežiūrą, vietos bendruomenės lygmeniu.
Socialinės psichiatrijos atsiradimas buvo glaudžiai susijęs su visuomenės industrializacija, miestų infrastruktūros ir socialinių-ekonominių klasių atsiradimu. Būtent XIX amž. Europoje ir JAV, atsiradus specializuotų psichiatrijos ligoninių, į kurias buvo sutelkiami visomis psichikos ligomis sergantys pacientai, kaupėsi psichiatrijos mokslo ir praktikos žinios. Tokiose ligoninėse formavosi akademinė psichiatrija, nes šių ligonių specialistai stebėdami ir aprašydami įvairias patologines būklės, nustatė psichikos ligų dėsningumus, bandė atrasti naujų gydymo metodų.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
Dažniausiai tokios ligoninės buvo statomos toli nuo miestų, jose buvo gydoma ir slaugoma neretai po keletą tūkstančių pacientų. Dauguma jų - visą likusį gyvenimą. Toks institucinės globos modelis rėmėsi vadinamąja „totalinė globa“- patenkinti visus paciento poreikius (medicininius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, dvasinius ir kt.). Manyta, kad pacientas turi būti pasyvus globos priėmėjas ir slaugomasis.
Aplink psichiatrijos ligonines formuodavosi savotiška uždaros bendruomenės infrastruktūra su savo mokykla, bažnyčia, dirbtuvėmis ir net kapinėmis. Tai formavo bendruomenės nuostatą, kad psichikos ligoniai geriausiai gali prisitaikyti tik izoliuotuose, specialiai jiems pritaikytuose aplinkose, maksimaliai specialistams prižiūrint ir kontroliuojant. Taip pat buvo formuojama klaidinga nuostata, kad psichikos ligos yra nepagydomos.
Kartu visuomenėje plito idėjos, kad eugenika gali pakeisti visuomenės sveikatos problemų paplitimą, ypač proto ir psichikos sveikatos problemų. Tai padėjo pagrindus neigiamoms nuostatoms proto ir psichikos negalę turinčių asmenų atžvilgiu. Ir XX a. viduryje tai konsteliavosi žiauriausiu istorijoje būdu, kai eugeniką buvo pradėta taikyti praktikoje nacistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse. Nuo 1939 m.
Pokario bendruomenės psichiatrijos raida Vakarų Europoje ir JAV buvo kaip atsakas į šiuos karo nusikaltimus. Jos vertybės buvo priešingos nacių socialinės psichiatrijos vertybėms - deinstitucionalizacija ir neįgaliųjų socialinė integracija - ir rėmėsi socialinių bei elgesio mokslų pasiekimais.
Deinstitucionalizavimas - tradicinių psichiatrijos pagalbos įstaigų skaičiaus mažinimas lygiagrečiai plėtojant bendruomeninę pagalbą. Didelių psichiatrijos ligoninių deinstitucionalizacija prasidėjo JAV 1955 m. Ją paskatino veiksmingų vaistų psichozės simptomams kontroliuoti atsiradimas, pakitusios visuomenės ir valdžios nuostatos į žmones su psichikos negale, socialinės infrastruktūros didėjimas, pagalbos tarnybų kūrimasis.
Visuomenės ir administracijos nuostatoms keistis didelės įtakos turėjo Irvingo Gofmano darbai apie psichiatrijos ligonines ir stigmą. Taip pat teigiamas postūmis, kuriantis bendruomenės psichiatrijai, buvo pacientų teisių gynimo judėjimai. Kai kurie jų tapo antipsichiatrijos judėjimais su radikaliais reikalavimais uždaryti visas psichiatrijos institucijas, nes vertino psichikos sutrikimus kaip normalų atsaką į „išprotėjusią“ visuomenę, ir tai nepadėjo geresnės kokybės paslaugų sukūrimui bendruomenėje.
Dalį pacientų neplaninga deinstitucionalizacija išvadavo iš institucijų, tačiau „įkalino“ bendruomenėje, kurioje jie tapdavo benamiais ir baigdavo gyvenimą atskirtyje ir izoliacijoje.
Komunistinėse valstybėse socialinė psichiatrija rėmėsi dispanserio modeliu. Vienoje ligoninėje buvo koncentruojamos visos paslaugos tiek stacionarinės, tiek ambulatorinės. Pacientų srautų diferenciacijos nebuvo. Personalas buvo paskirtas aptarnauti pacientus, gyvenančius tam tikroje teritorijoje (apylinkėje). Psichiatrai teikdavo ambulatorinės konsultacijas, kai kur būdavo įsteigtas dienos stacionaras. Aktyvi pacientų priežiūra bendruomenėje būdavo vykdoma vadinamųjų „patronažinių“ slaugytojų.
Bendruomenės psichiatrija buvo labai ideologizuota ir siekė psichiškai neįgalių žmonių ir tiesiog kitaip mąstančių piliečių totalinės kontrolės. Po komunistinės sistemos žlugimo, daugelis bendruomenės psichiatrijos užuomazgų, tarp jų ir teigiamai vertinamų, deja, taip pat žlugo. Pvz., saugaus darbo vietų skaičius Lietuvoje psichikos ir proto negalės asmenims nuo 1990 iki 2004 m. sumažėjo daugiau nei 10 kartų. Tik per pastarąjį dešimtmetį vėl kuriasi bendruomenės psichiatrijos įstaigos, telkiasi jose dirbantys specialistai.
Pradėti mokyti naujų specialybių darbuotojai (socialinio darbo, ergoterapijos ir kt.). daugiausia jų iniciatyva kuriamos sutrikusios psichikos pacientams naujos socialinės integracijos galimybės. 2004 m. Ilgai sergančių pacientų priežiūra, dienos stacionaro paslaugos. Paskutiniais dešimtmečiais dienos centrai įgavo didelę reikšmę tarp įvairių kitų nestacionarinio gydymo formų.
Daugumą autorių pabrėžia, jog dienos skyrių tinklas buvo išplėtotas orientuojantis į visus psichikos liginius, tačiau ši gydymo forma tinkamiausia sergantiems šizofrenija. Tik apie 3,3% iš hospitalizuojamų pacientų yra gydomi dienos stacionaruose, tačiau tokio tipo įstaigose galėtų gydytis 15-60% viso stacionaruose gydomo kontingento. DS tinka potrauminio streso sutrikimams, depresijos būklėms ir įvairioms krizinėms situacijoms gydyti.
DS užtikrina medikamentinį gydymą ir medicininę globą, psichoterapiją ir naujų įgūdžių įgijimą. Dalinis hospitalizavimas (DH)- ambulatorinio gydymo programa, apimanti diagnostiką bei medicininės, psichiatrines, psichosocialines gydymo formas ir darbinio (profesinio) rengimo pradmenis. Programa skirta rimtais psichikos sutrikimais sergantiems pacientams, kuriems reikalingas intensyvus ir įvairiapusiška gydymas. Unikali DH savybė yra ta, kad pacientas dalį laiko praleidžia savo aplinkoje, o dalį - dienos stacionare.
Svarbiausia vertybė - atviras psichiatrijos modelis. Dienos skyrius yra gera mokykla visam personalui, daug laiko praleidžiama betarpiškai bendraujant su pacientais. Dienos skyrius geriau veikai visuomenę. Kai kurias atvejais šeima trukdo gydyti. Didesnė galimybė atsisakyti gydymo, nutraukti jį (dėl organizacinių ir transporto keblumų).
Ankstyvosios pagalbos tarnybos, pagalbos krizėje ekipos ir pagalba namuose: darbo principai, tikslinės pacientų (ir kitų asmenų) grupės ir teikiamos jiems paslaugos. Ankstyvosios intervencijos tarnybos - tai specializuotos medicinos tarnybos, teikiančios kompleksinę pagalbą vaikams, turintiems raidos sutrikimų, bei šių vaikų šeimoms. Pediatrai, neurologai bei neonatologai anksti išaiškina raidos sutrikimus, tačiau pilnai neužtikrina vaiko psichologinės ir socialinės raidos aspektus. Šią spragą siekia užpildyti ART, kurios vaikus lanko ir aktyviai juos stebi namuose bei konsultuoja tėvus.
Psichiatrinė krizė - tai kliniškai reikšmingų psichikos ir elgesio sutrikimų simptomų ir sindromų atsiradimas asmenims: a) jau ankščiau patyrusiems psichikos ir elgesio sutrikimus ar/ir gavusiems psichiatrinę pagalbą ar gydymą; b) kuriems psichologinės krizės įveikimas užsitęsė ir tapo patologinių procesu. Abiem atvejais socialinė veikla dėl simptomų tampa ženkliai sutrikdyta.
Psichiatrijos krizių intervencija - tai psichiatrinės paslaugos, esantiems krizinėje situacijoje (ūmios būklės dėl psichikos ligos; suicidinis elgesys, emocinis stresas, sutrikdantis adaptaciją ir kt. situacijos) pacientams. Šios paslaugos tikslas yra krizinės situacijos simptomų įvertinimas ir jos stabilizavimas. Psichiatrijos krizių intervencijos paslaugą teikia krizių intervencijos komanda, teikianti ambulatorinės (trukmė įvairi, pasaulyje 4-8 sav.), stacionarines (ne ilgiau 10 parų), pertraukiamo dienos stacionaro paslaugas (30 darbo, 40-42 kalendorines dienas) bei neatidėliotinas konsultacija psichiatrinės ligoninės priėmimo kambaryje.
Krizių intervencijos komandą sudaro: gydytojas psichiatras - komandos koordinatorius, medicinos psichologas, psichoterapeutas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas. Kiti specialistai konsultuoja pagal poreikį. Gydymo tikslai yra įgyvendinami darbą organizuojant komandiniu principu. Tai kompleksinis ir intensyvus gydymas, derinant įvairius psichikos sutrikimų gydymo būdus, taikomus specialistų komandos. Komandos darbui vadovauja gydytojas psichiatras.
Aktyvus gydymas bendruomenėje- šis metodas yra priešingybė vadinamajai „kabinetinei psichiatrijai“, profesionalai aktyviai siekia dažnai susitikti su pacientu įvairiuose jo aplinkose, kad galėtų tinkamai pritaikyti įvairius gydymo ir reabilitacijos metodus. AGD taikomas šizofrenija ir šizofrenijos spektro sutrikimais sergantiems ar piktnaudžiaujantiems psichotropinėmis medžiagomis bei esantiems teisėsaugos pareigūnų akiratyje, dažnai patenkantiems į psichiatrijos ligonines.
Europoje ši paslauga neseniai pradėta diegti bendruomenės psichiatrijoje. Tokios komandos dirba DBritanijoje, Danijoje, Olandijoje. Aktyviai gydoma paciento namuose (jei pacientas benamis- jo gyvenamoje aplinkoje). Kontaktą su profesionalais pacientas gali palaikyti visą parą, visus metus be poilsio dienų.
AGB teikia tarpdisciplininė 10-12 psichikos sveikatos specialistų komanda, kurie teikia visas medicinines, socialines, psichologines, psichoedukacines, ergoterapijos, psichosocialines reabilitacijos ir kt. reikalingas paslaugas. Priešingai nei atvejų vadyba, AGB netarpininkauja tarp paciento ir skirtingų paslaugų teikėjų, o visas paslaugas teikia tiesiogiai. Suformuota AGB komanda aptarnauja iki 80-120 tikslinės grupės pacientų (iki 80 kaime, iki 120 mieste). Susitikimai su sunkiai sergančiais ir blogai adaptuotais pacientais vyksta net keletą kartų per dieną. Dėl to AGB komanda turi būti ypač mobili ir aprūpinta šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis.
Kadangi kartais dirbama su visuomenės pavojingais pacientais, AGB personalas turi nešiotis perspėjamą sistemą pavojaus atvejui. AGB yra veiksmingas metodas, kurį taikant sumažėja hospitalizacijos poreikis (ypač „besisukančių durų fenomeną“, kai sunkiai sergantys pacientai dažnai rehospitalizauojami), racionaliai skiriami ir vartojami vaistai, užtikrinama geresnė psichikos ir somatinės sveikatos priežiūra, pasiekiama geresnio sunkiai sergančių asmenų socialinės integracijos lygio, nedidinant naštos šeimai ir artimiesiems. Ši paslauga netaikoma proto negalės asmenims.
Psichosocialinė reabilitacija (PSR) yra procesas, kuris suteikia galimybę psichikos sutrikimų ir negalių turintiems asmenims pasiekti optimalų nepriklausomo funkcionavimo visuomenėje lygį. PSR strategijos derinamos su vartotojų poreikiais, vietos, kur atliekama reabilitacija (ligoninės ar bendruomenės), ir šalies, kurioje ji vyksta, kultūrinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis.
PSR procese dalyvauja tiek patys paslaugos vartotojai, tiek profesionalai, šeimos nariai, darbdaviai, įvairių savivaldybės tarnybų darbuotojai, tiek pati visuomenė. Siekiant bendro reabilitacijos tikslo klientas yra mokomas konkrečių įgūdžių, kurie yra būtini įgyvendinant individualius kliento tikslus bei vystoma kliento aplinkos parama, kuri yra ne mažiau svarbi ind.kliento tikslų įgyvendinimui.
Psichosocialinės reabilitacijos modeliai:
- Į aplinką orientuotas modelis (akcentuoja saugią ir terapinę aplinką klientui)
- Į raidą orientuotas modelis (pabrėžia kliento norą pakeisti savo gyvenimą ir gerinti gyvenimo kokybę)
- Robertas Paulius Libermanas (JAV,2002) modelis (pagrįstas mokymo ir kognityvinių procesų tyrimų pasiekimais)
SVEIKIMAS, ATSISTATYMAS (angl. RECOVERY) - tai terminas nusakantis ne psichikos ligos simptomų išnykimą, bet paciento stiprėjančius sugebėjimus geriau suprasti savo ligą ir ją valdyti visomis prieinamomis priemonėmis ir paslaugomis. Paprastai jį naudoja psichosocialinės reabilitacijos profesionalai, aprašydami pacient...
Parama šeimai
Labai svarbu suvokti kad, kiekvienas asmuo - paslaugų gavėjas - jį supančią aplinką supranta savaip, per sensorinių pojūčių sistemos įvairovę. Paprastai šie pojūčiai formuojasi savaime dar ankstyvoje vaikystėje, per stebėjimo, mokymosi, žaidimų procesus. Esant sensorinės integracijos sunkumams, paslaugų gavėjas paprastai siekia arba vengia tam tikrų sensorinių potyrių, todėl stebint keistą jo elgesį socialinis darbuotojas susipažįsta su jo situacija ir sensorinės integracijos sistema.
Reikia suprasti, jog tokiais atvejais neurologinė sistema sutrikusi, nes žymiai jautriau reaguoja į tam tikrus dirgiklius (pvz. garsi muzika, aštrus kvapas, vidiniai pojūčiai ir pan.), kurie iššaukia asmens keistą, kartais aplinkinius gąsdinanti elgesį. Įsivaizduokite kad einate miško taku, mėgaujatės paukščių čiulbėjimu, jums ramu, jaučiate malonumą ir staiga (nors iš tikrųjų niekas aplinkoje nepakito) paukščių čiulbesys pasidaro toks garsus, spiegiantis, kad negalite susikaupti, oda pašiurpsta, kyla panika, atsiranda baimės jausmas, jums norisi rėkti, bėgti, slėptis, ką nors stumti ir/ar pulti, norisi nutildyti esamus mums įprastus garsus, siekiant nusiraminti - taip jaučiasi žmogus, kurio viena iš sensorinių sistemų - klausos sensorinė sistema sutrikusi.
Tokio paslaugų gavėjo nerimo lygis gali pakilti labai aukštai, net sukilti panika, viskas gali vykti labai staigiai arba palaipsniui. Paslaugų gavėjas dėl vykstančių procesų organizme bei staigiai padidėjusio streso lygio iki itin stipraus, neretai nesuvokia savo emocijų ir negeba nurimti, išspręsti situacijos savarankiškai. Labai svarbus bendradarbiavimas su paslaugų gavėjo artimaisiais ir specialistų komanda.
Nuosekliai ir struktūruotai teikiant paslaugas galima pasiekti labai gerų rezultatų asmens socialinės adaptacijos ir integracijos srityse. Čia gelbėja socialinio darbuotojo kolegos - individualios priežiūros darbuotojai, kurie kryptingai veikia pagal socialinio darbuotojo sudarytą Individualų pasaugų gavėjo socialinės globos planą. Darbuotojai kasdien ugdo, stiprina, palaiko ir atstato jų socialinius įgūdžius, padeda palaikyti paslaugų gavėjo psichinę sveikatą ir kasdienį funkcionavimą.
Komandinio darbo dėka, siekiant pastiprinti paslaugų gavėjo stipriąsias asmenybės puses ir jas kaip įrankį įgalinti padedant, kiek įmanoma, pačiam įveikti sunkumus ir iššūkius, pamažu didėja harmonija su aplinka ir savimi, net jei tas ramybės jausmas trunka pvz. tik dieną ar tris valandas - tai didžiulis paties asmens ir komandos pasiekimas.
Bendruomenės turėtų žinoti, jog psichikos ir elgesio sutrikimai būna skirtingų sunkumų. Lengvą ir vidutinį sutrikimą turintys asmenys gali lengviau adaptuotis ir integruotis į aplinką, tačiau sunkų sutrikimą turintis asmuo yra visiškai priklausomas nuo jį prižiūrinčio asmens. Neretai šeimos, prižiūrinčios sutrikimus turinčius asmenis, kreipiasi į socialines institucijas gauti kompleksinę pagalbą, kad galėtų tęsti įprastą gyvenimą - eiti į darbą, rūpintis kitais šeimoje esančiais asmenimis, o sutrikimus patiriantis asmuo gautų visapusišką specialistų priežiūrą bei įgytų įgūdžių funkcionuoti visuomenės gyvenime.
Socialinis darbas su tokiu paslaugų gavėju yra interdisciplininis - apimantis labai daug sudėtingų, iš pirmo žvilgsnio, nematomų sričių ir funkcijų. Dirbant su sunkius psichikos ir elgesio sutrikimus turinčiu paslaugų gavėju, tenka nemažai gilintis į jo socialinę situaciją, sutrikimo ypatumus, pagalbos poreikį ir galimybes.
Harmonija su aplinka ir savimi - tai kiekvieno bendruomenės nario indėlis.
Apgyvendinimas apsaugotame būste - asmens apgyvendinimas ir pagalbos suteikimas namų aplinkoje, reikalingų paslaugų organizavimas bendruomenėje, siekiant kompensuoti, atkurti, ugdyti, palaikyti ir plėtoti asmens socialinius ir savarankiško gyvenimo įgūdžius.
Šiaulių miesto savivaldybės globos namai teikia apsaugoto būsto paslaugas nuo 2008 metų. Šiuo metu bute gyvena 4 jaunuoliai, kurie ruošiami savarankiškam gyvenimui bei integracijai į visuomenę. Teikiant paslaugas ugdomi socialiniai, darbiniai, kasdienio gyvenimo, tvarkymosi buityje, mobilumo, finansų tvarkymo ir kt. reikalingi įgūdžiai.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendina projektą „Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimas Lietuvoje”. Prie projekto įgyvendinimo prisideda Šiaulių miesto savivaldybės globos namai kurių tikslas - suteikti apsaugoto būsto paslaugas 4-iems dalinai savarankiškiems suaugusiems asmenims su psichikos negalia Šiaulių regione, 16 mėnesių laikotarpiu.
Paslauga apima konsultavimą, tarpininkavimą, socialinių įgūdžių ugdymą ir palaikymą, gyvenamosios vietos suteikimą bendruomenėje 4-iems dalinai savarankiškiems suaugusiems asmenims su negalia, derinant tai su individualia atvejo vadybininko pagalba ir kitomis paslaugomis bendruomenėje, padedančiomis plėtoti ir palaikyti asmenų socialinius ir savarankiško gyvenimo įgūdžius, siekiant visiško jų savarankiškumo.